Vaikas nekalba 20

Manes atvirksciai nelavino muzikaliai. Ir klasikine muzika mane siuo metu ramina, veza. Savo mazajai nuo pat mazens leidau klasikine muzika. Turiu priklijavusi ant sienos kompozitoriu nuotruaku, ir su mazaja kai ji dar buvo metinuke, eidavom ir snekedavome apie juos ir klausydavomes kuriniu. Gaila, kad kai isejau i darba si reikala meciau. Bet dabar ji zino visu 10 kompozitoriu vardus, po viena kurini. Jai labai patinka klausytis sios muzikos, ir kiekviena vakara praso paleisti Ciurlionio Jura, Strauss marsa, Tchaikovskij spragtuka, Onegino atsisveikinimas su tevyne ir panasiai. Mes pagal juos sokame - kur marsas aukstai iskele kojas zingsniuojame, kur tyli muzikyte, ten kaip pelytes ant pirstu galiuku vaikstome ir panasiai. Manau svarbiausia kaip muzika bei kitus dalykus pateiksi. Ar su meiel ar su isansktiniu nusistatymu.

P.s. Mano akys blizga kai per gimnastika kai paleidzia klaiskine muzika, ji mazute iskart pakelia akis ir is klausos pasako jei tai groja bethoveno eliza ar kitas jai pazistamas kurinys.

Prisiminiau viena demotyvacija: Mergaites mama neleido sokti nors ji labai norejo ismokti. Mergaite uzaugo. Susilauke dukrytes. Sokdama su kudikiu ant ranku ji prisieke - As tikrai nebusiu kaip mano mama. Tu tikrai soksi.

Mano draugę priminei. Ji labai norėjo šokti ir jos neleido, tiesiog nebuvo vietoje, o vežioti toliau neapsiėmė. Tai ji dabar abu savo vaikus verčia šokti, savo vaikystės svajonę pildo

Aš tai visoms pavydžiu kas vaikystėje su klasikine muzika augo. Pas mus buvo darbinis ugdymas aukščiausiame lygyje ir toks, kad ko gero ir namą nuo pamatų pasistatyčiau, viską moku

Kai išsimušiau, kad mokysiuos muzikos, tai man didžiausia šventė buvo (ir tebėra) važiuoti žiūrėti operą, baletą, operėtes, miuziklus. Visi koncertai, teatrai, parodos išlankytos ir išnagrinėtos iki smulkmenų. Bet nesu tik klasikos gerbėja, mėgstų ir sunkųjį roką ir šiuolaikinius kūrinius, bet ne visus.

Vaikų neverčiau muzikos klausyti, bet jie patys po truputį linko. Dabar turiu 3 smuikininkus, dukra dar gitara mokosi. Bet jie patys norėjo. Einam kartu į kai kuriuos koncertus. Buvom su vaikais šiais metais The Piano Guys, 2Cellos, Pentatonix. Man patinka toks klasikos ir roko miksas. Dievinu tokį stilių.

Mažasis mielai pasileidžia muziką pats. Yra klasikos kompaktai, vaikiškų dainelių, šiaip muzikos. Jis pats pasirenka. Dažnai šokam. Parodžiau "Du gaidelius" kaip groti su pianinu. Tai išmoko labai greitai, tik niekam nedemonstruoja, vienas pats pagroja. Ir padainuoja įvairias dainas labai tiksliai, bet vienas, niekas negali klausytis jo.

