Rašau knygą. Kviečiu meilės ir fantastikos mėgėjas

Sveiki,

esu šiame forume naujokė.

Rašau knygą, norių jūsų atsiliepimų. Dėsiu po truputį kiek parašiau. Kviečių fantastikos ir meilės mėgėjas skaityti bei palikti komentarus.

NAMAS SU PORTALAIS

I skyrius

- Laba diena, aš pas notarą Bernatonį, dėl testamento, - kreipėsi į sekretorę įėjusi senolė, drebančiu balsu.
- Ponas Bernatonis jūsų laukia, praeikite prašom, - palydėjo į kabinetą, jauna notaro sekretorė, -jūsų dokumentai paruošti,
Garbingo amžiaus ne aukšta, solidi ponia, sidabriniais trumpais plaukais, krentančiais ant raukšlėto veido, pasirėmusi lazdele, lėtai įėjo į notaro kabinetą.
- Prašome prisėsti pone Kvedaravičienė ir pasirašyti čia, - tarė notaras rodydamas jai brangių parkeriu, kad nesuklystų ir nesugadintų jau paruoštų, testamento dokumentų, - čia ir čia. Ačiū. Vienas egzempliorius jums, vienas man, kitas bus išsiųstas jūsų mirties atveju paveldėtojai, jūsų nurodytu adresu, kaip jus ir prašėte. – mandagiai paaiškinęs, įdėjo pasirašytus dokumentus į segtuvą.
- Ačiū, viso gero, – atsisveikino, sunkiai stodamasi, senolė.
Išėjusi iš notaro kabineto, ištraukė senjorams skirtą didelį, mygtukinį mobilų telefoną, drebančiu pirštu paspaudė žalią ragelį, kuris surinko paskutinį rinktą numerį.
- Klausau, - pasigirdo ragelyje po antro signalo sodrus vyriškas balsas.
- Testamentas pasirašytas, aš pasirūpinau namu. Ji - durininkė, tai nekelia abejonių, namas ją priėmė.
- Mes Jums dėkingi, jus gera namo sergėtoja. Naujoke mes pasirūpinsime, kai tik ji aktyvuos namą.
- Sudiev.
Ragelyje pasigirdo trumpi signalai.



Po trijų mėnesių.

