Rašau knygą. Kviečiu meilės ir fantastikos mėgėjas - Puslapis 3 - Skaitymas

XII Skyrius

Atsikėliau anksti ryte, susitvarkiusi išėjau į salę, kurioje jau sėdėjo Šaronas su Teodoru.
- Labas rytas. – pasisveikinau su esančiais vyrais.
- Labas rytas.
- Šaronai ar pavyko bent kiek pailsėti? – paklausiau, žiūrėdama į sunykusi papilkėjusi vyrą. Kai susipažinom jis atrodė kaip trisdešimtmetis dabar - kaip šešiasdešimtmetis.
- Ne, nemiegojau, - atsakė nuleidęs galvą.
Persižvelgėm su Teodoru.
- Tuoj atneš pusryčius ir pradėsim dirbti, - tarė Teodoras.
Atnešė gausius pusryčius, kaip tik iš kambarių išėjo Pacas su Rima ir užsimiegojęs Raigardas.
- Didžiąją nakties dalį bandžiau išsiaiškinti, kodėl jie vagia vaikus, – pradėjo Raigardas, gerdamas arbatą. - Klausyk Šaronai, reikia, kad tu išsiaiškintum ar pas Džeradą magiškas balansas sumažėjo ar nukentėjo, ar patyrė kokius pokyčius.
Šaronas pažiūrėjo į mane, aš jam linktelėjau.
- Kai tik pasakysi taip ir vyksim, – atsakiau į Šarono žvilgsnį.
- Rima, Pacai jus einat į miestą, kontroliuojat turgų, aš vyksiu su Šaronu ir Sandra, - dalina nurodymus Teodoras.
- Šaronai, įsivaizduoji kiek užtrūksi? – paklausiau.
- Manau iki vakaro apsisuksiu, - atsakė Šaronas, taip ir nepalietęs savo pusryčių lėkštės.
- Teodorai, gal mes laukdami vakaro pavaikščiosim po miestą ir turgų, kur aš nupirkau Džeradą, jei neturi kitų planų? – pasiūliau.
- Taip ir padarysim.
Išsidalinę pareigas suskubom valgyti. Mes su Teodoru ir nevalgiusiu Šaronu išėjome pirmi. Nuėjome į apvalią kolonų salę, per portalą nukeliavome prie pasaulių portalo durų. Atidariusi duris išleidau Šaroną į jo pasaulį. Mes su Teodoru patraukėm, dulkėtų kėliu, po svilinančia saule, miesto link.
- Džiaugiuosi, kad praleisime drauge visą dieną, – paimdamas mane už rankos, tarė Teodoras.
Ėjome link miesto, bet šį kartą prie manęs ne lipo dulkės neprakaitavau, nesupratusi net sustojau, apsidairiau.
- Kas yra? – paklausė Teodoras stebėdamas mane.
- Žinai, kai praeitą kartą ėjome, buvo baisiai karšta, prakaitavau, dulkės prie manęs lipo, o dabar einu ir viskas gerai, keista, - paaiškinau.
- Visai ne keista, čia aš, aplink mus laikau komfortinę temperatūrą.
- Gaila, kad tavęs nebuvo per pirmą mano apsilankymą čia, buvau šlapia ir prakaituota.
- Ko tai nepastebėjau, gerai atrodei.
- Čia po to, kai pas vilkolakius išsimaudžiau, - nusišypsojau jam.
- Išsigandau, kai pamačiau, kad vilkolakiai tave apsvaigino, - rimtai žiūrėdamas man į akis, pasakė Teodoras.
- Jei nebūtum laiku pasirodęs, baisu pagalvoti, kas galėjo nutikti. Esu tau dėkinga, - tariau žiūrėdama jam į akis.
- Pagaliau supratai, kad aš tau reikalingas?
- Teodorai, esi protingas vyras, pats pagalvok. Tu gi žinai mano praeitį, aš nenoriu dabar jokių santykių su vyrais.
- Neatstumk manęs, suteik mums galimybę, o toliau laikas parodys, - pasiūlė Teodoras.
