Krikščionių pokalbiai

Una, nusigaut galima ir pėsčiom, bet taip labai jau arti nėra. O į kitas paminėtas, vargu ar dažniau lįsiu, ten jau reik grynai `į miestą`, kas reiškia, kad reik nusiteikimo ir skirt laiko. Žinai, kai dabar pratus su naktiniais...
Manau, tau taip atrodo dėl to trafaretinimo... Juk tiek kelių atvirų dabar, tereikia norėt kažkur sukt. Aišku, materializmas, globalizacija... Bet čia jau žmogaus valioj kiek/ar pasiduot. Aš nežinau, ar tiesa tas sklandantis pasakymas, kad lietuviai niekada negyveno taip gerai, kaip dabar. Aišku, gerovė turėta omeny materiali. Įdomu, kaip ten su dvasine seniau buvo...
1 žmogus ne rodiklis, bet mano mama netikinti ir aš suprantu kodėl. Mes, va, nuolat girdim, kad Dievas mylintis ir gailestingas. Seniau kažkaip kitaip, griežčiau auklėdavo vaikus ir jos vaizduotėj, kaip suprantu, Dievas liko piktas ir baudžiantis. Turbūt, esu rašius, kaip versdavo n km net ir žiemą eit į mišias [dabar vaikai tikriausiai nebūtų užgrūdinti tiek nueit apskritai, bent į 1 pusę, ką jau kalbėt, kad nuėjus atbūt mišias ir grįžt, net ne keliu, o kažkokiais laukais, arimais, per pusnis ar karščius neturint gert].
Nežinau ką turėjai minty konkrečiau dėl žmonių vienodumo, bet dabar prisiminiau ir pasigirsiu, kad čia prieš keletą sav. išdrįsau MR `klausk drąsiai` užduot 1 kankinantį klausimą. Aš kartais pati jam turiu atsakymą, kartais, atrodo, kad ne. Paklausiau taip `ant smūgio ir paviršutiniškai, bet dėmesio jam skyrė daugiau nei tikėjaus ir sakė, kad dabar nelabai kas kelia tokių klausimų. Nustebino mane. Aš baigiu galvą nusilaužt nuo savo visokių ten prasmių paieškų ir egzistencializmo klausimų, atrodo, negi tai kitiems nerūpi... Čia man gavos, kaip posaky `kuo pats kvepia, tuo kitą tepa`.

Šiaip jau nuo Aušros vartų iki Gailestingumo koplyčios kokios 7 minutės pėsčiom (na, aš vaikštau greitu žingsniu ). Bet kuriuo atveju, vieta pasakiška, studijų metais gyvenau Pylimo gatvėj ir mano mylimiausia Mikalojaus bažnyčia buvo šalia .

Kalbėdama apie vienodumą, turiu minty, kad visiems žmonėms siūlomi tie patys "laimingumo" standartai, jei tavo gyvenimas, pasirinkimai kitokie, lyg ir negali būti laimingas (ar toks pat vertingas kaip "sėkmingieji" pagal standartą). Tėvų kartoje (mano tėvai, turėtų būti maždaug tavo senelių amžininkai) žmonės turėjo daugiau fantazijos - jie mokėjo būti laimingi gyvendami įvairiom sąlygom, matė daugybę vertingų pasirinkimų, ne vieną trafaretą: santuoka, du vaikai (geriau porelė), karjera, geri pinigai, būstas atitinkamo standarto, automobilis tinkamo amžiaus ir pan. (surašiau ne eilės tvarka, ko gero ).

Pamenu, kursiokė sakydavo: "kaip tu mane užknisi su savo amžinu "kodėl?". Žmonės skirtingi. Nors esu tikra, kad kartais kiekvienam tas "kodėl" iškyla, tik ne vienodai dažnai ir nevienodai garsiai. Gerai, kad dabar yra tiek daug galimybių ieškoti atsakymų.

Pylimo gatvė dabar prestižinė, sakyčiau, taip prabangiai gaila, negyvenu Iki Aušros Vartų man bus ~3km, visa kita kiek toliau, tai žinau aš save, kad pėščiom tingėsiu vaikščiot.
Supratau apie vienodumą. Bet ar seniau nebuvo "privaloma", pvz., būtinai tuoktis?

3 km jau šis tas, ypač pridėjus grįžimą atgal, skaityk, nueitum visą rekomenduojamą dienos atstumą . Vistiek truputėlį svaigstu pagalvojus apie galimybę melstis tokiose šventovėse kai tik užsimanai.

