Rašau knygą. Kviečiu meilės ir fantastikos mėgėjas

VI Skyrius
Kitą rytą papusryčiavę su Pacu sėdėjome svetainėje. Aš kaip visada iš ryto tikrinau elektroninį paštą ir atsakinėjau į laiškus, peržiūrinėjau naujienas. Tik išjungiau kompiuterį, išgirdau skambutį į duris.
Atidarau, Rima, kaip viesulas įlėkė pro duris.
- Sveika brangioji, - pasisveikina.
- Sveikutė.
- Oho, - apsidairė, - kada spėjai apstatyti? Sakei namas apleistas, o čia suremontuotas, nesimatėm tik porą dienų? – stebisi jį dairydamasi.
- Hm.. Supranti.. Ėėė.. Kaip čia paaiškinus.. - niekaip nerandu tinkamu žodžių, - užeik į svetainę.
- Labas, - pasisveikino Pacas.
- Labas, - žiūri į mane ir tik lupomis vogčiomis klausia: - “kas čia toks?”
- Rima, susipažink, čia Pacas, Pacai, čia mano geriausia draugė Rima, - pristačiau vieną kitam.
- Ooo labai malonu, - tarė Rima ir klausia vogčiomis: - “ jis tavo?” “- Ne”.- atsakau atsargiai, kad Pacas nepamatytų, mūsų nebylų pokalbį.
- Sužavėtas, - atsakė Pacas bučiuodamas Rimai ranką. Išraudusi iš pasitenkinimo Rima man tik lupomis: - “jis mano”, - aš slėpdama šypseną pagalvojau, jie būtų graži pora.
- Sandra, kur tu jį slėpei, anksčiau jo nemačiau? – jau garsiai klausia Rima.
- Aš jį gavau kartu su palikimu. – atsakiau šypsodamasi.
- Koks geras priedas prie palikimo, - šmaikštauja Rima žiūrėdama į Pacą.
- Eime aprodysiu namą, - pasiūliau draugei.
Nuvedusi į viršų, aprodžiau kambarius, leisdamiesi į apačią Rima juokais paklausė.
- Ir rūsį parodysi?
- Ten įdomiausia dalis, - paslaptingai šypsodamasi pasakiau, įjungiau šviesą. Rima apsidairė.
- Kas per durys? - apėjo aplinkui, - kaip jos laikosi? - pabandė atidaryti, jai nieko nesigavo.
- O čia įdomiausia palikimo dalis - tariau, - eime į virtuvę, pasidarysim kavos ir papasakosiu.
Papasakojau Rimai, kiek spėjau sužinoti apie namą, portalus ir kitus pasaulius. Gerdami arbatą su Pacu įsitempę stebėjome Rimos reakciją į papasakotą namo ir Paco atsiradimo istoriją. Rima tylėdama gurkšnoja arbatą, pasinėrusi į savo mintis, paskui rimtai žiūrėdama tarė:
- Klausyk, jei mes turim neįtikėtina galimybę keliauti po kitus pasaulius, tai ko mes čia sėdim?
- Naa.. Ėėė.. – nerasdama tinkamų žodžių, - Fuuh, - čia jau mes su Pacu neatlaikėm įtampos, pergyvenom, kaip ji priims informaciją, o ji jau nori keliauti po pasaulius. Atsipūtėm su palengvėjimu.
Atsisėdom persižvelgėm visi trys.
- Gal tikrai, nueikim kur nors, kol nepradėjo brautis keliautojai portalais, - pasakiau klausiamai žiūrėdama į Pacą.
- Jei tik norite.. Ką norėtumėt pamatyti? – teiraujasi mūsų Pacas.
- Man nesvarbu, - atsakiau.
- Man irgi, kad tik į kitą pasaulį, - pritarė Rima.
Atidariau portalo duris ir žengiau į nežinomybę, jaudinuosi, pilve drugeliai kutena nujaučiant naujus potyrius. Dairausi, kur mes atsiradom. Keista vieta, ant kiek pas mus daug augalų, medžių ir žalia, taip čia molio spalvos uolos ir akmenys, smėlis rudai raudonas ir sausas spygliuotis auga ir siaubingai karšta. Kitą pasaulį įsivaizdavau spalvingesnį, apie tai ir pasakiau savo draugams.
- O ko tu tikėjaisi, atidarydama portalą, į Nežinomas žemes, - nusijuokė jis, - jei norėjai žalumos reikėjo pas elfus eiti.
Patylėjau. Sunku pasakyti, ko aš tikėjausi, bet tikrai ne tokios niūrios aplinkos. Ko kiekvienas tikisi žengdamas į kitą nepažintą pasaulį? Žinoma, kažko ryškaus, įspūdingo, neįtikėtino, kad užgniaužtų kvapą, o čia.. net nusivyliau. Nieko, raminu aš save, nespalvingas, nereiškia neįdomus, einam ieškoti, ko nors ypatingo.
Mes buvome netoli miesto, einame dulkėtu keliu, oras sausas ir karštas. Toks jausmas, kad mano smegenis tuoj užvirs, burna išdžiūvo, prakaitas liejasi, prie jo limpa dulkės.
- Ko tu nesakei, kad lengviau apsirengčiau, paimčiau skrybėlę ir akinius nuo saulės? Aš tuoj išdžiūsiu ir numirsiu nenuėjus iki miesto, – stenu Pacui.
- Kas žinojo, kad tu būtent čia atidarysi portalą, – burbtelėjo nepatenkintas Pacas.
- Mes gi sutarėm, kad sukamės užmerktom akim, aš atidarau duris ir kartu žengiam į nežinomybę, kad būtų įdomiau, – atkirtau jam.
- Norėjai, kad būtų įdomiau? Mėgaukis pasirinkimu, – atsakė jis sarkastiškai.
- Tu vandens turi? – paklausė Rima Paco.
- Iš kur?
- Tu žinai, mes kažkokiam fantasy pasaulyje, o pagrindinis herojus visada, turi viską kas reikalinga, - priekaištauja jam apsiskaičiusi romanų Rima.
- Aš ne herojus, – susiraukęs burbteli Pacas.
- Aš matau, – šmaikštauju žiūrėdama į paniurusį Pacą.
- Eime prisėsim trumpam į šešėlį, – paprašė Rima. Nuėjom prie didžiulės uolos, atsisėdom jos šešėlyje ant nedidelių akmenų pailsėti.
- Aš tikėjausi kiek kitokio nuotykio, – tariau, atsirėmus nugara į uolą, ištiesiau kojas ir užsimerkiau.
- O aš tikėjausi švaresnio, – atsidusta Rima, - įsivaizduok, sutiksim mes šio pasaulio gyventojus, o mes prakaituotos, smirdančios. Aš atrodau, kaip nesipraususi valkata. Kokį įspūdi jie susidarys apie mus?
- Pff – prunkštelėjo Pacas, klausydamas mūsų inkštimų.
Sėdėdama užmerktomis akimis girdžiu iš dešinės vos girdimą šlamėjimą, atsimerkiu, už poros metrų nuo manęs stovi ir įdėmiai į mane žiūri didžiulis rudas vilkas baltais ausimis. Aš nežinau koks vilkas turi būti, bet šis buvo žymiai didesnis už šunį. Galinga plati krūtinė, stambios letenos. O gal čia toks šio pasaulio šuo?
- Pacai, - tyliai pašaukiau, jis neatsiliepė, - Pacai, – sukandus dantys, - kas čia? - jis atsimerkė, pašoko išsigandęs ant kojų ir žiūri į jį.
- Pacai, netylėk, sakyk ką daryti? – išsigandusi klausiu, Pacas stovi it „liežuvį prarijęs“.
- Utiu tiu, - sakau „šuneliui“, ištiesus ranką lyg kažką saujoj turėčiau. – utiu tiu, - jis į mane pažiūrėjo lig nesuprasdamas, ko aš iš jo noriu, aš pažiūrėjau į jo uodegą. Kai šuo draugiškai nusiteikęs jis vizgina uodegą, o šito nuleista, kaip tai suprasti? - eik iš čia, nevalgyk mūsų, aš neskani, - toliau kalbuosi su vilku.
- Manim paspringsi, – priduria išsigandusi Rima slėpdamasi už Paco.
- Pff, – prunkštelėjo vilkas ir papurtė galvą.
- O, geras, jis mus supranta, – žiūri į jį, nustebusi Rima.
- Žinoma supranta, – pridūrė atsipeikėjęs Pacas, - čia juk baltaausių vilkolakis.
Mes abi dvi įsismeigėm į jį žudančiais žvilgsniais.
- Tai ko tu tylėjai? – užsipuolė jį Rima.- Aš iš baimės vos į kelnes nepridėjau.
- Ne iškarto atpažinau, – teisinasi Pacas.
- Kad tave kur! - piktai atrėžiau žiūrėdama į Pacą.
Tuo metu vilką apjuosė baltas rūkas ir iš jo išėjo raumeningas vyras, nuogu įdegusiu torsu, rudom odinėm kelnėm, tamsiais ilgais plaukais su dviem baltom sruogom. Priminė indėną iš filmų. Jam trūko tik plunksnų į plaukus ir kieno nors dantų ant kaklo papuošimui. Šypsodamasis priėjo prie mūsų.
- Vėsios dienos, - pasisveikino jis linktelėjęs.
- Vėsios dienos, - atsakėm jam nesklandžiu choru.
- Mano vardas Beris, aš baltaausių genties žvalgas, - prisistatė „indėnas“.
- Mano vardas Pacas, čia Rima ir Sandra, - pristatė jis mus.
- Mes nevalgom žmonių, - tarė bandydamas paslėpti šypseną „indėnas“ žiūrėdamas į mane su Rima. - Mano genčiai būtų didelė garbė, jei durininkė su savo draugais mus aplankytų, - tęsė jis žiūrėdamas į mane.
- Eem.. net nežinau, - pasimetusi lemenu, - ką galvojate? – klausiu atsisukusi į savo draugus.
- Neturim laiko, - atrėžė Pacas.
- Žinoma aplankykim, kada tu dar galėsi pamatyti vilkolakius? – rodydama į Berį, atsakė Rima.
- Ką tik bijojai sutikti, šio pasaulio gyventojus, o jau susiruošei į svečius, – ginčijasi Pacas.
- Joo, išvaizda mūsų nekokia, – konstatavau faktą.
- Prieš susitinkant su genties alfa, suteiksim galimybe susitvarkyti, – diplomatiškai pasiūlė Beris.
- Matai, viskas bus gerai, - ramindama Pacą, tarė Rima.
- Mums bus malonu apsilankyti pas jus, - pasakiau mūsų sprendimą „indėnui“.
Drauge einame paskui Berį, link uolėtų kalnų. Saulė pleškiną negailestingai, su kiekvienu žingsniu kyla dulkių debesys ir limpa prie prakaituoto kūno. Tarp aukštų uolų neplatus praėjimas, perėjus jį, atsivėrė nuostabi panorama į didžiulį rudai raudoną miestą tarp uolų, jis buvo kaip ant delno. Gražūs vieno, dviejų aukštų su nedideliais langais namai, stovi taisyklingai išrikiuoti. Mieste verda gyvenimas, miestelėnai eina savo reikalais, vaikai laksto. Stebėdama vaikus pamačiau keistą reiškinį, kaip paaiškėjo ir kitose pasauliuose vaikai žaidžia gaudynes, bet čia vienas vaikas, vejasi kitą, bėgdamas transformuojasi ir jau bėga nebe vaikas, o vilkas.
Beris nuvedė mus į šalia esantį uoloje iškaltą namą. Įėję pajutome maloniai gaivinančią vėsą, Namas su atviromis terasomis, viduje nėra jokios apdailos, sienos tik šlifuota uolieną. Parodė mums kambarius su nedideliais baseinais vietoj vonios, davęs laiko mums susitvarkyti, išėjo.
Kambarys nedidelis, kuklus apstatymas, tik lova, staliukas ir pufas. Nusimetusi drabužius, nėriau į vėsų baseiną, kokia palaimą! Nusiploviau dulkes ir prakaitą, kiek nedaug žmogui reikia prie pilnos laimės. Išlipusi iš baseino, susivyniojau į paruoštą didelį rankšluostį. Kambaryje radau sudėtus ant lovos švarius savo drabužius. Kaip jie taip greitai sugebėjo juos išvalyti? Man paruoštas grafinas su šaltu vandeniu ant staliuko, įsipyliau ir godžiai išgėriau dvi stiklines skanaus šaltinio vandens prieš išeinant iš kambario.
Svetainėje, manęs laukė Beris.
- Ačiū už galimybę išsimaudyti ir atsivėsinti, - išreiškiau dėkingumą. - Sakyk, o kaip taip greitai išvalė drabužius? - smalsaudama paklausiau.
- Tai drabužių valymo amuletai, - paprastai atsakė Bėris, tarsi kalbėtų apie kažką įprasto.
Reiks Paco paklausti, ar galima gauti tokius amuletus. Skalbimas žinoma jau nebe problema, įmetei į skalbimo mašiną, paskui tik padžiauti telieka. Bet kaip išvengti liginimo dar nesugalvojo, o aš taip nemėgstu liginti. Noriu amuleto.
Netrukus prie mūsų prisijungė Pacas su Rima.
- Leiskite jus palydėti, pas genties vadą, - mandagiai pasiteiravo Beris.
Einame miesto siauromis gatvelėmis į centrą, dairydamiesi į visas puses. Aplink bruzda miestelėnai žvelgiantys į mus su susidomėjimu. Išėjome į centrinę gatvę, bent jau aš taip nusprendžiau, nes ji žymiai platesnė. Kai netikėtai dingo visi garsai, apsidairau mus uždengė permatomas kupolas, aplink susirinko žmonės, tai yra nežmonės, vyrai bandė prasibrauti, bet kupolas elastingas kaip membrana juos atmesdavo. Mes žvalgomės nesuprasdamos, kas darosi. Mano žvilgsnį prikaustė, keistas sūkurys, iš kurio išėjo du žalsvo atspalvio, drūti vyrai. Mes su Rima susikimbam rankomis, vyrai užpuola Pacą ir Berį, jie aršiai kovoja, Beris transformavosi į vilką, Pacas kovėsi plikomis rankomis, pasirodo kaip raumeningas ir vikrus karys. Širdis daužosi kaip pamišusi. Stoviu su Rima nuošaly su mintimis ką daryti?
- Padėkim Pacui, žiūrėk jį atakuoja, - nerimaudama siūlo Rima.
- Rima, leisk vyrams būti vyrais, nesikišk, - bandau ją apsaugoti nuo neapgalvotų veiksmų. - Tu supranti, kad jie mus pritrėkš vienu rankos mostu, – aiškinu Rimai. – Čia tik filmuose, moteris su gilia iškirpte, vienu rankos mostu paguldo visus užpuolikus.
Žiūriu, o gi Pacas ant kojų nebepastovi, o tas žalsvas dručkis eina jo link, persižvelgėm su Rima, nesutardamos puolėm ginti Paco, visas mano nusistatymas nesikišti į vyrų muštines dingo, beveik pribėgom, kai mane įtraukė, nežinia iš kur, atsiradęs sūkurys.

