Laba diena,
nežinau, kiek šis forumas gyvas. Aptikau jį benaršydama internete. Matau, kad čia yra ir profesionalų, galbūt galės kas pakomentuoti mano sūnaus situaciją.
Vaikui šiuo metu yra 3,5 metų. Lanko darželį.
Pirmieji metai lopšelyje buvo labai labai sunkūs. Vaikas, galima sakyti, nepritapo, nuolat verkė. Auklėtojos skundėsi, kad nepavyksta jo nuraminti, kad sunku jį sudominti. Visokių kraštutinių minčių buvo: kad gal reikia keisti darželį, tačiau padaryti tai ne taip ir paprasta, pačios žinot, kaip gauti nelengva (gyvename Klaipėdoje), kartais galvodavau net mesti darbą. Visur kitur vaikui sekėsi gerai: namie, viešose vietose, tik vis stebėjausi, kad jis nėra tas drąsusis berniukas, kuris eis į būrį vaikų. Gimtadieniuose įsidrasina vos ne tuomet, kai "balius baigtas", kokios bendros veiklos, animatoriai - neįdomu. Smagiau su vaikais paskui pašokinėti, pačiuožinėti.
Galvojau, kad tiesiog toks tipas vaiko, nemėgsta kompanijų...
Atėjo pavasaris, sūnus ėmė sakyti, kad jau patinka darželyje, kad smagu. Jis geba dėlioti sakinius, net ir tokius: "Mama, pasidėk kavą, eik paprašyti tėčio saldainio". arba "Mama, eik pažiūrėk į veidrodį: kokia graži!"
Auklėtojos tik priekaištavo, kad jis beveik trimetis, bet stokoja savarankiškumo. Tingi rengtis, tualeto reikalai pagal normas, bet atseit nekomunikabilus, sunkiai įsijungia į veiklas.
Lankėmės pas psichologę, bandžiau jos atsargiai paklausti: gal man nerimauti, gal jis turi autizmo požymių? Ji mane ramino, kad yra dirbusi ne su vienu autistu vaiku ir žino, kaip jie elgiasi... Jis lengvai bendravo su ja, tiesa, turi dėmesio sutelkimo problemų. Blaškosi ir blaškosi: pradeda vieną žaidimą, puola prie kito, nesusitelkia. Tuo metu pradėjau lauktis antrojo vaikelio. Psichologė tikino, kad vaiko nerimastingumas gali būti dėl to, jog jaučia mamos pokyčius.
Nurimau... Tiesa, atsirado jo keistas įprotys vis čiupti ausis. Neurologė tai priskyrė nerviniam tikui. Kaip jo atsikratyti: nepasakė, patarė pagerti "Sedalia".
Tada atėjo vasara: mes labai daug laiko leidome su vaiku. Užsiėmimai, dviratukai, išvykos, grynas oras. Taip, ožiukų jis turi kaip ir kiekvienas trimetis. Aš jau nebedirbau, tai maksimaliai skyriau jam laiko. Stebėjau, kaip aikštelėse jam vis norisi draugijos kitų vaikų. Plėtėsi žodynas.
Rugsėjį pakeitemė darželį: gavome prie pat namų. Pagalvojau, kad bus labai patogu pasiimti jį, galėsiu atvažiuoti su vežimuku.
Vaikas į tą darželį labai norėjo. Vis sakydavo: "Važiuosime į kitą darželį". Suprask: tą naują. Vyrui juokiausi, kad vaikui nereikia nė atsisveikinti. Bėga į grupę.
Auklėtojų vis klausdavo, kaip jam sekas. Jos net turėdavo pasižiūrėti, kuris čia tas mano vaikas. Niekuom nesiskyrė.
Spalį gimė broliukas, Tuo metu dydysis sirguliavo, į darželį nėjo, savaitę buvo su močiute.
Kai grįžau iš ligoninės tarsi nepažinau jo: blaškėsi po namus lyg neradęs vietos. Bėgo iš vienos vietos į kitą. Lyg kitas vaikas, Prireikė poros dienų, kad tas blaškymasis išnyktų.
Pagalvojau, kad darželis ir grįžimas į ritmą jam padės.