Ankstyvą šeštadienio rytą, mane pažadino skambutis į duris. Gulėdama lovoje pramerkiau akį, jei neatidarysiu, gal išeis ir keltis nereikės, antklode užsiklojau galvą, nenoriu keltis, ir taip puse nakties nemiegojau.
Skambutis pasikartojo dar ir dar. Kas toks įkyrus? Nejau nesupranta, jei neatidaro reiškia arba nėra arba nenori. Nenorėdama palikti šilto guolio susivyniojau į antklodę, nuleidau kojas ant šaltų grindų, per kojas nubėgo šalti šiurpuliukai, net susipurčiau ir nuėjau atidaryti durų.
- Labas rytas, jums registruotas laiškas, pasirašykite, - pasakė paštininkė, šabloninę frazę, įteikdama man voką.
- Ačiū, - pasirašiusi, uždariau duris, murmėdama sau po nosimi, net per išeigines neleidžia pamiegoti. Kodėl paštininkai laiškus atneša ankstį ryte, nejau jiems nesimiega?
Mažutėje, penkių kvadratų, seniai nemačiusioje remonto virtuvėje, aplupusiais dažais, pasenusiais baldais, pasidariau kavos. Atsisėdau susivyniojusi į antklodę ant kelis kart perdažytos taburetės, atplėšiau voką. Gerdama karštą kavą, skaitau ant oficialaus notarinio blanko atspausdinta laišką. Beskaitant laiške esantį pranešimą, mano akys, su kiekvienu sakiniu, vis labiau plėtėsi iš nuostabos. Miegas išsisklaidė akimirksniu. Negali būti! Aš gavau palikimą. Kaimynė, pone Kvedaravičienė, iš gretimo namo, testamentu paliko man savo namą. Neįtikėtina! Žiūrėdama į laišką, negalėjau apsispręsti, džiaugtis ar liūdėti. Kaip priimti tokią žinią? Beveik nepažįstamas žmogus palieką tau ne menkniekį, o visą namą. Po bemiegės nakties ir taip mintys sujauktos, o čia, tokia žinia. Reikia šiek tiek laiko nurimti ir surikiuoti mintis.
Nuėjusi į vonią nusiprausti, pasižiūrėjau į veidrodį, rudos akys patinusios nuo ašarų ir paraudusios aplinkui, susivėlę rudi plaukai iki pečių. Susišukavusi, šyptelėjau pasižiūrėjusi į savo mėgstamas pižamines kelnes su drambliukais ir grįžau į virtuvę.
Nespėjusi baigti gerti kavos bei sudėlioti minčių, vėl skambutis. Atidarau spėliodama, kam dar nesimiega ankstų šeštadienio rytą, kad nekantraudamas ateina pas mane.
- Sveika, - žvaliai pasisveikina mano geriausia draugė Rima.
- Labas, užeik. Ko tau nesimiega? – nepatenkinta jos žvalumu veduosi į kambarį, kvepianti kava. Dar nuo studijų laikų atsimenu, kai gyvenome viename bendrabučio kambaryje, kad ji vieversys, visada iš ryto žvali, ne taip kaip aš – pelėda.
- Kas nutiko? – įsižiūrėjusi į mane, klausia suraukusi antakius, Rima.
- Vakar išsiskyriau, tai yra, mane paliko Robertas, - su ašaromis akyse prisipažinau Rimai.
- Ką? Kodėl? – jos akyse atsispindėjo nuoširdus susirūpinimas.
- Iš viso jo lemenamo monologo supratau, kad aš jam per prasta. Tik keista, kad tai pamatytų jam prireikė beveik metų.
- Nenoriu tavęs įžeisti, bet tai tik į gerą. Šitas "Alfonsas" sėdėjo tau ant sprando, vis ieškodamas „normalaus“ darbo, kadangi siūlomi jam perprasti beveik visą jūsų pažinties laiką. Jis tave išnaudojo, tu viską jam apmokėdavai, gailėdavai, skolindavai pinigų, tikiuosi užteko proto nerekomenduoti jį įdarbinti pas jus firmoje?
- Užteko, – atsakiau atsidusdama. - Visą naktį nemiegojau, galvodama, kodėl man taip nesiseka su vyrais ir ką padariau ne taip.
- Aš tau galiu atsakyti ką - tu išlaikei šį mulkį. Džiaukis, kad pagaliau atsikratei juo. Tu graži, protinga, žiūrėdami į tave vyrai seiles varvina. Kodėl taip nepasitiki savimi? O žinai kas blogiausia?
- Mmm?
- Kad tu leidaisi išnaudojama. – nerimsta ji, mane bardama.
- Man vis tiek skaudu.
- Nesijaudink, surasi daug geresnį už jį, kuris bus pasiruošęs tave ant rankų nešioti, rūpintis tavimi.
- Vargu, - atsidusau, - čia tu pas mus, mėlynakė, graži kaip Barbė. O aš stora tamsiaplaukė.
- Cha! Tu visai nestora, tu apvali reikiamose vietose, ne taip kaip aš, liekna kaip lenta. Tau tiesiog stinga pasitikėjimo savimi. Kai tik suprasi, kad esi verta gero, rūpestingo vyro, tuomet tokį rasi.
- Kur surasti tokį, svajonių vyrą?
