QUOTE(stripulis @ 2016 03 01, 19:09)
Sauramo, atsiprašau, bet aš neklijuoju niekam jokių sindromų. Tai tik žmonių sutartiniai sugalvojimai... Kiekvienas žmogus mano galva yra absoliučiai individualus ir unikalus
bet ačiū už atsiliepimą.
Ne, nieko panašaus į aspergerį. Nors kai kur bando sakyti, kad būtent Enšteinas turėjo aspergerio sindromą. O gal kitaip įvardija tuos dalykus lietuviškai. Čia tik specialistai gali pasakyti. Man tai visa tai pačiai nauja. Tačiau, jei jums tas nepatinka, tai tuomet atsiprašau, tikrai nenoriu nieko prikabinti, tik sakau, kad matau panašumų iš aprašymo, bet jūs gi geriau žinot vaiką. Aš tik perskaičius susidariau vaizdą ir jis tikrai nėra pilnas. Taip, kiekvienas esam unikalus asmuo, tačiau kai kurių dalykų sudėliojimas padeda palengvinti gyvenimą. Tarkim, aš niekaip nesupratau, kodėl nesugebėdavau sklandžiai atsakinėti prieš klasę, net tai ką labai gerai mokėjau. Tarsi viskas užsirakina, mintyse sakau, o garsiai negaliu. Vėliau
(po daug visokių etikėčių, pašaipų tiek iš klasiokų, tiek iš mokytojų, nusprendžiau, kad reikia kažką daryti, nes man joks dėmesis nepatinka: nei teigiamas, nei neigiamas, todėl turėjau kažkaip padaryti, jog visi mane paliktų ramybėje) išmokau įsivaizduoti, kad nėra klasės, kad esu viena miške ir taip užsimerkusi atsakinėdavau. Pradėjo man drausti tai daryti (
spėju, nuo šono neatrodė gerai ). Tada išmokau atmerktomis akimis kitus matyti medžiais ir galėdavau atsakinėti. Pati vaikas ieškojau sprendimų kaip išsisukti ir ar tie sprendimai geri, tai neturėjau jokio suvokimo. Bandžiau sakyti susaugusiems kokia problema, tai net nesureagavo, nesuprato ko noriu. O man jau tas faktas, kad sugebėjau paprašyti pagalbos buvo didelis (
neįtikėtino didumo, nes vėliau, jau ankstyvojoje jaunystėje, aš save specialiai treniravau nebijoti užkalbinti žmones, prašyti pagalbos ir dabar galiu tai daryti be jokio užsikirtimo, siaubo ir kitokių baimių), turėjau per daug ką perlipti. Ir kai likau nesuprasta, užsidariau nuo suaugusiųjų visiškai, pati kapsčiausi.
Kiek mintinai pamenu, tai Enšteino sindromo požymiai:
*Vėlai vaikas pradeda kalbėti;
*Labai stiprios valios ir išreikštas užsispyrimas (jei nusprendžia, kad neverta ar verta kažką daryti, niekas neperkalbės);
*Mėgsta muziką, gali dainuoti, groti ilgai, bet ne visada mėgsta mokytis pačio grojimo/dainavimo meno, tiesiog groja/dainuoja kiek pačiam vaikui įdomu. Vėliau perauga į mokymąsi, bet savo tempu;
*Didelis susidomėjimas skaičiais ir viskas apie skaičius, ne tik išmoksta patys skaičiuoti, sudėti, atimti, bet ir analizuoja kodėl yra vienaip ar kitaip, iki mokyklos žino kas yra trukmenos, minusinis skaičius;
*Linkę stipriai į tiksliuosius mokslus ir gali kurti įvairius projektus arba gyliai domėtis viena sritimi;
*Nemėgsta grupinių darbų, linkę į individualumą;
*Mokantis reikia vaizdo, ne žodžio. Greičiau išmoksta, kai yra užrašyta/pavaizduota ir perskaito, nei kai kalba mokytoja ir reikia klausytis be jokio vaizdo;
*Dažniausiai išmoksta skaityti patys. Tačiau jei parodysi paveiksliuką akmenį ir nupiešta raide A, gali nesuprasti prie ko raidė A ir akmuo, reikia paaiškinti, kai normaliai vaikai patys tai pagauna, be aiškinimo;
*Socialiai vieni būna labai aktyvūs, kiti labai kuklūs, bet retai per vidurį;
*Nuo to koks socialiai yra asmuo, priklauso kokios bus mokykloje dažniausios problemos. Jei aktyvus ir jam bus nuobodu (o taip labai dažnai būna, jei programa paprasta), tai gali vaikščioti, triukšmauti, kitiems trūkdyti, plepėtis, kitus bando įtraukti į kokią kitą veiklą ir pnš. Jei socialiai neaktyvus, tai tyliai skaito knygas, piešia arba tiesiog užmiega).
