Krikščionių pokalbiai

Mano šeimyna buvo, aš ne (kiek pasitraumavus buvau). Vaikai šventėj dalyvavo ir labai džiaugėsi, bet po to dar buvo trumpoje stovyklėlėje, po kurios namuose Teofiliaus fanų padaugėjo
Bet su šeimyna dar būtinai ir į Kaišiadoris važiuosim.

Į Kaišiadoris važiuoti man atrodo rimčiau, nei į Vilnių, kur vienu metu susirinkę masės. Bet aš Vln gyvenu, tai būtų buvęs griekas nenueit.
Gaila, bet tos šv. mišios manęs beveik nepalietė... Gal kad buvo karštoka ir nepatogu. Sėdėjau ant asfalto, nes išstovėti tiek laiko nebūčiau pajėgus. Trikdė ir metalinės tvoros... Kaip toks renginys, Gailestingumo kongresas pernai man pasirodė, kad buvo daug kartų geriau suorganizuotas. Man ten buvo wow. Žinoma, nereikia čia niurnėt dėl visai neesminių dalykų, bet manęs tiesiog nepalietė, gal kad negalėjau arčiau prasibraut pro tvoras, gal kad nepatogu... Vieni stovėjo, kiti sėdėjo, nieko nesimatė, tik per ekranus. Tai vienu metu pagalvojau, kad geriau internetu būčiau spoksojus ir labiau visą tą šventimą ir didybę pajutus. Apart Eucharistijos, žinoma... Kurį laiką stebėjau seną senutėlę moterį, galvojau, ką jai pasiūlyt... Galop kažkas pagailėjo ir pakišo sulankstomą kėdutę... Matos, kad nedažnai iš namų išsiruošia. Apsirengus solidžiai ir gerokai per šiltai, su rankinuku, spėju, nelengvu, ir lazdele. Nežinau, kiek laiko taip prastovėjo pasirėmus ta lazdele...
Kai įnešė sarkofagą į aikštę, kažkoks kvailas gailestis užplūdo, kad tuos kaulelius `tampo` Ir šiaip šiurpiai žiūrėjos iš pradžių. Nors kai skambėjo varpai ir kai pačioj pabaigoj mišių, kai arkivyskupas sakė padėkas, kėliau akis į giedrą dangų su tokia ramybe ir tikėjimu...
Bet paskui už tai, kai jau buvo galima lankyt Katedroj, nebeatrodė šiurpu. Pakliuvau su viena pirmų bangų pro Katedros duris. Bet kol laukiau, tai minia spaudė. Garsiai pasakiau, kad tuoj visi čia suspausti mirsim besibraudami į šventovę, tada paskelbs kankiniais ir nešios kaulelius po pasaulį.
Dar neįsirėminau, vad. III-io laipsnio relikvijos, bet kaip miela turėt... Manau, žmonės, vien dėl to brovės, dauguma net nepasiliko prabėgom prisilietę prie sarkofago.

Keista ramybė šįvakar. Nors ji nebedažna vėl. Mamos sveikata važiuoja žemyn.


Pripyliau paklodę, net nepajutau.

Man su tom relikvijom buvo toks keistas jausmas, kai Don Bosco kaulas įdėtas į vaškinę ar pan. mirusį šventąjį vaizduojančią figūrą karste buvo vežiojamas. Taip kažkaip neįprasta mūsuose ir "nenorėčiau, kad taip mano artimą". Bet paskui kažkas viduj persivertė - nea, neužsinorėjau, kad mano ar artimųjų kaulelius išdalintų, bet kažkaip atėjo supratimas, kad ne vienam va tas būdas buvo proga išgirsti apie šventąjį ar paskatinti norą labiau su juo susipažinti (man pačiai taip nutiko). Atrasti tą jo draugystės su Dievu būdą ir gal pačiam pabudint to ilgesį. Kažkaip protingai nesudėliosiu, dar viduj atsirado tas kažkoks viso to priėmimas. O Vilniuj buvo ir Pal. Teofiliaus giminaitis (gal ir ne vienas), pažinojęs jį gyvą. Spėju, kad širdy šventė ir nepergyveno dėl tokioje pagarboje atgabentų palaikų.
Aš tai per TV žiūrėjau, pradžioje vos neapsiblioviau, kad ne ten, nes nuo pat paskelbimo apie įvykį "žinojau, kad būsiu". Bet gavos kaip gavos.
Minių irgi nelabai mėgstu, apskritai didelių kompanijų, bet tos, kuriose tiek kartu besimeldžiančių man nerealios.

