Krikščionių pokalbiai

Na, vargu ar jis galėjo likti amžinuoju augziliaru, vis tiek buvo tik laiko klausimas. Praeis keli metai, bus pasikeitimų ir Žemaitijoj, kas žino gal ir koks naujas paalbininkas į tą laiką užderės.
Nors jei atvirai, stebint iš šalies tai trikdo, kad žemaičiai taip, na atrodo visai savo vyskupo nemyli... o ką jam daryt - ankstesnės mirties prašyt ar gyvam į žemę lįst?
Na gali suprast, kad yra priežasčių kodėl netinka, bet vis tiek taip žmogiškai keista, kad nepažįstu, nesu girdėjus, kad nors kas pasidžiaugtų, nors kuom... nieko.
Aišku ne su visais žemaičiais esu ta tema nors ką kalbėjus, gal ir žemaičių per mažai pažįstu, bet paklausai ir taip gaunas lyg tai Jono Pauliaus II, lyg tai Šv. Dvasios klaida, reiktų - patys geriau padarytume...

Nežinau,gal tiesiog dažniau paklausyk mūsų vyskupo pamokslų,gal kas prašviesės Kad patys kunigai ne itin džiaugiasi,o į pensiją seniai laikas,bet nesusipranta žmogus ir tiek
Mums visai vysk.Kęstutis tiktų

Senokas postas, bet pakomentuosiu. Aš, turbūt, labai nedraugiška, bet pažįstamą mačiau tik 1. Na, tokį, kad ne vienuolį, kunigą, ar pan. Ir tas pat zakrastijonu dirba... Kunigų, vienuolių, vyskupų, žinoma, mačiau matytų ir man žinomų.
Bet šiaip įspūdis liko labai geras. Kaip meldžiaus Katedros aikštėj tokioje minioje, kaip šalia sėdėjo 4 stadijos vėžiu sergantis žmogus, vienuolės (seniau jos man kažkodėl keldavo baimę), kokie geri buvo žmonės aplink. Jokio stumdymosi ir pan. Eisena taip pat man atrodė įspūdinga.

Ketv. buvau vidinio išgydymo pamaldose. Manau, man tikrai vis dar labai to reikia, nes pati sunkiai susitvarkau su savim, darbu, gyvenimu. Ilgiuosi kai kurių gyvų žmonių, o ir tėčio, darbe pilasi klaidos, vairavimas kelia paniką (kolei kas ir važinėju su instruktorium, nepamenu, ar gyriaus - patyriau avariją, ačiūdie, žmonės nenukentėjo, bet gi panikos virš kaklo). Ir apskritai prašau Dievo, kad parodytų man kelią, kuriuo turiu eit, nes dabar kaip koks žemės kirminas aš, maždaug, "žinau, kad manęs čia nereikia, bet aš čia tik prisėsiu ir paparazituosiu".

Va, kaip pasipasakojau.

Gal gali paaiškint tą "seniai į pensiją laikas"? Kanoniškai (o ne pagal LR Darbo kodeksą) kiekvienas ordinaras rašo prašymą dėl atleidimo iš einamų pareigų kai jam sukanka 75 metai. Tokia bendra tvarka, visi taip ir daro, o tada Popiežius žiūri atleisti iškart ar dar kokius metelius palikti. Jam, jei moku skaičiuoti, tiek dar nėra. Aišku yra ir antras paragrafas (Kan. 401) , bet asmeniškai nepamenu, kad kas būtų dėl jo rašęs (kalbant apie mūsų laikus). Net Kardinolas, kuris jau kaži kada turėjo rimtų sveikatos bėdų rašė tik sulaukęs 75.


O dėl kitko tai... na supranti, kad kalba maždaug apie nemeilę. Tiek kad tamsuolei iš šalies žiūrint sunku pasakyti, iš kurios pusės jos daugiau. Ir su ankstesniuoju tas pats buvo...