VII skyrius

Įprastas vaizdas dingo. Garsų nėra. Jausmas tarsi kažkur kristum, po kojomis pajutau tvirtą paviršių, bet jis vėl dingo iš po kojų, neišsilaikiau ir nugriuvau. Atsistojau apsidairydama. Aš atsidūriau didelėje apvalioje salėje su kolonomis, pro vitražinius langus skverbėsi saulės spinduliai, atsispindėdami ant grindų spalvotomis mozaikomis. Sienos sniego baltumo, jokių baldų, tuščia apvali salė.
- Kur aš? – uždaviau retorinį klausimą, nes atsakinėti nebuvo kam.
- Aš galiu atsakyti, - pasakė sodrus vyriškas balsas iš už kolonos.
- Būtų smalsu sužinot, - atsakiau balsui.
Iš už kolonos išėjo aukštas brutalus trisdešimtmetis vyras, juodais drabužiais, brunetas neilgais plaukais. Toks „blogas berniukas“ gražių vyriškų veido bruožų. Mmm, gražuoliukas.
- Tu mano rūmuose, - atsakė jau ne balsas, o visas vyras.
- “Mano rūmuose” išsamus atsakymas, tau taip neatrodo?
Vyro lūpas palietė šypsena, priėjęs:
- Leisk prisistatyti - Teodoras “Nežinomų žemių” valdovas ir tu mano rūmuose.
- Aš Sandra, - atsakiau, - kodėl aš čia?
- Sakykim, aš pakviečiau tave į svečius.
- Hm.., Tikrai? Tau neatrodo, kad įprastas pakvietimas būna, kiek kitoks, pavyzdžiui mandagesnis ir su galimybę atsisakyti?
- Kai kurie pakvietimai būna be tokių galimybių, - atsakė jis šaltai žiūrėdamas tiesiai į akis. Nuo tokio žvilgsnio norėjosi pasislėpti, bent už greta esančios kolonos.
- Tuomet pamiršai mano palydovus, - sukaupusi visą drąsą atrėžiau jam.
- Nepamiršau. Aš tikslingai nukreipiau jų dėmesį, kitaip jie prieštarautų tavo viešnagei.
- Gal tam yra pagrindo?
- Jei pagrindo nėra, ji visuomet galima surasti, - atsakė Teodoras – Aš tik noriu susipažinti su nauja durininke, mes jos neturėjome virš 100 metų. Dabar visiems smalsu, kas ji, aš ne išimtis.
- Man pačiai smalsu susipažinti su pasauliais ir jų gyventojais, bet tai ne priežastis užpulti mano draugus, o mane pagrobti, - atrėžiau, - vilkolakiai mus mandagiai pakvietė, ko negaliu pasakyti apie tave.
- Mieloji Sandra, esi dar labai jauna ir nesupranti visų intrigų, – aiškina jis kaip mažam vaikui. – Ar žinai, kad genties vadas vyras mėgstantis betarpiška paklusnumą ir mėgstantis psichologinį spaudimą? Gauti durininkę jam ir genčiai būtų didžiulė sėkmė.
- K-ką??? – paklausiau, gaudydama orą kaip žuvis. Pora kartų giliai įkvėpiau, nusiramindama.
- Mieloji, naivioji Sandra, – nuolankiai į mane žiūrėdamas tarė, - tu jų nepažįsti, jie greitai, tave supančios ir uždės paklusimo apyrankę. Ne eikite pas juos.
- Kas per apyrankė?
- Kai uždeda tą apyrankę negali prieštarauti, dažniausiai vilkolakiai savo antroms pusėms jas uždeda, nes nemėgsta, kai jiems prieštaraujama. Todėl tai ne tik paklusnumo apyrankė, kai kas vaidina jas santuokinėmis apyrankėmis.
- Jiems patinka kai jų antra pusė neturi valios?
- Taip.
- Absurdas.
- Absurdas ar ne, neikite, jie darys viską, kad užmautų tau apyrankę. – griežtai nurodo kaip mažai mergaitei ką daryti.
- Ačiū, kad įspėjai, aš nepriimsiu iš jų apyrankės.
- Tu nesupranti, jie gali ne mandagiai ją tau pasiūlyti, o klastingai užmauti.
- Su manim Pacas, jis pagelbės, - nepasiduodu.
- Jie greitai jį pašalins, - nepasiduoda ir Teodoras.
- Pašalintų ar ne, aš gi turiu savo galvą ant pečių, pasakysiu „ne“ ir neleisiu jos užmauti, nemanau, kad darys tai jėga. O savo papročius jie gali susikišti sau į š.. – supykusi netekau kantrybės.
- Naivuolė, jie tavim manipuliuos, jie moka palaužti valią, – piktai atrėžė jis.
- Neleisiu niekam savimi manipuliuoti, – atsakiau suspaudusi kumščius, žiūrėdama jam į akis.
- Nejaugi? Čia sako, ta kuria manipuliavo jaunas vaikinas. O čia šimtais metų gyvenantys subrendę vyrai, turintys patirties intrigose.
- Aš iš klaidų mokausi. Gyvenu mažiau už jus, bet antrą kartą ant to paties grėblio nelipsiu. – atlaikiau jo puolimą.
- Man patinka tavo nusiteikimas.
- Hm.. – liūdnai šyptelėjau, - pamoka buvo skaudi.
- Ne gėda daryti klaidas, gėda jas kartoti. Esi jauna. Nesikrimsk.
- Sako man tas, kuris ką tik dėl jų priekaištavo. – atrėžiau jam. Nesmagiai jaučiausi. – O iš kur tu žinai apie Robertą? - paklausiau suvokusi, kad nieks negali žinoti tokios asmeninės informacijos.
- Aš kreipiausi į seklį, kad sužinotų apie tavo praeitį.
- Bet juk aš ką tik aktyvavau namą ir dar niekas nebuvo užklydęs į mūsų pasaulį, - nesuprasdama iš kur jis gavo tokią asmeninę informaciją apie mane ir dar iš mūsų pasaulio.
- Neišmanėlė, man nereikia nieko siųsti, yra magas-seklys, jam te reikia žvilgtelėti į tavo netolimą praeitį.
- Siaubas, bet čia asmens privatumo teisių pažeidimas, - pasipiktinau aš.
- Cha, cha, cha. – demonstratyviai nusikvatojo Teodoras. - Pas mus tokio įstatymo nėra.
- Koks siaubas. – susirūpinau savo padėtimi, suraukusi antakius, nesinori būti matomai kaip ant delno ir visi kas netingi žiūrėtų į tavo praeitį.
- Eime, kai ką parodysiu. – tarė Teodoras vesdamas iš salės.
Išėjome iš apvalios salės į erdvų ilgą balkoną einanti aplink pastatą, iš kurio atsivėrė nuostabus vaizdas į didžiulius kalnus. Aukštos viršūnės padengtos sniegu, kai čia, apačioje, taip karšta. Įspūdingas vaizdas.
- Nuostabi vieta, - tariau sustojusi pasigrožėti. Giliai įkvėpiau, tas šviežias, gaivus kalnų oras. Tokių oru kvėpuočiau ir kvėpuočiau. Skanus kaip šaltinio vanduo.
- Viena gražiausių vietų šiame pasaulyje. – atsakė didžiuodamasis.
Įėjome į jaukią mažą svetainę su židiniu, prie jo stovi du juodi krėslai, už jų nedidelė pilka sofa su žemu staliuku. Iš šono stovi didžiulis veidrodis, jo medinis raižytas rėmas priduoda jam svorio.
Priėję prie veidrodžio, jis pašnabždėjo ir mostelėjo ranka. Veidrodžio paviršius suraibavo, tarsi vanduo, jame atsivėrė erdvaus kambario vaizdas, jame kalbėjosi du indėnai.
- Ji jau pakeliui, - tarė vienas.
- Veikiam pagal aptartą schemą, kaip tik ji priims apyrankę, visiškai man paklus - atsakė aukštesnis indėnas.
- Nebijai, kad apyrankė nesuveiks, ji iš kito pasaulio ir nepaklus tau?
- Paklus, ne tokias kales laužėm, – šaltakraujiškai šypteli indėnas, jo veide atsispindėjo būdai, kaip jis pasiruošęs laužyti. Atrodo, kad žudikai gailestingesni savo aukoms, palyginus su juo.
Aš pakraupau. Nuo tokios jo, šaltakraujo žudiko veido išraiškos, man pasidarė negera, toks jausmas lig plaukai atsistotų piestu. Oda nuėjo pagaugais. Pasidarė šaltą. Apkabinau save rankomis, bandydama sušilti ir apsisaugoti. Kur mane veda?
Jie dar kažką kalbėjo, bet Teodoras, mostelėjęs ranka, „atjungė ryšį“, veidrodyje atsispindėjau sukrėsta aš ir stovintys greta gražus Teodoras, žiūrintis į mane veidrodyje.
- Manau tau nebūtina žinoti, kokiomis priemonėmis jie nori tave priversti paklusti. Patikėk tai pakankamai... – padarė pauzę ieškodamas tinkamo, švelnesnio žodžio, - nemalonu.
- Beris veda mane tiesiai vilkui į nasrus, - tyliai lemenu, suprasdama, kad susitikimas su jų alfa, nieko gero man nežada.
Aš nieko nežinau apie šiuos pasaulius ir jų papročius, kokio velnio aš čia atėjau? Pasirodo man gresia pavojus. Bėgau nuo vilko, užsiroviau ant meškos. Hm.., reikia perfrazuoti, nes tuoj užsirausiu ant vilko. Kuris nori mane sudraskyti nė nemirktelėjęs.
- Koks siaubas, - atsirėmiau rankomis į greta stovintį stalą. - Iš kur man žinoti, kas draugas, kas priešas? –nusivylusi visais pasauliais klausiu.
- Daugelis norėtų žinoti atsakymą į šį klausimą, - ramiai atsakė Teodoras, - dar išmoksi atskirti - paguodė jis.
Apžiūrėjau įdėmiau savo pagrobėją. Gražus, brutalus „blogas berniukas“ prie kurio taip ir traukia moterys, aš ne išimtis.
- Aš tave pagrobiau, kad išgelbėti nuo vilkolakių, jie ieško įtakos, o tu lengvas bei geidžiamas kąsnelis.
- Ačiū už perspėjimą, gal dabar mane gražinsi?
- Tavo vietoj neskubėčiau atgal.
- Ten mano draugai.
- Ten grėsmingi vilkolakiai, nuo kurių, aš šiuo metu tave saugau.
- O kas apsaugos juos? Grąžink sakau. – griežtai liepiau jam.
- Jei taip nori.. Aš tave įspėjau, toliau sukis pati, - Teodoras, mostelėjo ranka.
Garsai dingo, mane įtraukė sūkurys, vėl kritimo jausmas, pajutusi kojomis kietą paviršių bandau išlaikyti pusiausvirą. Karščio banga apėmė visą kūną, saulė spigina į akis negailestingai, garsai užlieja ausis, net apkurstu. Prasimirksėjau, atsiradau toje pačioje vietoje kur ir išnykau. Mano draugai ir Beris sėdi ant žemės.
- Kur tu buvai? – pašokęs iš savo vietos paklausė sunerimęs Pacas.
- Svečiuose, - atsakiau, - šių žemių valdovas, tokiu būdu, atsiuntė man pakvietimą.
- Nieko sau! Geras būdas, – tarė Rima.
- Aha, aš ir įvertinau, - šypsodamasi atsakiau.
- Tavęs nenuskriaudė? – įdėmiai mane nužvelgdamas paklausė Pacas ieškodamas atsakymo mano akyse.
- Nesijaudink, mes tik kalbėjomės, - nuraminau jį.
- Eime toliau, kupolo nebėra, – pranešė Beris.
Mes tęsiame kelionę, pas vilkolakių alfą. Eidama pasinėriau į savo mintis, nemačiau jų miestelio grožio ir praeivių žiūrėjusių į mus, neslepiančius savo susidomėjimo. Eidama galvojau, kaip elgtis. Ar tikėti Teodoro žodžiais. Ką daryti? Ir iš vis kas čia per situacija tokia? Aš tik norėjau viena akim pažiūrėti į kitą pasaulį. O čia intrigos, manipuliavimai, kažkaip viskas sudėtinga. Noriu atgal į savo paprastą gyvenimą, bailiai pagalvojau. Nejau išties to noriu? Ne, nenoriu, geriau pagalvojusi, tiesiog išsigandau. Ar aš bijau? Taip. Bijau vienareikšmiškai. Ar aš bailė? Ne, tikrai ne. Aš bijodama einu. Nesislapstau ir nebėgu. Aš einu ir pažiūrėsiu savo baimei į akis. Anksčiau viskas buvo aišku, o dabar nežinia, tas ir gąsdina. Nieko, aš susidorosiu ir išgyvensiu, nusišypsodama prisiminiau dainos žodžius“ I will survive“ Iš minčių manę ištraukė kimus vyriškas balsas.

patariu nedėti tokio didelio šrifto, nes labai sunku skaityti, akis laužo...