Čia toks senas, bet labai neblogas straipsnis apie relikvijas. Tik turbūt ne naktinėms analizėms.

Net nežinau. Nelabai turėjom galimybės atvažiuoti į Vilnių (sudėtinga palikti 97 metų anytą, samdytas žmogus jai kelia nerimą, paaštrina demensiją, nors keletą kartų metuose vis dėlto paliekam, šiai progai nepasiryžom). Man atrodo, kad tokios iškilmės metu pasipila malonių lietus, dangus ir žemė susivienija šventime, nors dalyvavimas, nepatogumai, nuovargis ar aplink esantis šurmulys gali ir trukdyti susikaupti. Pats faktas kad koncelebruoja 600 kunigų! Beje, sūnus su 5,4 ir 3 metų vaikais dalyvavo ir stebėjosi, kad aplink buvo labai tylu, visi meldėsi labai susikaupę (jie buvo kažkur aikštės gale), ir dar labai nustebino, kad po visko aikštė liko švarutėlė, nors šitokia minia joje išbuvo ne vieną valandą.

Džiaugiamės gavę progą bent aplankyti Kaišiadoryse. Tik čia jau pritrūko galimybės prisiliesti prie karsto, o kažkodėl buvo didelis noras (panašiai, kaip instinktyviai imame ligonio ranką, norėdami jį pastiprinti, taip čia norisi tos stiprybės gauti prisiliečiant prie relikvijų). Sužavėjo, kad tarp šiokiadienio Mišių dalyvių buvo dauguma jaunimo ir vidutinio amžiaus žmonių, o ne seneliukų, kaip įprasta kitose parapijose (gal didmiesčiuose tai natūraliau, bet ne mažuose miesteliuose). Beje, katedros Dievo gailestingumo koplyčioje irgi tvyro nepaprasta ramybė, vėliau supratau, kad ten yra Jono Pauliaus II ir Faustinos relikvijos, taigi Kaišiadorių katedra labai turtinga.

Liūdna dėl tavo mamos . Bet kartais tie važiavimai žemyn ima ir sustoja, gal ir jums taip bus? Ar iš daktarų nieko naujo, naujų diagnozių nėr? Ką jie sako, kodėl jai negerėja?

Ačiū už straipsnį. Kadaise mačiau, ir laidą pan. klausiau, bet perskaitysiu dar, labai geras.

Taip kažkaip ir kunigai sako, kad čia proga labiau susipažinti. Na gal... Man atrodo, kad tikrai įmanoma ne blogiau supažindinti žmones ir be tų kaulelių. Aš dar jaukinuosi relikvijas, matyt. Žiemą buvau šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, kur, kaip tikima, yra kryžiaus gabaliukas, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. Relikvija padėta atvirai. Pagalvojus, tai nerealu... Vos ne prisiliesti galima... Bet `iki kaulų smegenų` man kažkaip irgi neatėjo, kad čia TIKRA.
Nors gal čia per skirtingi dalykai šventojo relikvijos ir `daikto`, bet už tai TOKIO.
Pati bažnytėlė ten ypatingo mielumo.

Man tokios minios patinka, ypač, besimeldžiančios. Galiu jose būt viena, ir `paskęst`, nieko nematyt, išskyrus, į ką koncentruoju dėmesį.



