Vaikas nekalba 20

shantal, o tu manai kad iš mano pusės buvo protinga sakyti, kad vaikas niekada nekalbės ir kad eis į spec. mokyklą ir t. t., ir tai nerodė, kad turiu psichologinių problemų?

juoba kad istorijos išrišimas žiū visai kitas.

ką bandau pasakyt - neklijuokit vaikui to, kas jam esą bus, kol neatėjo tas kažkas. iš anksto.

taip, kai JAU yra bėda, su ja reikia dirbti čia ir dabar, žinoma, nepersistengiant, nes darželis vaikui irgi jau yra krūvis...

mano toks žinojimas buvo š. nieko vertas ir suėdė man nežmoniškai daug nervų, o būriau tai nežinia iš ko. remdamasi tuo, ką matau prieš nosį, kažko sukūriau ateitį - nors prašoviau ohoho. dabarčiai. kaip bus ir kas bus ateity - nežinau. bet pasimokiau ir nebesuku sau dėl to galvos. nebelaikau savęs aiškiarege...

ir net jei būčiau neprašovus tarkim, tai vis tiek tas nervų sau tąsymas kuriant kas vaikui bus ateity - nieko vis tiek nebūtų davęs. va susidurčiau su ta ateitim, tada kažką ir daryčiau - susidūrusi, o kol dabartis - gi irgi žmogus darai, tai kam sau kurtis kažkokius ar baubus, ar viltis ar belen ką. nieko mes nežinom apie jokias ateitis iš anksto.

shantal, va dabar dirbate su vaikiuku ten papildomai ir pan - ir vis tiek nieko nežinot, kaip bus paskui. nes gali būti n + 1 variantas. gali išeit iš trišalės ir tapt pirmūnu, gali būti klasės gale, gali visada reikėti pagalbos, visko gali būti - tai jei pvz. dabar suktumėt galvą kurdama scenarijų, užuot koncentravusis į čia ir dabar - ar tai būtų labai gerai jums ir vaikui? taip, kartais tai visokių minčių gali šmėkštelt, bet persismelkt blogiausiais scenarijais tiesiog neverta. nes kitaip nebebus jėgų su jais dorotis, kai jie ateis, visi nervai bus jau iki tol ištampyti.

man taip atrodo...

Alchemie, nežinau. mano aplinkoj mokytojai ir darželio auklėtojai apkalbinėja tuos vaikiukus, kuriem reikėjo pagalbos, integracijos ir t. t. Net nebūtinai piktybiškai, bet tiesiog pasakoja man apie juos, dalijasi, nors tai turėtų būti mokytojo ir to vaiko reikalas (ar daržo auklėtojo ir to vaiko reikalas). Teoriškai.

Tai dėl tos pagalbos taip ir yra matyt. kai jau tikrai susiduri ir tikrai matai, kad ne kas ir gauni - tada matyt tau jau dzin, kas ką sako kas ką apkalbinėja ir t. t. , nes tu ieškai pagalbos ir gavai. o kol taip ant ribos...

negaliu tiksliai pasakyt. bet vis tiek kalbančio vaiko nevesčiau į logopedinę klasę, lieku prie savo.

aš apie tokias klases ir apie spec. mokyklas galvojau, kai vaikas galėjo pasakyti būdamas keturių niam, mama, ne, au au, miau. pasibaigė žodeliai. tai įsivaizduojam, jei ir septynmetė va taip - tai nebūtų nė ką galvot apie bendro lavinimo, nekiltų nė jokių klausimų ta tema, ir tada man būtų nesvarbu kas ką pasakys tam tikra prasme, - nes būtų aišku, kur mes būsim ir kuo viskas baigsis. o kai mano vaikas pvz. tik turi sunkumų su rišliu pasakojimu, o visa kita ok - tai vėlgi viskas aišku, labai stipriai akademiškai pasiruošėm atidirbom, ir pirmyn į pirmą klasę be jokių palengvinimų...

tai kai sako mergaitė protinga, gabi, gerai taria, veksleris 90, specai sako, kad viskas ok, atlaiko tokį krūvį, koks užkrautas, ir TIK paašaroja, bet dar iš proto neišsikraustė nuo jo - ir galvojama tokiam vaikui apie klasę kur eina su super didelėm negaliom - nu man vis tiek tai absurdas ir tiek, aš savo žodžių neatsiimu.

bet remiuosi tuo, kas rašoma čia. tos mergaitės aš nepažįstu, gal yra kažkur kitur problematika, apie kurią mama nenori rašyti, ir kas keičia viską iš pašanknų. aš gi nežinau. todėl mano žodžiai grynai pagal info, kuri buvo pateikta čia ir tiek.

