Vaikas nekalba 20

Taip, turi būti labai didelė motyvacija. Vat tokioje konferencijoje, kurios įrašą įdėjo lygtais liepa9, aš išsėdėčiau ir išklausyčiau. Nes man labai aktualu, įdomu, be to kalba kiekvienas trumpai, nenuvargina. Ir matai žmones. Teko man dalyvauti ir mokymuose Singapūre. Bet ten kitaip informacija ištransliuojama, nei Lietuvoje.Viskas su vaizdinėm priemonėm. O šiaip be motyvacijos - taip, tik triukšmą ir girdi.

Ne, nieko panašaus į aspergerį. Nors kai kur bando sakyti, kad būtent Enšteinas turėjo aspergerio sindromą. O gal kitaip įvardija tuos dalykus lietuviškai. Čia tik specialistai gali pasakyti. Man tai visa tai pačiai nauja. Tačiau, jei jums tas nepatinka, tai tuomet atsiprašau, tikrai nenoriu nieko prikabinti, tik sakau, kad matau panašumų iš aprašymo, bet jūs gi geriau žinot vaiką. Aš tik perskaičius susidariau vaizdą ir jis tikrai nėra pilnas. Taip, kiekvienas esam unikalus asmuo, tačiau kai kurių dalykų sudėliojimas padeda palengvinti gyvenimą. Tarkim, aš niekaip nesupratau, kodėl nesugebėdavau sklandžiai atsakinėti prieš klasę, net tai ką labai gerai mokėjau. Tarsi viskas užsirakina, mintyse sakau, o garsiai negaliu. Vėliau (po daug visokių etikėčių, pašaipų tiek iš klasiokų, tiek iš mokytojų, nusprendžiau, kad reikia kažką daryti, nes man joks dėmesis nepatinka: nei teigiamas, nei neigiamas, todėl turėjau kažkaip padaryti, jog visi mane paliktų ramybėje) išmokau įsivaizduoti, kad nėra klasės, kad esu viena miške ir taip užsimerkusi atsakinėdavau. Pradėjo man drausti tai daryti (spėju, nuo šono neatrodė gerai ). Tada išmokau atmerktomis akimis kitus matyti medžiais ir galėdavau atsakinėti. Pati vaikas ieškojau sprendimų kaip išsisukti ir ar tie sprendimai geri, tai neturėjau jokio suvokimo. Bandžiau sakyti susaugusiems kokia problema, tai net nesureagavo, nesuprato ko noriu. O man jau tas faktas, kad sugebėjau paprašyti pagalbos buvo didelis (neįtikėtino didumo, nes vėliau, jau ankstyvojoje jaunystėje, aš save specialiai treniravau nebijoti užkalbinti žmones, prašyti pagalbos ir dabar galiu tai daryti be jokio užsikirtimo, siaubo ir kitokių baimių), turėjau per daug ką perlipti. Ir kai likau nesuprasta, užsidariau nuo suaugusiųjų visiškai, pati kapsčiausi.

Kiek mintinai pamenu, tai Enšteino sindromo požymiai:

*Vėlai vaikas pradeda kalbėti;
*Labai stiprios valios ir išreikštas užsispyrimas (jei nusprendžia, kad neverta ar verta kažką daryti, niekas neperkalbės);
*Mėgsta muziką, gali dainuoti, groti ilgai, bet ne visada mėgsta mokytis pačio grojimo/dainavimo meno, tiesiog groja/dainuoja kiek pačiam vaikui įdomu. Vėliau perauga į mokymąsi, bet savo tempu;
*Didelis susidomėjimas skaičiais ir viskas apie skaičius, ne tik išmoksta patys skaičiuoti, sudėti, atimti, bet ir analizuoja kodėl yra vienaip ar kitaip, iki mokyklos žino kas yra trukmenos, minusinis skaičius;
*Linkę stipriai į tiksliuosius mokslus ir gali kurti įvairius projektus arba gyliai domėtis viena sritimi;
*Nemėgsta grupinių darbų, linkę į individualumą;
*Mokantis reikia vaizdo, ne žodžio. Greičiau išmoksta, kai yra užrašyta/pavaizduota ir perskaito, nei kai kalba mokytoja ir reikia klausytis be jokio vaizdo;
*Dažniausiai išmoksta skaityti patys. Tačiau jei parodysi paveiksliuką akmenį ir nupiešta raide A, gali nesuprasti prie ko raidė A ir akmuo, reikia paaiškinti, kai normaliai vaikai patys tai pagauna, be aiškinimo;
*Socialiai vieni būna labai aktyvūs, kiti labai kuklūs, bet retai per vidurį;
*Nuo to koks socialiai yra asmuo, priklauso kokios bus mokykloje dažniausios problemos. Jei aktyvus ir jam bus nuobodu (o taip labai dažnai būna, jei programa paprasta), tai gali vaikščioti, triukšmauti, kitiems trūkdyti, plepėtis, kitus bando įtraukti į kokią kitą veiklą ir pnš. Jei socialiai neaktyvus, tai tyliai skaito knygas, piešia arba tiesiog užmiega).