Skaičiau iki VI skyriaus, kol buvo įdomu.
O kai pasipylė tie visi vilkolakiai, vampyrai, drakonai, tai...žiauriai nusivyliau Nu kam tas kičas? Kodėl reikia mėgdžioti JAU parašytas knygas(ir peržiūrėtus filmus)? Toks įspūdis, kad paimta šiek tiek iš 'Narnijos kronikos"(durys...kitas pasaulis...), kažkas paimta iš "Saulėlydžio", kažkas paimta iš "Hario Poterio", kitų knygų/filmų ir padaryta mišrainė su kitais vardais.

Ar lietuvaitė skaitys tokį romaną? Vargu. Kodėl? Nes kol parašysit jį, praeis tų vilkolakių ir vampyrų mada, skaitytojams reiks kito "kablio".
O kodėl tos durys negalėjo būti į paralelinį pasaulį, kur ne magai ir drakonai gyvena, o...Lietuvos istoriniai laikmečiai? Ar nebūtų įdomiau patekti veikėjai į Žalgirio mūšio laikus ir šiek tiek pastebėti? O gal būtų įdomu pamatyti, kaip Napoleonas per Vilnių keliavo? Arba sudalyvauti kartu su Emilija Pliateryte sukilime? O meilės linija juk gali būti irgi eilinis kareivukas, kuris "keliautų" per laikmečius durų pagalba?

Arba jei norisi pasakų personažų, kodėl nepaskaičius lietuvių tautos pasakų ir personažų neperkėlus į knygą? Yra broliai, juodvarniais lakstančių, kodėl tada vampyrai ir vilkolakiai, jei tai gali būti ir juodvarniai(vaikinai, apsivilkę juodais rūbais, dailiai nuaugę...), tereiktų tik išnagrinėti juodvarnių specifiką. Visumoj varnai-labai protingi paukščiai...
Arba bildukai? Net dabar, mūsų laikais, mane stebina suaugusios moterys, tikinčios bildukais Tai kodėl jų nepavertus romano herojais? Arba vaiduokliai... Jų gausu buvo mūsų tautosakoj, jais net mūsų laikais TIKI, kodėl neparašyti apie merginos ir vaiduoklio meilę?
Mūsų tautosakoj ypatingą dėmesį užima laumės, kurios vagia vaikus arba juos sukeičia. Čia tokie neatrasti dirvonai, kad tik rašyk ir rašyk, ir garantuoju, sėdėtų liaudis liežuvius iškišę, skaidydami naktimis romaną, nes jiems būtų NAUJA, NEŽINOMA ir ĮDOMU.

P.S. netikslumai loginiai su durininke: kaip jos neturėjo 100 metų, jei durininke buvo mirusi kaimynė????