Šnekučiuodamiesi priėjome miestą. Šalia Teodoro jaučiausi jaukiai. Vaikščiojome susikibę rankomis, kaip įsimylėjėliai. Miestelis nedidelis, mes jį išvaikščiojome skersai ir išilgai, nepamatę nieko įdomaus ar bent kiek įtartino. Kelis kartus apėjome turgų, praėjome per palapinę, kur pirkau Džeradą. Laikas jau gerokai po pietų, mes pavargome, kojos jau nebelaikė, o rezultatų jokių. Užėjome į kavinę pavalgyti ir pailsėti.
Kavinėje maloniai vėsu, vyravo gan ryškus geltonos ir rudos spalvos interjeras. Prisėdome prie jaukaus geltono staliuko, šalia vitrininio lango. Paslaugi padavėja, greitai atnešė užsakytą maistą. Pavalgę sočius vėlyvus pietus, dar nenorėjome keltis ir užsisakėme desertui vaisių pyragaičius, mėgaudamasi skaniu desertu, pamačiau Džerados pardavėją einanti gatve.
- Teodorai, ten tas pardavėjas, - pašokusi sušukau rodydama į einantį storulį.
- Aišku, tuoj aš atsiskaitau, o tu jį stebėk. – pašokęs iš vietos Teodoras, nuskubėjo atsiskaityti.
Nuovargis kaip mat išgaravo. Išėjau iš kavinės į gatvę, atsargiai stebėdama, kur eina pardavėjas, jaudindamasi, kad tik nepamesti jo iš akiračio. Prie manęs prisijungė Teodoras. Einame paskui pardavėją miesto gatvėmis, padoriu atstumu, kad mūsų nepastebėtų. Palikę miestą traukiam link kalnų. Slėpdamiesi už mobilių, už uolų arba akmeninių iškišulių, arba susimaišydami su pakeliui einančiai praeiviais, kad tik pardavėjas nepastebėtų „uodegos“. Storulis paspartinęs tempą užsuko už uolos. Kad tik nepamesti jo iš akiračio mudu suskubom paskui jį. Išlindom iš už iškišulio pardavėjo nebesimato, jis dingo. Išėjau, apsidairiau – nėra.
- Teodorai, jis pradingo. – tariau pasimetusi dairydamasi į visas puses. Čia nėr kur pasislėpti ir nėra kur toliau eiti, tai akligatvis. Aplink tik uolos.
- Palauk, - murmėdamas sau po nosimi ir vedžiodamas ranka, būrė Teodoras, - Pagavau. Jaučiu portalo likučius. Duokš ranką, seksim paskui. – tarė Teodoras ištiesdamas man ranką.
Daviau jam ranką, pajutau erdvės pasipriešinimą ir kritimo jausmą. Atsidūrėme tarp tamsių uolų. Stovime susikabinę rankomis, pasimetę. Pardavėjo niekur nesimato. Kur jis dingo? Dairomės į visas puses, nuėjom už olų, pavaikščiojome aplinkui, netikėtai žemė iš po kojų prasmego. Krentu. Rankomis bandau už ko nors užsikabinti. Nusileidimas nemaloniai kietas. Skauda kojas ir rankas, atsistojau bandydama apsižiūrėti, aplinkui tamsu, nors į akį durk. Drėgna ir šalta. Rankomis apčiupinėjau rankas ir kojas, kraujo nėra tik apsidraskiau.
- Teodorai, - išsigandusi šūktelėjau į tamsą.
- Aš čia, - toj pat atsakė ir suradęs tamsoje apkabino už liemens, - nebijok.
- Tu žinai kur mes? – dairydamasi į visas puses, bandydama ką nors išžiūrėti tamsoje.
- Ne. Tuoj išeisim iš čia, - atsakė mostelėjęs ranka, vėl mostelėjo ir nieko. Visai nieko. – Nesuprantu, kas darosi, portalas čia neatsidaro.
- O tu dar kokius fokusus moki?