Butent..mes vaiko nematem net, negirdejom.
Bet Stripuli, klausimas, kaip kokybiskai vaikas kalba. Maniskis KALBEJO, visada ir ne pauksciu kalba, bet gramatika buvo ir kartais tebera o angliskai jis pats galejo apie difuzija budamas 9 metu papasakoti, tai vat ir klausimas, vaikas, kuris negali normaliai skaityti, susijaudines pasako zodziu kratini, nes sakinio rysiai neaiskus, puikiai gaudosi chemijoje, fizikoje, matematikoje, o bet taciau kai susiduria su tektus, rasymu, skaitymu viskas uzsiinkaruoja, o angliskai varo lyg butu gimtoji? kokia klase leisti? Logopedine? ar bijant stigmos i anlgiakalbiska (nors tokiu nera). Jei ne pasakojant o ir rasant tekstas nesusimezga, t.y. nera strukturos kalbos, tada tik logopedine klase, ir tai NERA su protiniu atsilikimu vaikai, ytai vaikai ir autistukai, ir kalos bedu ir psichologiniu turintys.
Beje dabar sunaus klaseje yra mergaite, kuri kalba tik su savo mociute, su niekuo daugiau, viska atlieka tik rastu i mokosi 10, psichologine beda ten didele, kiek suprantu ji naslaite

Alchemie, tai gal kaip variantas, jei vaikas labai gerai varo angliškai, eit kokią mokyklą - pvz Vilniaus inžinerijos licėjų....o kur mokosi kokie nors diplomatų vaikai, jie gi lavinami užsienio kalba? Lietuvių kalba ir gramatika iš esmės yra labai sunkios struktūros; užsienietis ją pramokęs vertas didžiausios pagarbos, anglų kalba šiuo požiūriu daug dėkingesnė. O ypač jai tiksliukas vaikas...

____________
Aš skaitau ir labai viską deduos į širdį. Iš tikrųjų, viena yr kai jau peržengi tą mokyklos ribą, tai jau yr priimti spendimai kažkokie, vertinta, žiūrėta, nuspręsta..toliau jau proceso eiga...bet va iki to - kai nežinau kas iš to vaiko bus...kls į kurią pusę projektuojiesi, į savo baimes, nerimus, ar kaip tik užsikeli didelis lūkesčius ir norą kąžkam ką nors įrodyt, tai ir vienu ir kitu atveju laukia nusivylimai ...Man tik esmės labai įdomu...kiek ko buvo daryta, kaip tas vaikas rengiamas, ruošiamas I klasei, jei 4 m nekalba/ėjo beveik ? Nes jei tokio amžiaus nekalba, tai problemos ne tik kalbos - o ir savivertės, socialumo, savišvietos, nes kai vaikas nekalba, tampa apribotos ir net izoliuotos labai daug sričių, kurios susiveda į pačią vaiko asmenybę - nu nekalba, tai gali būt drovus, su neišlavintais bendravimo, komunikacijos įgūdžiais, tarkim kaip pavyzdys...Tai ką reik daryt, kad tas nekalbantis 4m vaikas pavirstų į puikų pirmoką bendrojo lavinimo mokykloje. ..

Struli, parašykit kiek kokių terapijų lankėt, ką bandėt namie ir pan. Mane jūsų pavyzdys labai įkvėpė

Dėl rišlaus pasakojimo - tai išmokstama...yr metodikos lavint rišliai kalbai, su sąlyga, jei tik vaikas kalba ir pan. su paveiksliukas, istorijų pakartojimai, pasakojimo struktūravimas - pradžia, dėstymas, pabaiga, na tokio modelio galima vaiką išmokyt, kad gautųsi kažkas į rišlų pasakojimą ar istoriją, galima išmokyt nuoseklaus sakinio struktūros, tarkim ir pan, bet manau, kad puikiai viską žinot su tokiais rezultatais

