Krikščionių pokalbiai

Niekada nereikia duoti jokių procentų. Ligonines visas apėjot? Su atmintim jam viskas gerai?

+

Turėjom panašų atvejį. Radom ligoninėje.

Užuojauta. Prisidedu malda už jį ir už tave.

Aš žinau jo būdą,situaciją. Jo atmintis puiki. Ligoninėse nėra,vykdoma paieška ir t.t. Ryt bus 9 dienos.... Niekam neduodu procentų, tIk esu realistė žinodama situaciją.




Ačiū.

Peter Kreeft “Kaip teisingai pasirinkti” – apie tai, kuo skiriasi teisimas nuo nuodėmės ir blogio nepateisinimo:
“Turėtume užjausti, gailėtis nusidėjėlių ir atleisti jiems, kaip tai daro Viešpats. Tačiau negalima naudotis “gailesčiu” kaip pasiteisinimu, paneigiant nuodėmę. Dievas niekada taip nedaro. Tačiau taip elgiasi dabartinis pasaulis.
Kai tik priimamas koks nors moralinis sprendimas, susilaukiama kritikos, kad trūksta “gailesčio”, ir priklijuojama etiketė su žodžiu, prasidedančiu F raide: fašistas, fanatikas ir fundamentalistas (pastarasis turi būti tariamas su pašaipa).
Mūsų visuomenėje, ypač žiniasklaidoje, stipriai įsigalėję dvigubi standartai. Jei tik kas nors drįsta užsiminti, kad homoseksualūs santykiai yra blogis, tai tas asmuo tuojau pat apšaukiamas homofobu ir fanatiku. Tačiau jei tas pats asmuo praneštų apie politinę korupciją, pramoninį šnipinėjimą ar staigų mokesčių padininimą, būtų laikomas išsilavinusiu ir atsakingu. Jei kas nors priešinasi ir sėda į kalėjimą, kad išgelbėtų dar negimusių kūdikių gyvybę abortų klinikoje, manoma, kad tokiam žmogui trūksta užuojautos moterims. Jei žmonės smerkia skyrybas, kaip tai darė Jėzus, manoma, kad jie smerkia išsiskyrusius. Tačiau jei jie pasisako prieš Brazilijos tropinių miškų naikinimą, tai nemanoma, kad jie smerkia brazilus.
Jei kas nors drįsta paleistuvavimą pavadinti “ištvirkavimu”, o ne “aktyviu lytiniu gyvenimu”, tai tokiam asmeniui iš karto prilipdoma siaurapročio nejautruolio etiketė. Jei kas pasiūlo, kad AIDS turėtų būti gydoma kaip ir kitos infekcinės ligos, pavyzdžiui, kad būtų pranešama draudimo įmonėms ar skelbiamas karantinas, toks asmuo kaltinamas mėginimu atgaivinti ispanų inkviziciją. Kas čia darosi? Akivaizdu, kad gailestingumas keičia moralę tik vienoje vietoje- sekso-srityje. Netoleruojame vidinės biržų brokerių prekybos, tačiau pakenčiame kongresmenų ištvirkavimus. Nepakenčiame nesubalansuoto biudžeto, tačiau toleruojame suirusias santuokas. Smerkiame vagystes, bet pakenčiame svetimavimą. (…)Pinigai yra šventi, o seksas – pasaulietiškas, pinigai – verti pagarbos, o seksas – tik mainų priemonė. Kitaip sakant, visuomenė su pinigais elgiasi kaip su seksu, o seksą vertina kaip pinigus.” ( P. 31-33 )

Šitą knygą norisi išvien cituoti:" "Veikianti meilė yra šiurkštus ir siaubingas dalykas, palyginti su meile svajose". Todėl, kad veikianti meilė turi rinktis, o svajonių meilė yra tik patogios, miglotos, viską apimančios svajos.
Vienodai mylėti kiekvieną idealą, vadinasi, būti abejingam tiesai. Vienodai vertinti kiekvieną gyvenimo būdą, vadinasi, būti abejingam savo gyvenimo būdui. Mylėti gyvūnus lygiai kaip žmones, vadinasi, būti abejingam žmonėms. Kai kurie gyvūnus myli netgi LABIAu už žmones - jie nori išsaugoti banginius, bet leidžia abortus.(...). Tikrai netiesa, kad " jums tereikia tik meilės.". Jums taip pat reikia tiesos. Chirurgui reikia daugiau negu meilės. Jam taip pat reikia šviesos."
Peter Creeft " Kaip teisingai pasirinkti?"