- Aš daug ką moku, nepamiršk aš magistras, – išdidžiai tarė, - bet čia magija neveikia. – atsakė sunykęs Teodoras.
Pasukau savo žiedą, paėmiau du žibintuvėlius, įjungiau, vieną padaviau Teodorui.
- Iš kur tai? – nustebęs paklausė.
- Iš žiedo.
- Kokio žiedo?
- Pacas padovanojo, - paaiškinau.
Teodoras man į akis nukreipė žibintuvėlį, aš susiraukiau nuo ryškios šviesos.
- Patrauk žibintuvėlį, – susiraukusi jam moju ranką.
- Kada jis tau spėjo padovanoti žiedą? – klausia piktai, artindamasis prie manęs.
- Kai atvykote su Raigardu.
- Jis gi sukinėjasi apink tavo draugę, - piktai iškošė.
- Nu ir kas? Žiedą jis pažadėjo man. Aš pati jo paprašiau.
- Ką? Tu paprašei jo žiedo? – šnypščia jis.
- Taip. Ko tu čia putojiesi? Nu padovanojo. Mums nuo to tik geriau, - bandydama nuraminti Teodorą.
- Ką? Koks geriau? Tu priėmei kito vyro žiedą, - šaukia supykęs.
- Teo, aš tavęs nesuprantu, ko tu prikibai prie to žiedo? Jei ne žiedas, mes dabar neturėtume žibintuvėlių.
- Nesupratau. Tai - žiedas artefaktas, erdvinė kišenė?
- Taip.
- Tai ko nesakei?
- Sakiau.
Priėjo, apkabino ir pabučiavo, tarsi patinas žymintis savo teritoriją, reikalaujančiai atsako. Jaučiau nuo jo kūno sklindančią šilumą ir kvepalų aromatą. Atsakiau į jo bučinį. Man net kojas pakirto, šiurpuliukai perėjo per visą kūną. Gerai, kad stipriai laiko apkabinęs.
- Tu mano. Nedrįsk priimti kito vyro žiedo, – pasakė kimiu balsu man į ausį.
- Pas jus gi apyrankės.
- Pas vilkolakius apyrankės, pas mus žiedai. Tu mūvėsi tik mano žiedą, – tvirtai pasakė.
- Optimistas.
- Ne, aš realistas.
- Gal pabandykim išsiaiškinti, kaip iš čia išeiti. – pasiūliau Teodorui, bandydama atgauti kvapą.
Abu dairomės aplinkui pasišviesdami žibintuvėliais. Tai - didelis platus požeminis urvas iš akmens su daugeliu nišų. Kiek apžiūrėjome nišų, visos aklavietės. Kažkur turi būti išėjimas ar įėjimas, čia jau kaip pasakius. Apžiūrinėjant urvą pasigirdo iš tolumos atsklidę garsai, įsiklausėm – kalbančių žmonių balsai, kurie artėja prie mūsų. Pasislėpėm vienoje gilesniu nišų. Išjungėme žibintuvėlius, iš ten stebėdami artėjančius vyrus. Jie ėjo sparčiu žingsniu pasišviesdami deglais.
- Mane sekė, - sakė pardavėjas savo palydovui, - tai buvo ta pati mergina, kuriai aš pardaviau vergę.
- Atsikratyk ja, – trumpai nurodė jo palydovas.
- Nusiųsiu savo žmones, – pritarė pardavėjas.
Išgirdusi pokalbio nuotrupas, krūtinėje įsiviravo negeras šaltukas, širdis pradėjo daužytis kaip pašėlusi, kūną sukaustė baimė. Pastebėjęs mano paniką, Teodoras priglaudė prie savęs.
- Nebijok, - sušnabždėjo man į ausį.
- Ne manai, kad turiu tam rimtą pagrindą? – iš įpročio pakėliau antakį, bet Teo negalėjo to matyti. - Manim nori atsikratyti, – šnabždu nevalingai drebėdama.
- Ramiai. Tu su manim. Neliesiu tavęs nuskriausti. Ar tiki manim? – glosto ramindamas.
- Tikiu. – apkabinau ieškodama prieglobsčio jo glėbyje.
- Aš tave apsaugosiu, - pažadėjo įsikniubęs nosimi į mano plaukus.
