Krikščionių pokalbiai

#37
QUOTE(*Saulelė* @ 2016 03 11, 00:09)
tai kad matosi už ką-už sunkumus, už kančią, už grūdinimą, už galimybę kvėpuoti kančioje.

Matau, kad jau tu gali kvėptelt. 4u.gif
Papildyta:
QUOTE(_una_ @ 2016 03 11, 00:18)
Bet ar mes gyvensim daugiau nei 10 metų, niekas negali pasakyti g.gif .

Bet tai neguodžia. Nes ir tą dešimtį metų reikia kažkaip išgyventi.

Vieno bijau ‒ nusigręžti nuo Dievo. O kažkurioj krikščioniškoj knygoje apie depresiją skaičiau, kad senatvėje žmonių ar ne 80 procentų nusigręžia nuo Dievo. Nes nebeištveria skausmo, senatvės negalios, nevilties. Mane pribloškė tie skaičiai. Aišku, kiekvienas galvoja būsiąs tarp tų 20-ies procentų.
Atsakyti
#38
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 03 11, 00:34)
Vieno bijau ‒ nusigręžti nuo Dievo. O kažkurioj krikščioniškoj knygoje apie depresiją skaičiau, kad senatvėje žmonių ar ne 80 procentų nusigręžia nuo Dievo.

Jei turi tokią baimę, prašyk tikėjimo malonės.
Kažkaip sunku patikėti tokiais skaičiais, praktiškai matom kaip tik su amžium didėjantį pamaldumą, senatvėj daugelio rankose pradeda barškėti rožančiaus karoliukai, namuose įjungtas Marijos radijas, ir į bažnytėlę kelelis prisimenamas, nors prieš tai lankydavosi tik per didžiąsias šventes.
Atsakyti
#39
Kalbant apie kancia, turejau ir as kancios laikotarpi, na, kancios - sunkaus gyvenimo etapo. Is pradziu nervinausi, pergyvendavau del visko, nemiegodavau, pastovus nerimas namuose ir itampa. Apie jokius ateities planus ir, apskritai, ateiti, net mintis nekildavo, o ir nesinoredavo. Bet viena diena kazkas manyje pasikeite, emiau galvot, na, ir ka, sunku, bet Dievas ir mane pasiimti gali bet kuria akimirka. Tai ko cia nervintis, kai nesiseka ar sunku? Ko cia nemiegot naktim? Lengviau? Nusispjoviau ir nebeimdavau i sirdi rupesciu, nesekmiu. Galvodavau, jei dar nenumirem, tai bent issimiegokim, o rytojus gal bus geresnis. Bet rytojus budavo toks pat. Tik mintys kitos ir miegas kitoks wink.gif

Praejo tas laikotarpis. Pagalvojau, ar turiu uz ka dekoti. Na, taip, zinoma, kad turiu - juk jis baigesi ir ACIU ACIU ACIU Dievui uz tai dideliausias. Ir, jei rinktis galeciau, tikrai nenoreciau nieko panasaus isgyventi dar karta. Net nesidiziuoju, kad isgyvenau ta etapa, kad kvepavau, kaip kazkuri minejo. Tik dziaugiuosi, kad su kiekviena sekunde jis tolsta nuo manes. Aisku, arteja kazkas kitas su ta kiekviena sekunde smile.gif O gal ir nearteja rolleyes.gif

Griztant dar prie gailestingumo, artimiausias man jo supratimas toks, kad tai gailestis ir pagalba tam, kuris praso jo pasigaileti ir padeti. Kaip vaikas praso iskrapstyti medyje tarp saku istrigusi baliona, nes pats nesugeba. Pasigaili vaiko ir padedi jam.
Atsakyti
#40
Su šventėmis visas! 4u.gif

Aišku, sunku dabar mąstyt apie Nepriklausomybę, kai ištrūkus iš vieno ,,glėbio'' patenkama į kitą glėbį. g.gif Bet kažkokia bendrystė mums vis dėlto reikalinga, kad keistumėmės, ieškotume, džiaugtumės, liūdėtume.
Atsakyti
#41
QUOTE(Airona @ 2016 03 09, 20:54)
As kalbejau apie gailestinguma, vadinkime, "vietines reiksmes", tipo, asmeninis konkretaus zmogaus ir Dievo santykis. As cia matau salygas.


