Krikščionių pokalbiai

smagu kraustymasis. tuo pačiu ir stresas...


ha ha ha...nesusilaikiau nesusijuokus...



aš va po vyskupo vizitacijos. visą dieną ant kojų, darbelis šen, darbelis ten....daug klausimų, siūlymų teikėm vyskupui, ryt simpoziumas, tai mūsų atstovai toliau kovos dėl vienybės bažnyčioje...
aš atostogų kaip ir neturiu, bet pasidarau jas...va ...vasara visgi... o ir galimybės leidžia...



klausimas buvo ne apie krikščionišką veiklą, o apie kasdienybę...ką naujo, ką gero patyrėt...

Sveikos,
tiesiog pasiilgau jūsų visų

"Dūšam čiūju", kad mano maldos dažnai per savanaudiškos. Nors gal tu teisi. Blogo gi niekam nelinkiu, tik gero. Tik "teesie Tavo valia" ne visad lengva įsisąmonint ir susitaikyt su tuo. Būna, pažengiu su tuo, bet trukt už vadžių ir vėl...


Ąą. Tai pasigirsiu, jei nesigyriau. Buvau Kultūros nakty kultūrintis, va. Tikrai gero patyriau, taip atsipalaidavau, kaip retai būna. Šiandien buvau "savo" bažnyčioj. Nusmelkė toks suvokimas, kad kiek daug žmogui yra tikėti Dievu. Liko tikrai gera dūšioj. Žmonių buvo nedaug, į mišias vėlavau. Žinojau, kad vėluosiu po darbo, maniau, spėsiu tik kol litaniją giedos. Gal kad įprasta diena, pastebėjau, kaip nuoširdžiai žmonės meldžias, dalyvauja mišiose. Dauguma pagyvenę, bet buvo ir jaunų.

Kaip tu laikais? Morališkai, turiu omeny...

Ačiū
Spalvotai laikaus.
Turėjau labai savotišką dvasinę patirtį, kurios ir dabar iki galo nesuprantu.
Klaipėdoje vyko dvasinio išgydymo pamaldos ir Kretingos moteriškės kone per jėgą mane ten nusivežė. Skeptikė esu visokių masinių išgydymų atžvilgiu. Tai gan skeptiškai ir dalyvavau. Bet kažkuriuo momentu atėjo mintis, kad nieko gyvenime nėra be reikalo, jei jau Dievas mane čia atvedė, tai bent pabūsiu nuoširdžiai. Taigi, nuoširdžiai klausiau, beveik nuoširdžiai giedojau , nuėjau išpažinties...
Kas užkabino, tai malda, kai vienas garsiai meldėsi ir visi kartojo. Buvo žodžiai, kad "atleidžiu visiems mane įskaudinusiems, net tiems, kam negaliu atleisti" ir šioje vietoje kiekvienas turėjo garsiai ištarti vardus tų, kuriems neturi jėgų atleisti. Nešiojau širdy du akmenis, taigi, jų vardus, kad ir labai nenoriai, ištariau.
Po to kiekvienas turėjo uždėti ranką ant skaudamos vietos, pasimečiau, nes skauda abi kojas, skauda nugarą, skauda akis, tirpsta rankos, apie tai kas vyksta galvoje - iš viso geriau patylėti
Taigi, užsidėjau abu delnus ant širdies - pamaniau, kad širdis tą maldą išvarinės ten kur reikia.
Po maldos pasveikusieji ėjo liudyti apie išgydymus. Nieko nejaučiau, kaip skaudėjo viskas, taip ir skaudėjo sau ramiai toliau
Bet... tik po kelių dienų suvokiau, kad kažkas mano gyvenime netaip, kažkas pasikeitė. Suvokiau, kad nebeliko to nerimo, įtampos, nervo širdyje. Kad viduje yra visiška ramybė. Ramybė bet kokios situacijos akivaizdoje. Net melstis pradėjau kažkaip kitaip. Dar iki galo nesuvokiu kas pasikeitė, bet pasikeitė labai labai stipriai.
Supratau, kad mano gyvenimo stabdis buvo neatleidimas. Nors žodžiais sakiau, kad man "dzin", bet atleidimo nebuvo. Ir dabar tų dviejų žmonių nemėgstu, vengiu, bet nėra širdyje neapykantos.
Tos gydymo pamaldos vyko sausio pradžioje, bet jų vaisius atpažįstu labai pamažu, iš lėto. Dar daug dalykų verčiasi gyvenime ir suprantu, kad toks buvo Dievo planas

O, kaip šitai man suprantama - daugybę kartų išgyvenau Jo valios tobulumą, bet kai reikia pasakyti "teesie", kiekvieną kartą lūpas surakina. Nors sako, kad nedėkingiausia profesija patarinėti Dievui , bet taip sunku to atsisakyti.

Aš nuo vaikystės svaigstu, kai tenka, ypač tamsiais rudens ar žiemos vakarais, šiokį vakarą pabūti bažnyčioj - tokia ramybė .

