Ar Sovietų sąjungoje buvo gera gyventi?

Man baisiausiai skamba "zmones gyveno geriau". GAlimai ir geriau palyginus su pokariu, bet klausimas kokia kaina?
Sakoma, kad ir suo kariamas pripranta, man regis taip ir zmones. Negi manot kad tarkim tremtiniai istremti prie Laptevu juros nedainavo, savo gyvenime nerado kruopelytes laimingu akimirku, kuriomis galejo pasidziaugti... O jei jau dainavo ir dziaugesi, tai jie anot kai kuriu aniem buvo gerai.

Zinot, as esu labai laiminga kad nudienos vaikai negyvena dvigubo gyvenimo, kuri gyvenau as. Nes as nuo mazumes jau zinojau kad yra dalykiai kuriu as pasakoti negaliu. Negaliu pasakoti mamos, tecio, ju draugu pokalbiu. Negalima pasakoti, kad tecio kabinete vidurineje lentynoje, uz slaptos isstumiamos sieneles guli atsviesas (violetines spalvos vos iskaitomas) Solzenicino romanas, ar siukstu kam pasakoti apie tecio kilme.

Pamenu kaip tetis su asarom akyse draske pakvietimus i spec parduotuve apsipirkti pergales dienos proga, kartodamas: - As ne del to likau gyvas. Iki paryciu mamai pasakojo apie kara, zuvusius jo draugus, paparastus, nepazistamus zmones... Ji siutino, kad visa ta jo zuvusiu ir likusiu gyvais zmoniu auka nuvertinama iki desrigalio lygmens. Tuos pakvietimus jis laike jo orumo pazeminimu.
Jis niekada nesinaudojo lengvatom.

Pamenu viena is paskutiniu mudveju pokalbiu. Anot jo, sovietu sistema sulauzydavo zmogu is vidaus, suardydavo jo vertybiu sistema. Sovietu sistema zmones skatino buti nieksais, buti abejingais kitu skausmui, svarbu kad ju neliestu, todel buvo svarbu laiku apsimesti nematanciais ir negirdinciais tada tau bus atlyginta, turesi srebalo, drapanu, siokia tokia pastoge...
Kokioje dar sistemoje nei tarybineje zmogu verte melagingai liudyti, kaltinti kita nebutais dalykais, vien tam kad isgelbetu gyvybe sau, ar kitam brangiam zmogui...

Sakot darbas buvo, o koks tas darbas? Vienas duobe kasa, kitas uzkasa... Taip, taip zmones aprupinami darbu, bet klausimas, kokiam reikia buti zmogui kad dirbti toki darba suvokiant, kad atlieki niekala ir imi uz tai pinigus...

Apie suomiškas striukes nežinau, užtat žinau apie savos gamybos. Asmeniškai nuo vaikystės pažįstu žmogų (ir tą istoriją pamenu), kuris turėdamas auksines rankas ir būdamas prie meno, paėmė ir pasisiuvo baltas kelnes ir striukę. Lyg to nebūtų gana, striukę dar ir išsipiešė ryškiais piešiniai (be jokio politinio atspalvio). Buvo pastebėtas ne tik kaimynų ir bendradarbių, kuriems klausimų "iš kur" nekilo, bet ir milicijos. Tardymų forma. Tai kaip čia kažkas minėjo darbčias rankas ir gražius rūbus, tai man iš to laiko akivaizdu, kad ir gražumas privalėjo tilpti į ribas, kad netaptum nusikaltėliu.

Vaikas valgo dabar spagečius, sušliurpė vieną, antrą. Sako, tik nesakyk, kad tu maža taip nedarydavai. Nedarydavau, nes spagečių nebuvo pirkt.

Net mokyklose, pamenu, kai kurie mokytojai kviesdavo ne vardu ar pavarde, bet numeriu dienyne... "7 eina prie lentos, 13 ruosiasi"

Mamos gera drauge dirbo oro uosto dispecere ar kuom tai, pasakojo, kad jos didziausia baime skristi lektuvu, nes sovietijoje kas savaite nukrisdavo po lektuva

aha. Va tas VEF ir buvo vienintelis geresnis technikos dalykas, ir dėl to kad jis gaudė tą Amerikos balsą. Atsimenu, išsijungiam šviesas ir tėvai atsargiai gaudo tą Ameriką.
Papildyta:


apie 81 metus Kelmėje vieną kartą tų spagečių buvo, ir dar itališkų. Nusipirkom. Tiesą pasakius nemokėjom jų virti ir nežinojom kaip valgyti. Laužėm ir virėm. Bet kokio jie buvo skonio, nesulipę, neištižę, netirpstantys.

