Pastarosiomis dienomis už akių užkliuvo vienas straipsnis anglų k. - The dangers of spiritualizing your psychological problems. Gal kam bus įdomu. Arba ne.
QUOTE(hi (: @ 2016 07 07, 11:20)
Pastarosiomis dienomis už akių užkliuvo vienas straipsnis anglų k. - The dangers of spiritualizing your psychological problems. Gal kam bus įdomu. Arba ne.
Labai
brangiosios, mano dukra 07.12 paryčiui pagimdė sūnelį 3200 gr svorio....išsikankino, o tada darė cezarį....šiandien jau paleido namo, vaikiukas labai pūstažandis ir kantrus, nes mamytė lėta nuo skausmo....ačiū visoms, kurios palaikėte malda laukimo periodą. o ypač ačiū mergelei Marijai...ir dangiškajam Tėčiui....
QUOTE(*Saulelė* @ 2016 07 15, 14:55)
brangiosios, mano dukra 07.12 paryčiui pagimdė sūnelį 3200 gr svorio....išsikankino, o tada darė cezarį....šiandien jau paleido namo, vaikiukas labai pūstažandis ir kantrus, nes mamytė lėta nuo skausmo....ačiū visoms, kurios palaikėte malda laukimo periodą. o ypač ačiū mergelei Marijai...ir dangiškajam Tėčiui....
Sveikinimai abiems - tau ir dukrai
QUOTE(Jolantuke @ 2016 06 30, 10:56)
Šiuo metu labai retai prieinu prie interneto. Sunku rasti laiko ką nors parašyti.
Jaučiu, kad mes kažkuo esame panašios, gal gyvenimo kelio etapai, ar patirtys tos pačios, atpažįstamos būsenos.
Bet Dievas vis vien kiekvieną paliečia ir gydo skirtingai. Tik Jo reikia prašyti. Vis prašyti ir prašyti, ne tiek Jam įkyrėti, kiek nuolat sau priminti, kad tik Dievas gydo ir padeda, jei tik visa širdim to trokštam.
Nešioju tave savo širdy, nešioju ir daug kitų draugų... ir neseniai atsiverčiau šv. Rašą: "iš tavo man pavestųjų nepražudžiau nė vieno". Kaip man gera pasidarė!!! Jis man sako, kad jus visus myli ir saugo, nė vieno nepražudys
Skubėdama rašau, mintys pinasi ir jau bėgu. Atsiprašau, jei skamba nevisai nuoširdžiai, o labiau pamokomai - skubu
Šiandien ką tik puoliau į visišką nežinią - išėjau iš darbo, kuris labai labai labai patiko, ir kuriuo labai džaugiausi. Pasitikiu, kad Dievas viską žino ir rūpinasi manimi.
Jaučiu, kad mes kažkuo esame panašios, gal gyvenimo kelio etapai, ar patirtys tos pačios, atpažįstamos būsenos.
Bet Dievas vis vien kiekvieną paliečia ir gydo skirtingai. Tik Jo reikia prašyti. Vis prašyti ir prašyti, ne tiek Jam įkyrėti, kiek nuolat sau priminti, kad tik Dievas gydo ir padeda, jei tik visa širdim to trokštam.
Nešioju tave savo širdy, nešioju ir daug kitų draugų... ir neseniai atsiverčiau šv. Rašą: "iš tavo man pavestųjų nepražudžiau nė vieno". Kaip man gera pasidarė!!! Jis man sako, kad jus visus myli ir saugo, nė vieno nepražudys
Skubėdama rašau, mintys pinasi ir jau bėgu. Atsiprašau, jei skamba nevisai nuoširdžiai, o labiau pamokomai - skubu
Šiandien ką tik puoliau į visišką nežinią - išėjau iš darbo, kuris labai labai labai patiko, ir kuriuo labai džaugiausi. Pasitikiu, kad Dievas viską žino ir rūpinasi manimi.
Net neturiu žodžių.
Būsenos, jausenos mudviejų, matyt, panašios. Kaip su patirtim, nežinau...
QUOTE(Akmenskeltė @ 2016 07 05, 09:33)
Prieš savaitę buvau pas kunigą egzorcistą. Pažįstama ėjo, tai ir aš prisijungiau. Pasikalbėjom. Pasimeldė.
Manau, labai gera patirtis. O tu pas kataliką buvai, ar ortodoksą (atsiprašau, visiškai nežinau, kaip ten kas pas ortodoksus, tik apie mišias, kiek pasakojai).