Vienintelė sąlyga - atverta ir nuolanki žmogaus širdis.
Papildyta:
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 03 10, 23:56)
Dėkojimas nematant už ką man kvepia magija. Čia kaip turėkime vien pozityvias mintis, ir mums viskas seksis. mastau.gif


Man krikščionybė dar tuo patraukli, tai būtent kad galima kančioje matyti prasmę ir ją aukoti Dievui už žmonių nuodėmes. Vienytis su Juo ant kryžiaus. Tai guodžia, kad Dievas žino, ir Dievas priima tą beviltišką situaciją, tai nėra beprasmiška.
Ir kodėl negalima dėkoti už tai, kas sunku?? Kokia čia magija?
Papildyta:
QUOTE(Airona @ 2016 03 11, 11:19)
Griztant dar prie gailestingumo, artimiausias man jo supratimas toks, kad tai gailestis ir pagalba tam, kuris praso jo pasigaileti ir padeti. Kaip vaikas praso iskrapstyti medyje tarp saku istrigusi baliona, nes pats nesugeba. Pasigaili vaiko ir padedi jam.


O mano toks: Viešpats yra paruošęs savo atleidimo ir meilės užtvenktą jūrą, ir tik laukia, kada atsiras mūsų širdyse koks nors plyšelis, kad galėtų bet truputį tos jūros mums užpilti. O jei atsiverti pajėgtume daug... būtų jūra meilės!
Atsakyti
#42
QUOTE(_una_ @ 2016 03 11, 09:43)
Kažkaip sunku patikėti tokiais skaičiais, praktiškai matom kaip tik su amžium didėjantį pamaldumą, senatvėj daugelio rankose pradeda barškėti rožančiaus karoliukai, namuose įjungtas Marijos radijas, ir į bažnytėlę kelelis prisimenamas, nors prieš tai lankydavosi tik per didžiąsias šventes.

Dėl tų skaičių ir man buvo sunku patikėti. Nerandu dabar, kurioje knygoje tai buvo parašyta, bet buvo kalbėta apie tą išorinį pamaldumą ir vidinį, tikrą žmogaus pasitikėjimą Dievu ir jo vedimu.
Taip, dauguma senų žmonių ima ,,barškinti rožančiais'', uoliai lankyti bažnyčią, matydami, kaip įprastinis gyvenimas griūva. Bet taip būna tik iš pradžių. O ilgainiui supranta, kad nuo senatvės ir negalios tai nepadeda. Viską reikia išgyventi, ir šiame gyvenime jau tik su dar didesniu negalumu.
Papildyta:
QUOTE(letuciux @ 2016 03 11, 13:48)
Man krikščionybė dar tuo patraukli, tai būtent kad galima kančioje matyti prasmę ir ją aukoti Dievui už žmonių nuodėmes. Vienytis su Juo ant kryžiaus. Tai guodžia, kad Dievas žino, ir Dievas priima tą beviltišką situaciją, tai nėra beprasmiška.
Ir kodėl negalima dėkoti už tai, kas sunku?? Kokia čia magija?

Arba tu visiškai nepatyrus tikros kančios, arba kaip tik patyrus ir ją peržengus. Jei antrasis atvejis, džiaugiuos už tave. 4u.gif
Papildyta:
Kiek atsimenu, Jėzus, ant kryžiaus būdamas, nedėkojo. g.gif
Atsakyti
#43
QUOTE(_una_ @ 2016 03 04, 10:32)
Pabandyk nupurkšt žaliuoju muilu. Jei labai negerės, tiesiog persodink ir nukarpyk, per laiką išleis naujus ūglius, neskubėk išmest.

Purkšti tai jau nebebuvo ko blush2.gif – apkarpiau ir palikau stirksoti... kuriam laikui. unsure.gif
Atsakyti
#44
QUOTE(letuciux @ 2016 03 11, 14:48)
O mano toks: Viešpats yra paruošęs savo atleidimo ir meilės užtvenktą jūrą, ir tik laukia, kada atsiras mūsų širdyse koks nors plyšelis, kad galėtų bet truputį tos jūros mums užpilti. O jei atsiverti pajėgtume daug... būtų jūra meilės!


Ar tikite, kad prasanciojo pasigaileti ir padeti sirdyje yra plysiu?

Papildyta:
QUOTE(letuciux @ 2016 03 11, 14:48)
Vienintelė sąlyga - atverta ir nuolanki žmogaus širdis.



Kaip manote, ar zmones, kurie tiki kitais dievais, gauna Dievo maloniu ir gailestingumo?
Atsakyti
#45
QUOTE(letuciux @ 2016 03 11, 13:48)
O mano toks: Viešpats yra paruošęs savo atleidimo ir meilės užtvenktą jūrą, ir tik laukia, kada atsiras mūsų širdyse koks nors plyšelis, kad galėtų bet truputį tos jūros mums užpilti. O jei atsiverti pajėgtume daug... būtų jūra meilės!