Esmė, kad paprastai tokie vaikai pradeda su ilgu tylėjimu, nors iš kitų veiksmų tėvai mato, kad vaikas daug žino, bet netaria nei žodžio. Prakalbinti būna sunku, nes labai sunku juos sumotyvuoti, rasti tinkamą motyvą, nes jų užsispyrimas yra toks stiprus, kad bet ko gali jie atsisakyti. Tačiau vienas būdamas vaikas gali kalbėti, nebūtinai teisingai, savo kalba, bet kalba. Paprastai neprisileidžia kai kurių žmonių tik dėl jiems vieniems žinomų priežasčių. Dar labai ilgai tenka treniruoti paprastų mandagumo taisyklių, kaip ačiū, prašau, labas, viso gero, atsiprašau. Dažnai vaikams tenka priminti, bet čia būna kitaip, visiškas nesidomėjimas socialinio bendravimo taisyklėmis ar kaip tai pavadinti. Maždaug, o kam to reikia. Net kai paaiškini, vis tiek atsisako priimti taisykles (
kadangi viską skaičiau tik angliškai, tai kartais sunku man rasti tinkamus lietuviškus žodžius, atsiprašau). Tačiau kartais, kai gera nuotaika ar šiaip kažkas įvyksta, kas įjungia vaiką, jis gali sveikintis su visais aplinkiniais visą dieną. Dar pamenu, kad todėl, kad jiems būna sunkiau suvokti tekstą, kai žodžiu pristatomas, gali jei vertinimo testą daro, kur reikia tarkim užbaigti žodį, sakinį, ar atsakyti į parastą klausimą, kaip "Petriukas turėjo rudą šunį. Ką Petriukas turėjo?" ir tokių klausimų gali neatsakyti. Tokie klausimai testo tuomet žymimi neigiamai, kai tuo tarpu, jei tą patį pateikti per paveiksliukus, tarkim, parodai paveiksliuką su berniuku ir šuniu, ir sakai viską tą patį, atsakys į visus klausimus ir dar pafilosofuos, pvz.: tas šuniukas pavargęs, ko gero jį iš prieglaudos paėmė, šuniukui dabar reikia daug meilės ir pnš. Jei parenka neteisingą testavimo metodą, vaikui gali pripaišyti ir atsilikimą, kai tuo tarpu šitie vaikai būna gerokai virš vidutinių gebėjimų. Jiems sunkiausia pradinėse klasėse, kai dar daugelis mokomi pagal vieną programą. Paprastai tie vaikai atsikleidžia vėliau, o kartais, tik universitetuose.
shantal, oi kaip suprantu tavo buvusią ir tebeesamą problemą. Aš tai kažkokiu būdu įsigydavau ar vadovėlius ar kažkieno užrašus ir kol dėstytojai kalbėdavbo, aš savaip schemomis persirašydavau man suprantamu būdu. Paskui, vienas dėstytojas magistratūroje aptiko mano schemas jo dalyko ri taip susižavėjo, adk manęs prašė, kad stočiau į doktarantūrą ir su juo knygą rašyčiau. Jis tekstą, o aš schemas visokias braižyčiau, nes jis nematė nieko panašaus asvo gyvenime
Tačiau aš kitur nuklydau savo gyvenime
Erdvės suvokimas man buvo sunkus. Jūs bent atvirkščiai matydavot, o aš visai nematydavau, bet užtat bet ką galėdavau mišku paversti
O paskui lengvai galiu pasiklysti tarp 3 medžių
Bet save ištreniravau nepasiklysti (čia jau realiame gyvenime, ne įsivaizduojamame). Tačiau niekada nepasakysiu kokioje gatvėje buvau, bet galiu nupasakoti architektūros stilių, pasakyti kokius kvapus užuodžiau, kokios spalvos buvo balkonai ar durys, kike namų praėjau, ir dar daug visokių smulkmenų, kurių kiti net nepastebi
Treniravausi klausymą knygų tam, kad galėčiau daugiau išnaudoti laiką (
man jo amžinai trūksta, galvoje pas mane labai daug projektų įdomių): važiuojant, sportuojant, tiesiog vaikščiojant. Ir pasakysiu sąžiningai: anglų kalba galiu klausytis, o lietuvių negaliu. Neturiu paaiškinimo ir nerandu net kodėl.
Muzika irgi geriau be žodžių, jei jie yra, aš jų negirdžiu, t.y., girdžiu ir jei reiks, net pasakysiu, atpažinsiu, bet tada negirdėsiu muzikos. Nors pati kurį laiką dainavau ir daug, nebuvo jokių problemų. Teatras tai kaip filmai, turi vaizdą, todėl jokios problemos.
stripuli, mane irgi kalbėjimui pramušė
Bet kai nutylsiu, tai ko gero ilgam.