Krikščionių pokalbiai

Net nžn., ar sąžininga kaltint piktąjį. Gal tokia jau esu pati...
Respektas tau. Man rožinis per sunku. Tik bažnyčioj, kai visi meldžias, ir aš kalbu. Dar pernai išeidavau po kokio 1 slėpinio. Ir dabar nelabai suprantu, kada ten spėt apie juos pamąstyt, kai iškart beria maldas. Aš stebiuosi, kaip žmonės net senyvo amžiaus išbūna atsiklaupę visą pusvalandį. Reikia būt labai susikaupus. Mano mintys didesnę laiko dalį klaidžioja. Gal jei ne po mišių, būtų lengviau. Tokia graži malda, bet neprisijaukinau jos. Nors jau paauglystėj bandžiau.


Sunku suvokt šalia kokių dalykų gyvename... Atrodytų siaubo filmo scenarijus...
Būna, žmonės kenčia karus, badą, ligas. O čia savo noru į siaubą imi ir įsitrauki...

Daug ką darom patys, bet ir piktojo nereikia užmiršti. Rašiau, man rodos, kažkada kad per vienas Mišias niekaip negalėjau susikaupti, tiek minčių bereikalingų galvoj dūzgė, kad net pati pavargau nuo jų. Pyktelėjau ir mintyse ištariau: eik šalin, šėtone! Ir ką tu manai - tylu ir ramu paliko, pati buvau apstulbus. Kartais mes per daug garbės sau prisiimam. Tik gal reikėtų naudoti kokią rimtesnę formulę . Nors jeigu veikia ir tokia, gal užtenka vien pareikšti savo valią.
Rožančiaus (rožinis man nepatinka, labai jau rūžavas , nepriprantu, čia neapgalvoto taisymo pavyzdys - turėjo pataisyti į rožyną, jei jau norėjo tikslinti ir išmesti polonizmą) ir aš ilgokai nemylėjau, bet dabar gera kartoti maldą į Mamą ir mąstyti apie Jėzaus gyvenimą, dar kiekvienam slėpiniui po intenciją paskiriu, už ką meldžiuosi. Esu tingi, tai kalbu vaikščiodama lauke, sėdėdama kambary ar net gulėdama lovoj, kol užmiegu. Kažkada tėvas Stanislovas nuramino, kad Mamai malonu girdėti, kai vaikas užmiega su Jos vardu lūpose, todėl nieko blogo melstis prieš užmingant, nebūtinai tik klūpant ir specialiai paskirtu laiku.

Stai ir kyla man klausimas, kodel zmogus ne Dievo saukiasi, bet varo velnia?

Neuzsigaukite, jei klausimas nuskambejo nekorektiskai, tikrai nesmerkiu tokio elgesio. Tik idomu.

Kai kalbiesi su kuo nors ir musė lenda į burną, kalbiesi toliau, ar pirmiausia atsikratai musės ?

Geras

Taip taip, pirmiausia veju salin muse

Aciu, reikes pabandyt pasitaikius progai.

Na, būtinybės bendrauti nėra, tiesiog kartais akivaizdžiai ne savo valia esi trukdomas, varginamas, kovoji su tuo ir niekaip nesiseka, kelia nusiminimą. Atpažinus kaltininką reikia jį vyti šalin. Gal tik galima rasti tinkamesnių formulių, aš intuityviai išreiškiau savo valią. Nuo to laiko dažniau patyrinėju, ar tikrai čia mano mintys, ar kas nors jas pakiša. Turim angelą sargą, galim jo pagalbos prašyti tokiuose reikaluose.

Labai patiko paaiskinimas su muse, net pagalvojau, gal ir kalbu, o muse burnoj sedi, o as visiek kalbu kaip ozka uzsispyrusi... Reikes kada prasispjaudyt rimciau.

Sveikos gyvos Kristuje.

Kažkada žadėjau pasidalinti mano babutės vaikystėje išmokyta senovine malda. Tai ir padarysiu.

Karčias mūkas, aštrias vinys,
Plakė Jėzų skaudžiom rykštėm.
Deng Marija baltu rūbu.
Pridengdama kalbėjo:

- Kelkitės, griešnos dūšelės,
Kelias danguj ainiuolai.
Ir užtekėjo šviesi žvaigždė.
Ir nušvietė tamsią naktį.

Ir atėjo pats pons Jėzus.
Ir pasakė:„ Kas tą giesmę išgiedos
kožnoj dienoj po tris kartus,
O piatničioj po penkis kartus,

Aš tam duosiu saldų smertį,
O po smerties linksmą rojų.
Peklos duris uždarysiu,
Dangaus vartus atdarysiu”.

P.S. Ne visur žemaitinau žodžius, kad būtų suprantamiau.

