Labas, seniai neskaitytos...
Vis tie patys seni pažįstami daugiausia matau. Vat galvoju - tema tai gera, info daug, vaikų daug nekalbančių, kaip čia nutinka, kad naujokų beveik neatsiranda?
O šiaip, mes pvz. baigiam antrą klasę, jei kaip senovėj rašytų pažymius, tai būtų pirmūnė, dabar tiesiog konstatuoju, kad prasčiau nei "gerai" (senovinis ketvertas) nėra gavusi iš jokio dalyko, dažniausiai "labai gerai", per visus diagnostinius matematikos ir lietuvių kalbos testus padarė vieną klaidą iš viso, matematikos kengūroj buvo ketvirta iš visų mokyklos antrokų ir 206 bendroj antrokų sumoj (berods jų 8000 buvo?).
Metus iki pirmos klasės primenu ruošiau vaiką sustiprintai, tikrai skyriau nepaprastai daug laiko mokslams, akademinei veiklai, pirmoj-antroj klasėj praktiškai nepadedu niekuo, matematikoj tai jau ir pati "nemoku", pas juos sustiprinta, licėjus, iš esmės beveik savanoriškai susiruošia namų darbus, anglų kalboj kur galvojau padėsiu - išvis nepadedu, irgi viskas puikiai, manau, daug duoda filmukų ir žaidimų angliškai žiūrėjimas ir žaidimas...
Kad būtų pirmūnė, man nereikia asmeniškai, bet kad yra - irgi skųstis negaliu. Pirmoj klasėj dar buvo sunkiau su atpasakojimais ir pasakojimais, dabar jau to nėra.
Beje, pažįstamos vaikas neturėjo jokių bėdų apskritai, yra pakankamai gabi ir protinga, tačiau mama laiko kad vaiką reikia spausti, prižiūrėti jo namų darbus, versti dirbti, tai irgi antrokė, ir toj pačioj kengūroj liko už 7000 ribos. Paskutinė mokykloj...
Tai kurioms kyla pagundos JAU MOKYKLOJE su vaiku daryti pamokas, mėginkit jos atsisakyti. Kiek paruošėt iki mokyklos - tiek. Iki mokyklos tai kodėl ne, tik ne kalimo, o žaidybiniais būdais. Nes kitaip vaikui dingsta motyvacija būti pačiam atsakingam už save (kalbu apie tuos, kuriem TIK kalbos raidos bėdos, o ne kokios papildomos, kaip kad mums buvo, kiti atvejai yra kiti), ir atsiranda noras išsisukti nuo darbo, prasmukti praslysti, kai niekas nemato, nieko nedaryti, ir jei kaip sakė Kriistė, pradžioj vaikas jūsų pastangomis bus gal ir pirmūnas, paskui bus blogai. Va aš gi irgi buvau labai prižiūrima keturis metus, ir nors neturėjau sutrikimų, paskui taip ir neišmokau mokytis padoriai. Tai kaip krito lygis taip ir nepakilo. Kap tik pirmos keturios klasės ir yra tam, kad vaikas išmoktų mokytis pats, juk tai, kokie jo bus įvertinimai pirmoje-antroje klasėje, realiai niekaip nepaveiks jo gyvenimo, priešingai nei įvertinimai išėjus iš pradinės mokyklos... Na, čia mano tokia nuomonė, per palyginimą vaikų tokį nelabai didelės apimties, bet vis tiek.
Bet apskritai buvo ir pas mus kalbos bėdelė, vyras ateidavo blogos nuotaikos ir išsiliedavo ant dukros, šaipėsi, o aš kažkaip per darbus pražiopsojau, o jai tėtė labai svarbus, ir buvo kad tris savaites mokykloje nekalbėjo išvis (namie ir taip mažai kalba, tai labai nesužiūrėjom to), neatsakinėjo mokytojams ir t. t., o klasės auklėtoja man ir pranešė tik po tų trijų savaičių po galais... Nors matydavau ją kasdien.
