Krikščionių pokalbiai

Jei pirmą kartą matei šį žmogų, ko gero, neišvengiamai sukrėtė. Prie daugelio dalykų priprantame - gerų ir blogų. Apsipratus lengviau pamatyti esmę, išoriniai nebedaro tiek įtakos.

Gerai apibūdintas jausmas

Nesu tikra, ar gerai, kad priprantame. Man tada ir esme prapuola, nes uzsiliuliuoji kaip pelkeje. Geriau, kai sukrecia, tegu ir liudna buna...

Bala žino, ar matyt išorinius skirtumus yra pati esmė. Pastabumas, kam reikia pagalbos, aišku gerai, bet jokia paslaptis, kad gyvenam tokioje visuomenėje, kurioje išoriniai trūkumai padeda ne prie esmės prisikapstyti, o pasidaryti iš to priežastis paniekai ir patyčioms. Nereikia net žymių fizinių trūkumų, ne baisiai seniai dar čia buvo dalijamasi straipsniu apie raudonplaukę mergaitę, kuri dėl to patyrė patyčias ir kurios šeimai reikėjo stengtis, kad šitas nuostabus vaikas suprastų, koks jis gražus. Ir tai vyko ne "kažkada", o dabar. Tik dėl plaukų spalvos ir strazdanų. Manęs Nikas neliūdina ne todėl, kad nematyčiau, jog jis be galūnių. Ne todėl, kad atrodytų, kad "ai, čia nieko tokio". Neliūdina todėl, kad jis pats sako "aš laimingas". Esu linkus tikėti tuo, ką sako ir kartu džiaugtis, kad jis turi tokią dvasios tvirtybę. Tokią, kokią daugeliui (na ok, bent jau man) tik augintis ir augintis. Jis palietė daugybę dalykų, kurie yra blogesni už tokią negalią. Ir mes su tuom susiduriame gerokai dažniau. Ir turbūt apsipratę esame gerokai labiau. Pažeminti, apspjaudyti, nereikalingi. Bet tai taip į akis "nekrenta", todėl lyg ir gyvenam iliuzijoj, kad jei matai žmogų "visą", tai ai, viskas su juo daugmaž ok... O jei taip prisiliest prie asocialių šeimų, paliktų vaikų ir pan., vargeli... ten ne tik, kad nėra dalies asmens, ten tas asmuo dar ir nesustojamai kraujuoja. Bet ir tas žmogus turi šansą, kaip sako "jei duoda progą savo šukėms". Mano amžinąatilsį tėtis nežiūrint šeimos pastangų labai kentėjo dėl savo traumos jausdamasis "nepilnaverčiu". Kokia žymė žmogaus širdy turėjo būti, kad net kai artimieji tau sako, kad esi mylimas, pats savęs nebegali pamilti. Didžiulė žaizda... Todėl ten kur kalbama ir raginama laikytis vilties, man neliūdna. O čia akivaizdu, kad žmogus net tik šiaip sau šneka, bet kad tai jo reali patirtis. Ir toje salėje minios susirinko tikrai ne dėl to, kad pažiūrėti į kažkokį vargšelį, o todėl, kad jis atveža viltį tiems, kurie patys jaučiasi vargšeliais. Pats stipriausias iš visos dienos lektorių. Be jokių pagražinimų.

Lenkiuosi pries Niko dvasios tvirtybe ir po to. kiek jam pavyko pasiekti, jis, sakydamas, kad yra laimingas, tikrai nemeluoja. As irgi tikiu tuo. Liudna ne del to, kad zmogus laimingas. Liudna del to, kiek teko iskesti del tos laimes.

Suprantu ką sakai (viliuos), bet aš apie tai, kad yra daugybė žmonių, kurie kenčia. Tik išoriškai mums nėra tokie "pastebimi"... Todėl džiaugiuos, kad einantiems per savo tamsumas atvežė viltį - savo gyvenimo liudijimą. Skaitau dar vieną knygą, kurioje tik patvirtinama tai, ką jis pats susitikime liudijo. Tas žmogus visada turėjo be galo mylinčią ir palaikančią šeimą. Niekada nebuvo vienas. Tai be galo daug.

Una, tu tikras antidepresantas. Ir išvis panaši į Šventąją Dvasią. Paskaičiau tada, bet nei neradau žodžių kaip pasakyt ačiū.

Manęs nelabai Niko laimė įtikina. Taip, jis žavi asmenybė, charizmatiška, bet, kiek žiūrėjau interviu, man tai panašiau į jo savirealizaciją, nei į tikrą liudijimą. Žinoma, tai irgi gerai. Tai geras pavyzdys, bet tai JO kelias. Kas prisimins tas motyvacijas po mėnesio? Na, kartkartėm, esant tam tikroms gyvenimo situacijoms, galbūt. Ir nemanau, kad masintų tiek žmonių, jei būtų panašenis išore į visus.
Ir galbūt tai man šiek tiek atmetimo reakcija, nes aš įžvelgiu tokiuose renginiuose tokio dirbtinio populizmo, masiškumo, daug komercijos. Per daug.
Nenorėčiau norėjus būt tokiame renginy. O ir sako, kad į motyvacijos seminarą užtenka nueit kartą gyvenime ir įsisąmonint - esmė, kad nes dirbtinai save motyvuojant, iššaukiama priešinga reakcija.

Prašau nepriimt kaip kokios kritikos. Tiesiog mano toks žvilgsnis į pan. renginius.