Bobulė buvo tik namo sergėtoja

Rašau apie tai kas man patinka

- Vėsios dienos, – pasisveikino aukštas „indėnas“ stovėdamas prie įėjimo.
- Vėsios dienos, - atsakėm mes.
- Man didelė garbė jūs matyti mūsų mieste, - tarė jis diplomatiškai. Leiskite prisistatyti Vilhelmas – baltausių alfa, - į mane žiūrėjo aukštas, galingas indėnas iš veidrodžio.
- Aš Sandra, čia mano draugai Pacas ir Rima. Mums garbė, būti čia, – atsakiau diplomatiškai.
- Gal norėtumėt atsivėsinti, - pasiūlė jis mums šaltus gėrimus, stovinčius viduje ant padengto stalo.
- Ačiū, mielai, - priėmiau jo pasiūlymą.
Gerdama apsidairiau, mes stovime vėsioje šviesioje patalpoje iškaltoje oloje, sienos tokios kaip ir ankstesniame name, kur buvome su Beriu. Čia nebuvo nei langų, nei durų, vietoj jų atviros durų bei langų angos, per jas pūtė vėjas, kedendamas mano plaukus. Pažiūrėjau į Vilhelmą, aukštas, raumeningas rudaplaukis su baltom sruogom, kaip pas Berį, įdegęs kūnas, priplota nosis, siaura lupų linija, kvadratinis smakras rodantys užsispyrimą. Jo torsas pridengtas šviesia odine liemene, tamsios rudos kelnės aptempia siaurus klubus. Palyginus su Beriu, jis atrodė galingesnis, ne veltui genties alfa. Už jo stovėjo kiti vilkolakiai, bet mums jų nepristatė, o aš nesiveržiau plėsti pažintys.
- Kaip jums mūsų pasaulis? – mandagiai pasiteiravo alfa.
- Kol kas ne kažinką mačiau, negaliu vertinti, bet vienareikšmiai galiu teigti - karšta.
- Jūsų pasaulyje nekaršta?
- Mūsų pasaulyje yra skirtingi klimatai. Yra kur karšta, yra kur ištįsos žiemos. Aš gyvenų, tokioje vietoje, kur yra keturi metų laikai. Baltą žiemą keičia žydintis, atgyjantis pavasaris, po jo žaliuoja karšta vasara, o po jos ateina geltonai raudonas ruduo, kurį keičia balta žiema.
- Pas jus turėtu būti gražu.
- Taip, dabar kai aš esu, galite atvykti pažiūrėti, kaip gyvena mano pasaulyje.
- Būtinai.
- Keista, kad jus gyvenate tarp uolėtų kalnų, kažkodėl įsivaizdavau, kad vilkolakiai būtinai turi gyventi miške, arba bent prie miško, bet tikrai ne dykumoje.
- Už tų uolų prasideda miškas. - rodydamas ranka, tarė genties alfa.
- Tikrai? Man atrodė, kad čia tik dykuma ir uolos.
- Ne, čia yra miesto pakraštys, jo centras yra arčiau miško. Mes susitinkam ne mano rezidencijoje tik todėl, kad iki jos toli eiti, ji prie pat miško, nenorėjome jūsų varginti. Mes gi vilkolakiai, mums reikia kažkur medžioti ir lakstyti. Tai mūsų prigimtis.
Žiūrėdama į Vilhelmo veidą nustebau, jo veidas tyžta, apsidairau, vaizdas plaukia, o draugų šalia nėra. Pasijutau apsvaigusi, kas čia dabar? Stengdamasi neparodyti savo negalavimų laikau pusiausvirą, ieškodama į ką galimą būtų atsiremti, kad nenukrisčiau ir dairausi draugų. Pacas kalbasi su vyresnio amžiaus vilkolakiu, jie kažką audringai vienas kitam įrodinėja, atokiau nuo mūsų. Rima su kažkuo kalbasi nuošaly, o aš stoviu, tai yra vos pastoviu ant kojų viena. Bandau sufokusuoti žvilgsnį ties jo veidu bet man nesiseka, jis vis kažkur išplaukia. Pagavau jo frazės nuotrupą apie didelę garbę. Smegenys atsisako suprasti kas vyksta. Prie mūsų prieina greta stovintys, jo ginties atstovai, atveria man dėžutę, joje guli balto metalo, gražiai išraižytos su inkrustuotais brangakmeniais dvi apyrankės. Aš praleidau, ką jis man kalbėjo, todėl nesuprantančiu žvilgsniu pažiūrėjau, jei taip galima pavadinti, mano bandymą sufokusuoti plaukianti vaizdą, į Vilhelmą:
- Ar suteiksi man garbę, - pakartojo jis ir žiūri į mane nuolankiai. Labai netinka jam tas žvilgsnis. Oi kaip netinka. Nežinojau ką daryti, kad neapsižioplinti paklausiau:
- Nesupratau, kokios garbės tu nori? – vos ištariau, nes liežuvis pindamasis neklausė manęs, o aš vos pastoviu ant kojų.
- Ar priimsi mano apyrankę, suteikdama man garbę? – pakartojo Vilhelmas. Galvoje kuždėjo mintis, jog kažkas čia ne taip, tik niekaip negalėjau suprasti kas. Mintys painiojasi, sunkiai suvokiu kas vyksta. Blogiausia, kad vilkolakiai apstojo mane ratu ir žiūri į mane laukdami atsakymo, o aš nežinau kaip man pasielgti. Galvoje, rūkas ir atsirado balsai, tarsi aidas: priimk, imk, imk, garbė, imk, imk apyrankę.
Atsirado noras papurtyti galvą, kaip tai daro šunys, su viltimi, kad išpurtysiu balsus ir jie, kur nors dings, o galvoje vėl bus skaidru ir mintys aiškios. Bet pasidarė dar blogiau, galvoje buvo ne tik balsai, bet lig per rūką pamačiau kaip netoliese suraibavo erdvė ir iš jos išėjo įsiutęs Teodoras. Ate protas, ir atsijungiau.
Atsipeikėjau, nuo griežto balso, kažkas kažkam priekaištavo ir tą kažką koneveikė. Pagavau save galvojant, kad gerai, jog ne mane, taip bara. Galva skauda siaubingai, burnoje sausra, pykina. Ką, vakar padauginau? Ne, nepamenu, kad išvis vartočiau alkoholį. Vieną kartą mano gyvenime buvo panašiai bloga, kai pirmą kartą padauginau, šią pamoką gerai išmokau ir daugiau niekad negėriau daugiau dviejų taurių vyno. Atsimerkiau, greta sėdi Rima ir žiūri kaip Teodoras koneveikia vargšą Pacą. Apsidairiau, jaukus šviesus kambarys, aš guliu ant sofos.
- Kaip tu, - išgirdau Rimos balsą.
- Nekalbėk taip garsiai, galva tuoj sprogs iš skausmo, - tariau susiraukusi nuo nemalonių pojūčių.
- Teodorai, jai bloga, - sušuko susirūpinusi Rima. - Kam taip garsiai šaukti?
- Atsigavai, nepaklusni mergiotė, - piktai išrėžė priėjęs Teodoras, - juk perspėjau, kodėl nepaklausiai?
- Gal galėtum tyliau? Galva tuoj sprogs. Juk sakei, sukis pati. Ko dabar pūtuojiesi? – pyktai atrėžiau, užsimerkiau ir susiraukiau nuo pulsuojančio galvos skausmo.
- Jei aš nestebėčiau tavęs, dabar būtum su apyrankę ir klausytum Vilhelmo nurodymų.
- Klausyčiau ir klausyčiau tavo priekaištų, jei man nebūtų taip bloga. – tariau sarkastiškai.
- Tu nepakenčiama, - konstatavo su pykčio blyksniais akyse, Teodoras.
- Tokią savo charakteristiką jau iš Paco girdėjau, dar pirmą mūsų pažinties dieną. Galėtum sugalvoti, ką nors naujesnio. O tai išradingumo nulis. – nelikau skolinga.
- Tu visada tokia?
- Ne. Tik, kai man bloga.
- Palauk tuoj pagydysiu. Tave kažkuo apsvaigino. – taikiau tarė priėjęs Teodoras.
- Tu tiesiog proto bokštas, - sarkastiškai pagyriau, - nejau manai pasigėriau.
Jis pakyšo savo delnus už mano pakaušio, užsimerkė. Aš pajutau sklindančią šilumą nuo jo rankų ir man palengvėjo. Galvos nebeskaudėjo ir kiti nemalonūs pojūčiai išnyko.
- Nuo šito ir reikėjo pradėti, o ne nuo priekaištų. – atsigavusi priekaištauju, keldamasi nuo sofos.
- Kodėl nepaklausiai, juk perspėjau.
- Kodėl turėčiau? – gūžtelėjau pečiais.
- Sandra, tai vienas magistrų, - įsiterpė Pacas.
- Tikrai? Jis neprisistatė kaip magistras, aš įsivaizdavau magistrą, kaip senolį vilkinti tamsiai mėlyną mantiją, su žila ilga barzda pasirėmusį lazda. O jis per jaunas magistrui.
- Tavo manymu jaunas magistras negali būti? – paklausė Teodoras pakėlęs antakį.
- Ne, tai turi būti garbingas senolis. Kitaip koks jis magistras?
- Tuomet nuvilsiu tave. Jis vienas iš magistrų, kuris sprendė, ką siųsti tavo greitesnei adaptacijai, – tarė Pacas.
- Ir pastebėk, aš buvau prieš tavo kandidatūrą, Pacai, tu nesugebi jos apsaugoti, - tarė Teodoras tokių tonu „aš juk sakiau“.
- Aha, tikriausiai siūlei save. – tariau sarkastiškai.
- Aš turiu kitų reiklų, nei cackintis su nepaklusnia mergiote, - atrėžė Teodoras, apsisuko ir išėjo.
- Pacai, toks vilkolakių elgesys, tai normalu šiam pasaulyje?
- Ne. Tai nenormalu. Kur aš žiūrėjau? Kaip galėjau leisti tokiai situacijai įvykti? - pradėjo save linčiuoti Pacas.
- Apsiramink, kas įvyko tas įvyko, juk nieko nepakeisi, - raminu jį.
- Aš atsiųstas tau ne šiaip sau, o tam kad paaiškinti ir apsaugoti, o aš.. – nerimsta Pacas, Rima ji ramindama apkabino.
- Užteks save linčiuoti, pats sakei, kad toks jų elgesys nenormalus, iš kur galėjai numatyti?
- Kodėl nesakei, kad Teodoras tave perspėjo dėl vilkolakių?
- Pirma, galvojau pati susitvarkysiu, antra, nežinojau ar juo tikėti, - atsakiau susimąsčiusi.
- Jei jie užmautų tau apyrankę, neįsivaizduoju ką daryčiau, - nenurimsta Pacas sėdintis susiėmęs už galvos. Gavęs pylos iš magistro.
- Tuomet ir galvotum, o dabar geriau einam iš čia į miestą, - pasiūliau eidama durų link.
Išeidami iš Teodoro rūmų, paties šeimininko nesutikome. Jis paliko mums jų vietinį transportą su vairuotoju. Su juo ir nuvykome į miestelį, į kurį mes ėjome nuo pat pradžių.
- Papasakokite, kas vyko kol buvau atsijungusi.
- Iš portalo išėjo, švelniai tariant, piktas Teodoras, – pradėjo pasakojimą Rima, - jis spėjo tave pagauti krentančia be sąmonės. Stovėdamas su tavimi ant rankų, jis pažadėjo pas juos dar grįžti, pašaukė mus ir mes išėjome su juo per portalą. Tave paguldė ant sofos, o Pacui skaitė moralą, apie jo protinius gabumus arba jų neturėjimą. – giliai atsiduso susikrimtusi Rima.
- Aš ilgai buvau be sąmonės?
- Ne labai, Teodoras tave gydė, sakė, kad išvalo tavo organizmą nuo nuodų. Tave kažkuo apnuodijo.
- O jums nieko, jus gi irgi atsigaivinot jų gėrimais? – paklausiau savo draugų.
- Ne, mūsų nepaveikė, tik tavo taurė buvo su siurprizu. – pasakė Rima.
- Dabar vilkolakiams bus riesta, jei jau užrūstino Teodorą, tai geruoju nesibaigs, jis griežtas valdovas, - pridūrė Pacas. – Bet teisingas. Už tai jį gerbiu. Jis net moralą skaitė ne be priežasties, aš juk susimoviau.
Kaip tik privažiavome miestelį. Vairuotojas sustabdė mobilį ir mus išleido prie įėjimo į miestą. Išlipę iš mobilio pajutau, kad viduje tikriausiai yra kondicionierius ar kas ten pas juos yra, nes salone maloni vėsa, o išlipę pajutau karštą sausą orą ir svilinančią saulę.
- Eime apžiūrėsime miestą, bent prasiblaškysime, o tai pirma viešnagė kitame pasaulyje, ko tai gaunasi nesmagi.
Atėjom į miesto centrą šlapi nuo prakaito, purvini nuo dulkių, atrodėm kaip valkatos. Bet ir miestas buvo ne ką gražesnis. Namai pastatyti iš rudo akmens, su mažais langais ir visi tik vieno aukšto. Visur dulkės, žudantis karštis, tuoj gausiu saulės ar šilumos smūgį arba ir tą ir tą vienu metu.
Gatvėje buvo kažkas panašaus į vandens šaltinėlį. Ten apsiprausėm veidus, gausiai atsigėrėm, apsidairėm ir nuėjom toliau apžiūrinėti miesto. Po kurio laiko oras staiga pasikeitė nebebuvo to žudančio karščio, saulė pasislėpė, pasidarė lengviau kvėpuoti.
Miesto gyventojai kažin kuo neišsiskyrė, Pacas teigė, kad čia gyvena žmonės. Priėjome miesto gražesnį tikriausiai ir brangesnį rajoną. Ši miesto dalis skyrėsi nuo tos pro kurią mes įėjom. Čia namai iš balto akmens ir gatvės švarios. Tokių dalykų, kaip architektūrinių paminklų čia nepamačiau. Tiesiog nedidelis miestelis. Paėjus šiek tiek nuo rajono centro, pamatėm turgų. Turgus tikriausiai, bet kokiam pasaulyje yra toks pat tik parduodamos prekės skiriasi. Pardavėjai, pirkėjai, purvas ir triukšmas - amžini turgaus palydovai. Eidami turgaus prekystalių eilėmis, klausinėjome Paco apie parduodamas prekes, jis kantriai mums aiškino, kas kam skirta, kas valgoma, kas ne. Vienas vaisius mane sudomino, kažkas panašaus į mūsų obuolį, bet skonis kaip vyšnios, Paco teigimu.
- Tu turi šio pasaulio pinigų, noriu jo paragauti? - paklausiau Paco.
- Tu pati turi, - atsakė jis.
Mes su Rima persižvelgėm, gal Pacas perkaito saulėje?
- Aš pirmą kartą čia, iš kur pas mane pinigai? – kaip mažam aiškinu jam.
- Tu pamiršti, kad esi pasaulių portalų durininkė, tikrai turi pinigų patikrink kišenes, - aiškino man Pacas.
Įkyšau ranką į kišenę, tikrai guli rudi, tartum surūdiję kvadratiniai geležiukai. Ištraukiau, padaviau pardavėjui. Einam valgom tikrai skanius vaisius ir čia man toptelėjo mintis:
- Klausyk, Pacai, o jei aš būčiau su suknele, be kišenių, ką tuomet daryti?
- Nieko, reikiama suma atsirastų tavo rankoje, - kantriai aiškino jis man, - tik tau tokios privilegijos.
- O tu be pinigų? – pasidomėjau.
- Be, - patvirtino jis.
Priėjom gan platų paviljoną prie kurio rinkosi pirkėjai. Į vidurį išėjo storas, plikas, žemaūgis vyrukas su ūsais, pilkais prakaituotais marškiniais, jis išvedė jauną mergaitę. Ji buvo smulki, garbanotais raudonais plaukais iki pečių, trumpučiai purvini šortai, apibrozdinti keliai, marškinėliai kadaise buvo balti, pasimetusi mergaitė gal dešimties metų. Vyrai pradėjo ją garsiai aptarinėti. Pasimečiau ir nesupratau kas vyksta:
- Pacai, kas čia darosi? – tyliai paklausiau.
- Šis vyrukas, pagavo ją kitame pasaulyje ir parduoda, - paaiškino jis man. - Eime iš čia, tau nederėtų to matyt, - veda jis mane iš ten.
- Tu nori pasakyti, kad ją parduoda į vergiją? – sunerimo Rima.
- Čia egzistuoja vergija? – isteriškai surikusi paklausiau.
- Kaip matai, - niūriai konstatavo faktą, liūdnai į mus žiūrėdamas. - Tai Nežinomų Žemių pasaulis, jis sunkiai valdomas, kaip matai kaip bebūtų naikinama vergija, ji kartais pasireiškia.
- Bet jei žmonės ramiai į tai reaguoja, tai jiems normalus dalykas. Pažiūrėk, aplinkui susirinkę žmonės ją aptarinėja, kai kurie derasi, - tariau Pacui.
Negalėjau tuo patikėti, protui nesuvokiamas dalykas. Pacas matydamas mūsų su Rima būseną, paėmė už rankų ir veda kuo toliau nuo prekiautojo. Kai tik supratau, ką jis daro, ištraukiau ranką ir grįžau pas pardavėja, šalia atsirado ir Rima. Pardavėjas tuo metu sakė:
- Kas daugiau, paskutinis šansas gauti vergę, duosit aštuoniasdešimt nežinų ir ji bus jūsų, - kalbėjo pardavėjas, skatindamas pirkti.
- Pacai, kas yra nežinai? – paklausiau.
- Šio pasaulio pinigai.
- Aštuoniasdešimt, - garsiai pasakiau aš pardavėjui.
- Kas daugiau, paskutinis šansas gauti vergę-mergaitę, aštuoniasdešimt penki nežinai, - kartojo pardavėjas.
Pacas sušnypštė man į ausį:
- Ką tu darai? Visų neišgelbėsi, eime iš čia, - tempia jis mus.
- Kaip tu gali taip kalbėti? – įsiterpė Rima. – juk tai maža mergaitė, ją kažkas pagrobė, gal tėvai jos ieško, nerimauja, o tu? – pyktelėjusi Rima žiūrėjo į jį grėsmingai suraukusi antakius.
Aš ištrukau iš jo rankų.
- Taip, visų neišgelbėsiu, bet jei pavyks bent vienai padėti, aš padėsiu, - ryžtingai atrėžiau jam.
Įkyšau ranką į kišenę ištraukiau jų pinigus - popierinius nežinus, padaviau pardavėjui, jis man padavė popierius, kaip nuosavybės dokumentus ir virvės galą prie kurio buvo pririšta vargšelė mergaitė. Atsirado noras apsiverkti ir bėgti iš šio pasaulio.
- Pacai, atrišk virvę - paprašiau jo, akys prisipildė ašarų, sunku matyti, kad maža mergaitė o su ja elgiamasi kaip su gyvuliu. Jis atrišo, daviau mergaitei ranką ir nuėjom toliau nuo turgaus.
- Kuo tu vardu? – paklausiau.
- Džerada, – tyliai atsakė.
- Aš Sandra, o čia Rima ir Pacas.
- Eime greičiau iš čia, - pasiūliau skubėdama palikti šį nesvetingą pasaulį.
Kai ne taip karšta, greitai nuėjome kelią iki portalo. Keistas vaizdas, smėlis, uolos ir stovi durys, tarsi dykumos vidury. Dabar žinosiu, kad jei kur netikėtoj vietoj stovi nepritvirtintos durys, tai portalas į kitą pasaulį. Atidariau duris, visi įėjome.
Įkurdinau Džeradą antrame aukšte, Rima ją išmaudė ir paguldė pailsėti. Jos turimus drabužius įmečiau skalbti, kol kas kitokių drabužių jai neturime, daviau jai savo marškinėlius, kad kai norės, kad pati nusileistų į apačią, o ten jau pakalbėsim ir pavalgysim. Rimai ir Pacui pasiūliau išsiskirstyti po kambarius ir pailsėti.
Nuėjusi į savo kambarį iškart įlipau į dušą norėdama nuplauti ne tik dulkes, bet ir visus prisiminimus apie Nežinomų Žemių pasaulį. Stovėdama po dušu pasižadėjau daugiau nekišti ten nosies.
Apsirengiau gėlėtą trikotažinę suknelę ir nusileidau į apačią, ten jau sėdėjo persirengęs Pacas ir Rima apsirengusi mano paskolinta suknele.
- Aš noriu valgyti, o jus? – paklausiau jų.
- Aš ir,– atsakė abu du.
- Pacai, padarysi?
Jis linktelėjo.
– Ne vyras – svajonė, – tarė Rima užrietus akis.
Tai išgirdęs Pacas išraudo ir nuėjo patenkintas į virtuvę, Rima prie jo prisijungė, o aš likau sėdėti svetainėje, galvodama, ką daryti su Džerada. Pirma, jai reikia drabužių ir žaislų, antra reikia sužinoti iš kurio ji pasaulio, ar jos kas neieško. Kas man gali padėti? Pacas. Įdomu pas juos yra kas nors panašaus į internetą, tuomet peržvelgę jų naujienas sužinotume ar neprapuolė mergaitė. Jei ją pagrobė, tėvai turi ieškoti. Mergaite aš pasirūpinsiu. Kol aš mąsčiau svetainėje, Pacas su Rima padarė vakarienę. Nubėgau pakviesti Džerados, bet jis susisukusi į kamuoliuką miegojo. Nežadinau. Vakarieniavom trise.
- Ką galvoji daryti su Džerada? - paklausė manęs Pacas.
- Dar nežinau, galvoju, kad reikia pabandyti išsiaiškinti iš kur ji ir pabandyti gražinti ją namo.
- Jai reikia drabužių, galima aš nulėksiu nupirksiu, - paklausė Rima.
- Tu dar klausi? – pakėliau antakį nustebusi. - Man tai būtų tikra pagalba. – patenkinta atsipalaidavau. – Dar ir žaislų mergaitiškų prigriebk. Kur varysi apsipirkti?
- Į didelį prekybos centrą, gal spėsiu apeiti vaikiškas parduotuves, - greitai valgydama vakarienę tarė Rima.
- Sandra, galima aš su Rima į parduotuves pavažiuosiu? – paklausė manęs Pacas.
- Rima, ar paimsi su savimi? – linktelėjau į Paco pusę.
- Žinoma - įsišiepusi iki ausų, atsakė Rima.
- Pasistenkite ilgai neužtrūkti, - paprašiau bebaigianti valgyti.

