Krikščionių pokalbiai

Mažai tau dar misijų , kiek čia seniai rašei, kad lyg vienos iš jų atsisakei savo noru?
Smagu skaityt. Aš vis pastrigus su knygom - guli kelios, laukia.
Užtat su dantim gerai einas (pamenat pernykštes epopėjas) - vėl pradedu serialą, tikrai, kad galiojimo laikas baigės, arba per daug valgiau, tai greičiau susidėvėjo . Dar gali būti, kad taip Dievas saugo mano sveikatą, nes reikia šiek tiek susimažinti svorį, o jis kažkodėl tik didėja, kol dantų pakankamai turiu .

Man labai įdomi atrodė vyro teta, kuri sakydavo, kad jos idealas šv. globėja Zita, tapusi šventąja, nes tobulai atliko tarnaitės pareigas, ji irgi taip norėtų (o buvo neeilinė asmenybė, labai kūrybinga ir labai daug savęs atsisakiusi dėl rusų okupacijos ir dėl savo šeimos narių gerovės). Dabar ir aš matau, kad bet kuri veikla yra ypatinga ir labai vertinga, jei atliekama su meile.

Visose šventovėse gera, bet kai kuriose ypatingai . Džiaugiuosi, kad tikėjimo džiaugsmas tave šildo. Aš irgi lipu per kasdienybės kalnus džiaugsmingai tik dėl tikėjimo, būčiau visai kitoks žmogus, jei jo neturėčiau.

Geras dalykas tie šventieji, tiek daug iš jų gali pasimokyti. Gerai, kad jie tokie skirtingi - kiekvienas gali susirasti sau artimą.

Būtinai už mamytę pasimelsiu. Ar negerai, nesitaiso sveikata po operacijos? Gal reikėtų pasikonsultuoti su kitais gydytojais?

Ne visai. Iš esmės ten apie tai, kas unos nuorodoj (geras straipsnis) ir šiek tiek apie mane pačią (periodiškai vis pakimbu save erzinančią klausimu "kokia gi ta TIKROJI mano paskirtis. Nes na negali būt, kad taip diena iš dienos be euforijos ). Tik sudramatizuotai.

Malda prisijungsiu.

Kažkaip man sunkoka susigaudyt tose savo misijose gyvenimo. Darbuose darau klaidų, tai dažnai jausmelis toks, lyg kenkčiau, o ne teikčiau naudą. Kitoms misijoms nelabai laiko lieka. Na, draugų turiu, mamą, tuos pačius darbdavius. Suprantu, kad tai labai daug. Dabar galvoju, gal mano misija būt kryželiu jiems.
Dėl mamos sunku pasakyt. Vėl buvo jau geriau. Ir vèl blogyn. Atvažiavau per atostogas kelias dienas pas ją pabūt. Bandau įkalbėt, kad ryt užsiregistruotų bent pas šeimos gyd. Ir nuvažiuotume. Lyg sutiko. Gydytojams rodos. Bet, panašu, nelabai ką gali pasiūlyt. Išrašo vaistų, ir tiek.
Ačiū labai už maldas iš anksto. Turėsiu omeny ir jus visas savose.
Dėl šventovių vis tik ir man mieliausia kurią dažniausiai lankau. Žinoma, tai ir žmogiškas prisirišimas ir prie apkinkos, vietos, kunigų. Man ten lengviausia susikaupt. Kur užvakar buvau, tai spoksojau į ištapytas lubas, paveikslus, statulas. Vos ne ekskursija. Ten patarnauja 1 pažįstamas. Pasilabinau, dar šiek tiek papasakojo apie tuos kūrinius man. Tokia miela patirtis, bet Dievą man lengviau jausti įprastesnėj aplinkoj.

Aha, net ne vienos (tik tos kitos ne darbinės, bet vis apie save primena...)
Bet supranti (nors akivaizdu, kad nesupranti ) aš gi apie tą nerastą, TIKRĄJĄ.
Juokais čia aišku. Ne viskas paprasta, ne viskas idealu, sveikata kažkokius naujus triukus ima rodyt, o ir pasvajoji šio bei to, bet šiuo gyvenimo momentu galvoju, kad tai, kas būtina (o kartais ir daugiau) turim, džiaugiamės ir branginam.
Lapkritį dar trumpam buvom Londone poros šeimyninių gimtadienių proga. Norėjosi savus aplankyti, bet pati sau nustebau, kad patiko labiau nei tikėjaus (nebuvau buvus). Bet gal todėl, kad važiavom kaip turistai...