O mano tai dar kitokia patirtis:) lankiau muzikos mokykla 3 metus ir jos nekenciau, ejau kaip i katorga, bet maza buvau ir nesuvokiau, kad galima pasipriesinti ir jos nelankyti, bet po triju metu kategoriskai pareiskiau, kad daugiau nelankysiu ir pati susiradusi karate treniruotes ten nuejau nors mama buvo labai pries, bet karate "liga" iki siol sergu:)

...Skaitau ir galvoju, kaip jums būč pavydėjus jei taip kokie 15 m atgal...Nes aš augau kaime, su mirusiu kultūriniu gyvenimu, nieko nebuvo, be
tv namie ir bibliotekos. na ir 100 proc natur gamtos...Tai nirau į knygas, į gamtą ir į save. Kažkur pauaglystėj padėjau jaust kaimietės kompleksus, nepritapimą ten ir suvokt koks skirtingas miesto ir kaimo vaikas, kokios iš esmės skirtingos startinės pozicijos: kai nesi matęs nei operos, nei grand koncerto, nei gali lankyt kokius nors ugdomuosius būrelius, kai negali augti... o mano siela veržte veržėsi, ir apie tą geresnį gyvenimą tik skaitydavau ir tv matydavau...bet tai mane žiauriai motyvavo viską radikaliai keist, siekt to. Tai va, atvykau į Vilnių, baigiau 2 aukštuosius, atlankiau parodas, koncertus, kokius 5 m labai intensyviai..Dar kokius 5 m intensyviai skraidžiau lėktuvais į svečias šalis, kad tik ką pamatyt, pažint pasaulį su jo įvairove...Atsimenu...stovint šalia Niagaros krioklio išlindo 6 klasės geografijos pamoka, ir mokytojo komentaras, kad gal kada nors ir jums teks ten pabūt ir kaip tai man atrodė neįmanoma, kai net spektaklį pamatyt prabanga...Tai va. kai tik turėjau realias galimybes, sėmiau tą gyvenimą rieškučiomis. Ir man visada būdavo keista pamatyt tą nieko nebenorintį, demotyvuotą miesto vaiką,....čia mokykloje, kai teko pedagoginę praktiką atlikinėt. O vėliau, kai pasukau teisiniu keliu...tai vėl nauji niuansai iš kriminogenines pusės. Dar visada apimdavo tam tikras gailestis, kai matydavau kaip kokius 4 dešimtmečius ar net visą gyvenimą žmogus taip ir pagyvena tykų ramų gyvenimėlį niekur kaip sraigė neišlysdamas....dabar vėl galvoju...gal ir tai ir yr laimė, kai užtenka to ką turi, kai noriai sutampa su galimybėmis. Juk gyvenama tik 1 kartą.....

Nu žodžiu, off topic, bet čia pačios kaltos, su savo vaikystės prisiminimais.

O dėl tėvų svajonių realizacijos vaikuose, taip...mano atveju tas ryšku buvo ir tebėr. Vaikis visad nuo pat gimimo turėjo tik pačius geriausius dalykus, tik pačius geriausius žaislus, rūbelius ir visa kita...Labai norėjau viską duot ko neturėjau pati. Įsivaizduokite, kaip jaučiaus nusivylus, kai supratau, kad mano vaikui reikia ko kito. Nu bet vėl praėjo kažkiek laiko ir vėl nuomonė pasikeitė - tiesiog viskam ateina savo laikas. Na bet vis tiek džiaugiuos, kad bent auga mieste ir tikrai turi dideles galimybes jei norės ir galės jomis pasinaudoti. Bet čia vėl..LT kontekste, viskas. Tam pačiam užsienyje, kaip rašo Sauramo, jau net startinės pozicijos visai kitos.

Su muzika vyksta gana įdomūs dalykai... pvz. G kelionių automobiliu metu pripažįsta tik vieną CD - tą, į kurį nusriegiau kažkada savo aranžuotų dainų akompanimentus ir kitus instrumentinius kūrinėlius. Pabandžius paleist ką nors kitko, įskaitant radiją - puola vos ne į isteriją. Įdomu, kodėl?.. Gal dėl to, kad ten itin stabilus ritmas?
Šiaip daug kam nesuvokiama, kad muzikoje irgi labai daug matematikos. Tai - elementarioji teorija ir solfedžio. O mokantis jos, mano manymu, kur kas svarbiau ne „iškalti” ar „išzubrinti” (kas šiuo metu labai būdinga „muzikalkėms”), o įsijausti į pačią muziką ir pasirinkti tokį muzikavimo stilių, kuris patiktų pačiam besimokančiam. Labai teisingai yra pasakęs mano amžinatilsį muzikos mokyklos specialybės mokytojas: visada grok tik tai, kas tau patinka. Nes jeigu grosi tai, kas tau nepatinka, tuomet kaipgi tai patiks klausytojui?