VIII Skyrius

Rima su Pacu išvažiavo, aš likau viena su miegančia Džerada. Sudėjau nešvarius indus į indaplovę, aptvarkiau virtuvę ir atsisėdau svetainėje į minkštą fotelį. Pagalvojusi apie mergaitę, nusprendžiau, kad jai reikia mergaitiško kambario su rožiniais arkliukais, įsivaizdavau ir nuėjau į viršų pažiūrėti kas gavosi. Atidarau Džerada vis dar miega, kambarys neatpažįstamai pasikeitė. Sienos švelniai rusvo atspalvio, lova balta vaikiška, užuolaidos rožinės su arkliukais, kilimas violetinis, baltas stalas prie lango, žaismingų spalvų pufai. Labai mergaitiškas kambarys, tyliai uždariau durys ir nusileidau į apačią.
Praėjo pora valandų, kai mano galvoje kažkas pasibeldė, nuėjau į rūsį pažiūrėti kas beldžiasi. Vienos durys švytėjo, patraukiau už rankenos už durų stovi Teo.
- Seniai nesimatėm, – šmaikščiai tariau.
- Kaip tu jautiesi? – paklausė jis įdėmiai žiūrėdamas.
- Ačiū, gerai. Tu manęs aplankyti ar toliau eisi?
- Toliau.
- Gali skirti man truputį laiko?
- Taip. – atsakė trumpai ir akimis klausdamas žiūri į mane.
- Sakyk, kodėl tavo valdomose žemėse yra vergija, kodėl tu tai toleruoji? – pervėriau jį žvilgsniu.
- Iš kur tu tai ištraukei? Jos seniai nėra, – nesupratęs mano pretenzijų, šaltai atsakė Teo.
- Iš kur??? Aš turguje nusipirkau mažą mergaitę, – įsiplieskiau pakėlusi balsą.
- Negali būti! – iškošė lediniu tonu.
- Tavo manymu man nėr kas veikti, tik tau meluoti? – pervėriau jį žvilgsniu, - Nesusireikšmink. – supykusi užsipuoliau jį.
- Tu supranti, kad tavo pretenzijos labai rimtos, - ledinių tonu ištarė Teodoras, toks jausmas, kad temperatūra rūsyje nukrito žemiau nulio, - praeitą kartą po tokių pretenzijų buvo nušluoti keli miestai.
Prieš mane stovi ne be tas, dieną sutiktas Teodoras, o Nežinomų žemių grėsmingas valdovas.
- Tau reikia įrodymų?
- Taip. - tvirtai atsakė.
- Eime, įrodymas miega viršuje. – linktelėjau laiptų link.
- Tu gali turėti mergaitė, tai neįrodymas, – šaltai atrėžė valdovas.
- Tai kreipkis į seklį, jis pažiūrės iš kur ta mergaitė, – netekusi kantrybės įžūliai atsakiau jam.
- Man įrodymų reikia dabar. – atrėmė šaltai.
- Vergės įsigijimo dokumentai tinka?
- Parodyk, – įsakmiu tonu pasakė valdovas.
Nuėjome į mano miegamąjį, ten ant komodos gulėjo Džerados įsigijimo dokumentai. Nuosavybės teisę į vergę. Žiūrėdamas į popierius Teodoras net papilkėjo, suraukė antakius, nuo jo žvilgsnio darėsi šalta, tarsi šerkšnas pasklidęs nuo Teodoro per grindis, užšaldydamas viską savo kelyje.
Nuėję į Džerados kambarį, radome ją pabudusia. Aprengiau ją į savo marškinėlius, jai jie buvo kaip suknelė ir kartu nusileidom į virtuvę.
- Nori valgyti? – paklausiau Džerados.
- Taip, – nedrąsiai atsakė.
Pašildžiau vakarienę, padariau arbatos įdėjau Džeradai ir Teodorui, prie arbatos padėjau sausainius.
- Teodorai, susipažink su mūsų viešnia Džerada, – pristačiau jam.
- Labas, Teodorai, - pasakė Džerada, - aš turiu draugą Teo.
- O kur tavo draugas? – švelniai paklausė Teodoras. Iš to ledinio valdovo neliko nei pėdsako.
- Tikriausiai namie, – atsiduso Džerada.
- O kur tavo namai?
- Tarp žaliųjų kalnų, – atsakė valgydama mergaitė.
- O kur tai yra, gal atsimeni pavadinimą?
- Žaliųjų kalnų tarpeklis, – atsakė ji.
- Kuo vardu tavo mama?
- Rada
- O tėtis?
- Žeraldas
- Koks siaubas, – patrynęs delnais veidą, lig bandydamas nusivalyti atsiskleidusią tiesą, tarė Teodoras.
- Tu jau žinai iš kur jį? – paklausiau žiūrėdama į sunykusį Teodorą.
- Taip, ir tai nežada nieko gero, - atsistojęs nervingai pradėjo vaikščioti. – Einu aš, reikia pasitarti ką daryti. Atidaryk man prašau duris.
- Džerada, tu valgyk, aš tuoj grįšiu, - pasakiau ir nuėjau lydėti Teodorą. Nusileidom į rūsį.
- Aš seniai panaikinau vergiją, savo valdomose žemėse. Tai kas nutiko netoleruotina.
- Kodėl tuomet turguje esantys žmonės žiūrėdami aukcioną, elgiasi taip lig tai būtų norma?
- Vienu metu taip ir būdavo. Dabar už tai gresia didelės baudos. Yra kontroliuojančios institucijos, kad to nebūtų.
- Džiaugiuosi, tai girdėdama, nes kitaip nusivilčiau tavimi.
- Nereikia apie mane galvoti blogiau nei esu. Aš darau viską, kad būtų tvarka. Patikėk, tai nelengva.
- Aš tau nepadėkojau.. Ačiū, kad išgelbėjai nuo vilkolakių. – pakėliau į jį akis.
- Prašom. Aš turiu eiti, - tarė nuleidęs akis kiek pasimetęs.
- Kurias tau atidaryti?
Jis nurodė, aš atidariau.
- Greit grįšiu. – taręs dingo už durų.
Uždariusi duris prisiglaudžiau nugara prie durų užsimerkiau ir atsidusau. Na ir dienelė.
Grįžau pas pabaigiančią valgyti mergaitę, kai pasigirdo durų skambutis, atidariau, tai Rima su Pacu ir su daugybę maišų. Jie ką, nusiaubė parduotuvę?
- Džerada, ateik, čia viskas tau, – šaukia patenkinta Rima.
Pribėgusi prie Rimos, su galva įlindo į maišus, drabužiai jai nerūpėjo, o žaislus kaip mat išpakavo. Pilna svetainė margaspalvių žaislu įpakavimų.
- Jus drabužius pirkot ar žaislus? - paklausiau juokdamasi iš Rimos.
- Ir drabužius, bet žaislus pirkti buvo įdomiau, - sėdi abudu įsišiepę iki ausų. O jau kokia patenkinta Džerada, neapsakyti. Tik traukia ir išpakuoja žaislus, pažiūri ir jau pakuoja kitą.
Likusi vakarą praleidom žaisdamos su Džeradą. Tik vėlai vakare paguldėm ją miegoti. Rima išvažiavo namo, o mes su Pacu nuėjome miegoti į savo kambarius.
Atsikėliau anksti ryte, paruošiau Džeradai drabužius, kol ji miegojo ir nusileidau į apačią pasidaryti kavos, prie manęs prisijungė Pacas.
- Kada nori išeiti? - paklausiau jo.
- Išgersiu kavos ir eisiu,
- Nepamiršk man atnešti žiedą, - priminiau jam.
- Nepamiršiu, - šypsodamasis atsakė.
- Kada planuoji grįžti?
- Kaip Raigardas pasakys.
- O kada aš su juo susipažinsiu?
- Negaliu pasakyti, jis juk magistras, daug dirba ir moko kitus, ant jo kaba didelė atsakomybė. Jam sudėtinga kur nors ištrukti.
Išgirdau galvoje beldimą, pakėliau akis į Pacą, jis suprato.
- Eime pažiūrėsim, kas atvyko, - tarė jis keldamasis nuo stalo.