Bet tu mama ir žmona, turbūt tebedirbi, tai taip iš šono atrodo, kad daug čia iš savęs nori.
Išugdyt žmogų nuo pirmo įkvėpimo, man noris už galvos susiimt vien nuo minties, kokia tai atsakomybė. Sunku net suvokt kiek visko reikia turėt (ne apie materialumus šiuo atveju) ir gebėt, perteikt.
Aš, pvz., niekad nejutau, kad šeima mano pašaukimas. Bet ir vienuolystė tikrai ne. Yra šimtai kelių ir be to, kaip nugyvent gyvenimą, kad Dievas ant manęs nepyktų, Jo neskaudinčiau, o ir teikt kažkokią naudą ne tik sau. Čia siekiamybė. Kaip man gaunas - kitas klausimas.

Ačiū, Hi.

aš gyva. jaučiu kūną, amžiną nuovargį-tai suprantu, kad esu gyva. o šiaip-gyvenimas toooks trumpas ir tuo pačiu ilgas, kad nežinau džiaugtis ar liūdėti.....ir šiaip gyvenimas-kaip bangavimas-aukštyn/žemyn....tai taip ir keliauju....

night----aš dirbu ne tą darbą, ką norėčiau pareigos mano - paprastos pročkelės-nepaisant jokio išsilavinimo ar žinių, diplomą galiu kabintis ant sienos.....bet visgi.....dėkoju kasdien už tą paprastą šio laikotarpio darbą ir stengiuosi atlikti jį kuo geriausiai ir su džiaugsmu....žinau, kad Dievas reikalauja atsidavimo darbui, nepaisant jokių kitų sąlygų. kai ateis laikas-bus ir kitas darbas.....pagal išsilavinimą, tikiuosi....taigi reziumuojant mano misija labai jau pragmatiška ir žemiška....būdama arčiausiai Bažnyčios, tuo pačiu esu toliausiai nuo tikėjimo ir dvasingumo...

Tavo darbas susijęs su bažnytine veikla [čia tik iš smalsumo klausiu]? Anyway, juk tarnauji žmonėms, darai kažkam paslaugą, stengiesi, joks diplomas netapatu mylėti savo darbą ir nešti naudą kitiems.
Aš ten apskritai rašiau apie visą gyvenimą, ne tik profesinę veiklą.

Ačiū darkart už maldas, padėjo. )) Bent kol kas mamai geriau. Nuvežiau pas gyd., prirašė vaistų daugiau, tegu su kalnu vaistų, bet jai lengviau.

Vilnietės, ar nesat patebėję kurioj nors bažnyčioj per mišias ligotos moters, kuri kunigui tariant žodžius: "Viešpatie, nesu vertas <...>" išrėkia juos kartu su kunigu (tiksliau, garsiau už kunigą), kad visa bažnyčia skamba? O po to drebėdama klūpi eilėj ir šliaužia keliais link komunijos?
Esu ją mačius Katedroj, neseniai ir savo parapijinėj bažnyčioj. Girdėjau, kaip moterys šnabždėjos, kad ir dar vienoj bažnyčioj taip pat nutiko...
Truputį suglumau. Nežinau dėl kokios priežasties, bet kunigai komunijos jai nedavė pastarąjį kartą (ir dėl ano matyto karto nesu tikra). Taip ir liko klūpot priešais altorių... Galvojau, gal kad čia MR tiesioginė transliacija (kadangi man atostogos, tai buvau), bijojo kokių netikėtumų, ar, kadangi dreba, nesikabintų kun. į ranką ir neišmestų viso indo, ar dar kas. Galvojau, gal paskutinei duos, gal po mišių. Nedavė. Niekaip nesuprantu kodėl... Bet, panašu, kad kunigai susitarę. Net liepė žmonėms ją apeiti, nelaukti eilėje už jos.
Žinau, kad, greičiausia, bus kokia svari priežastis, kodėl neduoda, bet nežinant skaudu atrodo...

Aš labai toli nuo Vilniaus, bet, kai paminėjai MR transliaciją, prisiminiau kažką panašaus - tiesioginėse šventinių Mišių TV transliacijose komunijos metu pasigirsdavo šiurpus moteriškas klyksmas, įtariu tai ta pati moteris. Manau, kunigai visi ją jau pažįsta, ko gero komunijos neduoda, kad neišniekintų Švenčiausiojo (juk nežinia (o gal jau ir žinia), ką ji su ta komunija darys).

Turbūt ta pati.
Tavo spėjimas labai tikėtinas... Nors, kai tą įvykį mačiau Katedroj (kai ji šaukė), žmonės ėmė teirautis šalia stovinčios moters ar jai, tai klūpinčiai ir drebančiai moteriai, viskas gerai. Kaip supratau, ji buvo su kažkokia pažįstama, o galbūt, palydove. Atsakė, kad priims Sakramentą ir bus viskas gerai - tada nusiramina. Nesu tikra, ar jai davė tada.
Visą tai matant atrodo, kad kaip tik tokiam žmogui labiausiai reikia...