Dmu, bet juk visose srityse taip - jei žmogus daro tai, kas jam iš vidaus miela ir sava, kitaip sakant, atranda save tame, jam ir einasi gerai. Labai svarbu gyvenime rast tą savo vietą, kitaip labai vidiniai prieštaravimai užpjauna.

Stripuli na Mozarto ir Vagnerio as nelyginciau Mozartas, neizeidziant yra klasikos popsas, Vagneri man sunku klausyt ir nemegstu, mano vibrazijos nesutampa su jo. Visa vaikyste mama mane vede i baleta (nas as sokti ziauriai norejau ir visas mamos kolekcijos vinilines ploksteles (kurios buvo klasika) as sokau) taigi del keisto atsitiktinumo mes ejome gal kokius 5 kartus i Gulbiu ezera ir vis ji pakeisdavo i Zizel Zizel maciau kokius 20+ kartu, su paciom geriausom Lietuvos zvaigzdem..ir tik suaugusi pagaliau nuejus i Gulbiu ezera supratau, kad Zizel, bent jau man yra pats tobuliausias baletas chereografijos ir muzikos prasme, o jei dar soka Jezerskyte arba Spokaite.....dabar labai mazai kas ike scenoje, net Hamanakos neber...
Operos labiau man eme lipti, kai emiau pati dainuoti chore, ypac, kai visdelto turime ir labai geru balsu. Figaro vedybas ziureti dziaugsmas ..na tiek to, aisku, kad opera yra sunkiau, bet tai nereiskia, kad visa klasikine muzika yra tokia, as atsirinkdavau pagal ka sokti patiko man Hendelis, Haidnas, pagal Bize nepasoksi kaip as isivaizdavau) Verdiiiiiiiiiiiiiii, grazu iki asaru, na Vivaldis visada buvo tiek grojimui, tiek klausimui man artimas, Scarlati.
Pagal Tomatis klausoma ir Grigaliskas choralas, ir Mozartas, tiesiog ten dermes tokios, kurios artimos motinos balsui, ir siaip vaikai, kurie turi bedu su kalba daznai NENORI klausytis, nes tai darbas, priimti info per klausa.

DMU, manau, kad yra psichologiniai dalsykai, kurie ramina, muzika, kuria jis zino, kuri yra masinoje kaip ritualas, kad viskas vyksta saugiai, kaip visada, ir tai yra sava. Radijas, neiasku, ka isgirsi ir ka gros. Juolab, jei yra tecio aranzuotes, manau tai irgi pasakonigai yra artimiau, nei "svetima" muzika
Papildyta:

As taip Ciurlionkeje mokiausi norejau sokti, o liepe smuiku groti nors dabar tai mane maitina. Bet sokti as nuejau veliau, pati savarankiskai, kai koja susitraumavau, tai ir joti nuejau, pati susiorganizavusi, nes tai irgi buvo mano svajone

Su tuo vietos ieškojimu - irgi labai slidus dalykas. Nes pastebima... na, ne du kraštutinumai, o dvi trikampio viršūnės: a - renkiesi tai, ką rekomenduoju/norėjaubetneišėjo/manovaikystėssvajonę/kaipaštaveįsivaizduoju (itin puikiai aprašyta čia); b - nesikišu visiškai, rinkis pats. Iš mūsų, tėvų, pusės, manau, turėtų būti trečias kelias, t.y. trikampio viršūnė c - atidžiai stebėt, kas patinka pačiam vaikui, kas jam sekasi, ir skatint jį vystyti tas kryptis, bet nespaudžiant. Nedarykim iš vaiko Paganinio.