IX skyrius

Rūsyje įjungiau šviesą, vienos durys švytėjo, priėjau prie durų ir atidariau. Pasitraukiau, kad įeitų, uždariau duris ir pakėliau akis. O akis reikėjo aukštai kelti. Jis tikriausiai virš dviejų metrų, kaip mūsų krepšininkai, tik labiau raumeningas, plačiais pečiais, juodais plaukais, akys juodos-juodos, platus smakras, keistai juodai apsirengęs ir visa savo esybę skleisdamas valdingumą. Po jo žvilgsniu norėjosi susilieti su siena, kad nepastebėtų, nuo jo man kūnas eina šaltais pagaugais.
- Labas, – tarė kimiu baritonu nepažįstamasis.
- Labas, – nedrąsiai pasisveikinau.
- Džiaugiuosi, kad pagaliau namas atrado durininkę, mes tavęs laukėm, kai tik pajutau, kad namas aktyvavosi po tiek metų, paskubėjau atvykti, susipažinti su tavim.
- Aš Sandara, – prisistačiau, - ištiesiau ranką paspaudimui.
- Šaronas, - paspaudė ranką šypsodamas, – tau nereikia manęs bijot, atsimeni taisyklę: „Bloga linkintis neįeis“ pats sukūriau. – pasigyrė.
- Tai jus vienas iš magistrų? – nustebusi paklausiau, - tai kiek jums metų? – klausimas išsprudo iš mano lūpų greičiau nei aš galvoju, - Upss, atsiprašau, nemandagu iš mano pusės, – išraudau, reikėjo gi man taip susimauti, o dar prieš ką, prieš patį magistrą, norėjau skradžiai žemei prasmegti.
- Nesijaudink, Sandra, nieko nuostabaus, mes gyvenam žymiai ilgiau dėl magijos ir dėl savo genų, aš atrodau kaip trisdešimt penkių, bet man jau daug amžių. Žiūriu, Raigardas tavim jau pasirūpino, atsiuntė savo padėjėją.
- Praeikite į svetainę, aš Pacą išlydėsiu, - pasiūliau svečiui.
- Pacai, kurias tau duris atidaryti?
- Šias, - ir priėjo prie durų.
- Laukiu tavęs sugrįžtant, - tariau ir atidariau duris.
Pacas išėjo, o aš pakilau į svetainę pas svečią. Pabuvus nuo jo atokiau, atsigavau ir įsidrąsinau paklausti
- Šaronai, nenoriu jūsų įžeisti, bet pasakykit man, kodėl, kai jus šalia man toks jausmas lig būčiau elektros lauke ir tuoj plaukai atsistos piestu?
- Cha, cha, cha, - net nebandė suvaldyti juoko,- atsiprašau, jau pripratau būti tarp tokių kaip aš, o jie į tai nereaguoja, pamiršau kad tu esi žmogus, aš pamažinsiu savo energetinį lauką, - nuo jo atviro atsakymo, ar nuo to, kad jis pamažino savo lauką, man pasidarė jaukiau.
- Ačiū. – nuoširdžiai nusišypsojau, - Ką jums pasiūlyti kavos, arbatos gal pusryčių?
- O galima aš pats padarysiu pusryčius? – paklausė.
Aš be žado.
- Žinoma, jei tik norit. Kokių jums reikia produktų?
Galvojat jis pats gamino? Kur gi ne? Jis vadovavo, maišė ir ragavo, o aš viską dariau. Pusryčiai gavosi labai skanūs, sėdėjome prie stalo skaniai pavalgę, pokalbis liejosi laisvai, kaip tarp senų pažįstamų, buvo gera ir jauku.
- Šaronai, - kreipiausi į jį, - gal tai nemandagu, bet jus juk ne žmogus, jei ką, neįsižeiskite, kokios jus rasės? - paklausiau.
- Drakonas - nusišypsojo atsakydamas.
Kažko panašaus tikėjausi, bet kai jis pasakė, man pasidarė keista, kad per tokį trumpą laikotarpį, gyvenimas taip staigiai apsivertė, kad aš sėdžiu prie vieno stalo su gražiu, galinu, vyrišku drakonu. Protas atsisako priimti, faktą, kad tai ne žmogus. Nors matau jį priešais save. Toks didingas, valdingas ir gyliai akyse matosi sukaupti išminties lobiai.
- Ar turite savo urvą su brangenybėmis, kuriuos saugote? - prisiminusi skaitytą fentezį romaną.
Jis garsiai nusijuokė.
- Čia tik žmonių vaizduotės vaisius. Aš turiu namus ir žinoma ten yra žmonos brangenybių, tikriausiai nuvilsiu tave, nes jų ten tik dėžutė, ne daugiau. Mano brangenybės tai žmona ir sūnus, - atsakė šypsodamasis. - Mes gyvenam klanais, ne urvuose, turim savo miestus kalnuotose vietovėse. Esame viena seniausiu civilizuotų rasių.
- Atleiskite jei įžeidžiau, - atsiprašančiu žvilgsniu žiūri į šį galingą vyrą.
- Nesijaudink, aš gi žinau, kad tu naujoke ir tau ne taip lengva priimti atsiskleidžiančią tiesą, taikiai tarė jis.
- O kodėl jus neatsiskleidžiat mano pasaulyje, kad visi žinotų, kad yra dar kiti pasauliai ir kitos rasės?
- Tavo pasaulis dar nepasiruošęs šiai tiesai, - atsakė Šaronas.
- Kodėl tuomet aš priimu tas naujienas pakankamai ramiai?
- Tu iš prigimties esi pasaulių portalų durininke ir pasiruošusi priimti, tai įgimta, - tarė jis, - prieš kelis amžius, kitų pasaulių rasės ir mes atsiskleidėme žmonėms, nieko gero iš to neišėjo, žmonės nenorėjo priimti daug labiau išsivysčiusių rasių ir pradėjo su mumis kariauti. Mes, drakonai, įsikūrėm atokiau nuo žmonių, pastatėme sau nedidelį miestuką kalnuose Mačiu Pikčiu, bet žmonės vis tiek nepriėmė mūsų. Tam kad nesunaikinti šio pasaulio, buvo nuspręsta čia neatsiskleisti ir išeiti iš jo. Žmonių atmintyje išliko mūsų rasės, bet taip kaip mes daugiau nesirodėme, mes likome tik fentezi herojais. Mūsų atvaizdas ir charakteriniai bruožai iškreipti, bet šiokios tokios tiesos yra, - liūdnai nusišypsojo man.
- Mačiu Pikčių jūsų miestas? – net įsižiojau nustebusi, - Kaip norėčiau pamatyti jūsų pasaulį. Pasirinkote pasakišką vietą. Turite gerą skonį, - tariau prisiminusi matyta per televizorių jų miestą.
- Dabar tai galėsi padaryti, bet kada, nors ir dabar.
- Dabar? - pasimečiau, paskui įsidrąsinau ir atsakiau - eime.
- Eime.
- Oi, visai pamiršau aš negaliu, - žiūriu į jį pasimetusi. Kokia aš neatsakinga, pamiršau apie miegantį vaiką.
- Kodėl?
- Aš vakar buvau “Nežinomų žemių” pasaulyje.
- Hm, keistas pasirinkimas pažinčiai su kitais pasauliais, - tarė drakonas.
- Ten egzistuoja vergija ir aš nusipirkau mergaitę, - prisipažinau Šaronui, - suprantat, ji tokia maža stovėjo, o ją pardavinėjo, negalėjau į tai žiūrėti ir nupirkau, kad niekas jos nenuskriaustų, dabar turiu ja pasirūpinti, todėl negaliu eiti. Gal po kelių dienų, kai grąžinsim ją tėvams. – lemenau, nežinodama kaip paaiškinti savo poelgį.
- Kur ji?
- Viršuje, dar miega.
- Galiu pažiūrėti?
- Žinoma.
Pakilom į Džerados kambarį, ji dar miegojo. Šaronas įėjo, apsidairė į žaislų krūvas, į rožines spalvas, nusišypsojo. Kai priėjo prie lovos, jo veidas persikreipė iš skausmo.
- Džerada, Džerada, vaikelį, - šaukė Šaronas, ašaros rieda jo skruostais.
Pabudusi Džerada pažiūrėjo nepatikliai į Šaroną, kad aš jau dėl jos išsigandau, kai akyse atsispindėjo atpažinimas, ji prisiminė ir puolė jam ant kaklo.
- Dėde Šaronai, - ir pravirko jo glėbyje.
Jie verkė apsikabinę, o aš stebėjau šią sceną iš šalies vos sulaikydama ašaras, nosį pradėjo perštėti, pamirksėjau bandydama sulaikyti ašaras, giliai įkvėpiau, lig ir lengviau pasidarė.
- Džerada apsirenk, - padaviau jai drabužius.
- Šaronai, pasakokite. – liepiau jam.
Šaronas nubraukęs ašaras pradėjo pasakojimą:
- Prieš mėnesį iš žvalgų gavome nerimą keliančius pranešimus, kad ties tarpeklių pakraščiais pastebėti įtartini magiškos jėgos pliūpsniai. Po pasitarimo su kitais klanais sustiprinome tų vietų kontrolę. Prieš tris savaites, vaikščiodama šeima su vaikais prarado vieną vaiką. Netoli nelaimės vietos buvo pastebėti įtartini magijos fono bangavimai. Tas pradingęs vaikas - Džerada. Niekas nepagalvojo, kad ją pavogė, visi galvojo, kad tas magiškas jėgos bangavimas pasiglemžė silpną mergaitę. Tėvai ją palaidojo. Buvo paskelbtas gedulas. Pas mus vaikai gimsta retai, jie mūsų didžiausia vertybė. Niekas jos neieškojo, – pasakė susiėmęs už galvos. – Galvojome kad ji žuvo. Šitie pliūpsniai labai įtartini, reikia sukviesti drakonų valdovus pasitarimui, nes darosi kažkas neįprasto.
- O iš kur jus pažįstate Džeradą?
- Ji mano brolio dukra, aš jos dėdė. Sandra, eime grąžinsime ją tėvams.
Daviau nurodymus Šaronui, pamaitinti skaniais mūsų abiejų gamintais pusryčiais Džeradą, o pati supakavau jos drabužius ir žaislus į maišus. Nusileidusi radau jau pavalgiusią Džeradą ir nurimusį Šaroną.
- Pasiruošę eiti? - paklausiau jų.
Prie portalo nuėjome trise. Kai tik perėjome per portalo duris, atsidūrėme žalioje kalnuotoje vietovėje, kur be pažvelgčiau gražūs, žali, didingi kalnai, per kuriuos sunkiai perlipa balti sunkūs debesys, žydrame dangaus fone - pasakiškas vaizdas. Kalnai mane visada pakeri savo grožiu ir didybę. O koks kvapas.. tai neužteršto miesto kvapas, o žalumos, šviežumo, nepakartojamas gaivus kalnų aromatas. Gyliai įkvėpiau mėgaudamasi, čia galėčiau gyventi, oras švarus, vaizdas puikus – pasaka. Šaronas nuvedė mus link gražaus žalumoje paskendusio didelio namo. Su didelėmis terasomis, didžiuliais langais, gražiomis arkomis viskas iš pilko akmens. Jei nežinotum, kad čia stovi namas galima ir praeiti, nes jis susilieja su aplinka, toks jausmas, kad jis įmontuotas į kalną. Priešais namą didelė akmenuota tuščia aikštė, perėjome ją ir pro plačią arką įėjome į namą. Namu sunku pavadinti, labiau rūmais. Visur didelės erdvės, ne kambariai labiau salės, viskas apstatyta su išskirtiniu skoniu, visi baldai pritaikyti aukštiems šių rūmų gyventojams.
Terasoje prie staliuko sėdi, išskirtinio grožio moteris, juodi ilgi plaukai, teisingi veido bruožai, kai priėjom prie jos su Šaronu, moteris atsistojo, gražus ilgas sijonas, gražiomis klostėms pagautas vėjo, apgaubė jos gražią figūrą. Kai jos žvilgsnis nusileido į Džeradą, jos veidą perkreipė skausmas. Neprašytos ašaros nuriedėjo jos skruostais. Pribėgusi prie Džerados, paėmė ją į glėbį, pabučiavo ir pravirko. Kai susitikimo ašaros ir emocijos nurimo, Šaronas mus pristatė.
- Leisk pristatyti, savo žmoną Šarisę, o čia Sandra, naujoji portalų durininkė, – pristatė mus vieną kitai Šaronas.
- Sveika atvykusi į mūsų namus ir pasaulį, malonu su tavim susipažinti Sandra, – gražiu dainingu balsu tarė Šarisė.
- Man labai malonu susipažinti su jumis ir jūsų pasauliu, – nuoširdžiai atsakiau.
- Iš kur pas tave atsirado Džerada? – uždavė ją kamuojantį klausimą.
- Aš ją nusipirkau, - atsakiau Šarisei, jos akys išsiplėtė iš siaubo.
- Ką? Negali būti. – nenorėdama priimti karčią tiesą, neigia Šarise su širdgėla veide.
Papasakojau, kaip Nežinomose žemėse nusipirkau vergę.
- Siūlyčiau sukviesti klanų vadus, supažindinti su Sandra ir pranešti apie Džeradą jos tėvams, – pasiūlė Šarisė.
- Gerai, einu. – atsakė Šaronas švelniai į ją žiūrėdamas.
- Sandra, palieku tave su Šarise, o pats sukviesiu klanų vadus, bei Radą su Žeraldu.
- Šarise, nuvesk Džeradą į kambarį, atvesim ją, kai atvyks jos tėvai. – paliko nurodymus Šaronas.
Šaronas priėjęs prie nedidelio stalo raižytomis kojalėmis, ištraukė iš stalčiaus popieriaus lapą, kažką jame parašė ir prisegė prie lapo kažką panašaus į raudoną sąvaržėlę, lapas blykstelėjo ir pradingo.
- Rada su Žeraldu iškviesti skubos tvarka. Greitai pasirodys. Einu susisieksiu su klanų vadais. – tarė Šaronas išeidamas.

