Sovietinio konclagerio spindesys ir skurdas

Beabejo, kad Vakarų valstybės padarė klaidų. Tačiau esmė tame, kad Vakarai savo klaidas pripažįsta ir ne tik, tie faktai, kad šiandien mes, Lietuva, jau esame Vakarai, Europos Sąjunga, NATO, kad į mūsų gynybinius poreikius nebežiūrima pro pirštus, kad sąjungininkai mus saugo, teikia ginkluotę, stiprina pozicijas, visi šie faktai rodo, kad Vakarai, skirtingai nei Sovietija ir jos įpėdinė, dar ir mokosi iš savo klaidų.

Balys Sruoga savo knygoje "Dievų miškas" aprašė nacių konclagerius.Žiauru žiauru...

"Dievų mišką" mes visi, manau, skaitėm. Ir baisėjomės.
Tačiau ar galėjom sovietiniais laikais skaityti Solženicino "Gulago archipelagą"???

Labai tikiuosi, kad niekada praktikoj nereiks patikrinti ar tai iš tiesų yra, kaip sakoma. Ir dar, tai ką tušvelniai vadini klaidom aš vadinu nusikaltimu. Teherano ir Jaltos suitarimai turi būti paviešinti visi, jei jau tie vakarai taip atgailauja. Kol to nepadaryta jokia atgaila aš netikiu.

T.y. niekas taip ir nepasikeitė?
Papildyta:

Jo, tam kad paskui juos visus iššaudytų... Nerealus kilnumas.

Tokie aiškiaregiai buvo, kad žinojo Vokietiją užpulsiant Sovietų Sąjugą?

vienok gyvybės kelias ėjo per Kauną link Japonijos, ir jei teisingai pamenu - PAR

Koncentracijos stovyklų (ir pavadinimo) pradininkai ispanai XIX a. pab. Kuboje, po to perėme britai ir vokiečiai. BET: jos buvo naudojamos kolonijose izoliuoti priešiškai nusiteikusioms gentims.

O konclagerių dabartine prasme, kaip naikinimo įstaigos autorinės teisės neginčijamai priklauso sovietinei Rusijai.

Toliau citata iš Norman Davies knygos: Kariaujanti Europa: 1939–1945

Totalitariniams režimams ši koncepcija negalėjo nepatikti, tik jie dar labiau paryškino jos baudžiamąjį pobūdį. Pirmoji ją realizuoti ėmėsi sovietinė Rusija, jos tobulinimui panaudodama ir carinės imperijos baudžiamosios sistemos patirtį. Trockis, žinojęs Būrų karo istoriją, terminą „konclageris” pavartojo 1918 metų birželio mėnesį, kalbėdamas apie kai kuriuos neklusnius čekų
karo belaisvius. O Leninas jį pavartojo tų pačių metų rugpjūčio mėnesį, kalbėdamas apie antibolševikinio sukilimo malšinimą. Šis terminas oficialiai pavartotas 1918 metų rugsėjo 5 dekrete, kuriuo buvo pradėtas Raudonasis teroras prieš bolševikų priešus ir kuris konkrečiai pareikalavo juos
„izoliuoti koncentracijos stovyklose”.

Vykdyti terorą buvo pavesta „Visos Rusijos ypatingajai komisijai kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu” (Čeka). Ši organizacija neturėjo jokio ryšio su sovietine vyriausybe, o buvo tiesiogiai pavaldi komunistų partijai ir net nepretendavo į kokį nors teisėtumą.

1919 metų pabaigoje sovietinė Rusija turėjo jau dvidešimt vieną įregistruotą koncentracijos stovyklą ir darbo stovyklų (lagerių), priklausančių Teisingumo komisariatui, tinklą. Gulagas (Valstybinė lagerių valdyba) buvo įsteigtas 1920 metais. Tų metų pabaigoje jam priklausė 107 lageriai. Nuo tada jo
istorija jau nebenutrūko.

Nacistinė Vokietija savo pirmąją koncentracijos stovyklą įkūrė Dachau, Bavarijoje, 1933 m.

Kilnumas buvo iš Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės, kuri visiškai nieko bendro neturėjo su žydšaudžiais. Kiek žydų buvo išgelbėta per diplomatines atstovybes Kaune, Sukicharos pavyzdys bene ryškiausias. Žydšaudžiai, kaip ir stribai -mūsų tautos gėda, prie ko tarpukario Lietuvos politika ?

Aš jau imu abejoti ir dėl visos tautos atgailavimo už tuos niekšus prasmės. Pagalvokit logiškai - niekšų, žudikų, iškrypėlių yra kiekvienoje tautoje. Bet Lietuvos valstybė, kol buvo nepriklausoma, tvarkėsi su jais, kaip priklauso, per teisėsaugą. Tokie keliaudavo į kalėjimus.

O kai užėjo okupantai, iš pradžių vieni, po to kiti, visą tą mėšlą išklėlė ant šakių aukštyn ir leido jam išbujoti. Šiuo atveju nei tautos valia, nei valstybės valia jau nebeturėjo jokios įtakos.

Ir per sovietmetį, kai šviesiausi žmonės buvo sunaikinti, o tas mėšlas toliau ant tų šakių buvo viršūnėse, tai bujojo ir toliau. Ne veltui dabar taip ilgisi to sovietmečio, nu kur nesiilgėti, kada dar mėšlui be jokių pastangų iškilti aukščiau kitų, protingesnių darbštesnių, geresnių. Nu nebent tik savo svajonėse.

Ir iš to išvedant ką čia norėjau pasakyti, ogi manau, stebuklų stebuklas, kad nepaisant to viso mėšlo sugebėjome tiek daug nuveikti ir pasiekti. Žinoma, su Vakarų valstybių pagalba, bet niekas nebūtų atėjęs padėti, jei ne tautos valia. Taigi, turime kuo didžiuotis.

Ai dar. Kažkur užmačiau, kai viena (o gal ir daugiau jų) rašinėtoja aukštino sovietmetį, kad tipo visi turėjo darbą, visi buvo priversti dirbti. Nu atsiprašau. Būtent sovietmetis sunaikino darbo moralę, darbo prasmę. Kai dirbi tam, kad kažką sukurtum, padarytum, pasiektum. Darbas kaip žmogaus saviraiškos, kūrybiškumo forma, prasminga veikla dėl savęs, dėl savo artimųjų, dėl visuomenės.
Keista, kad kažkas nesugeba pajusti skirtumo tarp baudžiavinės darbo imitacijos ir prasmingo darbo, kuris augina ir paties žmogaus vertę.
Nors antra vertus, kai kam ir guminė lėlė geriau nei gyva mylima moteris. Gal tikrai tos baudžiavos kai kam ir nuoširdžiai trūksta. Bet čia jau psichologams uždavinys tokiems žmonėms padėti.

nu nereikėjo tuo laiku būt labai dideliu aiškeregiu, kad tai suprasti jog toks karas irgi bus. Labiau gal buvo nesupratę tuometiniai žmonės, kad juos pirma karo ta CCCP okupuos.

Juk ji aiškiai parašė kiek pasikeitė. Jau nebestebina kiek čia atsiranda apsimetančių, kad teksto nesuprato. Meskit lauk tas raudonas kaldytes, rankos dvi, o ne aštuonios