Tas "privaloma" buvo sąlygojamas ūkio reikalais - šeimininkė atsakinga už daugelį dalykų, be jos ūkis nelabai išsilaikydavo, samdinės nepersistengdavo. Bet tuo laikotarpiu visiškai suprantamas pašaukimas į vienuolystę, negalėjimas tuoktis dėl finansinių priežasčių (negalima iki begalybės skaidyti ūkio, neišsilaikys), nesituokdavo ir dėl silpnos sveikatos, dėl profesijos (mokytojos dažnai būdavo netekėjusios). Neidealizuoju to laikotarpio, sprendimai dažniausiai būdavo labai skausmingi ir nebūtinai sutapdavo su paties žmogaus pasirinkimu. Tiesiog būdavo natūraliai priimama gyvenimo įvairovė. Mamos kelios draugės buvo netekėjusios dėl ištikimybės žuvusiam mylimajam ar tiesiog dėl itin sumažėjusio pasirinkimo pokaryje, jų jaunystės laiku, kita našlė netekėjo antrą kartą dėl vaikų nepritarimo, ar dar kita, būdama labai patraukli jauna našlė, nerado savęs verto vyro, bet jos nejautė jokio spaudimo turėti partnerį, nes kitaip bus nevykėlės - buvo išdidžios, labai gerbiamos, mylimos aplinkinių ir giminaičių, gyvenančios labai pilnutinį gyvenimą. Juokinga, bet dabartinės emancipacijos ir dominuojančio feminizmo laikais dažnai net pati moteris save vertina tik kaip patelę (vien posakis "susitvarkiusi" ką reiškia). Kadangi išsiplėčiau į lankas, tai nusprendžiau - tebūnie tai geltonoji literatūra .

Dar prisiminiau tavo mamos tikėjimo situaciją. Kažkada bendradarbė pasakojo, kokį siaubą jai keldavo pasakymas, kad Dievas viską mato. Man pačiai tas posakis atvirkščiai, keldavo saugumo jausmą. Turbūt viskas priklauso nuo patirties ir nuo to, kaip kontekstas nuspalvina kokį nors pasakymą - tai sakoma grasinant, gąsdinant ar pasakojant apie globą, meilę ir rūpestį. Teko girdėt, kad pirminis Dievo vaizdinys vaiko akyse dažniausiai tapatinasi su tėvo vaizdiniu, priklauso nuo to, kokį tėvą vaikas turi.

Kadangi esu iš netikinčios šeimos, kažkaip manydavau, kad tikėjimas man toks kaip įgimtas. Bet, žinai, su tėvu gal tikrai ir man asociavosi. Pamenu, man irgi buvo baisu, kad viską mato.
Besimeldžiančią esu pastebėjus tik tėčio tetą iš su kuo bendravau. Bet nei Dievo, nei tikėjimo man ji neminėjo. Kartais mane palikdavo pas ją `padabot`. Pas ją buvo vienas kitas šventas paveikslas. Nors nežinojau kas tai, bet pamenu stiprų sakralumo jausmą. Ir apie maldaknygę jos pasakojau čia kadais.
Išties, kai turi, tai nevertini. Pvz., į Gailestingumo šventovę juk galima visą parą eit. Užsuku retai, prie progos, net ne specialiai. Atrodo, kaip jėga naktį bet kada nueit. O naktį buvau tik kartą, kiek pamenu.

Hm, rašiau rašiau dieną, paspaudžiau "atsakyti" ir viskas "nusmigo", t.y. teksto neišsaugojo, bet persidarė į vadinamą naują versiją. Nepatinka man ta nauja, kažkoks "darbinis variantas"...

Tas pat visame kame, tokia jau žmogaus prigimtis - trokšti to, ko neturi. Ar daug kas kasdien su džiaugsmu dėkoja Dievui už regėjimą, klausą, kojas, rankas ir pan.? Prisimename koks tai gėris tik tada, kai iškyla grėsmė netekti.
Gailestingumo šventovė visai neseniai pasidarė tokia brangi. Kai pirmą kartą į rankas pakliuvo paveikslėlis su Gailestingumo atvaizdu, pagalvojau - kažkoks nusaldintas. Bet malda pasirodė tikra, stipri, kartais pasimelsdavau. Iš tiesų paveikslo grožis atsiskleidė tik pažiūrėjus filmą "Pirmasis Dievo gailestingumo paveikslas". Fantastika, kad būtent Lietuvoje, baisiausiu jos istoriniu momentu, ištryško tos žinios šaltinis.