X Skyrius

Netrukus susirinko klanai, supažinimas su klanų vadais buvo šiltas, nors nuo jų dvelkė galia ir valdingumu. Jie atvyko su žmonomis, kai kurie su vaikais. Pas juos pora sudaroma, tik su jam likimu skirtu drakonu, tik su juo galima susilaukti vaikų. Vaikai pas juos retenybė, gimsta po vieną, du vaikus poroje. Klanų ir jų narių skaičius nedidelis, jie tarpusavyje glaudžiai bendrauja, nes jų nebedaug likę.
Drakonų vaikai, kaip ir paprasti vaikai, negalėjo nustigti vietoje, jie lakstė, juokėsi, cypė tik buvo aukštesni, nei žmonių vaikai. Aš klausiau, ką pasakoja man apie jų gyvenimą Šarisė, kai vienas iš vaikų pavirto nedideliu drakonu, tai įvyko staigiai, tik stovėjo berniukas, kai jį apjuosė rūkas ir jau stovi drakoniukas mėlynos spalvos. Aš net įsižiojau iš nuostabos. Pirmą kart pamačiusi tokį stebuklą. Šarisė šypsojosi žiūrėdama į mano reakciją. Aš atsistojau, priėjau prie mėlyno drakono, jis pasisuko į mane ir nusičiaudėjo, spjaudamas ugnį tiesiai į manę. Viskas įvyko taip staigiai, kad aš nespėjau pasitraukti nuo ugnies linijos ir galėjau būti apdeginta, kai mane, kažkas patraukė į šoną. Drakonai įsitempę žiūrėjo.
- Būk atsargi su mažais drakoniukais, jie dar nemoka suvaldyti ugnies ir gali tave netyčia sužeisti, - tarė Šaronas. – drakonų ugnis viską paverčia pelenais, tau tai pavojinga, nes esi žmogus.
- Ar visi drakoniukai turi ugnį?
- Visi. Kai paauga jie išmoksta ją valdyti, bet kol dar toks mažas, pati supranti, – tarė Šaronas, švelniai žiūrėdamas į mažą drakoniuką.
- Gera diena, - pasisveikino atvykėliai, vyras ir moteris. Iš pirmo žvilgsnio man paaiškėjo kas šie raudonplaukiai atvykėliai.
- Mums trūko tik Žeraldo ir Rados, - pristatė man Šaronas atvykusiuosius. – Jie paskutiniu metu niekur neišeina, vos juos ištraukiau iš namų. Čia mūsų nauja durininkė Sandra, - pristatė jis mane.
Apsikėtėm mandagumo frazėmis ir prisijungėm prie kitų.
- Kai jau visi susirinko, laikas aptartį, tai dėl ko susirinkom, - pradėjo kalbą Šaronas. – Šarisė, brangioji, atvesk mūsų ypatinga viešnią.
Šarisė įėjo į salę vesdama už rankos Džerada.
Visi aiktelėjo, paskui netekę žado žiūrėjo, moterys su ašaromis akyse, vyrai pasimetę, visi tylėjo.
Tik atokiau stovintis uniformuotas vyras stovėjo suspaudęs kumščius. Keistas jis, tarsi nepatenkintas. Įdomu kas jis toks.
- Mama, - sušuko Džerada bėgdama pas Radą ir pakibo jai ant kaklo, prie jų prisidėjo Žeraldas, taip trise vidury kambario apsikabinę verkė.
Aplinkiniai pašnabždomis klausinėjo: Kaip? Iš kur?
Kai trijulė, kiek nurimo, Šaronas papasakojo apie įtarimus magijos pliūpsniams ir Džerados pagrobimą prisidengiant jais. Vėliau vietoj išpirkos, kažkodėl parduodama į vergiją Nežinomų žemių pasaulyje.
Salėje tvyrojo įtampa, drakonai pasipiktinę negirdėtu įžūlių pagrobimu, nerimastingai šnabždėjosi.
- Reikia susitikti su Teodoru, – pasiūlė Šaronas, - išsiaiškinti kas darosi. – Žeraldai vyksi su manim, kaip liudytojas. Kai kas nors paaiškės mes visiems pranešime. Saugokite vaikus ir vieni kitus, reikia sugriežtinti kontrolę klanų tarpeklyje, – toliau dalino nurodymus Šaronas. – Erni, - kreipėsi Šaronas į tą uniformuotą vyrą, į kurį atkreipiau dėmesį, - surink būrį, saugokite perimetrą.
- Sandra pasiruošusi eiti?
- Taip.
Prie manęs priėjo Žeraldas su Rada.
- Esame tau neapsakomai dėkingi, kad ištraukei mūsų dukrą iš Nežinomų žemių ir sugražinai ją mums. Mes pasiruošę išpirkti ją už bet kokius pinigus, tik įvardink sumą, – tarė Žeraldas, pasiruošęs sumokėti kiek paprašysiu.
- K-ką? – net pasimečiau, nuo tokių žodžių. Stoviu spoksau į juos, tai į vieną, tai į kitą. Kaip jie apie mane galėjo taip pagalvoti?
- - Jūsų dukra neįkainojamas turtas, galiu jums ją tik grąžinti, apie jokį išpirkimą negali būti nė kalbos. – atsakiau įteikdama nuosavybės dokumentus.
- Ačiū tau. – tarė apkabindama mane Rada.
- Džerada, - pašaukiau mergaitę, nepamiršk savo daiktų, - priminiau jai primerkdama akį.
Ji nubėgo ir padedama savo mamos atnešė krūvas daiktų. Pradėjo traukti iš maišų savo žaislus, iškart pribėgo kiti vaikai, o žaislų daug, Rima su Pacu pasistengė, visiems užteko. Vaikai šurmuliavo, o Rada su Žeraldu žiūrėjo negalėdami atsidžiaugti savo sugrįžusia dukrele.
Šaronas priėjo prie Žeraldo:
- Pasiruošęs?
- Eime.
Šiltai atsisveikinę ir iškeliavom. Priėję portalą atidariau duris, nespėjome įeiti, kai išgirdau beldimą ir nušvito durys priešais.
- Pasitraukite, - paprašiau drakonų.
Atidarau durys, įeina Teodoras, Pacas ir dar vienas nepažįstamasis.
- Labas, užeikite.
- Labas, mes kaip tik pas jus susiruošėm, - pamatę drakonus, tarė atvykėliai.
- Jei jau susitikot, gal praeikite į svetainę, - pasiūliau susibūrusiems vyrams.
- Labas, aš Raigardas, - prisistatė nepažįstamasis, įdėmiai į mane žiūrėdamas.
- Aš – Sandra.
- Mes visi džiaugiamės, kad atsirado durininkė, malonu su tavimi susipažinti, – tarė Raigardas. Aukštas, raumeningas vyras baltais marškiniais, maža juoda barzdelė ant smakro, tamsių akių, gražių bruožų vyras. Ant kaklo odinė virvutė ant kurios kaba odinis maišelis, tikriausiai amuletas.
- Malonu, ačiū, kad atsiuntei man Pacą. – padėkojau, – Einam prisijungsim prie kitų?
Iš rūsio pakilom į svetainę, kur ant sofos ir fotelių įsikūrė svečiai.
- Situacija labai rimta, - tarė Raigardas prisėdęs ant fotelio. – Kaip man su Teodoru pavyko išsiaiškinti - veikia galinga grupuotė. Jie vagia vaikus iš skirtingų pasaulių, turi galingus magus, nes keliauti tarp pasaulių net mums magistrams suėda daug energijos. Dar neišsiaiškinome ko jie siekia, nes paprašius už vaikus išpirkos, jie gautų žymiai daugiau, nei pardavę į vergiją.
- Ne pelno jie siekia, tuomet klausimas ko? – tarė suraukęs antakius susimąstęs Šaronas, pasirėmęs kumščiu smakrą.
- Parduoda į vergiją Nežinomosiose Žemėse, kitur arba bijo arba slaptai per savus. – pridūrė Raigardas.
- Teodorai, reikia, kad bijotų pardavinėti ir Nežinomosiose Žemėse, kodėl visur bijo, o pas tave ne? – piktai išrėžė Šaronas žiūrėdamas į Teodorą.
- Tu gi žinai, kad mano valdomas pasaulis nestabilus, todėl ten apsigyvena tie, kuriems tai naudinga. Aš negaliu prie kiekvieno pastatyti po žvalgą. Apie vergus turguje, man pranešė Sandra, iš žvalgų tokių pranešimų nebuvo, - teisinasi Teodoras.
Išgirdau beldimą.
- Atsiprašau, turiu atidaryti duris.
Nusileidusi į rūsį, atidarau, stovi susijaudinusi, apsiašarojusi Šarisė.
- Užeik Šarisė. Kas nutiko?
- Tu žinai, kur nuėjo Šaronas? – paėmusi mane už rankos klausia ji.
- Jis pas mane svetainėj. Užeik. – atsakiau rodydama laiptų link.
Vos tramdydama susijaudinimą, Šarisė pakilo į svetainę. Šaronas pamatęs akimirksniu pašokęs pribėgo prie žmonos.
- Kas nutiko brangioji? – žiūrėdamas jai į akis, švelniai paklausė drakonas, laikydamas ją už pečių.
Ji nesugebėjo atsakyti, tik prapliaupė ašaromis. Šaronas ją apkabino, nuvedė, pasodino ant sofos. Aš nubėgau į virtuvę įpyliau stiklinę vandens, priėjusi padaviau Šarisei. Ji paklusniai išgėrė keletą gurkšnelių. Paėmiau stiklinę, pritūpiau prie jos, paėmusi už rankos paklausiau ramindama ją.
- Nurimk, papasakok kas nutiko? – švelniai paklausiau. – Tu liedama ašaras mus gąsdini.
- Šaronai, pradingo mūsų sūnus, - vos ištarė Šarisė, kimiu balsu ir davė valią ašaroms. Šaronas sustingo, veidas išbalo, kvėpavimas pasunkėjo. Raigardas ir Teodoras stovi suspaudę kumščius, taip kad ant raumeningo kūno išlindo venos nuo įtampos. Praradusi žadą stoviu, įsižiojusi, negalėdama patikėti ir priimti išgirstą naujieną. Ji šokiravo visus.
Pirmas atsigavo Šaronas.
- Greitai einam į įvykio vietą, gal pagal magijos likučius, ką nors pavyks sužinoti, - bėgdami leidosi žemyn su Raigardu ir Teodoru o aš vos spėdama paskui juos. Atidariau duris, jie išėjo.
Grįžusi į svetainę, radau kukčiojančią Šarisę, apkabinau ją bandydama paguosti ir leidau išsiverkti. Paco paprašiau padaryti melisų arbatos su medumi, ir atnešti pledą iš miegamojo. Suvyniojau ją į pledą, pagirdžiau šiltos arbatos, ji kiek nurimo, o vėliau sušilusi užmigo, svetainėje ant sofos.
Su Pacu tyliai nuėjome į virtuvę.
- Ar tai normalu jūsų pasauliuose? – paklausiau Paco.
- Per visą savo gyvenimą negirdėjau nieko panašaus.
- Ką darysim? – pakėliau klausiamai akis į jį.
- Lauksim, - atsidusdamas prisėdo prie stalo.
- Hm.., laukti sunkiausia, reikia ką nors nuveikti, kitaip išprotėsiu.
Pagalvojau, kad kai pas mus „nepaprastoji padėtis“ reikia šalia laiptų padaryti pasitarimų salę. Susikaupiau, įsivaizdavau, kad pakilus iš rūsio laiptais, yra durys į erdvę baltą salę, su dideliu juodu apvaliu stalu ir patogiomis didelėmis aukštomis kėdėmis, kur vyrai galės aptarti savo reikalus. Nuėjau apžiūrėti savo vaizduotės „vaisių“, atrodo tiesiog nuostabiai. Kaip gera turėti tokį namą, tik pagalvojai ir jau turi.
- Pacai, gal padarykim pietus, iš jaudulio nežinau, kur save dėti, bent užsiėmę busim, – pasiūliau.
- Pasidarykim geriau kavos ir pasėdėkim, nemanau, kad kas norėtų valgyti streso metu.
Pasidarę kavos, susėdę prie pietų stalo kalbėjomės. Keista, prieš keletą dienų susipažinom, o jau bendraujam, kaip seni draugai.
- Kai ką prisiminiau, - tarė šypsodamasis Pacas traukdamas iš kišenės suvyniotą į medžiagos skiautę, tiesia man.
- Kas tai? - paklausiau susidomėjusi imdama ir išvyniodama, - žiedas, tu nepamiršai. Ačiū. Dabar paaiškink kaip juo naudotis. Kaip į jį įdėti? - pilna entuziazmo, žibančiom akim klausiu.
- Užsimauk žiedą ant piršto, matai ant išorinės žiedo pusės pavaizduotas “gausybės ragas”, dabar prisiliesk su žiedo piešinėlio atvaizdu prie to daikto, kurį nori įdėti, - prisiliečiau prie sausainių pakelio, jis dingo, - viskas jis viduje, - tarė šypsodamasis Pacas, žiūrėdamas, kaip aš švytėdama džiaugiuosi jo dovana.
- O kaip dabar išimti? – pasidomėjau.
- Apsuk žiedą ta puse, kur pavaizduotas “pilnas gausybės ragas” prisiliesk prie paveikslėlio pirštu ir įsivaizduok, ką nori išimti, tas ir atsiras.
- Žinai pas mane rankinuke tik reikalingi daiktai, bet jei kas paklaustų kas ten yra negalėčiau pasakyti, neatsimenu. Ką daryti jei aš nepamenu, ko ten pridėjau?
Ne kartą tikrindama rankinuko tūrinį nustebdavau atrasdama daiktus apie kuriuos buvau seniai pamiršusi.
- Prisiliesk prie “pilno gausybės rago” ir tavo galvoje bus visų daiktų paveikslėliai - juokiasi iš manęs.
- Ar yra kiekio apribojimai?
- Ne.
- Jei viso namo daiktus įdėsiu, tilps?
- Tilps, – linktelėjo jis juokdamasis. - Dar neteko girdėti, kad kam nors netilptų.
- Gal nieks tiek daug nedėjo? – paklausiau skeptiškai.
Juk jis neįsivaizduoja ką reiškia moteriai turėti tokį daiktą be kiekio apribojimo, tai ten bus sukrauta viskas ko tik reikia, nereikia, ir gal kada prireiks.
- Cha, cha, cha, tuomet taupyk vietą, jei taip bijai. – erzina mane.
- Ačiū tau, - nuoširdžiai padėkojau. - Taaip, ką ten įdėjus? – susimasčiusi užverčiau akis į lubas.
- Vandens buteliuką, kad paskui nesakytum man, jog kažko nepaėmiau, turi žiedą, gali prikrauti atsargų visiems gyvenimo atvejams.
- O tu teisus, reikia pagalvoti ką ten įdėjus, jei kas nutiktų, turėčiau reikalingiausius ir ne labai, daiktus. – Tariau apsidžiaugusi, deganti entuziazmu užpildyti tuščią erdvę.
- Dėk, dėk - šypsosi jis provokuodamas mane.
- Klausyk, o rimtai, reikia turizmo komplektą įsigyti, nes dabar, kai tenka pakeliauti nežinomais pasauliais, gali prireikti. - pagalvojusi tariau. - Taip, aš einu prasieisiu po parduotuves, nusiaubsiu vieną, kitą, o tu pabuk su Šarise.
Išėjusi iš namų, nuvykau į didelį prekybos centrą, pripirkau turizmui skirtus daiktus, vandens buteliukų, degtukų, peilių, žibintuvėlių, net virvę. Jei paklausit kam? Atsakyčiau kaip viena mano klasiokė sako: „mažu prireiks“. Taip pat maisto prekių parduotuvėje paėmiau, šokoladinių batonėlių, sausučių, duoniukų vienu žodžiu to, kas turi ilgą galiojimą. Nusiaubusi parduotuves patenkinta einu namų link, kai pasipainiojo man karinė parduotuvė. Niekad į ją ne ėjau, o dabar užėjau apsidairyti, gal ką surasiu. Gal man kažko reikia, tik aš dar to nežinau. Apžiūrėjau ginklų kolekciją, bet kas iš to, jei aš nupirkčiau ginklą, juk negalėčiau iššauti ne tik į žmogų, bet ir į jokį gyvą padarą. Ne, tai ne man. Paėmiau kariškus batus, šiltą aprangą, už žvilgsnio užkliuvo ašarinių dujų balionėlis. O čia tai ginklas, man jo reikia, gal kada ir panaudočiau, jei mane užpultų. Apsipirkusi, pavargusi bet patenkinta grįžau namo. Įėjusi pamačiau, kad Šarisė jau pabudo, Rima sėdi šalia Paco, visi savo vietose.
- Labas Rima, Šarisė kaip tu?
Rima linktelėjo, Šarisė gūžtelėjo pečiais.
- Aš alkana, gal pavalgykime, – pasiūliau visai kompanijai.
- Mes su Pacu padarėm pietūs ir jau pavalgėm, jei nori įsidėk dar karšta, - atsakė Rima.
- Šarisė, prisijungsi prie manęs?
- Aš nenoriu, - atsidusdama atsakė sunykusi Šarisė.
Nespėjusi nueiti iki virtuvės išgirdau beldimą, nuėjau atidaryti durų. Už durų stovėjo susijaudinusi vyrų kompanija. Įėję, jie patraukė jau žinomu keliu, į svetainę. Šarisė pamačiusi savo vyrą, žiūrėjo su viltimi į jo akis, jis sparčiai priėjo ir apkabino ją:
- Mes radom pėdsakus vedančius į Nežinomas Žemes.
Šarisė išgirdusi naujienas, pravirko vyro glėbyje.
- Neverk brangioji, dabar aš palydėsiu tave namo, o mes keliausim į Nežinomas Žemes ir būtinai surasim mūsų sūnų. - guosdamas Šarisę, tarė drakonas, lydėdamas ją prie durų.
Nuėjusi kartu su jais į apačią atidariau duris. Grįžusi į svetainę pasiūliau vyrams pavalgyti, kol grįš Šaronas. Valgydami prie pietų stalo, aptarinėjome įvykius.
- Sandra, manau turėtum vykti drauge, - tarė Teodoras, klausiamai į mane žiūrėdamas.
- Jei reikia, aš su jumis, - atsakiau pasiruošusi jiems pagelbėti.
- Manau busi labiau naudinga čia, - paprieštaravo Raigardas.
- Nepamirškite, kad būtent ji nupirko Džeradą, - įsiterpė Pacas. – gal jai pavyktų nupirkti ir Šarono vaiką.
- Jei mums skubiai reiks pereiti į kitą pasaulį? – paklausė Raigardas.
- Kaip tik ji bus šalia mūsų, – atsakė nenusileidžiantis Teodoras. – ir niekas neįeis ir neišeis per portalus. Jai reiktų būti su mumis.
Išgirdusi beldimą, nubėgau atidaryti Šaronui duris, jis energingai pakilo laiptais į viršų, prisijungė prie kompanijos virtuvėje. Neklausdama jo, įdėjau jam valgyti, valgydamas klausėsi draugų pokalbio.
- Sandra, galiu tavęs paprašyti vykti drauge? – paprašė Šaronas.
- Be abejonės. Kada eisim? – paklausiau pasiryžusi eiti ir padėti surasti jo sūnų.
- Už kokių10 minučių.
- Bėgu persirengsiu, bei susidėsiu daiktus.
Nubėgusi į viršų, persirengiau į bridžus į lengvus trikotažinius marškinėlius. Prie manęs viršuje prisijungė Rima.
- Sandra, aš noriu su jumis, - atsargiai pasiprašė Rima.
- Tikiuosi nieks neprieštaraus, imk šiuos bridžus ir marškinėlius tau turėtų tikti, – ištraukusi drabužius iš spintos padaviau Rimai.
Pati įlindau į spintą ir sudėjau į erdvinę kišenę atsarginių drabužių sau ir Rimai, net šiltesnius paėmiau, maža kas.. Persirengusios su Rima nusileidome į apačią.
- Tikiuosi neprieštarausit, jei mano draugė eis kartu? – paklausiau vyrų, mūsų laukiančių vyrų.
- Neprieštarausim, - už visus atsakė Teodoras.
Nusileidome į apačią, atidariusi duris į Nežinomų žemių pasaulį, praleidau visus ir pati žengiau ten, kur žadėjau daugiau niekda nekišti nosies. Ne veltui sako, niekada nesakyk niekada. Ką tik iš ten grįžau pasižadėjusi niekada nebegrįžti, o nepraėjus ir kelioms dienoms ten grįžtu.