O vysk. Arūnas?

irgi gerai

Sveikos,
gal šį šeštadienį būsite kur netoli Plungės?
Mielai kviečiu 14 val. į Žemaičių dailės muziejų, kur vyks mano knygos pristatymas.

P.S. labai prašau užtarimo maldelės, labai jaudinuosi ir visokie trukdžiai vis išlenda.

Gal ne itin korektiška klaust, bet kur jūs susiduriat su vyskupais?
Na, nes aš galvoju, - gavau sutvirtinimą, bei beveik po metų dalyvavau pamaldose, kur buvo tas pat vyskupas, sakė kalbą. Man jis patinka kaip moralinis autoritetas, kaip dvasininkas ir kaip žmogus. Bet kartu ir suprantu, kad ne vienas kunigas man jau tapo didesniu moraliniu autoritetu, nes jų aukojamose mišiose lankaus bent kartą/sav., klausaus jų pamokslų, einu išpažinties. Sutvirtinimas taip, vyskupo galiose ir tai didžiulė dovana.
Bet ką noriu pasakyt, - na kokį gerą ypatingą žodį dažnai galėčiau apie savo krašto vyskupą pasakyt, kai su juo elementariai nesusiduriu.

Pirmiausia klausimas, ar kas buvote Seimu sventeje Harmony Parke, ar ten mokama buna? Seimu svente 2016


Brangioji, jei niekas nesidziaugia, tai ir nera kuo dziaugtis, patikek... labai gaila, kad taip, bet yra kaip yra. O del popieziu ir Sv. Dvasios, tai jau tau tikrai ne paslaptis, kokiu vyskupeliu ta musu vargse Baznycia yra istorijoje turejusi... ne tik vyskupu, bet ir kardinolu ir tu paciu popieziu... nepradesime cia istoriniais faktais zarstytis, bet kartais oi kaip i galva netelpa, kur ta sv. Dvasia buna, tokius vyskupais skiriant... Deja, yra zmogiskoji puse visame tame.

Zmoniu neapgausi, jei yra ka myleti, tai myli ir ant ranku nesioja, juk ta galetum ir apie savo vyskupus (ir as apie taviskius )pasakyti. O kai saltis ir arogancija begaline, tai jau yra kaip yra... ka padarysi. Belieka melstis ir uz dabarti, ir uz ateiti, uz ateinancius.

Ech, gaila tikrai, kad br. Lina iskelia (beje, tie nedoreliai zemaiciai, vyskupu nemylintis is kartos i karta tik silciausiais zodziais apie br. Lina atsiliepia)... sviete jis kaip saule ten tame... nesakysiu kame , kas zino apie ka kalbu, tai supras.

Nea ir netraukia. Užtat Laisvės piknike visa šeimyna buvom.