- Jis pats atsiras, kai ateis laikas.
- Kada tik tas laikas ateis? Man jau dvidešimt penkeri, o aš neturiu nei namų, nei vyro.
- Užtat karjerą padarei, kas dvidešimt penkerių būna vadovo dešiniąja ranka, a?
- Bet karjera nepaguos, nenuramins, naktį nesušildys, - tariau giliai atsidusdama, kadaise skaitytus žodžius internete.
- O gaišti laiką su netikusiu vyru? Tau to reikia?
- Rima, neleisk man susidėti su tokiu „Alfonsu“ ateityje, primink man, kad esu verta geresnio, gerai?
- Pažadu. Ir patikėk, aš įvykdysiu savo pažadą. Tik paskui nesiskusk, – karingai nusiteikusi, atsakė Rima.
- Gal nori kavos, aš kaip tik gėriau prieš tau ateinant.
- Išgerkim.
Nuėjome į virtuvę, pamačiau paliktą laišką gulinti ant stalo, šalia nebaigtos gerti kavos puodelio. Visai apie jį pamiršau. Padaviau Rimai, kad perskaitytų.
- Negali būti! – perskaičiusi, tarė iš nuostabos įsižiojusi Rima, žiūrėdama bet nematantį manęs, bandanti „suvirškinti“ neįtikėtiną žinią.
- Aš ir taip sakau. Bobulia tikriausiai ne viso proto, kodėl man? Nejau neturi giminių?
- O gal visi išvyko į užsienį, tai ir nėra likusiųjų Lietuvoje, - spėlioja ji.
- Aha, atsikraustysiu į namą, atvažiuos jos giminės, pradės mane varyti, ar paduos į teismą, kad priverčiau, vargšę vienišą bobulę palikti namą, man nedoreliai. – tariau sarkastiškai. - Kam man to reikia?
- Ką? Nejau bijai? Čia gi tavo šansas. Po tėvų mirties netekai visko už skolas, o dabar tau „iš dangaus“ nukrito namas, o tu čia sėdi ieškai „atmazkių“? – stovi įsisprendusi rankas į šonus ir gręžia mane piktu žvilgsniu.
- Nieko aš neieškau, - nervingai pašokusi, vaikštau pirmyn atgal, - kaip tu įsivaizduoji aš jaučiuosi?! Rajono kaimynė - bobule, kurią aš mačiau tik keletą kartų, paliko man savo namą. Už ką? Aš su ja tik porą kartų kalbėjau. Kalėdų progą kartu su ja atsigėriau arbatos, kelis kart pasisveikinau. Kaip manai už tai galima palikti namą?
- Jei ji tau paliko, reiškia tam turėjo savų priežasčių, - nenusileidžia Rima atsistojusi priešais mane, - pati pagalvok. Ji buvo viso proto, kai ją matei paskutinį kartą?
- Bobulė, kaip bobulė, - sustojau vidury kambario, prisimindama, - Kažkur prieš mėnesį ėjom kartu iš turgaus, padėjau jai nešti produktus. Prieš tai dar kalbėjome, buvo normali.
- O testamentas parašytas prieš tris, - pergalingai konstatavo Rima, rodydama į datą laiške. – Taip kad jei prieš mėnesį buvo viso proto, tai prieš tris juo labiau. Eik ir atsiimk, tai kas tau priklauso, – spaudė mane nerimstanti Rima. - Kas tau pasidarė?
- Aš bijau, jei mane pradės bobulios giminės engti.
- Nuo kada tu pradėjai bijoti sunkumų? – nenurimsta mano draugė. - Ir kas per, kas būtų jeigu būtų. Aš tavęs neatpažįstu. Ar čia tikrai tu? – šaukia ant manęs. - Dar būdama paauglė, visko netekusi, nepalūžai, sugebėjai baigti studijas ir atsistoti ant kojų. Ne kiekviena tai pajėgtų. Dar ir mane skatinai, kad nebijočiau ir eičiau įsidarbinti į tarptautinę korporaciją, tik tavimi paskatinta sukaupiau drąsą ir dabar tik tavo dėka, turiu gerai apmokamą darbą. Problemas reikia spręsti kai jos atsiranda, o ne pačiai jas išsigalvoti.
- Rima, nurimk. Tu pati pagalvok, kaip aš galiu priimti namą, jei nesu jo verta?
- Iš kur pas tave, tas verta, neverta? Tu nematai kokia tu stipri, esi nuostabi, bet kažkodėl savęs nevertini. Gal bobulia, būtent tai tavyje pamatė, todėl nusprendė, kad esi vertesnė už kitus, tai priimk jos paskutinę valią. – Atsistojusi, pakeltu tonu, emocingai mojuodama rankomis, dėstė savo mintis Rima. - Ji karste apsivers, sužinojusi, kad paliktas tau namas, atiteko valstybei, nes tu nesukaupei drąsos ir jauteisi neverta. Ir žinai ką? – Netikėtai Rima pradėjo juoktis, – padaryk tai dėl to, kad Robertas sau nagus nusigraužtų, kai po išsiskyrimo su juo, tu – per prasta mergina, atsikraustysi į nuosavą namą.
- Čia tai svarus argumentas, – tariau bandydama sulaikyti besiveržiantį juoką. Nesusilaikiau ir pradėjau juoktis.

