QUOTE(Saulėtekė @ 2018 01 16, 14:36)
Tai virusiukas, negaliu pasakyt koks. Irgi prasidėjo slogele, o kai jau maniau, kad laikas baigtis, pakilo temperatūra. Iš namiškių irgi sirgo. Tik ėjo pas gydytoją, o aš, kai susiruošiau eiti, karštis (sukilęs savaitgalį) nusimušė visai.
Dėl nebendravimo tai ne viską žinom.
Na, pabuvau labai prasta pacientė - radau dar nuo a.a. tėvelio laikų šiek tiek senstelėjusių antibiotikų pakuotę ir įkaliau, nes savijauta tragiška, temperatūra kyla, galvą skauda, o vakare nei gydytojo, nei vaistinės, iki rytojaus nebeištvėriau
. Simptomai man jau nuo penktadienio vakaro kaitaliojosi, bet tikėjausi per savaitgalį išsilaižyti.
Tas žinojimas kiek sarkastiškai buvo paminėtas. Pasiilgstu įdomesnių diskusijų, nors kartais kasdienybė praryja visą laiką. O SM, kiek suprantu, palengva merdėja, tai ir nebetrina temų, kad visai neišnyktų.
QUOTE(Night13 @ 2018 01 16, 22:00)
Gal kitas su tiek jaudulio į gyvenimą, kaip aš, nežvelgtų. Šalia objektyvių neramumų, kaip, pvz., mamos kančios dėl sveikatos, man sunku pačiai su savim. T.y., prasmių ieškojimai ir pan. reikalai.
Žinokit, aš tai išvis nežinau, ką čia veikiu.
Jokia mama nesu, ir nebūsiu. Apsaugok mane, Viešpatie. Nežinau koks mano pašaukimas,
už tai taip aišku, koks nėra.
Pasigirsiu, kad naujų metų vakarą/naktį buvau vienuolyne Pavilny (ne apie pašaukimą čia). Čia buvo toks prabangus būdas ieškot vidinės ramybės, net neitin susijęs su metų pabaiga. Mama tąvakar sakė, kad jaučias neblogai, tad nevykau pas ją. Po to sužinojau, kad vėliau jautės blogai, tad
bijau, kad šita data nebūtų priekaištu sau visam gyvenimui. Bet ta laikina akimirka tam kartui ramybės tikrai kažkiek įkvėpė ir išnaudojau gerą progą susikaupt padėkot Dievuliui už praėjusius metus. Aišku, ten buvo ir graži programa, šv. mišios.
Ne kažką išmanau, bet man įtartinai atrodo visada laimingi žmonės, tokie
biškį činkt, kasdienybė pilna rūpesčių, skausmo, vargo, nerimo, viską turim išgyventi, nuo to nepabėgsi. Gal tik yra skirtumas, ar mūsų savijauta leidžia gyventi daugmaž normalų gyvenimą, ar surakina ir sukausto.
Didelis dalykas yra žinoti, koks
nėra pašaukimas, nes daug nelaimingų būtų, jei viską norėtume išbandyti
.
Net pavydu truputį tokio prasmingo atsisveikinimo su senais ir naujų metų pasitikimo. Bet negali taip sureikšminti jokios datos (juolab, kaip mano dukra vadina, skaičių šventės
). Mes nesam laiko šeimininkai ir nežinom ateities įvykių, todėl apkaltinti save, kad tuo ar anuo metu nebuvau šalia visiškai neteisinga. Daugiausia, ką galime, tai būti visa širdimi kartu, kai turim progą aplankyti, juk mes ne angelai sargai, kurie turi pareigą niekuomet nepasitraukti.
.