Aha, mane irgi sunervino nepirmas bandymas jėga prakišti naują versiją, bet dasikasiau iki senos .

Šiaip. Jei kada galvodavau apie tautiečių religinį neraštingumą, tai šiandien pagalvojau, kad iki medalio tame dar yra ką veikt. Giminaitis (ganėtinai laisvmaniškų pažiūrų) šiandien sutrikęs įkėlė foto su korėjiečių "maldomis" ant pirktinių kyželių.
Užrašai: "Kill 2MB - Nužudyti I Miongbaką (buvusį prezidentą), 死刑 - Mirties bausmė" (tik nelabai suprato kam).
Buvo brandu/ nebrandu, menas/kičas, bet šito dar matt neteko...

Greičiausia, kaip ir mūsuos tradicijos persipynę su pagonybe. Arba kaip ir romams "galima" vogti. Ar čia Kryžių Kalne? Galimai tiesiog turistai: ir pas mus esama daugybė žmonių, kurie nueis į cerkvę uždegti žvakutės "kad sektųsi", po to apsilankys pas būrėją.
T.y., gal čia ne tai, kad neraštingumas, o netikėjimas.

Aš paskutiniu metu patyriau tiek nesėkmių, kad pasijutau kaip pusė Jobo (ne nelaimių, bet riebokų sunkumų, tai vis galvojau, kad patikrinimas išbandymais, ar tik neimsiu priekaištaut Jam). Net išsikrausčiau iš kur gyriaus... Nors gyvenu vis tiek netolies TOS vietos. Kaip simboliškai keista. Ir ten, ir čia, radau Mariją. Čia kabo virš lovos tokia graži reprodukcija TO paveikslo, ten buvo statulėlė. Tik rašant supratau, kad gal neatsitiktiniai čia reikalai - žmonės gyvena arti Aušros Vartų, ir namuose to dvasios yra. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, ar čia "taip reikia" ar išties tikėjimas Dievu.

Ko gero visaip būna. Kartais randi senų žmonių namuose visai menkaverčius dailės požiūriu paveikslus (dažniausiai Jėzaus Širdies ir Marijos), bet supranti, kad prie jų kasdien buvo meldžiamasi ir tie namai tokie palaiminti atrodo. O aš pati turiu pakankamai prašmatnią Aušros Vartų Marijos reprodukciją (ne itin vertingą, bet dailią, prieškarinę), kuri kabėjo visai netikinčio žmogaus namuose, bet ne dėl to, kad reikia, o greičiau iš "fanaberijos" - va kokią turiu .
Ar nauji namai kiek geresni, patogesni?

Nauji namai geresni tuo, kad nėra tos žlugdžiusios mane problemos. Taip karštligiškai ieškojau kur kraustytis, bet sunkoka sau palankų variantą greit rast. O dar rugsėjį... Tad, manau, kad ir šie namai labai laikini, kad ir kaip pavargau nuo kraustymųsi. Per kiek daugiau nei metus kraustytis 3 kartus, man nebūdavo būdinga. Nesiseka su tuo.
Ir apskritai. Paskutiniu metu ėmiau sukult (tikrai netyčia) daiktus. Tuos, kur brangiausi ir stambiausi, žinoma. Jau siūlausi, gal kam reikia griovimo darbus atlikti. Bent naudos bus.
Buvau net užtarimo maldos pas joanitų, būna kiekv. antradienį. Kažkaip daug nemalonių, sunkių man dalykų į viename laikotarpy. Jokių tragedjų, bet jau galiu vadintis kvalifikuota nelaimėle. Kaip ėmiau raudot, net gėda...

Jo, pasisekė tau su butais . Kad bent kokį lapkritį, gruodį ir tai jau kitaip. Daiktai krenta iš rankų dėl visai pateisinamų priežasčių - jei neturi ramybės nei dieną, nei naktį, kūnas pradeda protestuot .
Aš kartą sunkesniu gyvenimo periodu (mamai vėžio paskutinė stadija, sūnui stojamieji) per išpažintį irgi kaip pradėjau raudot, visai ne į temą, persigandęs kunigas bandė išklaust, dėl ko, rast racionalią priežastį, o aš nė pati nežinau - prasiveržė šaltinis ir tiek. Vėliau kažkur skaičiau, kad čia malonės, nuplovimo ašaros, seniai žinomi bajeriai, ne mano atrasti . Tai ir tu nieko nenustebinai.