II skyrius

Pirmadienio rytą stovėjau notaro biure, laukdama kol priims. Pasižiūrėjau į veidrodį priimamajame, į mane žiūrėjo, aukšta, moteriškų formų, gražiai padažytu rudų akių, šviesiu elegantišku švarkeliu, simpatiška dvidešimt penkerių metų moteris.
- Panelė Sandra, prašome užeiti, ponas Bernatonis jūsų laukia, – pakvietė mane jauna sekretorė.
- Labas rytas, man atėjo laiškas, aš dėl testamento, - pasakiau įėjusi į erdvų kabinetą, rodydama laišką.
- Sėskitės, - tarė pliktelėjęs notaras, nuėjo prie spintos, ištraukęs storą aplankalą su juo grįžo prie didelio lakuoto stalo. Žiūrėjau, kaip jis atvertė reikiamą puslapį, paskaitęs tarė, - ponia Kvedaravičienė paliko jums nuosavybės teisę į namą esanti Vilniuje, Vitebsko gatvėje be teisės parduoti, perleisti, nuomoti ar kitaip disponuoti šiuo turtu. Jus privalėsite jame gyventi ir jo rūpintis.
- Ką??? – net įsižiojau iš nuostabos. – Ar taip galima? - pasiteiravau suraukusi antakius, bandydama suvokti, ar man tai priimtina.
- Galima, jums iškeltos tokios paveldėjimo sąlygos. – patvirtino notaras.
- Bet gal ji turi giminių, gal kas protestuos, – pasimetusi lemenu.
- Ponia Kvedaravičienė suderino su savo artimaisiais, dėl šio testamento, artimųjų atsisakymą jūsų naudai aš turiu. Šis namas pereina jums teisėta nuosavybe, ji galima bus perduoti tik testamentu. Ar viskas aišku? – klausia į mane žiūrėdamas.
Sugebėjau tik linktelėti.
- Pasirašykite čia ir čia, - rodydamas parkeriu reikiamą eilutę, aiškino notaras. - Mokestį sumokėsite pas sekretorę. Viso gero.
- Viso gero, – atsisveikinusi išėjau iš kabineto.
Aš „apakus“ Dabar namas mano. Mano! Neįtikėtina, bet - faktas.
Paėmusi namo raktus einu į Vitebsko gatvę, apžiūrėti savo turto. Savo – maloniai skamba. Ar galėjau apie tai pasvajoti? Niekada, buvau tikra kad tai neįmanoma.
Rasų rajono bendrija „Kolonijos sodai“ - senų, dviejų trijų aukštų namų kvartalas, daugumoje su nedideliais žemės lopinėliais prieš arba už namo. Kiekvienas stengiasi jį apželdinti, kas gėlytes, kas krūmų gyvatvorę, kas medelį, gyventojų pastangų dėka, rajonas sužaliavo. Ypač gražiai atrodo dabar, kai saulė jau maloniai šildo, sužaliavo ir pražydo augalai. Akmenimis grįstas kelias, suteikia senovinio žavesio šiam rajonui.
Priėjau prie namo, aplink jį, seni mūriniai namai su įskilusiu, kai kur nubyrėjusiu tinku. Medinė tvora apjuosusi namą pasenusi, kai kur išlūžusi, kai kur papuvusi. Vieno aukšto namas su dideliu rūsiu ir mansarda. Sienos nuo laiko tekmės, kai kur patamsėjusios, atšokęs nutrupėjęs tinkas. Apsamanojęs šlaitinis stogas, kadaise buvusių rudų čerpių. Virš durų vos matomi statybos metai 1902. Gerai įsižiūrėjus galima pamatyti, kad anksčiau vietoj devyneto buvo nulis. Hm.. keista, kam taip daryti? Gal kai rekonstravo pakeitė metus. Koks skirtumas, kas ten ką taisė, svarbiausia - namas mano. Visą kitą sutvarkysim, išmesim, pataisysim. Įėjau pro vartelius, kurie su girgždesiu atsivėrė, įspėdami aplinkinius apie nelauktą viešnią. Namo priekyje nedidelis apžėlęs žemės lopinėlis, kelių metrų akmeninis takas veda link trijų laiptelių ir kadaise nudažytų ruda spalva, sutrūkinėjusiu, apsilupusių namo durų.
Atrakinau duris senoviniu delno didžio raktu, dabar tokių nebėra, vos pravėrusi duris iškart pakvipo seniena ir pelėsiu. Taip kvepia kaimuose močiučių namai. Įėjau į erdvų prieškambarį, priešais laiptai vedantys į viršų ir į apačią, iš dešinės erdvi virtuvė su valgomuoju, iš kairės svetainė su žydiniu. Čia tai bent! Nesitikėjau, kad bus ir židinys, aš sužavėta. Man patinka žydiniai, jie suteikia tikrą namų jaukumą. Užlipau laiptais į viršų, keturi erdvus miegamieji, su reikalaujančiais didelio remonto, vonios kambariais. Visur reikia keisti baldus, nes esantys mena senus laikus. Tapetus klijavo tikriausiai prosenelė, išblukę tiek, kad rašto nesimato, daug kur atsilupę. Nusileidau žemyn, keista, kad toks didelis rūsys tuščias, jokio chlamo, arba „labai reikalingų daiktų“, kurie gulėtų pakampiuose arba daiktų kurie „gal kada nors prireiks“ visi tie daiktai, kuriuos mes nunešam į rūsį ir pamirštam apie jų egzistavimą, bet kaupiam ir gailim išmesti, visi tie daiktai, kurių pilni mūsų rūsiai. O čia - ne. Tuščias rūsys po visu namu, didžiulė erdvė, apdulkėjusi ir apaugusi voratinkliais, o jo vidury stovi apdulkėjusios, bet kokybiškos keturios ąžuolinės durys su staktomis viena priešais kita. Jos stovi tarsi sankryža. Į nieką neatremtos. Keista. Kam reikėjo taip sustatyti duris? Nesąmonė kažkokia. Net pasakas prisiminiau, į kairę nueisi - arklį prarasi, į dešinę... nebepamenu ką, bet kažko būtinai neteksi. Paskui išsiaiškinsiu su durimis. Dabar reikia sutvarkyti, apstatyti namą, pritaikyti savo poreikiams ir išsikraustyti iš nuomojamo kambario.