Violeta, inzinerijos licejus tik siemet juo tapo, is tikro tai buvusi 10mete Dauksos mokykla, kuria dar mano vyras baige kaip vidurine. Viskas tewn vyksta valstybine kalba, nes tai yra valstybine mokykla ir i ja net pagal gyvenama vieta maniskio neprieme del spec. poreikiu ir perpildytu klasiu tokie vaikai nereikalingi, bendrai, nes jie nepakelia mokyklos vidurkio
O ten kur moko angliskai, tai man atrodo yra privati ir kaina tokia, kad cia tiesiog pavyzdys, kaip nuo pirmos klases ejome ir mokemes ir tikiuosi, kad gal rasiu jam mokymosi buda po 10 klasiu ar nuotoliniu budu angliskai ar vaziuoti kur reiks...nezinau..bet..stiprybe kazkaip reiks isnaudoti

Taip...

Tarkim, tas pats vaikas su IP mokosi integruotai bendro lavinimo klasėje, gauna kompleksinę specialistų pagalbą; mokytojai "papildomas" darbas, bet pliusas prie visų "kompetencijų" - dirba su SUP mokiniu.
Tas pats vaikas mokosi toje pačioje klasėje pagal BP pas tą pačią mokytoją, jokios specialistų pagalbos negauna, na, gal tik porą logopedinių pratybų per savaitę, programos neįsisavina, prasti pasiekimų įvertinimai; mokytojai minusas (!), nes jos klasėje nepažangus mokinys.
Mokyklai (!) taip pat nešlovė, nes tokie mokinio pasiekimai žemina mokyklos prestižą. O jei mokykloje nepažangių mokinių daugiau, akivaizdžiai krenta mokyklos reitingas. Todėl mokyklai paranku įsisteigti logopedinę klasę, kuri nekeltų grėsmės mokyklos reitingams ir atneštų didesnį Mokinio krepšelį.
Tokios švietimo sistemos realijos, tokie pasvarstymai...

MUms buvo taip - savivertės problemų nebuvo, socialumo taip pat, nebuvo drovi jau keturių metų, puikiai komunikavo, gestų kalba ir mykimais, bendravo su visais visur ir visada, stotelėj galėdavo su kuo susidraugaut, visad žaidimų aikštelėse draugų susirasdavo.
tačiau iki dvejų metų kai kurių nepažįstamų galėdavo visai nepakęst. pvz. pas kokį gydytoją nuėjus įsikabindavo į mane kaip beždžionėlė, per senelio gimdienį vieną ištisai praklykė, kai kas prieidavo pakalbint (buvo metų ir keturių mėnesių), nu žo drovumas na lico, tai buvo viena priežasčių kodėl išgrūdau daržan būnant dviejų metų aštuonių mėn (nu kaip trimetę). kad atsikratytų drovumo. nes manau būčiau ugdžius namie - pravalas būtų buvęs visiškas šiuo klausimu, kaip kad rašot apie visas savivertes ir pan.
pasisekė, kad mūsų auklėtojų komanda (darželis valstybinis) kaip tik prieš mus buvo turėjus nekalbiuką, kuris nekalbėjo net iki šešių metų, tai guodė mane visą laiką, kad viskas bus gerai, niekur nevijo, nežiūrėjo kreivai. ir kad darželis mažas ir jaukus - tik keturių grupių.
šiaip darže vaikas buvo užsisiuvęs išvis į tylą iki Kalėdų, bet laimei kad man tas nesuįtakojo atsiimt, nes namie viskas buvo kaip buvę, jokių streso požymių, o su auklėtojom nesusišnkėdavau pasirodo, jos vis paklausdavo - tai jūsų vaikas nekalba, arba konstatuodavo, aš atsakydavau - nekalba, o turėdavom galvoj skirtingus dalykus, aš - kad nemoka kalbėt "žmonių" kalba, jos - kad išvis tyli. bet paskui jau pradėjo tuos savo žodelius kažkokius sakyt po pusmečio, paukščių kalbele, na, o nuo keturių jau kažkiek laužėmės ir į normalią kalbą.