Tai žodžiu psichologinis mutizmas matyt ir buvo kažkuria prasme, ir gali vėl atsirasti. Vat ir teks su vyru gyvent šeimoj kol vaikas užaugs, nors nesutariam... Ech. Ir vyrą kontroliuot, kad ant vaiko nesilietų - nes jam jau kai prasidėjo toks noras, tai ir nesibaigia
Lyg savų rūpesčių nebūtų.
Papildyta:
QUOTE(taskiukas @ 2017 04 20, 18:10)
Reiketų gal daugiau mums laiko skirti knygų skaitymui, nes vaiko jos nedomina, labiau piešinukus žiuri ir pats nebando skaityti kol nepriverti. Į mokyklą nelabai nori eiti rytais, bet pasiimant iš mokyklos sako kad per anksti pasiėmėm.
</p><p>Prailgiintos grupės mokytoja nesugeba jo priversti pasidaryti pamokas. Mokytoją mėgsta, bet autoriteto ji neturi kas liečia pamokas (jauna ji dar, tai nemoka vaiko į vietą pastatyti ir motyvuoti, kad pasidarytų nebaigtas užduotis. </p><p>Tai ir sukamės: mokykla, būreliai, namai</p>
Jei paguos, maniškė išvis namie neskaito. Iš knygų. Prie kompo sėdi arba prie teliko - iš šviečiamosios veiklos. Tik aš vakarais skaitau, bet tiek ji ten ir klausosi, migdydamasi.
Man kaip buvusiai knygų graužikei kultūrinis šokas, bet tas jai visiškai jei ką netrukdo mokytis. Tai labai labai siūlyčiau vaiko neprievartauti - tas gali visam laikui atmušti norą skaityti, o juk apskritai skaityti tai mokykloje reikia - info, užduotis, ir jei vaikui tas siesis su vimdančia prievarta, bus daugiau problemų, nei leidžiant namie neskaityti ;)
man taip atrodo...
Papildyta:
Tiesa, jei kas iš naujų ateitų, tai čia mano tas tekstas toks - kad dirbant daug kas pasiekiama,
dukra visiškai nešnekėjo iki trejų metų, tik paukščių kalba, nuo trejų metų dvejų mėnesių pradėjom lankyti privačią logopedę, iki tol bandėm gauti ART pagalbą, bet ten buvo antipagalba, nuo trejų metų iki keturių kalbėjo garsažodžiais au miau ne, mokėjo dešimt tų garsažodžių, nuo keturių po metų darbo su logopede pradėjo kartoti pavienius žodelius, penkių dar nekalbėjo sakiniais, penkių su puse dar atrodė, kad laukia spec. mokykla, ir tik šešių metų ir šešių mėnesių, prieš vasarą priešmokyklinę, matėsi, kad GAL įveiks ir normalią mokyklą. Ėjom pas logopedę 45 minutėm per savaitę, o visą kitą laiką po keturias-penkias valandas dirbau namie kasdien pagal logopedės rekomendacijas ir pagal savo kūrybą. Dabar kaip matot, jei jau neįveiks tai tik dėl tingumo, nes tikrai jau būtų kažkas išlindę, logopedė sakė, kad jei išlįs kažkas, išlįs antroje pirmos klasės pusėje - neišlindo. Klasėje viena iš jauniausių, nes gruodinukė. Mokslas sustiprintas, papildomos inžinerijos, šachmatų, matematikos pamokos. Mokytoja griežta ir reikli.
Mokytojai specialiai pirmos klasės nesakiau visiškai nieko apie buvusias bėdeles, atėjusi logopedė irgi jokių nepastebėjo, todėl reikalavo kaip iš visų, nei lengvino ką, nei sunkino. Prisipažinau, kad tokių turėjom ir kokių tik antros klasės vidury, kai jau matėsi, kad viskas ok. Nes daržely priešmokyklinėje kai pedagogė žinojo apie vaiko bėdas, tai nieko realiai ir nemokė, nereikalavo arba be reikalo nuvertindavo, kad "nesugebės".