Esmė, kad paprastai tokie vaikai pradeda su ilgu tylėjimu, nors iš kitų veiksmų tėvai mato, kad vaikas daug žino, bet netaria nei žodžio. Prakalbinti būna sunku, nes labai sunku juos sumotyvuoti, rasti tinkamą motyvą, nes jų užsispyrimas yra toks stiprus, kad bet ko gali jie atsisakyti. Tačiau vienas būdamas vaikas gali kalbėti, nebūtinai teisingai, savo kalba, bet kalba. Paprastai neprisileidžia kai kurių žmonių tik dėl jiems vieniems žinomų priežasčių. Dar labai ilgai tenka treniruoti paprastų mandagumo taisyklių, kaip ačiū, prašau, labas, viso gero, atsiprašau. Dažnai vaikams tenka priminti, bet čia būna kitaip, visiškas nesidomėjimas socialinio bendravimo taisyklėmis ar kaip tai pavadinti. Maždaug, o kam to reikia. Net kai paaiškini, vis tiek atsisako priimti taisykles (kadangi viską skaičiau tik angliškai, tai kartais sunku man rasti tinkamus lietuviškus žodžius, atsiprašau). Tačiau kartais, kai gera nuotaika ar šiaip kažkas įvyksta, kas įjungia vaiką, jis gali sveikintis su visais aplinkiniais visą dieną. Dar pamenu, kad todėl, kad jiems būna sunkiau suvokti tekstą, kai žodžiu pristatomas, gali jei vertinimo testą daro, kur reikia tarkim užbaigti žodį, sakinį, ar atsakyti į parastą klausimą, kaip "Petriukas turėjo rudą šunį. Ką Petriukas turėjo?" ir tokių klausimų gali neatsakyti. Tokie klausimai testo tuomet žymimi neigiamai, kai tuo tarpu, jei tą patį pateikti per paveiksliukus, tarkim, parodai paveiksliuką su berniuku ir šuniu, ir sakai viską tą patį, atsakys į visus klausimus ir dar pafilosofuos, pvz.: tas šuniukas pavargęs, ko gero jį iš prieglaudos paėmė, šuniukui dabar reikia daug meilės ir pnš. Jei parenka neteisingą testavimo metodą, vaikui gali pripaišyti ir atsilikimą, kai tuo tarpu šitie vaikai būna gerokai virš vidutinių gebėjimų. Jiems sunkiausia pradinėse klasėse, kai dar daugelis mokomi pagal vieną programą. Paprastai tie vaikai atsikleidžia vėliau, o kartais, tik universitetuose.

shantal, oi kaip suprantu tavo buvusią ir tebeesamą problemą. Aš tai kažkokiu būdu įsigydavau ar vadovėlius ar kažkieno užrašus ir kol dėstytojai kalbėdavbo, aš savaip schemomis persirašydavau man suprantamu būdu. Paskui, vienas dėstytojas magistratūroje aptiko mano schemas jo dalyko ri taip susižavėjo, adk manęs prašė, kad stočiau į doktarantūrą ir su juo knygą rašyčiau. Jis tekstą, o aš schemas visokias braižyčiau, nes jis nematė nieko panašaus asvo gyvenime Tačiau aš kitur nuklydau savo gyvenime