dėl darymo. dvejų metų šešių mėnesių išvedžiau į ART poliklinikoj, logopedo pagalbos. Aptikau ten klinikinę durnę bobą, kuri iš akies mums nustatė psichinį atsilikimą, ir kuri vaiką per tris kartus taip įbaugino, kad pas privačią teko vesti jau po esant trejų metų beveik kad, be dviejų mėn. Kol pasimiršo įspūdžiai

Privačią pavyko susirast tokiu būdu superinę - vertėm vaikų raidos centro psichiatrei egzams vaikų psichiatrijos vadovėlį, ir ji patarė savo tuometinę kolegę Renatą Žaliaduonienę (dabar VRC ji nebedirba, tik kabinete "Kalbos dovana" ir gal dar kur nors, bet nežinau).
Renata užprašė, kad pasidarytume DISC testą, ten susidūriau su šiurpia psichologe Egle KOdikiene, ėjom privačiai, tai įrašų niekur neliko, bet šiaip atsilikimas buvo tik aktyviajam žodyne, bet jau stiprus, darėmės beveik trejų metų - lygis buvo dvejų metų, jei ne mažiau, visur kitur net lenkėm bendraamžius, tiek motorikoj, tiek kituose dalykuose, kalbos suvokime atsilikom dviem mėnesiais nuo vidurkio.
O toliau buvo tai, už ką Renatai galima ne vieną paminklą, o penkis pastatyti. Mano vaikas atsisakė dirbti devynis mėnesius. Patį pirmą kartą, kai buvom, prašė ją pasakyt garsą A, ką šiaip jau maniškė mokėjo, bet ji pasakė "ne", kai vėl prašė, kalė kumščiu į stalą, piktai pažiūrėjo, o toliau išvis nebebendradarbiavo, kol šnekėjomės. O šiaip buvo jai logopedė įsiūlius tokį žaidimą, tai bandė šantažuot, kad neduos žaisti, jei nepasakys- bet nieko tas šantažas nesuveikė.
Sakė, kad mato pirmąsyk tokį vaiką , nu ir paskui devynis mėnesius su mano vaiku kalbėjo kaip su siena.
Bet tai specė iš didžiosios raidės, nes ji užuot siuvus mano vaikui psichines ligas, sakė - man taip įdomu su jūsiške, kaip jai rast raktelį, tas anas - ir po devynių mėn rado (tris mėnesius sėdėdavau kartu, paskui pamačiau, akd tai išvis blogai, nes maniškė prieš mane išsikalinėdavo, tai jau pusę metų jos sėdėjo dviese) - kaip pasakojo man vėliau, užpyko ant maniškės, aiškiai jai parodė esanti viršesnė rangu - ir išgirdau iš už durų, kaip visiškai nešnekantis vaikas kartoja kiau-ši-nis - kiau-ši-nis, a-ki-niai - a-ki-niai... Tai buvo viena laimingiausių mano gyvenimo akimirkų, o paskui dar buvo labai daug juodo darbo..
šiaip dirbom po pusvalandį per savaitę su logopede, daugiau mano finansai nenešė. ir dar aš dirbau namie, todėl iš daržo paimdavau nuo pietų, prieš miegą, ir mes iki vakaro irgi dirbdavom. ką papasakodavo logopedė, kaip ką daryti, ką pati susigalvodavau.
Logopedė visą laiką akcentavo, kad mokytis kalbėti privalo būti linksma ir smagu, tai ir kūriau visokiausius žaidimėlius, iš pradžių daugiau dirbau kaip komentatorė, kad vaikas ką numykia ar pirštu parodo, aš įgarsinu, paskui jau galėdavo ir pati kiek dalyvaut, pakartot, ir t. t. ir t. t.
Taip mes arėm tris su puse metų. Logopedė būtų mus jau po trijų metų paleidus, bet aš būtent dar dėl to rišlaus pasakojimo IR dėl to, kad ji dar ir mokyklai maniškę ruošė, išprašiau dar to pusės metų... Du ariamus metus vis dar atrodė, kad maniškei reikės spec. mokyklos. Kad tikrai nereikės, pradėjo matytis po tų trijų metų. Na, išleisdama logopedė dar paminėjo, kad šiaip iki gruodžio vaikai pratinasi, ir realus lygis pasimatys nuo gruodžio, na, bet jau kovas, niekas nepasikeitė, tai gal būsim išplaukę.
Minėjo, kad kol dar lankėsi, papainioja k-g, t-d, ir kad gal rašys klaidingai, bet nerašo klaidingai, nepainioja...
Išpirkau visus užduočių sąsiuvinius apylinkėse. Sekasi, kad maniškė iš manęs paveldėjus greitą mąstymą, tai jai neįkyrėdavo atlikti užduotėles, realiai per pusvalandį ji atlikdavo po dešimt penkiolika puslapių užduočių. Iš pradžių pradėjom kai buvom trejų - imdavom dvejų metų užduotėles ir t. t., kažkur ties šešiais metais jau pradėjo tikti ir septynmečių užduotėlės...
taip pat su logopedės leidimu demonstravau filmukus užsienio kalba. nes užsienio kalbą reikės mokytis, tai pirma, ir kuo anksčiau išgirsta - tuo lengviau bus išmokti, o antra - anglų kalbos žodelius pakartoti lengviau. todėl maniškė kaip ir Alchemie sūnus buvo kad noriau kartojo angliškus žodelius iš mokomųjų filmukų, o mums kurį laiką svarbiausia buvo kad tiesiog kartotų, nesvarbu, ką.