Esu netolerantiška rožinei spalvai, bet rožinis man neatrodo rūžavas, o kaip tik mielas užvadinimas ir neskamba kaip svetimybė. Rožančius šiek tiek skamba.
Tai čia tik šiaip norėjau pasakyt.
Nžn kas vėl užėjo. Atrodo, nesu nei labai sena, nei ligota, bet siaubingai neturiu jėgų. Kai išeinu iš darbo, tai miegu miegu miegu. Savaitgalį išvis dieną ir naktį. Tai šian žygdarbis tiesiog, kad nuvykau iki Aušros Vartų. Kaip žinia, netolies gyvenu, bet šv. Mišios tai lauke ir stovėti man, iškeipėlei, valandą, žinot... Bet kokios jėgos turi mūsų vyskupas metropolitas! Jis teikė man ir sutvirtinimą, ir Pirmą Komuniją iš jo rankų priėmiau. Man tai toks įkvėptas žmogus, tikras ganytojas.
Bet šiaip pagalvojau, bent pati labiau įsijaučiu patogiai ir šiltai įsitaisius. Laikas mišių nepastebimai prabėga. O kai lauke lynoja, šąla nosis ir kanopos, 2 diedukai į skirtingas ausis nuo dūšios plėšia giesmę, net choro nesigirdi, o dar 1 doras krikščionis netyčiom vos neišduria man akies su skėčiu, tai hm. Jaučiaus pabuvus šalia, bet nelabai dalyvavus šv. mišiose.
Dar pastebėjau, kad absoliuti dauguma žmonių buvo senyvi. Viskas ok. Bet pasakykit jūs man. Ar tie žmonės gyvenimo žiemai atėjus labiau įtiki, ar tai ankstesnė karta buvo giliau tikinti, ar jų tiesiog daug daug daug daugiau? Kad kaip į pramogą eina netikiu, nes visgi šiandien po lietum, kad ir negausiu, sausakimšoj minioj stovėt kokiam 70mečiui, nemanau, kad pramoga.
Nors, pvz., šlovinimo renginiuose jaunų žmonių būna pilnos bažnyčios.
Ir krikštija man pasirodė, nemažai, ir Pirmą Komuniją priima. Po to absoliuti dauguma jų iš bažnyčių dingsta.

Manau, taip nervų sistema ginasi nuo pervargimo, ji tiesiog nori išsijungti nuo dirgiklių .

Iš tiesų, jūsų arkivyskupas įspūdinga asmenybė. Ir jo pašaukimo istorija neeilinė - turėjo sužadėtinę, dirbo IBM korporacijoje, buvo labai vertinamas, laukė puiki karjera, o vis dėlto...

Aha, šaltis, triukšmas, diskomfortas nėra labai skatinantys susikaupimą . Bet gal tuomet mūsų pasiryžimas išbūti yra vertingesnis už visas gražias mintis, išsakytas patogiai įsitaisius šiltoje bažnyčioje su dieviškai giedančiu choru ? Svarbiausia, kad ne kasdien reikia taip dalyvauti, būtų per sunku.

Nemanau, kad giliau tiki. Gal ateina laikas, kai nelabai beplanuoji ką ypatingo ateity nuveikti, nebėra būtinų darbų, pareigų, vis daugiau pažįstamų kapuose ir vis labiau rūpi, kas ten, anapus?

Dėl šlovinimų esu gerokai subjektyvi, man jie tokie truputį "ura" renginiai. Jei į juos suvažiuoja iš visos Lietuvos ar iš viso vienintelio didesnio Lietuvos miesto, atrodo daug. Sunkoka, kai įprotis lankyti Mišias kiekvieną sekmadienį išnykęs net per tris kartas (skaičiuojant kas 25 metus). O apie krikštus ir komuniją tai yra toks anekdotas: Užpuolė vieną bažnyčią pelės, nei spąstai, nei nuodai negelbsti, susirūpino kunigai, ką daryti ? Staiga vienas sako - žinau , prileiskim jas Pirmos komunijos, daugiau nei viena nebeateis.

Kas yra `ura`renginys? Ar turi minty, kad atsitiktinai susirenka?
Pvz., pas joanitų kartą per sav. tie šlovinimai ir, kiek buvau, ten beveik vien jaunuomenė. Nelabai tikiu, kad darbo dienos vakare atvyksta ne iš Vilniaus. Bet gal, kas žino.
Analogišką anekdotą apie dergiančius bažnyčią balandžius pasakojo per Sutvirtinimo šventę. Sakė, kad Sutvirtinimas yra atsisveikinimo Sakramentas. Iš tikro, spėju, kad dvasininkijai skaudu tai regėt. Net saleziečiai, kurie orientuoti į vaikus ir jaunimą, atiduoda daug dūšios tiems vaikams, pastangų ir laiko, man atrodo, vis tiek ir toj šventovėj kaita analogiška, kaip ir kitur.
Bet kam tuomet tuos vaikus vest į bažnyčią, kad gautų Sakramentą, kuris, panašu, didžiajai daugumai absoliučiai nieko nereiškia, nesuprantu.
O kur tas arkivyskupas sužadėtinę padėjo? Šito nežinojau, o juk būtina žinot.

Turėjau galvoje kokias nors jaunimo dienas ir panašius renginius, kurie vyksta retai ir dalis jaunimo vyksta į juos dėl kompanijos. Jei renkasi kas savaitę, tai jau kitas levelis , šitie anksčiau ar vėliau turėtų grįžti į bažnyčią, net jei kuriam laikui ir dingsta.

Na, mano dukros klasiokės jau 4-toje klasėje rūpinosi, ko reikia, kad paskui galėtų tuoktis bažnyčioje , įtariu daliai tai reikšmingas motyvas metus "kentėti" kas sekmadienį Mišias. Kita vertus, dalis tėvų yra nors ir paviršutiniškai, bet šiek tiek tikintys ir nori vaikams duoti viską, kas geriausia, todėl, kol maži sugeba įkalbėti ruoštis komunijai, bet kadangi patys bažnyčios nelanko, tai iki Sutvirtinimo didžiajai daliai jau nebepavyksta nusigauti. Daigai, pasėti lankant tikybos pamokas ir ruošiantis Pirmajai komunijai, nunyksta, nes nėra prižiūrimi - nėra tikėjimo praktikos, kaip aš vaikams sakau, jei išmoktum vaikščioti ir po to kelis metus gulėtum, kaip manai, galėtum iš karto atsistoti ir vėl eiti?
Tai sužadėtinei teko susitaikyti su galingesniu konkurentu . Man rodos vėliau sėkmingai ištekėjo, bet tvirtinti negalėčiau, nelabai pamenu.