Kone kasdien pagalvoju apie tavo šiuos žodžius, todėl pagaliau prisiruošiau atiduot "skolą", t.y., parašyt, kad net neabejotum tuo.
Ne kartą mane drąsinai ir raminai ir visad atrodydavo tikras Dievo žmogus. Jo mylimas ir įkvėptas.
Berašydama pagalvojau, kad galiu čia pasidalint tokiu klausimu. Esu klausius ne 1 katechezę, bet, konkrečiai ir nepamenu aktualių dalykų atlaidų už mirusius tema. Jei aš aukojau atlaidus už mirusį tėtį. Nežinau kiek gerai, bet teoriškai reikiamas sąlygas atlikau. Aišku, kankina klausimai, gal per mažai nuoširdžiai, o gal per mažai laiko tam skirdavau, gal per mažai meldžiaus, gal nepagarbu melstis įsidrėbus prieš miegą, gal dar kas... Una jau sakė man, kad Dievas ne buhalteris nuodėmėms. Bet... Jausmo nėra ir juk nebent po savo mirties turėsiu galimybę sužinot, ar jis po to nebekenčia toliau... Žinau žinau, jausmas dar ne viskas. Bet manęs neapleidžia jausmas, kad jam TEN nėra gerai. Patvirtinkit arba paneikit, ar teisingai suprantu, kad turėčiau tikėt, kad jam pagelbėjo visa tai, bet toliau melstis. Juk jei ir atleista, bausmė gali tęstis... Man visa tai kaip paranoja. Žinau, kad šventas žmogus jis nebuvo, ar labai nuodėmingas nežinau. Nežinau ir kas yra tas "labai".
Smaugia mane mintys.. Gal jis ten kankinas, o aš, va, miegu sau ramiai ir net nesistengiu padėt...
Dėl visuotinių atlaidų mes niekada negalime būti tikri, ar juos atlikome tobulai, bet tokiu atveju, jei ko nors trūksta, gaunami daliniai atlaidai, o tai irgi dovana. Man mano tėvai atrodė tobuli, ypač prieš mirtį, bet laikausi praktikos užprašyti šv. Mišias jų gimimo, vardo ir mirties dieną (ir už jų šeimos mirusiuosius), žinoma, dar meldžiuosi per vėlines - tegu Dievulis padalina, kam reikalinga, maldų nebus per daug. Dar esu girdėjus, kad nė viena malda nepraeina veltui, anksčiau net ant antkapių užrašydavo prašymą praeiviui sukalbėti maldą. Dievo gailestingumas yra beribis, o bendrystė su mirusiaisiais (šventaisiais ir nelabai) yra nuostabi dovana, laukiant kol galėsim susitikti Amžinybėje.
Kažkada kalbėjau su kunigu apie maldą lovoje (mėgau kokį rožančių bandyti kalbėti prieš miegą ). Jis mane suramino - kas gali būti Motinai maloniau, nei paskutiniai mingančio vaiko žodžiai prieš miegą, paskirti Jai ). Dabar, jei tik nesimiega, tuoj traukiu rožančių ir meldžiuosi, bent jau Gailestingumo vainikėlį dažniausiai spėju su sąmone pabaigti . Gal nelabai gerai būtų, jei tik snausdama rastum laiko maldai, bet prie kitų dienos maldų pridėti ir tokią visai gerai.
Sveika. Kaip begyvuoji? Vaikai jau visai dideli, jaučiu?
Ar tu dar nebaigei mokslų? Man kažkaip susirodė, kad jau.
Aš irgi jau kai atradau, tai ir įkrito širdin (aišku, gali būt, kad trumpas, lengvai kalbasi, nepalyginsi su rožiniu ).
una, toliau nuėjau studijuoti....nenusėdžiu vietoj
saulėteke, kur neatpažinai? ekstraordinarinėse Mišiose ar maldos ir giesmių vakare? Mišiose mūsų grupelė gale sėdėjo, o po viskam su Laima kalbėjomės ir kunigas buvo priėjęs. o tam vakare mes balkone buvom, kur vargonai.....
Gal kam bus aktualu. Turbūt žinote, kad šiemetinis Taize žiemos susitikimas iki sausio 1 d. vyks Rygoje. Na Rygai aš "per sena" , o ir šiaip kitaip naujus suplanavus, bet yra tokia smagi žinia, kad broliai kelionę į namus berods per Lietuvą suplanavę (ir dar kai kurie iš toliau atvykstantys taip pat nori apsilankyti ir LT.
Taigi po Rygos Taize pamaldos su Taize broliais vyks ir Lietuvoje:
Sausio 2 d., 18 val. Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje ir Sausio 3d. 18 val. Kaune Šv. Jurgio kankinio bažnyčioje. Kiek teko kalbėtis su lietuvius kuruojančiu broliu (dar vienas džiaugsmas, kai ruošiamasi pas kaimynus ), tai Vilniuje bus keliolika brolių, Kaune keli.
Man sykį irgi per netikėtus išjungimus net keturios pakartotos žinutės išėjo. Tąsyk aš verčiaus vietoj dublikatų dėdama šypsenėles. Nors irgi kai kam keistai atrodė.
Papildyta:
Šv. Teresėlė užmigdavo besimelsdama. O aš tai neretai atsijungiu per rožinį ir šiaip. Tik pajuntu, kad esu paleidus karoliukus, o kurioj vietoj esu, ir nebežinau. Juo labiau, kur jau ten atsiminsi iš ryto, kuo baigei. Gerai, kad gavau nuolaidą kalbėti atskirais slėpiniais. Tada labiau pavyksta susikoncentruot ir labiau mąstyt.
Papildyta:
Mačiau, kur sėdėjot. Užteko B. pamatyt, ir supratau, kur jūs bazuojatės. O po Mišių aš stovėjau visai šalia, prie pat kunigo. Matyt, neatpažinimas buvo abipusis. Juk neprieisi ir neprisistatysi forumo vardu. Nepataikius žmogus galėtų ir ties smilkiniu pasukioti.
Papildyta:
Nežinau ar tai siet su gyvenimo tarpsniais, bet kai kuriais svarbias gyvenimo momentais tas poreikis sukalbėti ją atėjo tarsi savaime.
Iš esmės nematau reikalo lyginti su kitomis maldomis, tik džiaugiuosi, kad ji atsirado bendroje "puokštėje".
Neprilipo man kol kas Gailestingumo vainikėlis. Per šiuos metus gal kokius trissyk tik sukalbėjau. O buvo laikas, kad ir Dievo Meilės vainikėlį kalbėjau ir Marijos Meilės Liepsnos ir dar daug ką. Dabar tai nebeaktualu. Todėl ir manau, kad yra tarpsniai, kada labiau atrandi vienokias ar kitokias maldas.
saulėteke, lb gaila dėl abipusio neatpažinimo..... man po tų Mišių toookia euforija buvo, kad neatsimenu net kunigo veido.....aš su kuprine buvau ir mėlyna striuke, kitoj pusėj nei B. sėdėjau
Kaip ten bebuvę, džiaugiuos, kad tas tarpsnis ar ne padėjo ją atrast (nors išties ją prisijaukint padėjo turbūt konkretus laikas - Dievo gailestingumo metai 2011-aisias).
Sveikos, grįžtu pas jus, prisiduodu - ryt pagaliau sunkusis rudens semestras baigsis! Su studentais smagu, bet jau ir atostogos laaaaaaabai reikalingos...
Ta prasme, patrūkai ?