Buvau ir aš. Turėjau įtarimų dėl varginimų. Tiesiai nepasakė, kad liga, nes kažko pan. nei klausė, nei pasakojaus, klausė, ar šeimoje nebuvo jautrių žmonių. Ko gero, įsitikinau, kad tai jokie varginimai. Taip pat meldėsi, kažką paklausinėjo. Tai buvo mano pirmas artimesnis suaugusio žmogaus susitikimas su kunigu. Iki tol į juos žiūrėdavau su tokia pagarbia baime, ar kaip paaiškint... Kad, maždaug, ne bet kas gali prieit ir pan. Tiesiog būdavo tokia kaip siena, tarp manęs ir jų, kaip vos ne nepasiekiamų šventųjų. Lankiausi ten patarta, tikrai sunkiame sau etape. Taip irgi ypatingo labai kažko nejutau. Bet tai jis mane pastūmėjo, padrąsino eit į `savo` artimiausią parapiją, kur tebegyvenu, ir pasiruošt Pirmajai Komunijai. Be šito, vargu ar būčiau drįsus (esu rašius, kad šeima buvo netikinti, arba, jei tikinti, tai silpnai, ar kaip čia išsireikšt... Krikštyta esu irgi 12m. ir ne tėvų iniciatyva). Tai buvo didžiulė dovana man. Nuėjau ir meldžiuosi ne tik užsidarius, bet ir bažnyčioje, kuri man nebeatrodo kažkas man per švento, nepasiekiamo.
Galbūt tai labiau man pačiai naudinga: atgaiva ir ramybė, bet, iš kitos pusės, kadangi, esu toli gražu ne šventoji, sakyčiau, bent kiek labiau ir į kitus atsižvelgiu būtent dėl tikėjimo. Taip pat geriau suvokiu būtent bažnyčios dėka kai kurias tikėjimo tiesas.
Labai padrikai prirašiau.
Siaubingai išvargstu darbe, nežinau nuo ko. Savaitgalis praėjo, o, atrodo, visai nepailsėjau.
QUOTE(Night13 @ 2016 07 17, 23:23)
Net neturiu žodžių.
Būsenos, jausenos mudviejų, matyt, panašios. Kaip su patirtim, nežinau...
Manau, labai gera patirtis. O tu pas kataliką buvai, ar ortodoksą (atsiprašau, visiškai nežinau, kaip ten kas pas ortodoksus, tik apie mišias, kiek pasakojai).
Buvau ir aš. Turėjau įtarimų dėl varginimų. Tiesiai nepasakė, kad liga, nes kažko pan. nei klausė, nei pasakojaus, klausė, ar šeimoje nebuvo jautrių žmonių. Ko gero, įsitikinau, kad tai jokie varginimai. Taip pat meldėsi, kažką paklausinėjo. Tai buvo mano pirmas artimesnis suaugusio žmogaus susitikimas su kunigu. Iki tol į juos žiūrėdavau su tokia pagarbia baime, ar kaip paaiškint... Kad, maždaug, ne bet kas gali prieit ir pan. Tiesiog būdavo tokia kaip siena, tarp manęs ir jų, kaip vos ne nepasiekiamų šventųjų. Lankiausi ten patarta, tikrai sunkiame sau etape. Taip irgi ypatingo labai kažko nejutau. Bet tai jis mane pastūmėjo, padrąsino eit į `savo` artimiausią parapiją, kur tebegyvenu, ir pasiruošt Pirmajai Komunijai. Be šito, vargu ar būčiau drįsus (esu rašius, kad šeima buvo netikinti, arba, jei tikinti, tai silpnai, ar kaip čia išsireikšt... Krikštyta esu irgi 12m. ir ne tėvų iniciatyva). Tai buvo didžiulė dovana man. Nuėjau ir meldžiuosi ne tik užsidarius, bet ir bažnyčioje, kuri man nebeatrodo kažkas man per švento, nepasiekiamo.
Galbūt tai labiau man pačiai naudinga: atgaiva ir ramybė, bet, iš kitos pusės, kadangi, esu toli gražu ne šventoji, sakyčiau, bent kiek labiau ir į kitus atsižvelgiu būtent dėl tikėjimo. Taip pat geriau suvokiu būtent bažnyčios dėka kai kurias tikėjimo tiesas.
Labai padrikai prirašiau.
Siaubingai išvargstu darbe, nežinau nuo ko. Savaitgalis praėjo, o, atrodo, visai nepailsėjau.
Būsenos, jausenos mudviejų, matyt, panašios. Kaip su patirtim, nežinau...
Manau, labai gera patirtis. O tu pas kataliką buvai, ar ortodoksą (atsiprašau, visiškai nežinau, kaip ten kas pas ortodoksus, tik apie mišias, kiek pasakojai).