Erdvės suvokimas man buvo sunkus. Jūs bent atvirkščiai matydavot, o aš visai nematydavau, bet užtat bet ką galėdavau mišku paversti O paskui lengvai galiu pasiklysti tarp 3 medžių Bet save ištreniravau nepasiklysti (čia jau realiame gyvenime, ne įsivaizduojamame). Tačiau niekada nepasakysiu kokioje gatvėje buvau, bet galiu nupasakoti architektūros stilių, pasakyti kokius kvapus užuodžiau, kokios spalvos buvo balkonai ar durys, kike namų praėjau, ir dar daug visokių smulkmenų, kurių kiti net nepastebi

Treniravausi klausymą knygų tam, kad galėčiau daugiau išnaudoti laiką (man jo amžinai trūksta, galvoje pas mane labai daug projektų įdomių): važiuojant, sportuojant, tiesiog vaikščiojant. Ir pasakysiu sąžiningai: anglų kalba galiu klausytis, o lietuvių negaliu. Neturiu paaiškinimo ir nerandu net kodėl.

Muzika irgi geriau be žodžių, jei jie yra, aš jų negirdžiu, t.y., girdžiu ir jei reiks, net pasakysiu, atpažinsiu, bet tada negirdėsiu muzikos. Nors pati kurį laiką dainavau ir daug, nebuvo jokių problemų. Teatras tai kaip filmai, turi vaizdą, todėl jokios problemos.

stripuli, mane irgi kalbėjimui pramušė Bet kai nutylsiu, tai ko gero ilgam.

mano galva, nėra jokių standartų, tai iliuzija. VISI esame skirtingi. bent jau savo reakcijomis į aplinką. gal akademiškai ir gali surasti du "vienodus" žmones, kurie tarkim testuose rinks vienodus pažymius matematikos ir pan, bet jų reakcija į testo pavykimą ir nepavykimą jau bus skirtinga ir t. t.

sudėliojus į lentynėles ar bandant tai daryti yra paprasčiau kontroliuoti, o pas mus Lietuvoje tokie mėginimai ypač išreikšti, nes daugelį metų mes turėjome būti tiesiog gamybiniais varžteliais ir neišsišokti. Tas pat yra skandinavijos šalyse. Gal su išimtim Danijos.

bet šiaip - nėra vienodų žmonių. kaip pratupėjus sm tiek metų ir šiaip bendravus su daugybe žmonių galiu tvirtai tai pareikšti. todėl ir sindromai neegzistuoja... kaip ir astroprognozės. bet daug kas tiki tiek vienu , tiek kitu. galų gale ramiau tikėti, ramiau save prisiskirti prie kažko - jautis; einšteinas; ir t. t.

nes religijos dauguma nebeturime, tai ieškome pakaitalų... vienokių ar kitokių.

Sauramo, buvo neįtikėtinai įdomu paskaityti

bet deja, Einšteinais irgi nebūsime, negresia per mažai sutapimų. tinka vienintelis - pirmasis - pradėjo vėlai kalbėti

ai, dar pažaisiu, nepykit... gal kas irgi sugalvosit mintyse taip savo vaikus praanalizuot. o jei ką - praleiskit pro ausis...

Labai stiprios valios ir išreikštas užsispyrimas (jei nusprendžia, kad neverta ar verta kažką daryti, niekas neperkalbės);
MŪSIŠKĖ: - labai stiprios valios, išreikštas užsispyrimas, bet jei LOGIŠKAI , NUOSEKLIAI IR NEĮKYRIAI įrodai, kodėl yra kitaip, - po kurio laiko persigalvos ir ims elgtis pagal kitaip, tik išdidžiai pareikš - kai buvau maža, tai kitaip galvojau, o dabar užaugau ir atseit "pati sugalvojau, kad yra kitaip".
*Mėgsta muziką, gali dainuoti, groti ilgai, bet ne visada mėgsta mokytis pačio grojimo/dainavimo meno, tiesiog groja/dainuoja kiek pačiam vaikui įdomu. Vėliau perauga į mokymąsi, bet savo tempu;
MŪSIŠKĖ: mėgsta muziką, bet labai ilgai negali dainuoti ar groti, nu va taip va saikingai. nors kai dar visai nekalbėjo, tai kikendavom, kad penktą valandą prasidėdavo genialių kiniečių dainų radijo programa - kažkada užrašinėjau jos "dainų" skiemenis, tai per visą puslapį nė vienas skiemuo nepasikartojo nors net neįsvaizduoju, kaip tai įmanoma. dabar jau to nėra.
*Didelis susidomėjimas skaičiais ir viskas apie skaičius, ne tik išmoksta patys skaičiuoti, sudėti, atimti, bet ir analizuoja kodėl yra vienaip ar kitaip, iki mokyklos žino kas yra trukmenos, minusinis skaičius;
MŪSIŠKĖ - gabesnė matematikai, bet pati neišmoko skaičiuoti, reikia visada pamokyti ir parodyti, kas kaip - nors jau kai parodai, perpranta greitai. nieko neanalizuoja, bet kai kiti analizuoja - perima. jokių trupmenų ir minusų iki mokyklos nežinojo ir dabar dar nežino. ir dar nežinia, ar ji gabesnė matematikai, ar aš gabesnė matematiką žaismingai išdėstyti pasimatys, kai bus daugiau visiškai savarankiško darbo - nuo penktos klasės aš matiekoj nebesuprantu nieko , tai pagelbėt nebegalėsiu ir norėdama.
*Linkę stipriai į tiksliuosius mokslus ir gali kurti įvairius projektus arba gyliai domėtis viena sritimi;
MŪSIŠKĖ: kol kas jokios projektinės veiklos nesimato. gal vėliau.