Kai tokie rūpesčiai, kur ten tokios išvykos, suprantu...
O Kaišiadoryse neleidžiama liestis prie sarkofago?
Katedros koplyčia tikrai Reikia pagaliau prisiruošti prisiplakti prie kokios ekskursijos Katedroje. Nedaug žinau apie ją, o ten juk tiek visokio šventumo.
Nors šiaip į mišias vis tiek mane traukia vis į tą šventovę, kur šalia gyvenu, kur gavau Pirmą Komuniją ir Sutvirtinimą.
Dabar esu kraustymosi stadijoje [ech, ta valkatų dalia]. Tikrai nemanau, kad imsiu lankytis dažniau kokioj kitoj... Gaila šitą raj. palikti vien dėl tos bažnyčios. Dabar, galima sakyt, per gatvę buvo... Ot prieraišus žmogus padaras... Ta bažnyčia dar kvepianti naujumu, man labai patinka, kad yra didelis monitorius, per kurį transliuoja giesmių žodžius. Paprastai tokiose gal sunkiau žmonėm pajaust Dievo dvasią, nei kokioje nuo viduramžių stovinčioje, kur net sienos, atrodo, maldų prisigėrę. Bet šita man yra stebuklinga.
Gyvensiu priešais kapines. Mačiau, ten netolies yra stačiatikių cerkvė. Reikės įkišti ilgą nosį savo ten. Ne į pamaldas, bet šiaip...
Sakau, pati norėčiau į ekskursiją, bet man šiek tiek gaila tos senutės Katedros, kad ten turistų `šniūrai`ir, akivaizdu, daug tokių, kuriem ar turgaus aikštė gali būt tokia pat ekskursija. Suprantu, kad tai gal ir jiems kone vienintelis prisilietimas gyvenime gali būti prie šventų dalykų, bet, va, gaila, ir trikdo vis tiek.

Dėl mamytės..... Yra naujų diagnozių, neatitaiko gydymo, kaip suprantu. Turiu įtarimą, kad ko nors tikrai neranda. Šiandien kalbėjau telefonu, ačiūdie, panašu, kad kiek geriau paskutinėm dienom. Sunku ją matyt tokią, labai sunku... Mokaus įsisamonint `Teesie Tavo valia`. Ir pati jaučiuos tikrai tvirčiau. Bent kol kas...

Va, aš irgi pirmąją tokią patirtį turėjau vaikystėje, kai pagyvenusi moteris paklausė kunigo, ar to miestelio bažnyčia nėra šv. Kryžiaus (kaip supratau, šio titulo bažnyčios turi Jėzaus Kryžiaus relikvijas) ir jam patvirtinus, pasakė - taip ir maniau, nes čia ypatingai gera. Tada nusistebėjau, nes nelabai jutau skirtumą, labiau žavėjo puošnesnės architektūros bažnyčios, o gera būdavo visose.

Tie mūsų rūpesčiai tęsiasi jau daug metų. Taigi keletą kartų metuose susirandam, kas pavaduoja. Ir daugiau mažiau patys renkamės į kurį įvykį, renginį išvažiuoti. Šitas išvažiavimas pasirodė ne toks reikalingas .

Kaišiadoryse sarkofagas altoriuje už stiklo ir už grotelių, tai arčiau prieiti nėra galimybių.

Labai suprantu prisirišimą prie konkrečios bažnyčios ir parapijos. Gal ne visiems taip, kiti gi nuolat mėgsta ieškoti naujovių. Bet aš irgi iš tų pastovumo mylėtojų . Na, pamatysi, kaip naujosios vietos bažnyčia ir parapija atrodo, gal ten dar labiau patiks. Bepiga jums didmiesčiuose, turit iš ko rinktis. O kaip nauji namai, tinka ir patinka? Ar labai toli nuo senųjų?

Jei neatitaiko gydymo, tai yra vilties, kad atradus tinkamą, pasijus žymiai geriau .

Hm, net smalsu paliko. Vakar kaip tik vienoje besikeičiant klebonams buvau, bet tokiu "kampu" lig šiol apie ją nebuvau susimąsčius.
Tiesa, su šv. Kryžiaus relikvija šiemet teko susidurti Didijį Penktadienį Panevėžyje einant Kryžiaus kelią. Va taip.

-Ir dar ne su 1 ligoniu, ar ne Tu verta medalio, kad pakeli. Aš nepakelčiau...

--Aš dabar kaip pasakysiu, tai susprogsit iš pavydo Artimiausia man bus Aušros Vartų koplyčia ir šalia esanti šv. Teresės bažnyčia.
Esu buvus, mačius, viskas man ten patinka. Kaip galėtų nepatikt...
Manau, atvažiuosiu, jei karieta nesugrius, į kur dabar vaikštau. Vis tiek jau tapo sava. Atvažiuoti čia tikrai mažiau nei 10km ir net nereikia `per miestą`. Tik, aišku, dabar kur kas paprasčiau - galima sakyt, per gatvę. Niekam nesakykit, bet esu ėjus su naktiniais po paltuku.