Buvau ir aš. Turėjau įtarimų dėl varginimų. Tiesiai nepasakė, kad liga, nes kažko pan. nei klausė, nei pasakojaus, klausė, ar šeimoje nebuvo jautrių žmonių. Ko gero, įsitikinau, kad tai jokie varginimai. Taip pat meldėsi, kažką paklausinėjo. Tai buvo mano pirmas artimesnis suaugusio žmogaus susitikimas su kunigu. Iki tol į juos žiūrėdavau su tokia pagarbia baime, ar kaip paaiškint... Kad, maždaug, ne bet kas gali prieit ir pan. Tiesiog būdavo tokia kaip siena, tarp manęs ir jų, kaip vos ne nepasiekiamų šventųjų. Lankiausi ten patarta, tikrai sunkiame sau etape. Taip irgi ypatingo labai kažko nejutau. Bet tai jis mane pastūmėjo, padrąsino eit į `savo` artimiausią parapiją, kur tebegyvenu, ir pasiruošt Pirmajai Komunijai. Be šito, vargu ar būčiau drįsus (esu rašius, kad šeima buvo netikinti, arba, jei tikinti, tai silpnai, ar kaip čia išsireikšt... Krikštyta esu irgi 12m. ir ne tėvų iniciatyva). Tai buvo didžiulė dovana man. Nuėjau ir meldžiuosi ne tik užsidarius, bet ir bažnyčioje, kuri man nebeatrodo kažkas man per švento, nepasiekiamo.
Galbūt tai labiau man pačiai naudinga: atgaiva ir ramybė, bet, iš kitos pusės, kadangi, esu toli gražu ne šventoji, sakyčiau, bent kiek labiau ir į kitus atsižvelgiu būtent dėl tikėjimo. Taip pat geriau suvokiu būtent bažnyčios dėka kai kurias tikėjimo tiesas.
Labai padrikai prirašiau.
Siaubingai išvargstu darbe, nežinau nuo ko. Savaitgalis praėjo, o, atrodo, visai nepailsėjau.
labai graži tavo tikėjimo patirtis...po kažkiek laiko atsigręši atgal ir pamatysi, kad tai buvo taip nuostabu....ir kad Dievas NIEKADA tavęs nebuvo palikęs, bet tiesiog viskas yra su Jo palydėjimu ir pagalba...
QUOTE(*Saulelė* @ 2016 07 18, 20:46)
labai graži tavo tikėjimo patirtis...po kažkiek laiko atsigręši atgal ir pamatysi, kad tai buvo taip nuostabu....ir kad Dievas NIEKADA tavęs nebuvo palikęs, bet tiesiog viskas yra su Jo palydėjimu ir pagalba...
Ačiū...
Aš tikinti nuo vaikystės. Nors šeimoje jokių kalbų apie Dievą nebuvo.
Pamenu tėčio tetą, kad ji melsdavosi ir turėjo maldaknygę su spalvotais paveiksliukais. Nors gal ten 1 ar 2 tie paveiksliukai buvo, bet spalvoti spalvoti. Mane masindavo ta maldaknygė. Bet tada, jei buvau girdėjus žodį Dievas ar Dievulis, tai kaip kažką bauginančio, visagalio ir baudžiančio.
Vėliau, kai draugai ir pusseserė vienmetė ėmė lankyt pamokėles pasiruošimui Pirmajai Komunijai, man buvo labai įdomu ką ten veikia. Viena draugė šiek tiek papasakojo kažką apie Dievą. Klausiau mamos, kodėl aš neinu, ji sakė, kad ten nesąmonė (tikrai neturiu jai dėl to jokių priekaištų, nes kaip gali siūlyt savo vaikui tai, kuo pats netiki, be to ją pačią bet kokiom oro sąlygom laukais dar vaiką versdavo eiti į bažnyčia keletą km., tai jai ir neišsiugdė tikėjimas, matyt). Bet nuo tada, o, ypač, kad nereikėtų būt kartu su ne itin mėgstama pussesere, ėmiau vaikiškai melstis. Kažkaip taip išeina, kad visada tikėjau ir tam tereikėjo prasitarimo, kad toks Dievas yra. Man niekas neaiškino, kad Jis kažką duoda, dėl kažko, galbūt baudžia. Negaliu paaiškint, iš kur tas suvokimas apie Dievą man dingtelėjo, jei taip ieškot loginių paaiškinimų. Vėliau pradinėj mokykloj, gal 3-ioje kl., atvažiuodavo kun. dėstyti tikybos. Tokios, kaip etikos tuomet nebuvo. Jis duodavo visokių knygučių, sutrumpintą blizgančią vaikišką Bibliją. Pamenat tokią raudonu viršeliu?