Kiek apsiraminę, įjungėme žibintuvėlius ir tyliai, nusekėme paskui juos. Priekyje Teodoras, aš už jo, einame stengdamiesi neišleisti nė garso, nes tolumoje girdisi jų balsai. Aplink tamsu, šalta ir drėgna tarsi kape. Gerai Teo šalia su juo man ramiau. Einame ilgai nesibaigiančiu koridoriumi, jis pasidarė ankštas, tamsa pradėjo slėgti iš visų pusių. Labai norisi ištrukti iš urvo, man tikriausiai prasideda klaustrofobija. Tamsa pradeda slėgti, širdis daužosi kaip pašėlusi, pradedu dūsti, kojos pasidarė vatinės, sunku paeiti, jos manęs nebelaiko.
- Teo, - sušnabždėjau iš paskutiniųjų jėgų. Atsisukęs pašvietė į mane.
- Šššš, tai panika, - prišokęs apkabino mane, - aš su tavim, nieko nebijok, - glostydamas ramina. - Ramiai kvėpuok, susikoncentruok į kvėpavimą. – švelniai nurodo Teo. Stovim apsikabinę aš bandau suvaldyti dusulį. Jo balsas veikia raminančiai. Susikoncentravusi į kvėpavimą kiek nurimau.
- Man patinka, kaip tu mane pavadinai, - pasakė man į ausį.
- Kaip aš tave pavadinau? – paklausiau nes tuo metu, ne tas buvo galvoje.
- Teo.
Šyptelėjau.
- Galėsi eiti?
- Tikiuosi, – atsidusau.
Nukreipusi dėmesį nuo koridoriaus, susikoncentravusi į kvėpavimą atsigavau. Su naujomis jėgomis einame toliau. Atrodo, jog einame visą amžinybę. Tamsa ir nesibaigiantis koridorius, slegia, bet aš laikausi. Prieiname koridorių išsišakojimą. Kur dabar eiti?
- Ką darysim? – klausiu žiūrėdama į du koridorius. Prisiminiau liaudies pasakas, į dešinę nueisi, kažką prarasi...
- Eisim į dešinį koridorių. – atsakė Teo, nutraukdamas mano mintis.
- Kodėl?
- Todėl, kad pagal eismą reikia laikytis dešinės pusės, mes taip ir darysim.
- O pas jus nėra miestų, kur eismas eina priešingai?
- Ne. Kas gi gali važinėti priešingai? – nustebęs atsigręžė į mane.
- Pas mus yra tokių šalių.
- Tikrai? Ir ko jiems nepatiko laikytis dešinės?
- Negaliu atsakyti, nežinau. Gal jiems taip patogiau.
- Tikiuosi, tie kas darė šiuos urvus iš mūsų pasaulio ir laikosi dešinės. – atsakė Teo įeidamas į dešinį koridorių.
Tikiuosi čia nieko neprarasim, bailiai galvoju eidama paskui.

Išvykstu dviems savaitėms. Sekantis tęsinys 20 d.

QUOTE(klopedija @ 2016 06 07, 18:34)

Trečia: kodėl nebrangini savo kūrybos ir suteiki teisę ja naudotis visiems?

Jei kada sumanysi išleisti knygą, labai pasigailėsi.

<{POST_SNAPBACK}>

Tai pirmas mano kūrinys, skelbdama jį viešai tikėjausi sulaukti komentarų, iš jų pasimokyti, bet visi tyli.
Man rūpi ar "užkabina", ar mano veikėjai "gyvi", ar pakanka informacijos apie juos.

Nuo šiol neskelbsiu SM tęsinio, nes jei kada sugalvočiau išleisti, negalėsiu ištrinti.

Jei yra norinčių sužinoti tęsinį, kviečiu į savo blogą ir labai prašau komentarų, kas patinka, kas nepatinka, ar užkabina, gal kažkas atsiranda iš niekur ko aš nepastebėjau ir t.t.

http://muza4svajokle.blogas.lt/

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis