Alchemie, tikrai liūdna skaityti
Kažkaip sunku suvokti smegenims, kad šalys, kur propaguoja socialistines pažiūras, kur žmogus turi būti pirmoje vietoje, žmogus nėra ten pirmoje vietoje. Ir šalys, kurios yra kapitalistinės, daugiau suvokia, kad jei žmogui neskirsi dėmesio, tai nei pro kur to kapitalo ir nebus.
Pirmas dalykas kas man krito į akis atvykus į naują šalį, kad aptarnaujančiam personalui, kaip įvairios parduotuvės, nėra išvaizdos reikalavimų, iš to tuoj pat išplaukia, kad dirbti ten gali bet kokio amžiaus, bet kaip atrodant, svarbu atlieki kokybiškai darbą. Todėl tarkim prekes į maišelius sukrauna
(tai tik vienas iš daugelio darbų) žmonės, kurie turi spec. poreikius, jie puikiai integruoti į aplinką ir niekam nekelia jokio keistumo. Ir dar daug smagių dalykų. Aišku, negaliu kalbėti iš tėvų pusės, ką ir kiek jiems tenka patirti. Bet spėju, kad kitaip, nei LT. Paprastas pavyzdys: sūnui darė kojos operaciją ir pradinė diagnozė buvo ne iki galo aiški, buvo spėliojimų, o pagal spėliojimus ir tėvus tuoj pat paruošia visiems atvejams. Aš tuoj pat gavau psichologo pagalbą, nes situacija buvo staigi, netikėta ir visi ten suvokia, kad žmogui nebus lengva. Toliau gavau visomis situacijomis ką reiks daryti, kur kreiptis, kiek tai man kainuos, jei negalėsiu to finansiškai išgalėti, kur galiu kreiptis pagalbos. Tieisog buvau sužavėta tuo. O tuo tarpu, kiti specialistai dirbo su sūnumi, kad jis kuo mažiau patirtu streso. Viskas baigėsi daug geriau nei buvo pradžioje spėta, aš vis dar nusipurtau pagalvojus, o sūnui liko geri prisiminimai, kaip vaikų ligoninėje buvo super gerai
Neišsinešė jokio blogo prisiminimo, nors visos procedūros buvo tikrai nemalonios ir jei aš būčiau jo vietoje, tai nenorėčiau pakartoti, bet aš nebuvau jo kailyje, nepatyriau tai kaip su juo dirbo šalia kiti specialistai, kurie nukreipė jo visas mintis ir jis nejautė jokio diskomforto. Ir turiu labai blogą prisiminimą Kauno Klinikose vaikų skyriuje kai kitam sūnui ėmė kraują iš venos ir kaip jis klykė ir t.t. Taip, jis bijojo iš anksto, taip jis nebuvo tas vaikas, kuris ramiai ištiesia ranką, bet tokių vaikų daug ir kažkaip moka su jais sugaišdami tik papildomas kelias minutes, neiškamuoti. Vyriausias sūnu iki šiol kaip didžiausią siaubą prisimena vaikų skyrių, nors praėjo jau daug metų. Atrodo smulkmenos, bet tai nesmulkmenos. Ir tokie dalykai vienas paskui kitą susideda. Kad ir tokios smulkmenos, muziejuose papildomi laipteliai palipėti vaikui apžiūrėti eksponatą. Visiška smulkmena, bet parodo, kad vaikas gerbiamas nuo mažumės.
Kad viskas neatrodytų labai tik gerai, tai parašysiu minusą vieną, kuris labai man krito į akis. Kadangi esu tylenis žmogus ir mano šeima tokie, nemėgstam reikšti emocijas nei viešumoje, nei namuose neisterikuojam
(čia pagal mus emocingumas jau isterikavimas, kai tuo tarpu tai normalus žmogiškas bendravimas. Paaiškinu ką vadinu isterikavimu. O tikras isterikavimas, tai jau virš visko ir pagal mane reiktų tokiems tuoj pat suteikti psichologinę, jei ne daugiau, pagalbą), kitaip nesam tie, kur jei gerai, tai žviegiam iš šokinėjam, jei blogai, tai raunam plaukus, greičiau tokie ramūs visais atvejais. Tai ilgai man skambindavo iš mokyklos, kodėl mano vaikai nelaimingi, kodėl atrodo liūdni. Labai daug kreipia dėmesio į vaiko psichologinį būvį, kas iš esmės gerai. Teko ilgai pratinti, kad esam tokie ir taškas, na netelpam į socialių žmonių kategoriją ir tikrai neturim jokių blogų kėslų. Čia labai tikima, kad jei tylus, tai tikrai kažka rezgi negero, tyliai keiki kitus. Geriau garsiai pasikeik, bet tik netyliai ir sunkiai suvokiama, kad gali būti tylus iš esmės ir be keikimosi viduje, nes nėra ką ir keiti
Juokingai nuo šono gal skamba, bet iš esmės tai sudaro šiokios tokios įtampos. Teko pabendrauti su žmonėmis ir tuo klausimu, tai jie sako, kad išmokstama viešumoje elgtis kitaip, nei norėtum, kad nekelti kitiems klausimų kodėl atrodai liūdnas. Atrodo, kad taip irgi negerai, tačiau čia kitokia kultūra tuo klausimu. Tu neturi kitiems užkrauti savo problemų, turi dalinti kitiems tik geras emocijas, o savo problemas spręsk kitur ir kitu laiku, ne darbo metu, ne tada, kai tau reikia su kitais bendrauti, nebent tai tavo labai artimi draugai ir tu gali nuo pirmos sekundės jiems išsiguosti kas tau blogai.
Arba, skambina ir klausia: ar kas nors atsitiko, jūsų sūnus beveik miega per mano pamokas. Mano atsakymas: ko gero labai nuobodu jūsų pamokoje, sūnus nieko naujo negauna ir iš pagarbos, kad jums netrukdyti jam lieka tik užmigti. Ir tikrai, pasirodo, kad tai dalykas, kurį sūnus išmano gerai, greit pagauna ir neturi ką veikti likusią pamoką, nes kartoja kitiems tą patį ir tą patį. To dalyko aukštesnių lygių nėra, tik vienas. Jam leido daryti kitas pamokas, miegojimas baigėsi. Pagalvojau, kaip būtų sprendžiama šita problema Lietuvoje?