Tėtis pasakojo kaip į mokyklą apsirengė gėlėtais marškiniais, tai buvo kažkas baisaus, tiesiog chuliganizmas o kai užsiaugino ilgesnius plaukus (buvo ale hipis), tai iš mokytojų pusės nuolat buvo tyčiojamasi ir priekabiaujama, nes atrodyti kitaip buvo nusikaltimas

Laikas nuo laiko į kiekvieną klasę ateidavo administracijos ir mokytojų komisija. Mergaitėms liepdavo padėti rankas ant suolų, tikrindavo, ar nagai ne ilgi ir nenulakuoti, apžiūrėdavo, ar ausyse auskarų nėra. Bernams apžiūrėdavo plaukų ilgį. Savaime suprantama, kad visiems nukrypėliams nuo "normos", būdavo liepiama susivienodinti. Individualumas sovietijoje buvo laikomas trūkumu.

apie tuos o kas buvo neilakoma trūkumu tais laikais net giliuose partiniuose sluoksniuose? Mano tėvas pasakojo, jog kieikvienas oartinis, kokio aukšto lyguio jis bebūtų, kivienam kitam partiniam deklaruodavo apie savo pariškumą taip uoliai ir nuoširdžiai, kad net tekdavo patikėti.

Mama vis su gailesčiu prisimeną kaimo mokyklos istorjjos mokytoją, kuris mėgdavo nuklysti nuo sovietinių istorijos vadovėlių. Kartą jis išsiplėtė pasakodamas apie Lietuvos istoriją tokią kokią mes žinom, ir kuri buvo toli nuo sovietinių vadovėlių.. Po kelių dienų mokytojas dingo, jo niekada nieks nematė, bent jau mokiniai nežinojo, kur jis dingo.
Mano teta gimusi vasario 16, todėl visada švęsdavo savo gimtadienį ir vasario 16, ir per gimtadienį VISADA prisistatydavo policija su pretenzijom ką švenčiat. Ne dėl triukšmo, girtavimo ar pan., tiesiog švęsti vasario 16 buvo negalima.
Pati vaikystėje prisimenu kaip tėtis skaitydavo slaptus sąjūdžio laikraštukus, kai važiuodavom į kaimą, visą kelią dainuodavom dainas apie Lietuvą, lietuvius, daug jų mane tėtis buvo išmokinęs. Kur nors kitur jų dainuoti buvo negalima.
Tėvai su darbovietėje dirbančiais rusais privalėjo bendrauti rusų kalba.
Ir tt ir tt, daugybė nesveikų suvaržymų

Mano vyras rusakalbis, kai jam pasakoju tokius dalykus, per kuriuos teko patirti mano šeimai, kitiems lietuviams, jis baisiai stebisi. Nes jis gyveno tarybų sąjungoje, savo mylimoje tėvynėje, mokėsi rusų mokykloje, kalbėjo tik rusų kalba, gyveno laisvai, jokių suvaržymų nejautė. Pradėję draugauti ilgai ginčijomės apie okupaciją, nes okupacijos jis nepripažino ir nesuprato iš kur aš ją ištraukiau. Na tipiškas Lietuvos rusas po daugybės kalbų požiūris pasikeitė.
Kai anytai pasakiau, jog mano močiutės šeima buvo ištremta į Sibirą, jai kilo klausimas už ką? Atsakymas buvo, o už ką galima ištremti į negyvenamas teritorijas, kur šaltis nukrenta iki 40 laipsnių, be maisto, be būtiniausių daiktų, už ką galima ten ištremti 4 metukų mergytę?
Aš suprantu, jog tokie žmonės kitaip masto ne iš pyktybiškumo, tiesiog jie gyveno kitame pasaulyje, ne Lietuvoje, o Tarybų sąjungoje, jie mokėsi kitą istoriją, bendravo su kitais žmonėmis. Na ir ta beprotiška, logiškai nepaaiškinama Rusijos trauka. Bendraudama su vyro tėvais, ją jaučiu kiekvieną kartą. Ir kol tie žmonės gyvi, to nepakeisi, neištrauksi jiems iš dūšios Rusijos, jie visada jaus sentimentus sovietiniams laikams.

Tai rodo, kad buvo pakankamai daug skundiku...

Šliurpti galima ne tik spagečius - tam labai tinka tie su skylutėmis, o jų sovietiniais laikais buvo.



Vienu metu, po Kalantos susideginimo, Kaune ir suaugusius gatvėje ilgesniais plaukas ir barzdomis gaudydavo ir prievarta kirpdavo. O kai kurie vilniečiai moksleiviai "susiveikdavo" raštelius iš Kino studijos, kad filmuojasi kokiame nors filme, kur reikia ilgų plaukų, ir vaikščiodavo ilgaplaukiai, nors filmas jau seniai buvo užbaigtas ir demonstruojamas.



Greičiausiai, Jūsų vyro giminės į Lietuvą atsikraustė jau po okupacijos, nes "vietinius" rusus, ypač tuos, kurie Lietuvoje atsidūrė bėgdami nuo Spalio revoliucijos irgi trėmė (ar ne ironiška būti ištremtam į savo tėvynę): kažkur esu mačiusi statistiką, kad ištremtų rusų ir žydų procentas buvo didesnis, nei lietuvių, bet dabar nepasakysiu, kur.

Šitaip po vieną?