Yra žmonių, įžvelgiančių esmę, kiti, deja, pajėgūs matyti tik paviršių. Atrodo, kad pastarųjų dauguma, todėl pasaulis taip ir tvarkosi.

Kažkaip nuosekliam skaitymui dabar sunkokai randu laiko, bet kurią čia dieną pasičiupau šią, neseniai iškeliavusio tėvo jėzuito pamokslų rinkinį. Tai žiūriu, kad kai kurios įžvalgos yra panašios.


Iš kitokių, tai patiko pamokslinino palyginimas su višta, besiruošinčia dėti kiaušinį ir vėliau apie tai "iškudakuojančią". )

Su Verbomis. Sunku eiti, kai skauda ar šalia to, kuriam skauda, kaip replikavo vienas aštrialežuvis kunigas - net apaštalai nuo Jėzaus išsilakstė..., bet tegu būna ta savaitė prasminga. Su visais pabėgimais ir sugrįžimais. Ir su prisiglaudimais prie Kryžiaus.

Dar turiu vieną off-topic'ą. Bet norisi pasidalinti. Kuris laikas esu įsitraukusi į tarptautinius mainus atvirukais, vad. postcrossing'ą. Na - tu gauni adresą - siunti, kitas gauna tavo - siunčia ir t.t. Smagu, kai ryte imi ir kažką randi pašto dėžutėje. Visada smagu, bet kai kurie atradimai būna ypatingi... Pvz. praeitą savaitę ateina atvirlaiškis iš JAV. Atsiverčiu kitą pusę - o ten kone neįskaitomas tekstas (išties, iki šiol ne viską įskaičiau). Nusišypsau (mano pačios "kasdienis" raštas labai netvarkingas) ir pagalvoju sau - "še tau ir anglų gimtoji". Na maždaug - kam čia dėl kažkokio nepažįstamo stengtis. Tada dar kartą bandau skaityti. Ir staiga įskaitau, kad žmogus serga Parkinsono liga ir jam dėl drebančių rankų rašyti sunku. Ir viskas apsiverčia...
Pamoka apie skubotas išvadas, stereotipizavimą turbūt...

Na va, aš irgi pasiilgau to jausmo, kada rasdavau laiškų pašto dėžutėje, labai megdavau rašyti ilgus laiškus, turėjau begalę susirašinėjimo draugių...Tai dabar į "senatvę" pradėjau ieškoti susirašinėjimo draugės

Dėl kančios - taip, labai sunku būti šalia kenčiančio...

Kol gyvenom bute, visai smagu būdavo ir po kokį glėbelį reklaminių leidinių gauti Dabartiniame rajone panašu, kad tik IKEA tokiais dalykais džiugina, o jau vietinis paštininkas tai apskritai laisva asmenybė... Kaip tik šįvakar bandžiau usisakyti vaikų klasės nuotraukas (fotografavo mokykloje ir turėtų pristatyti namų adresu) ir ūmai supratau, kad esu lyg ir žmogus be adreso - nurodyti tai galiu, bet ar tikrai gausiu tas nuotraukas, po kiek laiko ir kokios būklės... Gal kam teko skųstis nekokybiškom pašto paslaugom? Įdomu, ar mačijo

Na ką... Sveikinimai žemaičiams su vysk. Kęstučiu.

Tokie kontraversiški jausmai užpuolė - ir džiugu, ir gaila .

Vyskupystės realioji pusė. Ta, kur "gaila" gal net labiau į esmę. ) Mūsuose irgi gailinčių yra (tik priežastis matyt kita - a la "Kaunas praranda"), o man šį kartą kažkaip ramiai, nors ir labai patinka, ir pirmąkart sutikau berods dar pirmo kurso klieriku. Nedidelė ta Lietuva