Krikščionių pokalbiai

Gal. Kai bus tas kitas likimas, papasakosiu. Dabar aš jo nematau.

O tam tikras jaudulys prieš sunkius dalykus žmogui, manau, yra natūralus. Kitą savaitę manęs laukia du svarbūs sprendimai. Ir čia kaip toj pasakoj: eisi į vieną pusę ‒ blogai bus, eisi į kitą ‒ kitaip blogai (žodžiu, penkiasdešimt ir penkiasdešimt). Aš tikiu ta gerąja penkiasdešimties (o gal ir gerokai mažesne) dalimi. Tik tikėti ir tai įvykti yra skirtingi dalykai.

Ir man jie labai isimine, todel ir parasiau cia, kai kalba ejo apie ankstyvas mirtis. Nenori, vat, siela zemiskojo gyvenimo ir viskas. Bet Dievas vistiek ja siuncia. Todel pritariu, jei siela nepaklusta iki galo Dievo valiai, ji gali ivykdyti suicida. O abortai - cia jau kas kita, juk zudo kitas zmogus, o ne pats embrionas save.

Žudosi ne tie, kas nenori žemiško gyvenimo, o tie, kurie jo net ypač trokšta, bet lūkesčiai neatitinka realybės, o žmogus negeba su tuo susitaikyti. Dangiško gyvenimo ilgesys, kai siela esti vienybėje su Dievu ir savimi, priešingai – negali būti destruktyvus.

Taip. Nepaklusni Dievo valiai siela juk nera vienybeje su Juo.

Ta pati. Tokios būklės ji buvo jau gerokai vėliau, tokios jau neaplankiau, arčiau gyvenanti pusseserė globojo. Jei dar pameni, net ir tokios būklės mirties ji nesišaukė. Per ją ir vyro tetą atėjo suvokimas, kokia brangi dovana giminei yra tos vienišos pamaldžios tetulės, jų nepabaigiami poteriai...

Pasimelsim už tave, jei yra konkreti diena, kai teks daryti sprendimus - parašyk.

Jau tik nesusireikšmink , matę jie tokių ne vieną ir ne šimtą .

Mat kaip. O aš iš ano pasakojimo buvau supratusi atvirkščiai. Tai kaip tam tikrą ,,atlygį''. Bet ir dabar tai nėra labai paguodžiantis dalykas. Nelengva iš to pasisemt vilties.

Antradienį ir trečiadienį. Tai du skirtingi, bet lygiagrečiai einantys dalykai.

Gyvenimas yra Dievo dovana. Labai reikia atsargiai su tokiais dalykais, kaip kad siela nori ko nors ar nenori. Siela yra sukuriama kartu su kūnu, ir mes nesame atskirai siela atskirai kūnas. Siela atsiskiria, tiesa, po mirties, bet tik laikinai ir būsime prikelti su siela ir kūnu.

Bet tai neatitinka pvz. katalikiško mokymo. Siela nėra kažkas, kas klajoja atskirai, kol Dievas randa kur padėti. Žmogus pagal katalikišką mokymą yra kūno ir sielos vienovė, o ne siela į geresnį ar prastesnį narvelį įleista... Sielą Dievas duoda pradėjimo metu. Bet nėra kažkokio laisvų ir atliekamų sielų rezervato, nes mes taip sukurti - kaip viena. Nuo pat pradžios.
Tik dabar pamačiau, kad letuciux viską kuo puikiausiai jau sudėliojo.