*Nemėgsta grupinių darbų, linkę į individualumą;
MŪSIŠKĖ: mėgsta grupinius darbus, mėgsta negrupinius, visokius mėgsta.
*Mokantis reikia vaizdo, ne žodžio. Greičiau išmoksta, kai yra užrašyta/pavaizduota ir perskaito, nei kai kalba mokytoja ir reikia klausytis be jokio vaizdo;
MŪSIŠKĖ: negaliu pasakyti dar. per anksti išanalizuoti.
*Dažniausiai išmoksta skaityti patys. Tačiau jei parodysi paveiksliuką akmenį ir nupiešta raide A, gali nesuprasti prie ko raidė A ir akmuo, reikia paaiškinti, kai normaliai vaikai patys tai pagauna, be aiškinimo;
MŪSIŠKĖ: reikėjo ilgai ir nuobodžiai mokyti skaityti. nu gerai, mokiau įdomiai, bet man buvo nuobodu ir sunku sulaukti, kada gi jau pradės nuo tada, kai išmoko pažinti raides... truko gal pusantrų metų iki laisvo skaitymo. su paveiksliukais pagauna be aiškinimo.
*Socialiai vieni būna labai aktyvūs, kiti labai kuklūs, bet retai per vidurį;
MŪSIŠKĖ: ko gero per vidurį
*Nuo to koks socialiai yra asmuo, priklauso kokios bus mokykloje dažniausios problemos. Jei aktyvus ir jam bus nuobodu (o taip labai dažnai būna, jei programa paprasta), tai gali vaikščioti, triukšmauti, kitiems trūkdyti, plepėtis, kitus bando įtraukti į kokią kitą veiklą ir pnš. Jei socialiai neaktyvus, tai tyliai skaito knygas, piešia arba tiesiog užmiega).
MŪSIŠKĖ: mokykloje problemų neturi. pirma, yra išauklėta, tai netriukšmauja ir drausmingai sėdi kur turi sėdėti. antra, nemanau, kad nuobodu, nes mokytoja spaudžia, tai soc. aktyvumas turi kur pasireikšti - mokymęsi. pašaliniais darbais neužsiiminėja. vienintelis, ką mokytoja sakė, kad labai išreikštai dirba savo tempu, kokį pati sau nusistato. viską supranta, viską pagauna, o tempas - savo. kartais greitas, kartais lėtas, bet kaip reikia jai tuo metu. tai sakė kitų tokių nėr, su "savo nuomone"
bet manau kad gyvenime tai kaip tik ir pravers, kad nepastumdys kas nereik... galės gyvent savo galva, kiek tai įmanoma.

stripuli, aš irgi galvoju, kad nėra nieko standartiško ir iliuzija visa tai. Tik va bėda, kol vaikas mokykloje, jis turi toje iliuzijoje gyventi, nes tokia realybė.

Na va, kai išanalizavai, tai tikrai matosi, kad nėra tų bruožų, kuriuos pradžioje pamačiau. Bet iš kitos pusės. Įsivaizduok, tu pristatai savo dukrą mokytojai, mokytoja pasidaro savo galvoje įsivaizduojamąjį vaizdą ir pagal tai dirba su vaiku. Gali būti ne visada geri rezultatai.