Labai tau pritariu. Malonių jūra visada yra didesnė, nei mes pajėgiame tikėtis.
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 03 11, 14:02)
Dėl tų skaičių ir man buvo sunku patikėti. Nerandu dabar, kurioje knygoje tai buvo parašyta, bet buvo kalbėta apie tą išorinį pamaldumą ir vidinį, tikrą žmogaus pasitikėjimą Dievu ir jo vedimu.

Taip, dauguma senų žmonių ima ,,barškinti rožančiais'', uoliai lankyti bažnyčią, matydami, kaip įprastinis gyvenimas griūva. Bet taip būna tik iš pradžių. O ilgainiui supranta, kad nuo senatvės ir negalios tai nepadeda. Viską reikia išgyventi, ir šiame gyvenime jau tik su dar didesniu negalumu.


Kiek atsimenu, Jėzus, ant kryžiaus būdamas, nedėkojo.  g.gif

Galbūt tas procentas išvestas tik iš sergančiųjų depresija, o ne iš visų senų žmonių g.gif . Kita vertus, abejoju, ar įmanoma procentiškai išmatuoti žmogau pasitikėjimą Dievu, jo tikėjimo gilumą?

Teko lankyti savo a.a. tetą senelių namuose. Ji buvo netekėjusi, kukliai nugyvenusi savo gyvenimą, truputį lėtoko mąstymo, nelabai prisitaikiusi gyventi visuomenėje, bet keliose šeimose dirbusi aukle iki pat vaikų išėjimo į mokyklą. Iš jos rankų rožančius neiškrisdavo,, bet ji meldėsi ne už save - nuolat perskaičiuodavo brolius, seseris, jų vaikus, rūpinosi, kuriam reikalinga pagalba, nors daugelio jau buvo nemačiusi gal 20 metų, lydėjo kiekvieną malda, kadangi matė prastai, o kambariokės negalėjo pakęsti radijo, jai liko tik rožančiaus malda (ir, žinoma, Mišios koplyčioje, kol pajėgdavo iki jos nueiti). Man jos egzistencija tokia liūdna atrodė, o ji spinduliavo džiaugsmu - man viskas gerai, gerai gyvenu, nieko netrūksta.

Ne tik nedėkojo, alyvų sode meldė, kad aplenktų ši taurė. Neprivalom norėti kančios ar ja mėgautis. Bet ir bijoti jos nereikia. Baimė ne iš Dievo. Ji surakina, uždaro, priverčia pamiršti Dievo meilę, atima pasitikėjimą. Juk tu tik spėlioji kas tavęs laukia, bet iš tikro nežinai (gal ir gerai, žinodami kartais pritrūktume drąsos), gal tau Dievas paruošęs visai kitokį likimą. Kiekvienai dienai pakanka savų rūpesčių, tai ir gyvenkime jais, o rytdieną palikim Dievui.
Atsakyti
#46
QUOTE(Airona @ 2016 03 08, 15:16)
Kazkada klausiau irasa, kad pries moteriai pastojant, siela siunciama i zeme, ir kaip ji nenori i ta zeme, nenori iseiti is Dievo Karalystes, nes budama zemeje ir gyvendama zemiskaji gyvenima, gali nutolti nuo Dievo ir pan.

Galiu tik paantrinti Letuciux – ir man akis užkliuvo už šių žodžių. Beje toliau plėtojant tokią mintį galima pateisinti labai negerus dalykus: ir savižudybę (juk gimiau prieš savo valią – nebūtina branginti to, kas įbrukta per prievartą), ir abortą (jei man atrodo, kad siela verta geresnio materialaus "rūbelio", geresnių aplinkybių – dar nevėlu ją išprašyti) – juk visa tai vardan sielos išlaisvinimo. unsure.gif
Atsakyti
#47
QUOTE(_una_ @ 2016 03 11, 14:50)
Teko lankyti savo a.a. tetą senelių namuose.

O čia ne ta pati tetulytė, kuri, sakei, buvo visa sutraukta?
Atsakyti
#48
QUOTE(Baltas sniegas @ 2016 03 07, 13:51)
Klausyk, ar tu kartais nelankai tokiu anokiu susitikimu moterims karta per menesi  biggrin.gif ? Ko tai itarimai kyla  ax.gif Tik del vardo suabejojau  biggrin.gif

Ne, ale labai smalsu, su kuo galėjai mane supainioti mastau.gif biggrin.gif (Ar ne Trakuose tie susitikimai?)

Vienintelis dalykas, ką šiuo metu leidžiu sau lankyti – tai vairavimo pamokos... blush2.gif Grįžau va visa susmurgus cray.gif po trečios pamokos – džiaugiuosi tik tuo, kad gavau ramaus būdo instruktorių, kol kas dar neapšaukė (pačiai jo vietoje jau ko gero seniai būtų kantrybė trūkusi).
Atsakyti