iš pradžių mokėmės veiksmažodžių - visokių ten "dedu" "lipu" ir pan, paskui daiktavardžių, vėliau būdvardžių..

pirmus metus labai intensyviai darėm liežuvio ir burnos mankšteles. ar tai ką esminio įtakojo tarty ar ne, nežinau, bet tai irgi buvo svarbu, kad kartotų bent mankšteles, jei jau nekartoja žodžių - kad išvis kartotų. kažką.

kaip minėjau, iš pradžių maniškė buvo užsispyrus ir nedirbo, bet vėliau , po to kai logopedė nurodė tam kartui jos vietą, labai su ja susidraugavo, nes kaip sakiau - tai nerealiai puikus žmogus... o vaikai juk jaučia tokius dalykus. kas su tavim dirba dantis sukandęs, nes už tai pinigus moka, o kas tuo gyvena... tai tas aišku irgi darbams padėjo.

iš pradžių visiškai nieko netaisiau, kad nenugąsdint, neatmušt noro kalbėti, kažkur po dvejų metų darbo jau ir mes galėdavom pataisyt, neįsižeisdavo, paskui pati pradėjo save analizuot, išsitaisydavo...

dėl rišlumo - taip, žinau, kaip. bet nebeturiu jėgų. noriu pabūt tik mama, o ne logopede. vis tiek vaiko vaikystės aš nemačiau. tik dirbau ir dirbau (nes iki vedimo pas logopedą jau nuo metukų matėsi, kad negerai, tai mėginau pati padėt, be specų, tik figuški padėjo tas... na, padėjo bendrai, kalbos suvokimui). jei matysiu, kad baisiai kiša koją tas moksle - vėl dirbsim. bet taip pavargau dirbt per tuos penkis su puse metų kad dabar jau nesinori, kol būtinai nereik, tik kokius galiukus sugaudom jei reik... po kokį pusdienį per savaitę...

irgi turbūt kiek nerišlus pasakojimas... jei reik kažką apie pratimėlius tiksliau, mėginkit pasakyt, kas pas jus negerai, gal ką iš galvos ištrauksiu, šiaip prisipažinsiu nemėgstu viso to prisimint. prisimenu tik kaip pasibendraudavom šiltai su logopede, nes man labai pasisekė, kad ją "turėjom", o tas darbas... na tas daužymas galvos į sieną... nostalgijos nekelia. beje, kai devynis mėnesius maniškė nedirbo visai, aš jau galvojau, kad ji nekalbės ir buvau tam tikra prasme su tuo susitaikius (beje , gal irgi dėl to prakalbo, nes tarsi "paleidau" savo viltis, čia kaip būna labai nori pastot - nepastoji, pagalvoji - nevaisingas -ir susilauki - vėlgi mūsų situacija), bet esu dėkinga logopedei, kad ji pasakė, kad irgi galvojo, kad maniškė tikrai neprabils - tik po to, kai jau buvo prabilus, gal po pusmečio... nes viena kai galvoji pats, kita - kai tave prikala prie sienos specas tokiu galvojimu... tai neprikalė, ačiū jai didžiausias. ir kad mūsų neatsisakė - irgi. nes kai pagalvoji... vaikas tau demonstruoja, kad visos tavo išmonės nieko vertos ilgai...