Pradžioj sveikinimai už ryžtą ir narsą kurti lietuvišką romaną Labai norėtųsi, kad jis būtų turiningas, įdomus, išlaikytų gražią ir turtingą mūsų kalbą, netaptų panašus į sms žinučių turinį ar perpasakotą filmą.
Kažkada rašiau knygas. Buvau susiradusi leidyklą, susiradau recenzentą. Deja, knygai išleisti reikėjo didelės pradinės pinigų sumos, kurios neturėjau, tad knygos rankraščiai liko numesti.

Ko aš pirmiausia ieškau šiuolaikiniuose romanuose? Cinkelio skaityti, "valgyti" jį naktimis. Deja, dabartiniuose romanuose to cinkelio nerandu. Pradedi skaityti, skaitai, skaitai, o kaip veiksmo nėra, taip nėra
Labai gerai tą parodė knyga apie Harį Poterį. Skaitėt? Pamenat? Intriga nuo pirmo psl iki paskutinio. Tai va, jūs pradėjote ne nuo intrigos. Iš tiesų intriga lyg ir buvo pradžioj, pas notarą, bet jos iki galo neišnaudojot. Labai daug nereikalingų frazių, kurios neturi jokios įtakos romanui, tik tuščių vietų užpildymui. Pagalvokit, ar tikrai reikalingos tos mandagumo frazės tarp sekretorės, notaro ir bobulytės? Pagalvokit visada, ką romanui jos duoda? Ar bus tolimesniuose įvykiuose sutinkama mandagioji sekretorė? Jei ne, tai gal neverta jai ir skirti tiek rašymo?
Iškilo klausimas man dar ir loginis: kas bent kiek susidūręs su teise žino, jog visi notarinei veiksmai atliekami tik su pasais. Skaičiau ir mąsčiau, o iš kur bobulytė gavo herojės pasą ar bent jau paso duomenis, jei buvo jos visai nepažįstamos? Notarai nesudarinėja sutarčių su žmonėmis-vaiduokliais, besiremdami tik kokios bobulytės liudijimais. Pergalvokite šį variantą, nes jis labai neįtikinamas
I skyriaus antra dalis man iš viso nuobodi. Žiovavau. Kam tos nereikalingos daugžodžiavimo frazės su drauge? Kokią meninę vertę jos duoda? Ką jos nori pasakyti? Vietoj ištemptų dialogų buvo galima parašyti trumpai herojės psichologinę būklę po išsiskyrimo su draugu.
Namo aprašymas man patiko, suintrigavo
Ir dar yra gramatinių klaidų, bet apie tai vėliau.