Koks gražus ir viltingas tavo liudijimas .

Šiandien jaučiuosi didvyrė - pagaliau sutvarkėm visus kapelius, jau dvi savaites širdį graužė, kad galėčiau ožką ganyti kapinėse .

fainai. aš vis pagalvoju....a kaip galėčiau įsigyti tavo knygą? man reikia draugui dovanų....jis domisi senom fotografijom, renka visas aiškesnes iki 1940 metų panašiai. ir matosi ten kaita fotografijos, "mados", retušavimai ir pan....manau, būtų jam neblogai susipažinti iš kitos pusės su jom, nei tik jų kolekcionavimas...


aleliuja!!!!!!!kaip plačiai šypsojaus skaitydama ir džiūgaudama, džiaugdamasi už tave....ta malda veikia. stipriai veikia. reikia pripažinti, kad visos maldos "veikia" tobuliau, kai jas garsiai ištari...o ypač atgailos ir atleidimo. kiti atleidimo maldą kalba ilgesnį laiką kasdien....nors man arčiau širdies ta momentinė....

aš sekmadienį išgyvenau toookį džiaugsmą per Šv. Mišias, kai einant Švenčiausiojo teko stot į dvigubos eilės galą, kuris buvo palei lauko duris, o žmonės praktiškai 90% ėjo Komunijos...

Pamastymai apie Kristaus sekimą. Rodos paprasti, bet reikalingi laikas nuo laiko prisiminti.

Įspūdinga.
Dabar galvoju, ar yra žmonių, kuriems neatleidau. Būna, ateina koks priepuolinis skausmas ir kaltinimas viduj, kad, pvz., gimiau. Bet gi mamą taip myliu... Būna, dėl daug paprastenių buitinių dalykų, kad, pvz., koks žmogus mano atžvilgiu pasielgė nesąžiningai. Bet tokio nuolatinio pykčio, neatleidimo, kad kažko nenorėčiau susitikt, lyg ne.
Vieną žinau, kad sunkiausia atleist sau. Tiesą sakant, nežinau, kaip tai įmanoma.
Bandžiau įsivaizduot pagal turimas skurdžias žinias tavo gyvenimą, su dar ir fizinėm, ne tik dvasinėm bėdom, bet, eilinįkart nukrypau į memuarus apie save. O šiaip džiaugiuosi dėl tavęs. Skamba stebuklingai.


Tik dabar suvokiau, tavo priminimą, kad malda yra gailestingumo darbas. T.y., net jei ji iš manęs. Kad ir tiek mažai.
Skamba susireikšminusiai, bet, patikėkit, man sunku įsisąmonint, kad iš manęs gali būt kas geresnio. Nes įprastai matau, kad tik rūpesčiai, problemos. Užtenka darbe, o jei dar kitur...
Dėl kapinių suprantu. Nors pati kaip ir neturiu pareigos jas tvarkyt, nes tvarko vyresnioji karta, vis tik pati pareigą jaučiu, kad nuvažiuot, pabūt, patvarkyt, uždegt žvakutę ir pan. Toks keistokas pareigos jausmas man pačiai, nors ir noras, ne tik pareiga, nes juk kai mirė tėtis, buvau suaugus, o niekad nejausdavau, kad jis KAPE. Bet kažkokia dalis jo esaties ten yra (nežinau, ar teisingai išsireiškiau, bet tai jausmas, lyg galėčiau jį aplankyt, prieit arčiau).

Dabar laisvos dienos. Kamavaus nuo migrenos. Lyg ir praeina. Bet turi tokį sielos skaudulį. Ir taip slegia pečius... Nekart girdėjau, kad prisirišimas prie žmogaus taip pat nuodėmė. Išpažinau. Bet tai nedingo. Nors nenuostabu, juk ar aš norėčiau, kad dingtų... Niekam iš to nieko. Meldžiuosi už tuos žmones. Ir už gyvą, ir mirusį. Gal per mažai. Šiaip su gyvuoju ryšių nepalaikau, nes nutolom ne mano iniciatyva. Žinau, kad daugiausia, ką galiu padaryt, tai melstis, linkiu jam ko geriausio, už ką pykti absoliučiai neturiu. Bet mintyse to per daug ir su per daug skausmo dėl nutrūkusio ryšio ir jausmo, kad esu nevykėlė, kuris trukdo kartais skirt daugiau dėmesio tiems, kurie pageidautų su manim bendraut. Pagalvojau, galbūt ką patarsit. Nežinau, kam daugiau tokiu subtiliu klausimu galėčiau pasiguost, jei ne tvirto tikėjimo seserims.