Ačiū, aš ir neplanavau bėgti, tik norėjau kiek atsitraukti nuo šios situacijos, kad nerimas sumažėtų. Aš suprantu, ką rašai, bet su savo nerimo ir panikos sutrikimu ir visom kitom šiukšlėm man neišeina normaliai reaguoti, pats organizmas taip reaguoja, todėl man protingiausia ir sveikiausia yra nesivelti į diskusijas, nutylėti, nors ir norisi pasakyti kažką. O dėl to egzorcisto - mielai pasikalbėčiau, galbūt užtartu malda dėl tam tikrų mano viduje stipriai įsirėžusių patirčių su mama, nuo viso to po tragedijų, stiprių stresų po 6 metų ir prasidėjo mano liga nuo nerimo, tuomet pripažino depresiją ir stiprų nerimą. Bėgant laikui, vėl patiriant sresus, išbandymus, baisias atomazgas, psichikai vis sunkiau darėsi atsitiesti ir vis blogėjo. Dar ir blogai tai, kad daktarai keitėsi, nežinojo ligos istorijos, štai dabar nusivažiavau iki ligoninės ir t.t. dėl to, kad nuėmė AD prieš porą metų.....Ir man labai reikėtų dvasios palydėtojo...

Nusižudžiusį bičiulį Tavo aš suprantu ir apgailiu, pati tai mačiusi iš arti negalėčaiu smerkti nė vieno sergančios sielos žmogaus, kuris nebeištvėrė. Tai kas kita, nei žudytis iš pykčio pasauliui, Dievui ar žmonėms, planuojant kruopščiai ir t.t. Esu skaičiusi, kad depresija ir kitomis sielos ligomis sergantiems savižudybė nėra sunki nuodėmė, ir net kelios sekundės prieš mirtį atgailos net visiškos nevilties būsenoj žmogų po visų kančių veda į mylinčio ir gailestingo Dievo glėbį...




Būtent, tamsa ir neviltis tuomet taip apglėbia, kad žmogus nebegali tverti ir pasiduoda, tuomet jis jaučiasi apleistas visų, net Dievo. Kol žmogus dar tveria ir bent kažkiek turi vilties, nesižudo,dažnai būna depresija su alkoholizmu, nerimu, anoreksijojm ir t.t. Žodžiu.




Čia tik viena pusė besižudančių. Galbūt tokių, kurie tiki žemišku gyvenimu ir nepasisekus (sužlunga verslas, santykiai ar dar kas), nebeturi kuo tikėti, nusivilia savim, lūkesčiai nepasiteisina ir užeina neviltis.
Papildyta:
Norėčaiu su Jumis pasidalinti neseniai skaitytu straipsniu. Ištmintis tiesiog trykšta iš jo. Kaip tik labai tinkantis Gailestingumo metams. Peter Kreeft straispnis apie šykštumą, teisingumą ir gailestingumą. Esminė mintis - teisingumą pranoksta gailestingumas. Bet taip gražiai surašyta, tikrai Dievo vesta.

http://www.bernardin...stinguma/116211


P.S. Aš vakar Kovo 11 vėl praleidau pas Marijos seseris tarnaites Pavilnyje susikaupimo ir maldos rekolekcijose. Kas norėtų dalyvauti, dabar bus tuo pačiu lectio divina principu balandžio 8-9 dienomis. Auka - 10-20 eur, pagal galimybes. Gyvensite atskiruose kambariuose. Aš ten jau antrą kartą. Trys (įskaitant mane) tie patys žmonės dalyvavo, vėl atvažiavo sesuo Greta iš Panevėžop, šįkart pusė rekolekcijų vedė nuostabi sesuo Rita, žemaitė, pamilau tuos namus, Dievo prieangį, kaip viena moteris pavadino. Mūsų buvo 15. Keturiolika moterų ir vienas vyras. Tokie visi skirtingi žmonės, bet tokie gražūs ir turitingi savo vidumi ir bendraminčiai, bendrasiekiai, kai vyko po visko pasidalijas, taip gera buvo klausytis. Trys senutės dalyvavo. Koks nuoširdumas iš jų tokia nenudailinta išmintis sklido. Rekomenduoju jungtis, sesės.

Suprantu, kad neatitinka, zinoma

Pasidalinau, apkalbejom ir tiek.

Ar esi atlikusi kokius nors veiksmus tuo klausimu?
Papildyta:

O kaip tai praktiškai padaryt? Pasakyk tai žmonėms karo metu.