Beje... dėl šeimos. Lyg ir visada jos norėjau, bet niekada nebuvau iš tų moterų, kurioms tarsi savaime duota kalbinti kūdikėlius, leliakint ir t.t. Atrodė, kad va kitos tai kažkaip moka, o man kažkas lyg ir ne taip, kaip čia su tais savais bus. Bet kažkaip buvo/yra. Ne tobulai, žinoma, bet man gera su savo šeima. O su laiku kažkaip imu aiškiau atrast, kad viskas OK, jei tu esi intravertas. Kad buvimas ekstravertu ir buvimas atviru nebūtinai tas pats, nors ilgą laiką tai kažkaip tapatinau ir atrodydavo, kad jei neperdirbsi savęs į ekstravertą, tai tu kažkaip gal ir nelabai limpi prie tos Bažnyčios, kuri savo prigimtim lyg ir turi būti atlapaširdžių bendruomenė. Ir dabar pasikapstau savo makaulėj kaip intravertui būti savimi Bažnyčioje ir nesijausti dėl to kaltu (jei nesi kontempliatyvaus vienuolyno vienuolė). Na buvimo intravertu nelaikau išvis jokių socialinių įgūdžių neturėjimo. Tikiuos, kad šiek tiek dar turiu, tuo labiau, kad su žmonėm dirbu (kaip sako viena lektorė - tikiuos, kad ir visai neblogai ), bendruomenė, žmonės man reikalingi, bet tokia "atlapaširdė" taip ir netapau, kiekvieno leliuko noras paleliakint ar panešiot ir dabar nekyla. Tikiuos, kad ir ne kiekvienas leliukas nori būt svetimos tetos nešiojamas. Beje, net ir tas religinis folkloras, kai per "Tėve mūsų" susikimbama rankomis - lyg ir nesudėtinga, bet kad pati asmeniškai tokiam kontaktui turėčiau poreikį - nea.

Mat kaip. Nustebinai mane, nes visad galvojau, kad irgi, kadangi esu introvertė (lankaus pas psichologę, tai ji taip sako) , bažnyčia man gerai IR tuo, kad galiu nueiti ir melstis, jokie pažįstami neblaško (su iš matymo pažįstamais gi nei sveikinuos, nei kaip kitaip kontaktuoju) išskyrus ramybės palinkėjimą. Seniau galvodavau, kad būnam svetimi, palinkim ramybės, išeinam vėl svetimi. Na, buvo, pvz., moteris nepasiėmė akinių ir paprašė padėti užsisegti striukę, arba einant komunijos paprašė nuvesti vaiką palaiminimui (pas mus taip praktikuojama, kad suaugęs eina komunijos ir gali vesti vaiką palaiminimui, ne tai, kad vaikas vienas eitų), tai malonūs bendrystės gestai. Bendrystė iš ne per arti juk būdinga mūsų kultūrai - nesam pietiečiai, kurie bučiuojas ir glebesčiuojas pamatę nors kiek pažįstamą, ir man tai normalu. Nors susikibimas rankomis per Tėve mūsų man hm. Irgi visai miela. Kad poreikis, gal irgi nepasakyčiau.
Kadangi tavo ir darbas susijęs tikėjimu, gal todėl jauti daugiau dėmesio ir tenka patirt daugiau bendravimo ten?
Man kažkaip gera, kad ten visada yra tarytum bendraminčių bendruomenė, - jie yra, ir to gana, kas, kad nepažįstami. Tai ir atlapaširdžių nepastebėjau ten.

Beje, kadangi toj pat šventovėj lankaus jau, berods, daugiau nei du metus, kartais dažniau nei tik sekmadienį, tai kartais pagalvoju (nors man tai netrukdo, bet šiek tiek liūdna), kad besiruošiantys Sakramentams vis nauji, o buvusių ten nematau... Bet, turbūt, nieko keisto, spėju, kad visur pan., kad pastovūs šv. mišių lankytojai yra žilagalviai. Per Sumą išvis kone vien jie... Aišku, matau ir jaunesnių, bet, jie tada jau įsijungę ten ne tik melstis: katechetai, choristai, skaitinių skaitytojai, skambintojai gitarom per mišias ir pan. Tokių, kaip aš, nedaug pastebiu, kad pastoviai...
Spėju, ir kunigams tas nelabai faina, kad jaunesni žmonės ateina labiau vos ne `paslaugos`.
Papildyta:
Aj, o dėl šeimos... Na turi ir introvertai tas šeimas. Tiek, kad ne visiems duota būt šeimyniškiems, manau, čia jau nepriklausomai nuo introversijos buvimo, ar ne. Bent aš tikiu, kad jei būtų ta šeima, tai mylėčiau, kadangi nėra, nemanau, kad čia kažkas blogo - tiksliau, tai nei gerai, nei blogai. Taip tiesiog yra. Ir apstu kitų pašaukimų, kaip katalikai dabar mėgsta sakyti.

Jei kam nesunku - prisiminkit maldoj. Labai reikia išminties, kaip kapanotis vienam paauglystės ir tėvystės spragų jovale.