labai geras straipsnis

Čia toks "nepatarimas", tik pastebėjimas...
Jausmai ar emocijos patys savaime nuodėmės. Esmė, ką mes su tuo (ypač tuom, kas nemalonu) darom: skatinam ir to pasekmėj einam pvz. langus daužyt, save ir kitus skriaust ar bandom nukreipti kažkur kitur. Man rods, kad tu bandai.
Bet vien už tai ką jauti nereikia savęs ėst. Darai ką gali, suneši savo vandenį... o jau Dievo valia ar/kada jį į vyną keist.
Kaip viena bičiulė sakydavo "tai ne tavo siūlo galas". Svarbu, kad darai ką pati gali, bet Dievas nėra automatas, kuris suvedus atitinkamą veiksmų kombinaciją, suveiks būtinai taip ir ne kitaip...
Iš pernykčių mokymų Taize prisimenu tokį mažą priminimą, kad žmonės gyvena pernelyg "apsėsti" sėkmės (sėkmės ne tik profesiniam, asmeniniam gyvenime, bet ir plačiau, kad ir dvasiniam). Bet gyvenime labai praverstų tokia paprasta gyvenimo pasitikinčia širdim nuostata - "na suveiks, ta suveiks, jei ne - tai ne." Be "apsėdimo", kad kažkas turi žūt būt veikti.

P.S. "Apsėdimas" šiuomkart ne iš egzorcistų retorikos, o panašiai iš tos, kai "apsėdo mintis", "neduoda ramybės" ir pan.

Patikėk, malda yra labai daug. Vien dėl to, kad mažai besimeldžiančių ji jau tampa aukso vertės. Net ir tie, kurie norėtų, ne visada randa laiko. Kadaise didžiuliai vienuolynai gyveno vien maldos gyvenimą, o pasauliečiai irgi neužmiršdavo kasdienės maldos. Dabar, kad išlaikytume pusiausvyrą (su nesimeldžiančiais), turbūt turėtume nepertraukiamai melstis. Kartais pagalvoju, kad tiek daug laiko skiriu lėkštiems pokalbiams, straipsniams, filmams, o pabendravimui su Išmintimi, su Kūrėju, laiko taip ir pritrūksta.

Keista vieta - kapas. Aš jau per mamos laidotuves jaučiau, tarsi ji stebėtų viską iš viršaus, net matydama leidžiamą į duobę karstą, jaučiau ją šalia. Bet dabar kapinės tarsi ryšio vieta, kažkodėl ten norisi su tėvais pasikalbėti. Matyt palaidojimo vieta ne veltui buvo svarbi, šventa, reikšminga nuo amžių - ne bet kur, o šventintoj žemėj.

Nutrūkę santykiai dažnai būna skausmingi. Turbūt nėra geresnio būdo, nei palydėjimas malda - ir tau, ir palydimam žmogui ji gydanti. Prisirišimas nėra blogai, jei kitas žmogus neužima Dievo vietos (jei Dievas pirmoj vietoj, visa kita - savo vietoj). Tiek mirtį, tiek išsiskyrimą reikia išgedėti, tik, kaip suprantu, tavo gedėjimas labai užsitęsė. Tikriausiai belieka prašyti Viešpaties, kad atsisuktum į priekį, paliktum praeitį. Vos ne kaip šios dienos Evangelijoj - palik mirusiems laidoti savo mirusius . Jei jau esi čia, žemėj ir tokia, kokia esi, tau Dievas numatęs vietą, tu Jam reikalinga, tavo gyvenimas ir kentėjimai kažkur veda. Gal ne kažkur, o į Amžinąjį Gyvenimą. Tik dar nematai, kuriems pakeleiviams esi svarbi. Gal ir nepamatysi žemiškomis akimis, gal tik amžinybėje atsiskleis gražus Dievo planas. Svarbu širdyje kartoti šio šimtmečio maldą "Jėzau, pasitikiu Tavimi", juk ne šiaip sau ji duota būtent šių laikų žmogui.

Taip norėčiau, kad būtų, kaip sakot... Galbūt ir yra. Aš nežinau. Hi, paminiu maldoje tuos žmones. Taip sąmoningai, nors trumpai, bet dažnai. Bet daugiau tų pastangų sunkiai... Kažkaip kvailai. Atrodo, o kas čia blogo, jei tas prieraišumas niekam nekenkia. Išskyrus, kad aš paliūdžiu ir šiaip išgyvenu sunkokai. Bet juk to niekam ir nereikia, o aš kone nuolat kankinuos, tada nelieka jėgų konkretiems, prasmingiems reikalams... Dabar rašydama supratau, kad vis dėlto, kadangi meldžiuosi už tuos žmones (tai skaitytųs užtarimo malda, ar kažkas pan.), tai... Hm. Kaip pažiūrėsim. Gal tai malonė, garbė net man pačiai.
Šiaip nederėtų apie tas maldas per daug kalbėt, nes nėra taip, kad taip jau daug meldžiuos. Šįsyk vėl taip gavos.
Ačiū judviem. Una, net nekomentuosiu. Šiek tiek kelia graudulį tavas pasisakymas. Bet kažkaip pan. ir jaučiu, kaip rašai.