Manau, kad tie abu filmai labai tiko tai dienai.
Tiesa, pamąsčiau, kad Emilijoje irgi buvo tų scenų, irgi kiek nejaukiai jaučiausi, džiaugiaus, kad laikas buvo vėlokas (po devynių, tai mažieji gal kai kurie ir migdomi), bet kažkaip sukramčiau.
To filmo dėka visai kitaip pasižiūrėjau į Kalantos įvykius, kas lėmė, kad jie būtent tada vyko (užaugo po karo gimusi karta, kuri nepamiršo, kas vyko jų vaikystėje).
O dėl Pelėdų kalno tai prisimenu literatūros mokytojos vieną pastebėjimą: jei yra stora knyga apie meilę ir joje keli puslapiai apie karą, tai mokiniai būtinai diskutuos tik apie karą.
Šiuo atveju atvirkščiai: niekas nesako, kad kariaujantieji negalėjo mylėti, bet turbūt tai ne ta tema, kur reikia pro rakto skylutę žiūrėti tai, kas skirta tik dviem žmonėms. Kažkaip manoma, kad žiūrėti apie kovą be cukierkų dvi valandas su puse neįmanoma.Dabar dar mažiau noriu eiti į tą filmą. Ačiū, kad perspėjai. Reikės nusiteikti, kad bus tuščių kadrų.