tęsiam

XI skyrius

Žengiau į Nežinomų žemių pasaulį, tartum į pirtį. Karštis ir negailestinga svilinanti saulė. Po vėsos, labai nemalonu papulti į pragarišką karštį. Teodoras mostelėjęs ranka atidarė portalą. Prieš mus pasirodė nestabilus, judantis oras, lig judantis permatomas vanduo tik vertikaliai. Įeidama pajutau erdvės pasipriešinimą, tarsi nerčiau į vandenį, vėl kritimo jausmas, atsimerkiau stovėdama toje pačioje salėje, kurioje susipažinau su Teodoru. Išėję iš apvalios kolonų salės perėjome plačiu balkonu, iš kurio atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas į didingus kalnus, į erdvę svetainę su dideliu apvaliu stalu per vidurį, panašu į pasitarimų kambarį, bet labiau primena jaukią svetainę. Židinys, sofos prie sienų, bei prašmatnios užuolaidos daro šį kambarį jaukesnį. Kambaryje daug durų į kitus kambarius.
- Prašome įsirinkite kambarius, kuriose gyvensite, - pasiūlė Teodoras, – šioje salėje susitikinėsime, valgysime ir aptarinėsime reikalus. Ji izoliuota nuo kitų rūmų dalies, jums nieks netrukdys, iš čia yra atskiras išėjimas. Mobiliai stovi prie išėjimo, jais galite naudotis.
Nuėjau į kambarį buvusi arčiausiai manęs, prašmatnus kambarys, skoningai apstatytas, su didele lova, komoda, veidrodžiu ir vonios kambariu – gražu. Apžiūrėjusi grįžau į salę. Susėdę prie stalo, ant kurio jau atsirado gaivieji gėrimai ir užkandžiai, vyrai aptarinėjo veiksmų planą.
- Siūlau pasivaikščioti po miestą, bei išklausyti žvalgų ataskaitas, – dėstė Teodoras. - Pacai tu pririštas prie Sandros ir Rimos, jus žvalgotės po miestus ir turgus. Vakarais susėdam pasidalinti ir aptarti gautą informaciją.
Drauge linktelėjom. Nusileidusios į apačią su Rima apžiūrinėjom mobilį. Transportas įdomus, kaip mūsų golfo mašinos, bet kuo jos varomos nesupratau. Pacas aiškino, kad viduje stovi kristalas ir bandė paaiškinti man kaip jis veikia, bet aš nesupratau. Padariau išvada, kad kaip elektrinė mašina, tik be akumuliatoriaus o su kristalu. Susėdome į jį, patraukėm artimiausio miesto link.
Nuvažiavę, pastatėme mobilį miesto aikštelėje. Miestas didingų kalnų papėdėje atrodo įspūdingai. Gražūs neaukšti namukai, stovi gražiai surikiuotos palei gatves. Šaligatviai sutvarkyti, papuošti gatvės žibintais, gausybė pristatytų suoliukų su pavėsinėmis ir aplinkui pasodintais augalais primena parką. Važinėjantys mobiliai įvairiausių didžių ir dizainų: krovininiai, sportiniai, sedanai ar net prabangūs limuzinai. Pasauliai skirtingi, poreikiai panašūs. Matosi, kad šiame mieste žymiai aukštesnis pragyvenimo lygis nei ten, kur buvau pirmą kartą. Apžiūrėjusi miestą padariau išvada, kad tokiam gražiam mieste, negali vykti tokie nešvarūs darbeliai, kaip prekyba žmonėmis. Čia kontingentas kitoks.
Apėję apžiūrėję miestą grįžom atgal, prie savo mobilio. Prie vairo atsisėdo Pacas.
- Atgal į rūmus?
- Aha, - atsakėm mudvi nesklandžiu choru atsisėdusios ant galinės sėdinės.
- Neturim jokių žinių Šaronui, - liūdnai konstatavau faktą.
- Gal jiems labiau pasisiekė, - optimistiškai nusiteikęs, tarė vairuodamas Pacas.
Temsta čia staigiai, ką tik buvo šviesu, saule nusileido - tamsu. Įvažiavome į rūmų kiemą visiškai sutemus. Pavargę nuskubėjome į savo kambarius.
Nusiprausę ir persirengę išėjome į salę, kurioje pasirodė vyrai. Visų nuotaika nekokia, Šaronas susimąstęs nervingai vaikšto po salę, Teodoras su Raigardu pavargę sėdi prie stalo, alkūnėmis atsirėmę į jį. Kambaryje tvyro nusivylimo ir įtampos nuotaikos.
- Kokios pas jus naujienos, - paklausiau sėdėjusių vyrų.
- Liūdna tai sakyti, bet naujienų neturime. Apklausėme žvalgus, gavome ataskaitas iš įvairiausių kampelių, niekur nieko panašaus į prekyba žmonėmis ar magiškus pliūpsnius nėra. Įtartinų grupuočių irgi nepastebėta. – Davė pilną ataskaitą Teodoras.
Šaronas sunyko akyse.
- Pas mus irgi nieko guodžiančio, - pratęsiau ataskaitą, - manau šis miestas per daug geras neteisėtai grupuotei ir per arti valdžios. Jei aš būčiau grupuotės vadeiva, savo nusikaltimus vykdyčiau, kur nors atokiau. Mažiau prižiūrimuose rajonuose. Kur didesnis nusikalstamumas, kad susiliečiau su kitais nusikaltėliais ir neatkreipčiau į save per daug dėmesio.
- Teodorai, kurie pas tave rajonai su padidintu nusikalstamumu? – paklausė Šaronas.
- Juodujų urvų miestas. Pats pavojingiausias ir nestabiliausias mano rajonas. Ten nesiseka sutvarkyti su nusikalstamumu. Apsauginiai neištveria ir išeina iš to rajono. – atsakė Teodoras.
- Ryt, reikia jį apžiūrėti. Jei tau reikia specialaus būrio, sakyk atvesiu savąjį. Jau šiandien pasiųsk ten pajėgas. – įsakmių tonu nurodė Šaronas.
Teodoras priėjo prie rašomojo stalo, paėmė popieriaus lapą, kažką parašė ir prisegęs, kažką primenančio, raudoną sąvaržėlę, popierius tik blykstelėjo kaip žaibas ir išnyko.
- Jau nusiunčiau, - atsakė jis Šaronui.
- Ačiū.
Niūrioje aplinkoje pavakarieniavę išsiskirstėm po kambarius. Dar nespėjau nusirengti ir atsigulti, išgirdau, kažką beldžiantį į duris, atidarau, Teodoras.
- Galiu užeiti?
- Prašom, - pasitraukiau jį įleisdama.
- Kaip įsikūrei?
- Ačiū, viskas gerai. Kambarys jaukus.
- Pavargai?
- Taip. Šarono gaila, nekalbu apie Šarise.
Priėjęs apkabino, nesupratau jis taip nori mane paguosti ar pats nurimti.
- Ryt nuvažiuosim į tą miestą, gal ten bus kokių žinių, – tariau.
- Tu ten nevažiuosi. – griežtai atrėžė Teodoras, - tai pavojingas miestas. Nenoriu, kad tau kas nors nutiktų.
- Teodorai, mes ieškom mažo berniuko, visos priemonės geros, kad tik surastume. Aš tik įžengus į tavo pasaulį sugebėjau nusipirkti mergaitę, gal ir dabar per savo smalsumą kur nors įkyšiu nosį.
- Kaip tik to aš ir bijau, - atkirto jis.
- Aš busiu ne viena. Nesijaudink taip.
- Nesijaudint? Lengva pasakyti. Tu nežinai, kas ten per miestas. Rytoj nuo manęs nei žingsnio.
- Aš gi būsiu su Pacu ir Rima.
- Ne, tu ryt busi su manimi. Negaliu leisti, kad tau kas nors nutiktų.
Priėjo, švelniai apkabino ir atsargiai bijodamas išgąsdinti pabučiavo į lupas. Per kūną nuėjo šiurpuliukai.
- Tu mane trauki kaip magnetas. – pasakė pašnabždomis nutraukęs bučinį, - Aš sieksiu tavo dėmesio, – tarė Teodoras švelniai apkabino ir jo lupos švelniai prisilietė, ragaudamos mano lupas, prisiglaudęs visu kūnu prie manęs pagilino bučinį. Mano kūnas atsakė į jo prisilietimus. Apkabinau jį už kaklo ir leidausi bučiuojama. Nutraukęs bučinį sunkiai kvėpuodamas, tarė - Labos nakties, - pakštelėjo į skruostą ir išėjo.
Stovėjau „kaip pabučiuota“, kaip gerai atspindi mano būseną. Pasimetusi, bet jaučianti kad prie Teodoro mane irgi traukia. Bučiuojasi gerai, iki šiol mano kūnas jo nepamiršo. Tik nežinau ar reikia man tokio valdingo vyro. Juk žinau, kad mane traukia, kaip magnetas blogi berniukai, kad tik neapsideginti. Atsiguliau pagalvojusi, kad nesinori likti sudaužyta širdimi, prieš nugrimztant į sapnų karalystę.

Rilkės laiškuose jaunam poetui yra gera, nors jau ir nuvalkiota frazė - jei gali nerašyti - nerašyk.

Na, o jei jūs nerašyti negalite, tai susitaikykite, kad bet kas, kas galės jūsų knygos neskaityti - neskaitys.

Ačiū už nuomonę