Prisiminiau, mano sūnus bijojo vandens, tačiau norėjo nugalėti baimę iki to momento, kol nuėjom į plaukimo pamoką. Aš galėjau pasakyti trenerei, jis bijo vandens ir būtų su juo elgėsi kitaip, tačiau kai to nesakiau, su juo elgėsi kaip su visais, kurie ir šiaip pradžioje paverkia, ir pasiožiuoja, na visko pasitaiko. Po kelių metų, kai jau baigė visus lygius, jam kaip stipriam plaukikui pasiūlė į plaukimo komandą. Sūnus sako: aš vandens bijau, ir dabar bijau, tik išmokau susidraugauti, kad iš baimės bent neskęsčiau. Trenerė nustebo, ji net neįtarė. Paskui ir man sako: jūs gerai pasielgėt, tikrai jis nebūtų tiek pasiekęs, būtume kitaip su juo dirbę, turim programą vaikams, kurie bijo vandens.

Tai va šita vieta mane labiausiai ir gąsdina, visokie nustatymui kur tu priklausai.

Ai, beje, kai minėjau apie socialiai aktyvius enšteiniukus, kurie iš nuobodumo išdaigas klasėje gali krėsti, tai tikrai nėra blogo išauklėjimo pasekmės. Vat būtent, kad tai nepasiekiama auklėjimu ir jei vaikas turi pakankamai užsiėmimo, jis niekada taip nesielgs. Esmė, kad jei mokytoja nesuveda to fakto dėl ko jis taip elgiasi, jį baus, jam pripaišys elgesio problemas, tai tuo tarpu tereikia duoti jo proto lygio užduotis. Tačiau nuo šono, gali visai nieko nesiskirti nuo to vaiko, kuris yra neišauklėtas, neišmokytas gražių manierų, nuo to vaiko, kuris kitaip negali, nemoka savęs sustabdyti, nes nuobodulys paėmė viršų. Čia neveikia tas dalykas, kad jei neturi ką veikti - išlauk, gražiai pasėdėk. Ten atvirkščiai, jei ilgai reiks be veiklos pasėdėti, tai prasidės pradžioje rankos kojos judėti, paskui galvą makaluos į visas puses, paskui pradės kalbėti su savimi garsiai, o dar vėliau jau stosisi ir eis. Ir už visą tai kartais prideda ADHD lentelę, o čia dar ir gali vaistų išrašyti. Nors nieko tokio nėra, tik praleistas tinkamas laikas kada paduoti papildomas užduotis. Namuose arba mokykloje, kur nėra griežtai sėdimo rėžimo, vaikai patys susiranda be problemos veiklos, o mokykloje, kur reikia pagal komandą sėsk ir ramiai daryk ką sakau, jau reikia nepraleisti mokytojui to lango kada paduoti papildomas užduotis.

normaliai mokytojai papasakojau, kokio lygio mes problemų turėjom, tik prieš savaitę. žiūrėsim, manau nesikeis požiūris. o užsiminiau kad kažkiek su kalba buvo problemų - bet kokiu lygiu - nea, gal po poros mėnesių nuo lankymo, kai jau mačiau, kad problemų nelikę bent kol kas.

iškart tikrai neverta.