Klausti viskas ok, tik gal ne visada patogu atsakyti. Nors iš esmės kažkokia panaši mintis irgi sukirba. Svarbu tai svarbu, bet realiai savo kasdienybėj su vyskupu juk tikrai realiai gerokai mažiau susitinki nei su parapijos kunigu.
Su savo arkivyskupais tenka susidurti įvairiuose renginiuose hm... na kelis kartus per metus. Ir tikrai ne kažin kiek ir ne itin betarpiškai. Kažkiek arčiau tenka jei esi kokios parapijos aktyve ir vyskupas vizituoja parapiją. Bet tai taip pat tokie ganėtinai vienkartiniai atvejai. Su kauniškiais švenčių proga tekdavo susitikti vienos savanorystės dėka, bet tai vėlgi - pavieniai, šventiniai atvejai. nebandžiau skaičiuoti, bet jei nelankai katedros, kur vyskupas reguliariai aukoja šv. Mišias tai jaučiu abiejų rankų pirštų suskaičiuoti kiek iš bent kiek arčiau matai per metus ir pakaktų. Na nebent dar kaip itin asmeniškai bičiuliaujies, tai kitas klausimas, bet man taip nepasitaikė. Nežiūrint, kad pvz. su vysk. Kętučiu Kėvalu vis susiduriu dar nuo tada jis buvo pirmo kurso seminaristas (pirmąkart sutikau moksleivių ateitininkų akademijoje).
O juk realiai klebonai kur kas betarpiškiau žmones pasiekia (Nors va mano vyras neseniai važiavo pas kleboną ir susitiko vyskupą ), jie yra arčiausiai ir va čia ir labiausiai skaudina ar stiprina... Suprantama, kad juos vyskupas skiria, bet situacija tokia, kad net ir nelabai kokiose situacijose nelabai yra kuo pakeisti. Tegu tas vyskupas būna auksinis... Turėjo Panevėžys puikų vyskupą, bet toki gražu ne kiekvienai "skaudančiai" parapijai atsirado viską keičiantis stebuklas. Nes stebuklai ne vyskupo galioje. Ir jų nebus ir naujajam atėjus. Nebent persives visus kunigus iš Žemaitijos į Panevėžį, tada gal gal atsiras kiek pasirinkimo. Nors vysk. Lino išvis nepažįstu ir tiesą sakant nelabai ir tikiuos daugiau nei porąkart per metus gyvai pamatyti. Tai atrodo nepažįstant kaip ir neturi jokio realesnio pagrindo džiaugtis. Nebent matant, kad jaunas ir išvaizdus. Na bet džiaugiuos, nes mačiau kaip žmonės laukė žinios apie vyskupą. Džiugiuo, kad pagaliau bus. O visa kita - ne jo vieno darbas...
Visgi man iki šiol kalba mintis, kuri sako "Norite gerų dvasininkų? Melskitės už tuos, kuriuos turite". Ir nėra ji man pačiai tokia "lengvutė", nes kartais išties labai sudėtinga priimti kito nentobulumus, ypač kai matai, kad dėl to skauda brangiems žmonėms, na bet... o kas sakė, kad bus lengva. Ir kad tam nuo kurio skauda, kuris kaip kliūvanti rakštis, tos maldos nereikia labiausiai...

Ne, negalėčiau. Yra kas myli, yra kam "netiko" ir "netinka", o arkiv. S.Tamkevičius apskritai daugybei personalijų už savo tiesiakalbiškumą kliuvo. Su visais "kiek gi galima apie tą tremtį", "pralobimus", "nejautrumą" kai kalba apie laisvę, o ne apie algas ir t.t. Sakyčiau kad kaip tik kai jau vien "ant rankų nešioja" verta labai stipriai susirūpinti...

Ar tos asmeninės nuoskaudos dėl hm... Nedoro elgesio? Ar tiesiog dėl šaltumo/rūstumo/kitos būdo savybės?
Man labai sunku suprast, nes, kaip ir Hi, rašai, tikriausia, visi tiesiogiai ne per daugiausia susiduriam taip jau tiesiogiai su jais. Kunigus irgi, na taip, skiria vyskupai, bet, išties, kokie yra, tokius paskirsto tikintiesiems.
Supratau, kad kažko nesuprantu.
Kunigai šiaip ar taip man yra Dievo žodžio skleidėjai, ir, jei pasitaikytų, kad jau ten labai kaip žmogus nepriimtinas, erzina, apie tai šventovėj tegalvoju, tikėjimo tai nekeistų, nes bendro su tikėjimu tai neturi nieko. Aišku, bepigu man gyvenant Vilniuje apie tai blevyzgot, nes visad galiu eit į kitą bažnyčią. Tegu nepatogiau, toliau, bet galimybė yra.
Aišku, man pasisekė, nes taip prisirišau prie SAVOS bažnyčios (ko neturėtų būt, žinau), kad gaila ir keist nuomojamą būstą, o norėtųs. Nors lankaus ir kitose, paskutiniu metu ne taip retai.
Atsakyt nebūtina, čia mano pamąstymai. Ieškojau atsakymo kodėl vyskupas svarbu tikinčiajam. Svarbu. Bet, galvoju, kas turėtų atsitikt, kad liūdėčiau, kad "ne tas" pakliuvo.