negaliu neašarodama jos prisimint - myliu ją - mūsų logopedę - ir mylėsiu visą gyvenimą, kuo geriausios jai kloties...
Papildyta:
ai, dar apie filmukus - ties keturiais su puse metų labai padėjo pramušt kalbą filmukas Smalsutė Dora, nes vaikas tuo metu šventai tikėjo, kad Dora iš ekrano išties su ja kalbasi, ir atsakinėdavo į jos užduodamus klausimus. Pamenu, kai įsijautė atsakinėt, kažkurią dieną prasėdėjo dešimt valandų kaip zombis ir atsakinėjo, o mano širdis tuo metu dainavo, nes dzin ta likusi sveikata, bet mano vaikas - atsakinėja - kalba, tai neatitraukinėjau ir nelindau į akis, tik pavalgyt atnešdavau. Penkių metų nebetikėjo, kad su ja kalba, tai nebeveikė kalbinančiai tas filmukas, nors patinka iki šiol. Bet tikrai buvo etapas, kai Dora ohoho kaip pagelbėjo...
nes kai mama ko klausia ar teigia, taigi pagalvojus įkyru, o čia personažas, tai kalbi su juo ir nė negalvoji - kad mokaisi kalbėt...
Papildyta:
Dėl pačios pirmos klasės kaip tokios, nuo penkių metų pradėjau intensyviai demonstruot raides, kol atradau kaip išmokyt - pusę metų buvo toks nieko nežinau, nieko neatsimenu, kai atradau metodą, išmokom per dvi dienas (apklijavom raidėm pagal grafinį vaizdą skirtingus baldus, balsėmis - duris - ir kai mokėmės kokią raidę, tai bėgdavom prie jos ir surasdavom, vėliau pvz. sakydavom pelė, bėgam prie p, į kitą kambarį prie e, paskui prie l, paskui prie ė, - tai čia buvo mano sumanymas, o jau paskui sužinojau, kad ikimokykliniai vaikai gali mokytis tik fiziškai judėdami, tai pataikėm į dešimtuką...), bet va kol išmoko rišliai skaityt - neskiemenuot, praėjo dar pusė metų. bet vis tiek į mokyklą atėjo laisvai skaitydama. pramušė. taip pat iki mokyklos išmokom skaičiuot dvidešimties ribose, kažkiek geografijos. matydama, kad vis tiek tas rišlumas atsilieka, nes gi mūsų rišlaus kalbėjimo praktika, skirtingai nuo normaliai besivysčiusių vaikų, yra tris kartus trumpesnė, tai ko norėt - norėjau, kad akademiškai turėtų bent prieš kuriuos nors klasės vaikus "forų", kad jei pvz. nesiseks atpasakot, tai sektųsi skaityti ir pan, kad savigarbai nekenktų. juolab maniškė juoda perfekcionistė, jai viskas turi būti tobula (su logopedė įtariam, kad tai viena pagrindinių nešnekėjimo priežasčių - atseit kol negaliu ištart tobulai, tai išvis nieko nesakysiu) - tai jai atsilikimas visur būtų per stiprus smūgis psichikai...
tai ir žiemą arėm, ir pavasarį, ir vasarą... o va nuo mokyklos praktiškai neariam nieko. ko neišmoksta, paruošia prailgintoj, kol kas vieną kartą pagelbėjau, pasakė mokytoja, kad negali pažymėt minkštumo ženklo - klysta, tai apstulbau, padirbėjom valandą, nuo tol puikiai žymi - pasirodo išsikalinėjo ir tiek... bet šiaip ji pati labai stengiasi mokytis, pastoviai liepia jai tai matematikos užduotėles rašyt, tai lietuvių ką "užduot" ir t. t. , grįžta pro prailgintos ir dar savo noru "aria"... būna valandą, būna dvi... bet mes tame dalyvaujam tik parašyt užduotį ir atlikus parašyt "šaunuolė", "puiku" ir pan tai dabar palyginus galų gale atėjo užtarnautas poilsis... gal ir neilgam, bet mėgaujuos juo.
Papildyta:
ai, tiesa, kadangi principe akademiškai pirmai klasei paruošiau, tai sąmoningai nemokiau rašyti rašytinėmis raidėmis, kad susidurtų su sunkumais. galėjo tai tapti ir mano klaida, bet netapo visgi. nes per tai vaikas mokėsi dirbti, pačioje mokykloje, iš pradžių nesisekė, dabar jau sekasi (mokytoja irgi perfekcionistė ir reikalauja rašyt tobulu dailyraščiu). nes pagalvojau jei tokiai perfekcionistei seksis VISKAS, o paskui kažkuriuo metu gi vis tiek ims nesisekt, ar nebus per stiprus smūgis... tai va dabar matau, kad kartais jau kokiam diktante padaro klaidų per skubėjimą (nes mokytoja net nubraukimą ir parašymą teisingai klaida laiko), ir sau galvos nesirauna dėl to, išsitaiso ir tiek... o kokių keturių
buvo - kažką nukirpo ne taip kaip norėjo, tai žirklių į rankas METUS neėmė. tai mokyklai toks požiūris netiktų visiškai...