Nuoširdžiai dėkui. Medalio ne logopedei, medalio Jums reikia

Mano bėda, kad aš pati perfekcionistė. Ir žinoma, to tikėjaus, o tebesitikiu iš vaiko , nes gi abu su vyru tokie protingi juk Na bet gyvenimas ragus aplaužė...Dabar ką aš dėliojuos sau: iki 2 m nedarėm bėdų dėl nekalbėjimo, raida ėjo savo ruožu gerai, net į priekį, fiziologiniai dalykai pgl vadovėlį, tai nes nesukau galvos, nors sukirbėdėvo, kodėl nė vieno žodžio...aišku, tebemanau, kad mums labai pakenkė skiepas MMR. Bet čia kita kalba. 2,5m išėjo į darželį rugsėjį...na, 2,7 per naujus, bet nekalba, mykiavo, pavieniai garsažodžiai kas ką sako, ir vos keli žodeliai, echolalijos. Darže prašiau logės, ana tik nuo 4 m. Vadovybė nusiuntė į VRC, ten per valandos konsultacijos įtariamas autizmas...aš - šoke, o dar neščia...nežinau, kas suveikė, bet neštumą praradau. Kita vertus....tada labai susigriebėm su mokymu..kad tą diagnozę paneigt, nes negalėjau tuo patikėk, iki šiol netikiu ir nesusitaikau...na...per kelis mėn išmoko daug visko, net nebepamenu, gal jau iki tos konsultacijos jau mokėjo spalvas, ..na iki 3 m mokėjo spalvas, skaičius iki 10, formas, kreipinius, labas, ate ir pan...dirbom daug namie ir darželyje logės pagalba...liepą kalbos lūžis, ėmė dėlioti 2 žodelius, formavosi paprastojo sakinio struktūra. rūgpjūtis - jau 3 m 3 mėn. VRC per kelias sav. gavau esminės info kaip dirbt su savo vaiku...aišku, ten apmoko ir paleidžia...gyvenk kaip nori, daryk ką nori ir už ką nori...Bet esmė, kad ten radom kontaktus...Mes irgi lankomes kalbos dovanoje, pas Editą. Rugsėjį naujas lūžis, 3 žodelių sakinukai...bet tada PPT gavom sunkius poreikius, darželyje- katastrofa juo atnešus, diskriminacija ir visa kita neigiama prasme, pakeitėm grupę, nuėjom pas vyresnius...vėl naujas lūžis apie naujus, skaičiai iki 20, plėtėsi žodynas...ėmė atsirast dialogas, tvarkės elgesys....Šiai dienai jau skaičiuoja iki 25, idealiai gerai žino abėcėlę su visom šž, (nemokėm), puikiai sekasi puzliukai, dėlionės, konstrukcinė veikla, išlaiko dėmesį, yra idealus mokinys per individualias pamokėles - logopedė nuo pat I pamokos neturėjo jokio vargo, mano vaikas ją myli tiesiog, ilgisi, laukia pamokų...Neber echolalijų. dėlioja ant šaldytuvo magnetukus su besikartojančiais balsiais - mama, tete, lova, kede...viską kas parašyta didžiosiom spausdintinėm, skaito paraidžiui...žinau, kad iki 5 skaitys...nes dabar jau bando kažką jungt...ko nedaro - vrc prikibo, kad nesisega sagų - nu nemokėm ir nemoka, nemoka kirpt pgl linijas, praspalvina už kontūro...kliūna smulkiosios motorikos raida. aišku, čia dman dzin, vaiko grupėj kai kurie 6 mečiai sagų neužsisega...Stambioji motorika - liuks, savarankiškumas velgi manau, kad pgl amžių...sunkiau yra su kalbos suvokimu iš klausos, sunkiai suvokia sudėtingesnių klausimų esmę. dėl paties kalbėjimo velgi imu manyt kad jis jau ima jaust, kad kalba jo trūkumas, nes namie kalba neblogai, varom dialogais, bet..kitoj vietoj linksta patylėt, darželyje tuo tarpu pas vyresnius žymiai geriau...socialine prasmė vėlgi yr poslinkių į gerą pusę....ir man labai svarbu matyt tą ėjimą į priekį, akivaizdų, pamatuojamą, apčiuopiamą - jei vaikas nekalbėtų 9 mėn...dievaži...nurašyčiau ir pati jau, su savo nekantrybe ....aišku ir dabar kiek ramiau, nes matau, kad mokslai gerai eina, moka nebūdamas 4 m palyginus daug akademine prasme, ir kalba. bet reik kalbos darybos tobulinimo, eilėraštukus sunkiai mokosi, nes sukeičia žodžius vietom, nebesigauna eiliuotas tekstas, o pasakojimu tampa..matau, kad nemėgsta piešt, sunku su vaizduote...bet labai mėgsta užduotėles, kur piešiniai sujungiant skaičiukus gaunasi, mėgsta piešt su vandeniu...dabar, kai sportuojam, labai laukia sporto užsiėmimų....