Po daugybės metų ją vėl gavau tokią pat, kai ėjau Sutvirtinimo Sakramento. Kadangi gerai atsakinėdavau, gaudavau ir daugiau knygučių, nei kiti vaikai. 
Vėliau atsitiktinai tas pats kun. mane krikštijo, kai jau buvau gal penktokė. Man rodos nustebo, kad nekrikštyta, kai atvedė. Jis yra dovanojęs man ir jaunuolio maldaknygę dar pradinėj mokyklėlėj. Dokumentai sudegė, o ją išsinešiau iš gaisro ir turiu iki pat dabar. Truputį gaila vartyt, nes buvo laikas, kai miegodavau su ja po pagalve ir šiaip gerokai suskaičiau per tiek metų, tai puslapiai jau gerokai sutrinti. Memuarų vakarai.
QUOTE(Night13 @ 2016 07 17, 23:23)
Būsenos, jausenos mudviejų, matyt, panašios. Kaip su patirtim, nežinau...
Manau, labai gera patirtis. O tu pas kataliką buvai, ar ortodoksą (atsiprašau, visiškai nežinau, kaip ten kas pas ortodoksus, tik apie mišias, kiek pasakojai).
Pas kataliką
QUOTE(*Saulelė* @ 2016 07 15, 14:55)
brangiosios, mano dukra 07.12 paryčiui pagimdė sūnelį 3200 gr svorio....išsikankino, o tada darė cezarį....šiandien jau paleido namo, vaikiukas labai pūstažandis ir kantrus, nes mamytė lėta nuo skausmo....ačiū visoms, kurios palaikėte malda laukimo periodą. o ypač ačiū mergelei Marijai...ir dangiškajam Tėčiui....
Sveikinu, Saulele
linkėjimai dukrytei greit atsigaut ir anūkėliui augti tvirtam
QUOTE(*Saulelė* @ 2016 07 15, 14:55)
brangiosios, mano dukra 07.12 paryčiui pagimdė sūnelį 3200 gr svorio....
Sveikinu naują babūnę
. Sveikatos dukrai ir gražaus augimo vaikeliui . Ar gyvens pas tave?QUOTE(Night13 @ 2016 07 18, 21:27)
Gerai kartais pakratyti prisiminimus, net pats gali nustebti iš toliau atsisukęs
. Tavo istorija tarsi patvirtina posakį, kad žmogaus siela natūraliai krikščioniška, t.y. nujaučia Dievo buvimą, Dievo įsakymai įrašyti žmogaus širdyje, tik neturėjimas informacijos ir nuodėmingas gyvenimo būdas tas nuojautas užblokuoja ir iškreipia.
QUOTE(_una_ @ 2016 07 19, 20:44)
Sveikinu naują babūnę . Sveikatos dukrai ir gražaus augimo vaikeliui . Ar gyvens pas tave?
. Sveikatos dukrai ir gražaus augimo vaikeliui . Ar gyvens pas tave?kol kas pas mane. kol aš neatsibosiu
ačiū už sveikinimus
QUOTE(_una_ @ 2016 07 19, 20:44)
Gerai kartais pakratyti prisiminimus, net pats gali nustebti iš toliau atsisukęs
. Tavo istorija tarsi patvirtina posakį, kad žmogaus siela natūraliai krikščioniška, t.y. nujaučia Dievo buvimą, Dievo įsakymai įrašyti žmogaus širdyje, tik neturėjimas informacijos ir nuodėmingas gyvenimo būdas tas nuojautas užblokuoja ir iškreipia.Aš išvis kažkokia memuarų mėgėja.
Bet šiuo atveju gal tikrai gerai. Gal nelabai žmonės skaito ilgiausias paklodes, bet taip tarsi ir pati sau patvirtinu, kad tiek kartų gyvenime Dievo buvimą jutau. Galbūt ir negalėčiau pasakyt, kad siela natūraliai krikščioniška, nes tai lyg ir labiau sužinota. Teisingiau, ko gero, būtų sakyt, kad tiesiog nujaučia Dievo buvimą, kaip ir rašai. Aš nei kiek nesiginčyju ir suprantu, kad jei būčiau gimusi kur vyrauja kita religija, lygiai taip pat išpažinčiau ją. Tiesiog krikščionybė mūsų atveju visą gyvenimą buvo "arčiausia namų", todėl ir tokia pažįstama, sava ir mylima, sunku įsivaizduoti kitaip. Bet juk lygiai taip pat yra, pvz., indoneziečiams, kurie taip pat galėtų pasakyt, kad islamas tarsi įaugęs kraujyje.
Bet čia tik toks lyrinis nuokrypis.
Skamba baisokai, kaip, maždaug, "o jei "turėčiau" kitą mamą, o ne šitą". Bet šita tai nepakeičiama. 