Na štai ir įrodymas. Tačiau galbūt geriau būtų, jeigu smuiku būtumėte norėjusi groti pati - kur kas mielesnis jis atrodytų, negu primestas iš šalies. Nes nesuprantu tokių pasisakymų (čia netaikau niekam iš čia esančių), kaip "ai, va, labai nenorėjau eit į muzikalkę, bet močiutė privertė, tai dabar jai esu dėkingas" - tai man skamba kaip "esu dėkingas tėvams už lupimą su botagu per nuogą subinę", kažkaip mazochistiškai.
Beje, vaiko norai, interesai ir netgi galimybės su laiku gali ir keistis. Tai būtų atsakymas į tą nuolatinį "taigi ta-a-aip norėjai, kaip čia užsimanei mesti!"

Man atrodo, tai jį ramina dėl to, kad ten muzika supermatematinė, nes viskas atlikta kompiuteriniu sintezatorium, sudėliojant natytes po vieną į partitūrą ir jas pagrojant. Ech, buvo laikai, kai buvo pigūs aparatūriniai, į garsaplokštes integruoti, bet puikiai grojantys sintezatoriai Žinoma, daug kam tokia muzika nepatinka, tie daug kas tvirtina, kad ji sausa, negyva ir pan., bet mano manymu, tai tas pats, kas sakyti, kad makdonkėj neskanu, nes nesveika. Savitaiga.

Dėl kompozitorių, kurie man patiktų ar nepatiktų... nesiginčysiu, labiau mėgstu lengvesnę. Mocartas man už Bethoveną gerokai labiau patinka. Taip pat nuolat galiu klausyt tam tikrų kūrinių, pvz. Bolero (M.Ravel) arba Žvėrių karnavalo (C.С.Saint-Saëns), bet kad prilipt prie tam tikro stiliaus arba paties kompozitoriaus... na ne.

DMU, mano sunus labai norejo groti smuiku, nuo 6 metu mane spaude, tiesog tada nebuvo kur pirkti-nuomoti mazu smuiku, delto pradejo groti tik budamas 13 metu bet visus 7 metus noras nedingo. Grojam pagal Suzuki sistema, t.y. kai tevai groja su vaikais ir yra ju pavyzdys ir mokytojai mokymosi. Man daug lengviau, nes as grojusi, bet...dabar jauciu malonuma, kad galiu pagroti, kad mano kunas atsimena 100kart geriau, nei as, nors i Ciurlionke as nieku gyvu nenoreciau eiti, ten as ismokau labai daug apie patycias (nes mano tevai ne muzikantai, nors mama galejo buti profesionali pianiste, tiesiog rankas pertempe, teta yra gana zinoma muzikante, tetis irgi groja instrumentu), daugiau, nei apie muzika bet siaip visas gyvenimas visada ejo salia su muzika, tai etnografinis, tai baletas, tai choras, dabar ir darbas su muzika, jei netureciau patirties su muzika, turbut to darbo dirbti negaleciau, nors issilavinimas mano nebaigas muzikinis, bet manau, kad ne grojimo metu kiekis duoda issilavinima, o muzikos skonio ugdymas, susipazinimas su muzika, zanrais, atlikejais.

tai spaudė vaikas, o ne tėvai

Neteko apie tokią girdėt, bet skamba labai patraukliai.

Būtent! Nes vis dar labai madinga versti mokinius "zubrinti", o ne įsijaust į pačią muziką.

Suzuki sistema pas mus tik paveluotai atejo, ji jau ne viena desimtmrti skaiciuoja, svarbiausia, kad mokymasis yra ne akademinis, ko man ir reikejo, nes su akademiniu sunui nieko nebutu iseje. mokomasi is klausos ir pavyzdzio, kaip motinos kalbos.

http://suzukimokykla...suzuki-metodika