Tai vėl verčia mane manyt..kad yra kažkas, bet kas.... kaip rodo Stripulio patirtis, reik gyvent, laukt, tikėt savim ir savo vaiku...Vienam raidos etape, atrodo vienaip, kitam visai kitaip viskas gali atrodyt. Kol kas labai tiku, kad viskas ok bus, bet vėl...irgi kirba nerimas dėl būsimos I klasės, noriu kuo geriau vaiką paruošt, nes jei ir liks kokie kalbos trūkumai, nes jos raida vis tiek vėluojanti yra...tai nors kituose dalykuose turės pranašumą ir tame išsilygintų...Žodžiu, yra ką veikt. kaip rodo jūsų patirtis. beje, aš pati gryna humanitarė, vaikis - tiksliukas, man taip keista tą matyt, nes matematika yra tai ko nemėgau ir nemegstu, deklaracijų pildymai iki šiol vargas juodas.

dar kartą dėkui už taip atvirai pasidalintą info - aš puikiai suvokiu, kiek visko po tuo išgyventa...

Vava, as irgi norejau pastebeti, kad ne visur cia aukeljimo klausimas, nes pvz. Hiperiukas nevaldo savo veiksmu ir jis zino, ka reiskia geras elegesys, bet jis negali ramiai sedeti, nejudeti ar dar kt. Dalykai, priklausomai nuo sindromo stiprumo. dEja, Stripuli, turiu tave nuliudinti, bet yra ir astroprognozes, tik aisku ne tokios, kaip zurnaluose raso ir aindromai, nes daznas ju tai yra pakitimai smegenyse, o ne isivaizdavimas ir iliuzija, ir tie pakitimai salygoja kazkokius bruozus, rpadedant isvaizda, baigiant elgesiu. Dabar yra gerai tai, kad bendraminciai ir zmones susiduriantys su tuo visuomeniniu nesupratimu, kad kitas gali nematyti spalvu, arba jas matyti kitaip kaip daltonikai, jie gali suvokti, kad nera vieni, kad nera kazkokie ne tokie, tiesiog jie turi kitas savybes ir mokosi su jomis gyventi, panaudoti ir t.t. Juk ir tu savo vaiko stiprybes naudoji.
Na Danijoje, kiek gyvenau ir mokiausi, tai ten vai vai kiek yra sablono ir isankstinio nusistatymo
Sauramo, dar rasyk, neiseik buvo be galo idomu, naudinga skaityti tavo patirti aciu

* Visur yra šablono, išankstinio nusistatymo.

Aš pati dabar turiu pildyti mokyklai dokumentus sūnui, o man jau eina laiškai iš įvairių įstaigų apie neįgalaus vaiko pagalbą. Na nėra jis neįgalus, viskas bus gerai su juo. Bet pagal pirminę diagnozę visur kur reikia ko gero išsiųsti laiškai. Taip veikia sistema. Reikia prašyti iš naujo ji pratestuoti, dabar jau tinkamomis metodikomis ir kad nedarytų mokykla iš to problemos iš anksto. Buvo tuo metu problema ir jos nebėra O kitos problemos, jei bus, tada jau spręsim, iš anksto nepulsiu nieko daryti, tik ko gero paminėsiu keletą patarimų mokytojai ką daryti, kad išvengti nesusipratimų lygioje vietoje ir labai tikiuosi, kad būsiu išgirsta.

Arba kita medalio pusė. Jei pertestuos ir vis gi patvirtins, kad yra su Enšteino sindromu, nebus elgesio problemų, tai nuo antros klasės jis pereis į talentingų vaikų klases (greičiausiai), bus kitokia aplinka, kitas mokymo būdas. Ne titulas man čia rūpi, o visai kitas mokymo būdas. Turiu ten besimokančių savo vaikų, tai žinau kiek daug duoda ta programa vaikams, kuriems patinka mokytis.

**Nežadu išeiti, tik aš jau tokia, kai kalbasi, galiu ilgas žinutes rašyti, o kai baigiasi noras ar kas ten, tiesiog paskaitau ir nesirašo, nors galėčiau.