AČIŪ už pastabas

Dėl paso.
Man reikia, kad heroje nustebtų, kad būtų netikėta.
Nepamirškite, kad romanas fantastinis, juk iš notaro negausi pranešimo jog kažką paveldėjai, kol pati nesikreipsi.

II dalyje pažindinau skaitytojus su drauge ir šiek tiek herojes praeitimi.

Pagalvosiu, kaip perrašyti įdomiau

Ačiū jūsų pastabos labai vertingos

Net jei romanas fantastinis, jis bent iš pat pradžių turi laikytis loginės sekos
O jei pabandytumėt pradėti ne nuo bobulytės formalumo pas notarą(nes kaip ir rašiau anksčiau-nėra intrigos, tik nereikalingi mandagumo pokalbiai), o nuo anksti ryte iš paštininko gauto registruoto laiško kvietimui pas notarą priimti palikimo? Skaitytojui intriga-koks palikimas(juk laiške nebus parašyta, o gal milijonas dolerių? Dėl ko ir pan.). Tada ramia širdimi dėstot, kaip nuvyksta ji pas notarą, o ten belaukiantis ir bobulytės advokatas, kuris neva tvarkė jos reikalus(tokiu būdu išvengiat skaitytojų minčių apie pasą). Kaip supratau, bobulytės jau nebėra, ji mirė, tad vėl gi, kokia prasmė pirmuosiuose sakiniuose ją aprašyti? Lai ji iškyla herojai tik kaip prisiminimas, gal kur susidūrusi buvo su ta bobulyte, gal įsiminė kažkokią bobulytės detalę("mane visada traukė tiesi senyvos moters laikysena. Ji turėjo kažkokios paslaptingos gracijos. Ir nors ėjo pasiramsčiuodama lazdele, bet ta lazdelė daugiau buvo kaip puošnus aksesuaras ir bla, bla, ir t.t."), gal kažkokį susidūrimą su ta bobulyte, vėl gi galima rašyti, koks tas susidūrimas buvo, kas jame keisto, gal įsikišo į herojės santykių su buvusiu draugu aiškinimąsi? Suprantat? Per prisiminimų prizmę jūs laimit daug daugiau:
1. Nėra nereikalingo daugžodžiavimo.
2. Išvengiat protingesnio skaitytojo pamąstymo teisiniais klausimais.
3. Sukuriat didesnę intrigą, nei kad nuosekliai aprašydama, ką veikė bobylytė, ką ji ten darė, ką sakė, ką paliko ir pan. Lai namo paveldėjimas lieka skaitytojui intriga iki apsilankymo pas notarą. Beje, jei pas notarą bus dar ir advokatas, tai išsispręs ir rakto perdavimo situacija, kuri man irgi kėlė klausimus.
4. Per prisiminimų prizmę jūs sukuriat įvaizdį ne tik apie bobulytę, bet ir apie heroję. Sakiniai "Veidrodyje ji pamatė savo atvaizdą<...>" toks nuobodus ir nuvalkiotas, kad skaitytojui nebelieka fantazijos įsivaizduoti herojės. Tiesiog viską sukramtot. Iki piurės. O palikit paslaptį-ir laimėsit.