Tačiau... prasidėjo ašaros darželyje, nebenori ten būti. Auklėtojos ėmė skųstis, kad nesugeba jo nuraminti, kad nesusitelkia ties užduotimis, nedaro, ką kiti vaikai daro, eina į šoną. Visiškai nesusikoncentruoja.
Tuo metu neurologė davė siuntimą į ankstyvosios reabilitacijos centrą konsultacijai. Sūnus daug kalba - aš viską suprantu. tačiau auklėtojos aiškina, kad nesupranta ką sako, nes kalba tyliai, nedrąsiai, vengia akių kontakto.
kokie jo kalbėjimo įpatumai:
-lopšelyje (2,5 m maždaug) auklėtojos pareiškė, kad jis "nekalba, tik kartoja, ką sakai". pvz. "parodyk kas čia yra". jis: "kas čia yra". ir pan. Darželio logopedės užklausiau, kas galėtų būti. Ji pasakė, kad labai svarbu stebėti, ar vaikas suvokia kalbą, t.y. prasmę, kaip jis valdo ją. Kad dalis vaikų kartodami mokosi. Bet jis suvokia kalbą! Jis gali puikiausiai pasakyti, ko nori, megzti dialogą buitinį.
-kartojimas baigėsi. Net nepastebėjau kaip jis išnyko.
-turi tam tikras frazes, kurias mėgsta vis įterpti. Pavyzdžiui: "nieko tokio, galima sutaisyti" (kažkada sulūžo jo mėgstamas žaislas, tėtis jį taip ramino). Dažniausiai ta frazė būna į temą. Pavyzdžiui, nukrenta koks indas. Kartais kaip kos priežodis.
-save vis dare mėgsta vadinti trečiuoju asmeniu. Pavyzdžiui: "E... nenori į darželį". Tačiau vis dažniau atsiranda "aš noriu sysiuko". "Mama, atnešk man..." Kitų įvardžių nemaišo. Tačiau! Aš pastebėjau, kad mes patys su vyru jį lyg taip išmokėm. klausiam: "Ar E nori?" ir pan. Dabar stengiamės sakyti: "E... ar tu nori?"
-vengia kalbėti apie tai, kas jam neįdomu. Pavyzdžiui, po darželio jis kalbinamas atkakliai tyli arba nukreipia kalbą: "noriu atsigerti vandenuko".
Taigi, nuėjom į raidos centrą. Po pirminės apžiūros gydytojoms net pasirodė, kad logopedo nereikia. Patarė lankyti ergoterapijos kursus. Dar suorganizuos susitikimą su psichologu.
Per ergoterapijos kursus pamačiau pati kaip jis blaškosi atlikdamas užduotis: sukiojasi, malasi kėdėje. turi vis raginti užbaigti, ką pradėjęs. Ir kartu silpnai išvystyta jo smulkioji motorika. Nors dėlioja lego (duplo), tačiau smulkias detales sunkokai sugraibo, kokią sagą užsegti sunkiai sekas.
Stengiuosi kuo daugiau su juo dirbti. Buvo kurį laiką palepęs, tingėdavo pats valgyti, tai aš jį pati pamaitindavau norėdama, kad neliktų alkanas. O dar ir apetitas buvo dingęs. Tačiau išgirdusi auklėtojų priekaištus nustojau jį maitinusi ir - eureka - pats gražiausiai pavalgo šakute. Aišku, ilgokai, bet suvalgo, kas padėta.
Raginame pačiam vis rengtis. apatinius, kelnes apsimauna, nusimauna. maikutę nusimauna, apsimaudamas susivelia rankomis.
Kodėl čia rašau? Šiandien pati vežiau vaiką į darželį. Buvo puikios nuotaikos. Tačiau ten nuvykus labai susigraudino ir liko isteriškai verkdamas.
Man iš karto negatyvūs prisiminimai iš ano daržo.
Kartais raminu save, kad viskas gerai. Tačiau kartais apima toks nerimas: puolu skaityti daug tekstų ir imu taikyti savo vaikui. Ir vis bijau pagalvoti apie baisiausia...
nepavyksta nuraminti, o šiandien vyrui auklėtoja pasakė, kad turi vieną tokį vaiką darže, kurio niekaip neina nuraminti. 