Pagal tai ką aprašei, stripuli, tavo dukrytė turi Enšteino sindromą. Aišku nesu aš specialistė jokia, bet iš tai ką skaitau ir kiek skaičiau literatūros, tai man aiškiai atrodo, kad taip yra. Beje, aš pati turiu sūnų su šiuo sindromu ir ko gero aš pati ji turėjau/turiu, bet anskčiau iš vis niekas į kaimo gylimoje gyvenančius vaikus nekreipė dėmesio ir patys tėvai nesuprato. Manęs net vėlai kalbėti pradėjusios niekas nelaikė, bet paaiškėjo, kad pirmus žodžius pradėjau tarti apie 4 metus. Kai pati ta supratau, viskas į savo vėžes sustojo, kodėl kai kas man nesiseka iki dabar (kalbos, darau gramites klaidas, nors taisykles geriau moku už mokytojas), kodėl geriausiai išmokti bet ką braižant visokias schemas arba piešiant ale cartons, kodėl kitaip matau ir suprantu žmones, kodėl sunkiau suvokiu, kai žmonės kalba, o audio knygų negaliu net klausytis, nors tai darau, save treniruoju. Ir viską ką pasiekiau, tai jau suaugusi pati suvokdama kas kliūdo, mokiau save. Dabar vaikams iš vienos pusės labai pasisekė, gauna pagalbą, bet iš kitos pusės, labai greit prikabina visokias ligas, kurios ne visai ligos ir paskui tikrai ateičiai trūkdo, bent iki kol mokosi mokykloje. Ir tai nesvarbu kurioje šalyje bebūtum. Kur anksčiau minėjau knygą, joje labai gerai aprašyta kokias problemas gali turėti mokykloje ir kaip jas apeiti, kaip reikia mokytis tokiems vaikams.

Sauramo, atsiprašau, bet aš neklijuoju niekam jokių sindromų. Tai tik žmonių sutartiniai sugalvojimai... Kiekvienas žmogus mano galva yra absoliučiai individualus ir unikalus

bet ačiū už atsiliepimą.
Papildyta:
p. s. jei turėtas galvoje Aspergeris - netinka nė vienas požymis apart vėlyvo kalbėjimo

požymiai:
http://mamoszurnalas...erio-sindromas/
nėra negatyviai jautri prisilietimams, skoniams, kvapams, triukšmui
nepaprastai vikri nuo mažens, sekasi bet koks geros koordinacijos reikalaujantis sportas
puikiai perpranta kitų žmonių emocijas ir nuo mažens silpnesnio charakterio žmonėmis sumaniai manipuliuoja
lengvai supranta kūno kalbą
nuo tada, kai sakoma, kad vaikai dar nesupranta humoro - puikiai jį pagauna, bet kokias apraiškas, įvardija, kad tas ar anas juokauja - nuo kalbėjimo pradžios;
balsas tai tylus tai garsus, nuo situacijos priklauso
dievina visokius pokyčius ir naujienas, neperneša rutinos; kai buvo super nevalgi, tai turėjo cinkelį - visada valgydavo naują patiekalą, antrą kartą jo nebevalgydavo. turėdavai sukurti vėl naują.
TINKA - IŠMOKO KALBĖTI PAVĖLUOTAI
išmoko skaityti kaip maždaug vidurkis šio amžiaus vaikų - link šešių metų
niekada neturėjo problemų susirandant draugų ir iki šiol neturi
beveik nepatiria patyčių, jei patiria - reaguoja reikiamai, tad jos nebesitęsia
visada atrodė vyresnė nei bendraamžiai (dėl stambių kaulų ko gero)
pasižymi gera erdvine atmintim, kitokia - kelmas žino, ar pasižymi. turbūt tokia įprastine, ar net prastoka.
neturi jokių hobių, apart kad patinka vairuoti, bet tikrai tuo "negyvena" nuolat, tik kai sėdi ir šturmanauja tėčiui ar kartingauja vasarą.