O mane įtikina jo laimė. Laimės dalis yra ir savirealizacija. Skaičiau knygyne jo naująją knygą "Nesustabdomas", jo kritimą į didžiulę depresiją puolus į didžiules skolas jo įkurtai įmonei, kaip sugrįžo jo vaikystės baimės, kompleksai, visiškai krito savivertė, vėl jautėsi nieko vertas ir t.t. Ir tik po trijų mėn atsistojo ant kojų draugų, mylimosios ir kitų pagalba. Daug rašo apie savo užsispyrimą, silpnumą, noru būti geriausiu (dėl savo negalios). Suptantu, kad reikėko didžiulės drąsos, valios ir tikėjimo išdrįsti pirmam užkalbinti kitus, išlįsti iš kiauto, kiomet patyrė patyčias ir t.t.

Taip, renginio formatas ir man nelabai patinka, per daug amerikoniška man, bet žiūrint į esmę-taip, tai labai stipru. Ir tas žmogus niekuo nesiskiria nuo kitų. Savo silpnybėmis, noru būti reikalingam, mylimam. Gerai, kad jis kalba. Nepaisant, kad kažkas iš to daro pinigus. Nepaisant vyriško egoizmo, puikybės. Visi to turime. Svarbiausia-tikslas. Noras įrodyti, kad stipriai stipriai peržengus savo negalias, baimes su Dievo pagalba daug kas įmanoma. Gslbūt daug neįgalių fiziškai ir dvasiškai pasisems iš šio vyro drąsos.

Va. Teisingai. Formatas ne prie dūšios man.

Tai buvo pasaulietiniame ir sakykim - stipriai profaniškame renginyje (į kokį pvz. aš nebūčiau ėjus, jei ne Nikas), ne krikščoniško turinio. Tame kontekste tai buvo daug. Gal kada bus kokiame krikščoniškame, bet čia jį turėjo progą išgirsti tie, kurie tokiuose renginiuose nesilanko. Ar pritaikys - kiekvieno asmenis apsisprendimas. Skaitau knygą - joje gerokai daugiau minimas tikėjimas. Bet tas jo tikėjimo pavertimas veiksmais (čia jis pats taip vadina) man gerokai iškalbingesnis.


O kiek realiai gyvenime prisimena Jėzaus mokymą?... Ar, jei prisimeni, ar visada tuom gyveni? Ne palyginimas čia jo su Jėzum, tiesiog žmonės lėti su geromis išvadomis ir dar lėtesni su jų įgyvendinimu. Aš pvz. turiu savo grėblį, ant kurio vis lipu.
Kalbant apie mane pačią ir "kas prisimins?", tai aš apie Niką pirmąkart išgirdau gal prieš keliolika metų. Tik trumputė video ištrauka, kai jis krinta ir bando atsistoti ir kalba apie atkaklumą kilti. Tai atsimenu iki šiol. Iš esmės todėl ten ir norėjau, kad jau žinojau, kas tai yra.
Ryt užsiregistravau į kaligrafijos seminarą (savaitgalio) vienuolyne. Šiandien gaunu programą. 6.15 malda. Šeštadienį. Jomajo, vienintelė savaitės diena kai galiu sau leist išsimiegot.

Nežinau... ar turiu teisę pasidalint savo mintimis... Jos netokios kaip visų. Gal aš perdaug sužeista vidumi ir viską vertinu labai asmeniškai.
Taigi... Visi Niku džiaugiasi ir dalijasi jo liudijimais. Bet... aš žiūriu į esmę: ar jis būtų išgyvenęs pats vienas? Ar jis galėtų važinėti ir liudyti jeigu kažkas dėl jo nesiaukotų ir nuolat nebūtų šalia? Didžiausias jo liudijimas yra tai, kad jis turi didžiausią pasaulyje Dievo dovaną - mylinčius ir atsidavusius žmones.
O kai tu gyveni pats vienas, pats vienas kovoji už save ir dar už savo vaikus, ir išskyrus Dievą neturi kuo remtis, kai net kiečiausi katalikai tesugeba mestelt: "mes tau sakėm, kad nieko gero nebus iš tos santuokos"... Nežinau... labai skaudžiai ir jautriai reaguoju.

Tavo žodžiai paglostė man širdį - gera, jei Viešpats leidžia pabūti Jo įrankiu.

Žinoma turi. Ne vienoj diskusijoj paskutinėm dienom teko sudalyvauti Niko tema. Beveik dėsningai susidėliojo, kad skaudžiai sužeistiems fizine ar dvasine prasme jo liudijimas per sunkus, netgi erzinantis. Gal jis reikalingesnis slaugantiems artimuosius su negalia ar šiaip trūkstantiems drąsos pakelti savo kasdienybę?
O dėl tavo situacijos - tegu kiti sako ką nori, bet nemanau, kad galėdama grįžti ir kitaip pasirinkti atsisakytum savo vaikų ir pasirinktum gyvenimą tik sau. Sunkios dienos praeina, net jei tęsiasi dešimtmečiais, o gražūs prisiminimai šildo visą gyvenimą. Pacituosiu man labai artimus Valtortos į Jėzaus lūpas įdėtus žodžius: "Noriu matyti pasaulyje vaikus, kad pasaulis šventėtų. Praeinanti, tarp jūsų gyvenanti nekaltybė nepajėgia padaryti jūsų geresniais, nors turėtų, nes ji yra dangaus būtybė, iš kurios sklinda tyrumas ir ramybė, be žodžių kalbanti apie ją sukūrusį Dievą, be žodžių liepianti gerbti tai, kas priklauso Dievui, meldžianti gailesčio ir meilės, kurios negalima žaloti dėl jos silpnumo, kurią reikia mylėti, kuri yra jūsų artimo gėlė, kaip kad ligoniai ir kenčiantys yra gėlės, tik pirmoji balta, o antroji ir trečioji - raudona ir violetinė; tai gėlės, kuriomis jūs pirmiausia turite rūpintis ir mylėti."