O namai net nežinau... Ne viskas ten gerai ir patogu, bet nežinau, ar galėjau susirast sau palankesnį variantą. Be to, turiu katytę jau 6m. Niekas nenori nuomininkų su gyvūnais ir aš puikiai suprantu kodėl. Manoji išvis razbaininkė. Yra pliusų. Dabar man darbas toli, tai bus arčiau ir maršrutas be kamščių.

Gal ne ta tema skųstis, bet kaip man negera ant dūšios... Pergyvenu dėl mamos, dar dėl tėčio, kurio nebėr šioj Žemėj jau kone 9m, dar šiokie tokie rūpestėliai smulkesni, ir smaugia visokie egzistenciniai klausimai. Atrodo, juk tikiu Dievu. Bet taip norėčiau būt negimus.

O, nu kaip santūriai...

Išties tai super, pabandyk tuom pasinaudoti. O tai "vaizdas iš šalies", kad Mama pati arčiau su savo glėbiu priėjo.

Galvojau sakyt, ar nebūt bjaurybei. Bet nusprendžiau, kad užskaitysiu, kad pačios prisiprašėt.

Tik nežinau, kurio laipsnio, nemanau, kad kiekvienoj kaimo bažnytėlėj tikras Kryžiaus gabalėlis gali būt . Palendrių vienuolynas dabar skelbiasi turintis Kryžiaus relikviją su dokumentais, Žemaičių Kalvarija (ir Vilniaus) t. p. turi Kryžiaus relikvijas, o kaip su titulo bažnyčiom tiksliai nežinau.

Aha, aš kažkada taip sakiau savo direktorei, kai ji pasakojo apie eilę nukaršintų giminaičių . O kai pačiai prireikė, viskas kažkaip savaime dėliojasi, ne visą laiką vienodai sunku, ne visi ligoniai vienodos slaugos reikalingi, tiesiog toks gyvenimas išpuola - vieni vienokius išbandymus ir dovanas turi, kiti kitokius. Anytą iš esmės mano vyras prižiūri, aš tik minimaliai prisidedu, ji dar savo namučiuose gyvena.

O, visai neblogai įsitaisei - jei Aušros Vartai, tai ir Kazimieras, Mikalojus, Gailestingumo koplyčia . Artimiausia, tai reiškia, kad pėsčiom gali nusigaut?

Gaila, kad mūsuose su gyvenamu plotu durna situacija - nusipirkt ne kiekvienas išgali, o nuoma irgi idiotiška, nėra jokio pastovumo, kaip vakaruose, kur gali dešimtmečiais nuomotis tą patį būstą . Dėl katės neužjausiu - dar dabar nebaigiau nuplėšytų tapetų keist, nors pabėgo jau prieš porą metų, po gero pusmečio dukra pamatė, pas ką gyvena, bet naujieji šeimininkai nesutiko atiduot (kuo aš tyliai džiaugiausi ). Baisiai pasiutus buvo - visiškai laukinio katino ir vienkiemy šeimininkaujančios katės dukra, nepakentė jokių suvaržymų .

Tema pati ta skųstis - jei ne čia, tai kur daugiau? Suprantu, kaip neramu dėl mamytės - liūdna dėl jos ir dėl savęs, kol turi mamą, kažkoks saugumo ir tobulos meilės jausmas lydi. Tėvelį jau lyg ir turėtum paleisti. Nors aš saviškį irgi dažnai prisimenu... Gaila, kad pasaulis nedžiugina. Bet kiekvienas žmogus turi savo prasmę, savo užduotį, be jo pasaulis būtų ne toks. Kažkaip dabar visi sutrafaretinti, turi siekti to paties. Man kažkaip iš istorijos (ir nuosavos giminės) atrodo, kad anksčiau žmonės įvairesnius gyvenimus gyveno ir juos priėmė, kaip savaime suprantamus, bei savaip vertingus.

Oi, nu kur aš tau kaime į bažnyčias eisiu. Aš gi Kaune buvau, beveik "Akropolio" bažnyčioj, kuri turi Kryžiaus išaukštinimo (karmelitų bžn.) vardą. Sugrįžo karmelitai į karmelitų bažnyčią...