sorry, kad užėmiau daug eterio. tiesiog. žodinė diarėja pramušė šiąnakt...

toliau irgi niekas nebūdinga, kas link super ypatybių.

Aš taip pat audio knygų negaliu klausytis - nieko nesuvokiu. Absoliučiai. Net kai tekstą pati garsiai skaitau - nesuprantu nieko. Arba tų per radiją įrašytų pasakų ar prozos kūrinių ištraukų - man pradeda skaudėti galva ir ima pykinti, jei bandau įsiklausyti. Mokykloje ir universitete taip pat negirdėdavau, ką dėstytojai kalba - nesuvokdavau. Absoliutus 0 žodinio informacijos suvokimo. Mokyklos mesti ar nelankyti negalėjau, tai kentėjau dantis sukandusi. O universitete nusprendžiau paskaitų nebelanyti visai, nors studijavau dieniniame - kad neprarasti veltui laiko. Nueidavau tik į atsiskaitymus, laboratorinius visokius - na, kur privaloma. Mokiausi namie nusibraižiusi sau schemas, įvairius simbolius. Per egzus prieš akis tos shemos ir stovėdavo. Aš esu iš tų, kur mokytis gali TIK namie, pagal savo metodus.
Pvz.,kai reikia išmokti mintinai eilėraštį - irgi iškarto galvoje simboliai , pagal juos ir atsimenu.
O kaip jums su erdviniu matymu? na kai yra tie trimačiai stereo vaizdai (kai reikia atitinkamai akis sufokusuoti, kad juos pamatyt) - aš juos matau atvirkščiai, nei mato kiti - pvz., jei visi mato iškilusius kalnus - aš tose vietose matau įdubas. Mano draugai visad iš to juokdavosi. Pažiūrim kiekvienas tyliai paveikslą - tada jie klausia, na, ką matai - sakau - kraterius - tada tie juokiasi net už pilvų susiėmę.

nu cia tikrai panasiai kaip disleksija, tik vaizdine prasme man tai begalinis malonumas klausytis knygu, muzikos, radijo teatru, pvz. kalbu mokausi irgi vaizdu, pamenu, kurioj lapo vietoj buvo kas parasyta, taip per egzamina lotynu kalbos univeroje apie plus quam perfect laika ziuredama i lubas deliojau, net destytojas paziurejo, ar ten kokio paruostuko nepakabinau

Stripuli, ne apie Aspergeri kalbejo, o apie Ensteina

Jo...gyveni ir mokaisi, kokiu zmoniu buna, kaip jie sukasi sitam pasaulyje ir randa iseitis kiek drasos ir uzsispyrimo reikia, kad nueitum, kur nori budamas visai ne standartas
Va delto ir sedziu cia, kad mokausi visa laika, koks pasaulis yra ivairus

Muziką galiu klausytis, labai patinka....Bet jei yra daina, girdžiu tik melodiją, žodžių nepriimu. Vat Sauramo minėjo, kad treniruojasi klausydama audio įrašų. Jei aš tą bandau daryt, jau minėjau, man prasideda galvos skausmai, svaigimas ir labai pykina. Aš fiziologiškai negaliu to daryti. Smegenys nepriima tokios informacijos. Todėl ir uždeda natūralų organinį bloką.

Vat galvoju, maniskiui pvz. angliskai klausyti jokiu problemu, lietuviskai, na jei sumotyvuotas, tada paklauso, jei motyvacijos ner tai kaip suprantu jam info pe rausis kaip bendras triuksmas skaitomas tekstas su vaizdu daug geriau isisavinimas