QUOTE(_una_ @ 2016 03 09, 22:12)
už kurias vėliau Dievui dėkojai.
Matyt, dabar dar neatėjo tas ,,vėliau''. Arba niekada neateis (šiame gyvenime). Viena viltis priprasti prie kančios.
Matyt, dabar dar neatėjo tas ,,vėliau''. Arba niekada neateis (šiame gyvenime). Viena viltis priprasti prie kančios.
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 03 10, 00:14)
Matyt, dabar dar neatėjo tas ,,vėliau''. Arba niekada neateis (šiame gyvenime). Viena viltis priprasti prie kančios.
Esi normalus zmogus
Kancia savaime nera joks geris, tai ir nereikia jos troksti. Sukurti mes juk laimei. Tik va tas Adomas su ta Ieva reikalus pagadino 
, tenka kitokiais keliais pasivaikscioti kol vel i Rojaus zydincias pievas grisime. Oi, tikiuosi, kad grisime, visai nesinoretu reinkarnuotis be perstojo 
QUOTE(Baltas sniegas @ 2016 03 10, 04:04)
Kancia savaime nera joks geris, tai ir nereikia jos troksti.
Šventieji jos troško.
Papildyta:
QUOTE(Baltas sniegas @ 2016 03 10, 04:04)
Tikintiems reinkarnacija paprasčiau dėl kančios.
Papildyta:
QUOTE(Baltas sniegas @ 2016 03 10, 04:04)
tenka kitokiais keliais pasivaikscioti kol vel i Rojaus zydincias pievas grisime. Oi, tikiuosi, kad grisime
Tokia smulkmena: tereikia nugyventi visą savo likusį gyvenimą.
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 03 10, 00:14)
Matyt, dabar dar neatėjo tas ,,vėliau''. Arba niekada neateis (šiame gyvenime). Viena viltis priprasti prie kančios.
pradėjus dėkoti kančia sumažėja, ji pasidaro lengvesnė. patikrinta.
QUOTE(*Saulelė* @ 2016 03 10, 22:07)
pradėjus dėkoti kančia sumažėja, ji pasidaro lengvesnė. patikrinta.
Tikiu, kad taip ir yra.
Bet idomu, kodel? Gal cia psichologinis efektas pasireiskia, dekoji, vadinasi, susitaikai, priimi, pripranti?
QUOTE(*Saulelė* @ 2016 03 10, 21:07)
pradėjus dėkoti kančia sumažėja, ji pasidaro lengvesnė. patikrinta.
Kad galėtum dėkoti, turi būti nuėjus jau nemažą kančios kelią ir įžiūrėjus kažką teigiamo, ką įgijai dėl kančios ar per kančią.
QUOTE(Airona @ 2016 03 10, 22:36)
Tikiu, kad taip ir yra.
Bet idomu, kodel? Gal cia psichologinis efektas pasireiskia, dekoji, vadinasi, susitaikai, priimi, pripranti?
Bet idomu, kodel? Gal cia psichologinis efektas pasireiskia, dekoji, vadinasi, susitaikai, priimi, pripranti?
priimi, pasidalini su Jėzumi savo kančia.
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 03 10, 22:40)
Kad galėtum dėkoti, turi būti nuėjus jau nemažą kančios kelią ir įžiūrėjus kažką teigiamo, ką įgijai dėl kančios ar per kančią.
nebūtinai...
QUOTE(*Saulelė* @ 2016 03 10, 22:46)
nebūtinai...
Dėkojimas nematant už ką man kvepia magija. Čia kaip turėkime vien pozityvias mintis, ir mums viskas seksis.
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 03 10, 10:29)
Nebijok, Saulėteke, tereikia nugyventi šią dieną
. Ir taip kasdien, nes vakarykštės dienos jau nėra, o rytojus nežinia ar bus.
QUOTE(_una_ @ 2016 03 10, 23:44)
Nebijok, Saulėteke, tereikia nugyventi šią dieną . Ir taip kasdien, nes vakarykštės dienos jau nėra, o rytojus nežinia ar bus.
. Ir taip kasdien, nes vakarykštės dienos jau nėra, o rytojus nežinia ar bus.Na, diena jau baigiasi, tai gal ir nugyvenome ją visos.
Bet nemanau, kad neplanuoji. O jei negali planuoti, tada gyvenimas labai sudėtingėja. Sunku išbūti aplinkoje, kai negali planuoti. Kaip neprisiminsi motinėlės Nadinos, kad į daugumą klausimų tegali atsakyti ,,nežinau''. Nes jau seniai nežinau nieko, metų metus. Vienas nežinomybės laikotarpis baigiasi, prasideda kitas, o kartais ir nesibaigus kitas prasideda. Rodos, tėvus prižiūrėt buvo paprasčiau: ten laiko limitas buvo aiškesnis. 
QUOTE(_una_ @ 2016 03 11, 00:44)
Nebijok, Saulėteke, tereikia nugyventi šią dieną . Ir taip kasdien, nes vakarykštės dienos jau nėra, o rytojus nežinia ar bus.
. Ir taip kasdien, nes vakarykštės dienos jau nėra, o rytojus nežinia ar bus.
labanakt...
Papildyta:
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 03 10, 23:56)
Dėkojimas nematant už ką man kvepia magija. Čia kaip turėkime vien pozityvias mintis, ir mums viskas seksis.
tai kad matosi už ką-už sunkumus, už kančią, už grūdinimą, už galimybę kvėpuoti kančioje.
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 03 10, 23:57)
Tas limitas dažniausiai paaiškėja tik post factum. Jau kažkada minėjau, kad tėčio laidotuvėms medikai liepė ruoštis 2000-taisiais, palaidojom 2011-tais, mamytė, atvažiavus pas mus numirti, pagyveno dar 7-nerius metus. Mano anytai šiuo metu 96
ir niekas nežino nei dienos, nei valandos, gali tik manyti, kad daugiau 10 metų jau negyvens. Bet ar mes gyvensim daugiau nei 10 metų, niekas negali pasakyti .