Visų istorijos padeda vieni kitiems, tai kaip palaikymo grupė, kuri tikrai labai reikalinga, ypač toms mamoms, kurios eina per visokį siaubą ir jaučiasi vienišos. Kiekvienas kitaip išgyvenam. Aš pamenu, užsidariau viena ir skaitydavau, analizuodavau, ieškodavau ir nenorėjau su niekuo apie tai kalbėti, tol kol neišgirdau žodžių, ne garsų, ne vaidybos bet kokia tema, ne piešinių ką norėjo jis man pasakyti, bet žodžius. Tada supratau, kad viskas bus gerai. Man visai buvo neįdomu, kad jis gal tik viena anglų kalba kalbės, nemokės nei truputį lietuvių, nei truputį nesvarbi giminių reakcija: o kaip čia taip, lietuvis ir nekalba lietuviškai. O dabar matau, kad ko gero ir lietuviškai kalbės. Pats susidomėjo ta kalba, kurią nuolat girdi namuose. Bet kai to neplanavau, nesitikėjau, tai man jau toks didelis džiaugsmas, kad drugeliai paširdžiuose skraido

Pamiršau paminėti šiaip faktą. Mano buvęs nekalbiukas, vientelis iš visų mano vaikų, visai neskiepytas. Tą sprendimą priėmiau todėl, kad mano kiti berniukai po skiepų atsirado atopinis dermatitas ir ypač suaktyvėdavo para po skiepo. Kai baigėsi skiepų būmas, išnyko ir gydytojai tai apibūdino: išaugo. Tai mažiausią nusprendžiau visai neskiepyti.

Sauramo, jus Lietuvoje?
As vat bendrai maudziausi vonioje ir galvojau apie sia tema...juk sindromai is esmes turetu buti atrandami tam, kad zinotum, kokia pagalba teikti, kaip elgtis, ko tiketis....o visa tai siais laikais lieka kazkur, paskutineje vietoje, nes primiausia kisama vaistai ir rasoma dizagnoze, pagal kuria formuojama nuomone vertinama, o ne pagal zmogu, kuris turi tiesiog skirtinguma...na taip, mes vis dar nesame gyvi, mes ne zmones, o statistiniai vienetai....
Merginos, zodziu, padarom gyva susiejima man butu be galo smagu susipazinti su zmonemis, su kuriais tiek metu bendrauta. Man tinka penktadieniai vakarai, nes manau daugumai savaitgalis su seima.
Kas uz ir tada spresim data ir diena su valanda

Buvusi, ne tebeesama. Kad tik visos problemos būtų, kaip šita. Tik mokykloje dėl to sunkumų buvo, nes negalėjau rinktis. O šiaip tai man tas netrukdo gyventi nė kiek. Aš tik suregavau, nes įdomu, kai kažkieno patirtis panaši į tavąją.


Kai pamačiau, kad naudos iš paskaitų nebus, ėjau dirbti. Dirbau vienam darbe naktimis, kitam dienomis. O iš dėstytojų pasiimdavau studijų programas ir ruošdavausi pati savarankiškai.


Man po baigimo dėstytojai tik apgailestavo, kad "tokių gabių studentų pasitaiko vienąkart į dešimt metų, ir tie patys nelieka dirbti katedroje Univeritete". Todėl ir turėjau išimtinę teisę nelankyti paskaitų, nes egzaminus išlaikydavau iš visų geriausiai.


Ir aš dėl tos pačios priežasties. Dabar, kai atsuku laiką atgal, atsimenu, kad jau vaikystėje "negirdėjau". Būdama darželyje susižinojau, kad yra vakarinių pasakų laida per Lietuvos radiją.. Tai aš atsiguldavau į lovą, įsijungdavau radiją. Ir girdėdavau tik vieną vienintelį sakinį:"dabar arčiau radijo imtuvų kviečiame mūsų mažuosius klausytojus ". Tada aš atsijungdavau. O kai pradėdavo groti klasikinė muzika, mintys grįždavo. Ir net nežinojau apie ką buvo ta pasaka - kiškutį, nykštuką, kačiuką? Tuom mano vakariniai klausymai ir baigėsi.

Alchemie, turiu nuliūdinti, tai, pagal ką buria astronomai, seniausiai nebeegzistuoja kol iki mūsų ateina šviesa ir t . t. planetų padėtis keičiasi, viskas keičiasi ir t. t.

tačiau taip, kadangi mes tikimės iš liūtų to ano, iš kito - to ano, tai žmonės išties kažkiek persiprogramuoja pagal savo zodiako ženklą...

tai žaidimas, bet kai ieškai kad atitiktų - tai ir atitinka, o jei neatitinka, pasąmonėj prisitaikai.