Ivertinti lieka jums
Pilvukui saldumynai, ne draugai
Mažasis berniukas keldavosi kiekvieną dieną, kai jau saulytė būdavo aukštai danguje, ir paukšteliai už lango augančiame jazminų krūme jau seniai įsičyrškavę savo dienos daineles. Jam patikdavo tik prabudus išgirsti žvirbliukų peštynes ar vieversėlio laimingą skardenimą. Pasirąžęs ir greit išsiritęs iš šiltučio guolio berniukas paskubėdavo kuo greičiau apsivilkti rūbelius ir bėgdavo pas močiutę i virtuvę skanėstų. Kai mama dirbdavo, rytais virtuvėje karaliaudavo močiutė, o tai buvo mažylio džiaugsmas. Mama nebuvo tokia nuolaidi, kaip močiutė. Niekada negalmėdavo paskanauti šokoladinio saldainio, ar saldut saldutėlėmis didžiulėmis spurgomis su lipniu tamsiai raudonu vyšnių uogienės įdaru. Bet labiausiai berniukui patikdavo skanūs, močiutės kepti pyragai, pyragėliai. Jie tirpdavo burnytėje lyg būtų pagaminti iš debesėlio pūkų, apibarstytų baltais cukraus pudros milteliais.
Mažylis ir šiandien prabudo kaip visada jau rytui įsisiūbavus paukščiukų dainelėmis. Daug negalvojęs, stryktelėjo, šmurkštelėjo į iš vakaro paruoštus drabužėlius ir nuliuoksėjo lyg mažas stirniukas į virtuvę, kur girdėjosi niūniuojanti močiutės ir kvepėjo nuostabiaisiais kepiniais. Tikrai... Jau buvo prikepta riestainių ir sausainių. Viskas paskaninta storu spalvotu glajumi ir pabarstyta gražiausiais pabarstukais. Net seilė tyso į viską žiūrint. Gerai kad ilgai nereikėjo laukti. Prisėdęs prie stalo smalyžius greit sulaukė saldžios arbatos ir pačio gražiausio ir skaniausio riestainio. Raginti vaikučio tikrai nereikėjo. Jis labai labai mėgo tokius skanius pusryčius. Mama tokiais niekada neleisdavo mėgautis. Bet mamos juk dabar nėra. Tad saldumynai greit prapuolė pilvelyje. Ir ne tik tas vienas riestainis su arbata, bet dar ir kitas, kitaip pabarstytas, ir dar skanutis sausainukas, o galiausiai ir karamelinis saldainis nugulė į skranduką.
Tai bent pusryčiai buvo. Močiutė kaip niekada šiandien lepino savo mažylį anūkėlį. Nusileido visiems jo norams. Taigi, tiek privalgius nuo pat ryto, jau buvo sunkoka ir nuo kėdės nulipti. Nusirepečkojęs, kaip burbuliuką nešdamas savo pilvuką, berniukas nukrypavo pažaisti su mediniu arkliuku ir begale spalvotu ir visokiausiu formų mašinėlių. Tik kažkaip labai sunku buvo ridinėtis ant minkštučio kilimo, tad geriau nusprendė pasižiūrėti per televizorių rodomus animacinius filmukus. Kaip tik rodė jo mėgstamiausia, apie margaspalvius paukštelius ir didžiulę, storą pelėdą, jų mokytoją.
Kaip visada filmukas mažylį baisiai sudomino, net nepajuto, kad pilvukas kažko nerimsta, kažko vis gurguliuoja ir burbuliuoja. Ach, kaip gaila, berniukui nepavyko pabaigti žiūrėti savo mylimo filmuko. Pakrutėjus, suspurdėjus, norint pasivartyt lovelėje, staiga pasidarė taip negera, kad teko labai greit bėgti į vonia. Deja... Pusiaukelėj ištiko bėda. Visi riestainiai ir saldainiai išsiveržė atgal net kunkuliuodami. Močiutė net persigando, kas ten anūkėliui nutiko. O kai pamatė kokia nelaimė, dar labiau išsigando. Greit su drėgna servetėle nuvalė išsigandusį veidelį. Paguldė atgal į lovelę ir nubėgusi į vonią sudrėkino šaltu vandeniu rankšluostuką. Atnešė ir vėsino vaikučiui kaktytę. Davė gerti skaidraus vandenėlio. Tik nepadėjo niekas, berniukui vis buvo bloga ir vis kilo ir kilo iš skranduko ką suvalgęs buvo, o kai nieko nebeliko kilo vandenukas.
Niekam nepadėjus teko mažyliui važiuoti pas daktarytę. O ten jau jam ir ir pilvuką vargšą paspaudinėjo, ir gerklytę pažiūrėjo, ir temperatūrą net patikrino. Bet kas baisiausia, reikėjo ištiesti rankytę ir ten skaudžiai bakstelėjus atsidūrė pikta blizganti adata. Sakė močiutė, juk visai neskauda, tik truputi kraujuko paims tetulė daktarėlė, kad galėtų pasižiūrėti kodėl vaikučiui taip bloga, bet mažyliui jau riedėjo didžiulės kaip pupos ašaros. Taip bijojo jis tų baisių, skaudžių adatų. Gerai, kad gydytoja buvo supratinga. Pasistengė greit pasiimti kiek reikia raudono kraujo ir ištraukusi iš rankytės ta baisiąją adatą užklijuoti ant žaizdelės gražų pleistriuką su mėlyna mašinyte. Rankytę iškart nustojo skaudėti ir ašarėlės išdžiuvo ant mažų skruostukų. Jau galėjo eiti namučio. Tik močiutei tąkart baisiai kliuvo nuo daktarytės, kai pasakė kad pusrytukams mažylis valgė saldumynus. O ir berniukas susigėdo. Juk mamytė sakė kad negalima valgyt nuo pat ryto saldumynus, o jis neklausė. Bet kur tau atsispirsi tiems močiutės skanėstams. Tik dabar daugiau močiutė nebeleis anūkui šitaip sirgt nuo saldumynu, o ir pats jis nebenori kad ta baisi adata vėl rankytėn kastu.
Išeinant iš balto ir šviesaus kabineto, daktarytė mažyliui dar priminė, kad saldumynai pilvukui ne draugai. Jei šis ir toliau smalyžiaus teks grįžti čia ir vėl reiks kviestis negerąją adatą, kuri visad nori gerti raudoną kraujuką.
Ne, nuo tos dienos mažylis pakirdęs rytą, bėgdavo valgyti nebe saldumynų, ne pyragu ir bandelių, o tokių pat skanių močiutės virtų košių ir dar net skanesniu mažulyčių kaip sagutės blynelių. Gerti pienuko arba šviežių kvapnių sulčių, ką tik paties išspaustu močiutei padedant. Greit buvo pamiršti ir saldumynai ir blogumai kuriuos jie sukėlė. Nuo sveiko maisto niekada nebepykino ir nereikėjo skubėti pas tetulę gydytoją.
rasyba tai zinau kad baisi