Grįžau namo vakare. Tik spėjau nusiauti batelius, skambutis į duris, atidarau:
- Sveika, kur gi tu pradingai? – klausia įeidama pro duris susirūpinusi Rima.
- Sveika, užeik, buvau pas notarą, paskui ėjau apžiūrėti namo.
- Vis dėl to ryžaisi, - džiaugsmingai šyptelėjo.
- Aha.
Nuėjusios į virtuvėlę, pasidarėme arbatos su sumuštiniais, žinau, kad Rima mėgsta bekalbėdama išgerti puodelį ir užkrimsti. Jos figūrai tai nekenkia. O atviriausi ir intymiausi pokalbiai kažkodėl vyksta virtuvėje. Kodėl? Nežinau.
- Na, pasakok, kaip ten? – nerimsta Rima, atsisėdusi ant perdažytos taburetės, menančios senus laikus.
- Kaip, kaip reikia įdėti daug darbo ir investicijų.
- Hm, kalbi kaip darbe, atsipalaiduok, tu ne darbe, tu su manimi virtuvėje, - šmaikštauja Rima, - o jei tik išvalyti, sutvarkyti, galima būtų gyventi?
- Gyventi galima, – atsidustu, - viską supirksiu po truputį. - Papasakojau viską apie namą, tik nutylėjau apie rūsį. Kodėl? Nežinau, bet kažkodėl nusprendžiau, bent kol kas nesakyti apie keistas duris.
- Kaip noriu greičiau pamatyti. Kada kraustysiesi? - tarė mano draugė spindinčiom iš nekantrumo akim.
- Norėčiau kuo greičiau, žiūrėsiu, kaip greitai jį sutvarkysiu. Dar reikia sutarti su kambario šeimininke, ji turėtų šįvakar grįžti.
- Su ja sutarsi, ji faina bobulka. – tarė numodama ranka.
- Gal turi kokią pažįstamą, kuri ieškosi kambario, kad nepalikti bobulios be pajamų šaltinio? Ji gi pensininkė, išgyventi ir susimokėti už butą, vien tik iš pensijos, jai bus per sunku.
- Reiks paklausinėti.
- Ryt bandysiu darbe paimti porą savaičių atostogų, kad galėčiau ramiai susitvarkyti.
- Manai išleis?
- Tikiuosi. Ketvirčio planai perduoti, ataskaitos padarytos. Porą savaičių be manęs išgyvens.
- Jei reiks pagalbos, sakyk.
- Būtinai, į ką gi aš dar kreipsiuos, - atsakiau šypsodamasi, dėkinga jai už rūpestį.
- Gerai, bėgu, būk ant ryšio, ate.
Palydėjusi Rimą grįžau į virtuvę susimąsčiusi apie staigiai pasikeitusi gyvenimą. Viskas įvyko per daug netikėtai, gal todėl ir nešokinėju iš džiaugsmo, o džiaugtis yra kuo. Gyvenimas moka pateikti staigmenas. Nuosavas namas – tai svajonių išsipildymas. Išsišiepiau iki ausų. Pakilioje nuotaikoje, niūniuodama dainelę, išploviau puodelius, pastačiau į seną spintelę, išgirdau, kaip atsidarė durys, grįžo buto šeimininkė.
Ji pensininkė, vaikai ir anūkai užsienyje, ji čia viena, kad nebūtų liūdna ir šiek tiek prisidurti prie menkos pensijos, išnuomojo vieną kambarį. Ji buvo man, kaip močiutė, kurios niekada neturėjau, rūpinosi manim, kepė blynus ir priekaištavo, kai išeidavau į darbą nepapusryčiavus. Rūpesčiu ir dėmesiu apgaubė mane šį senolė. Prisirišau prie jos, per porą metų, gyvendama pas ją.
Papasakojau jai, apie paveldėtą namą, pranešiau kad išsikraustau.
- Džiaugiuosi dėl tavęs, vaikelį, - pasakė buto šeimininkė, - pagaliau tau pasisiekė. Žinoma kraustykis, į savo namus. Amžiną atilsį duok Viešpatie Kvedaravičienei už paliktus namus našlaitei. Įsikurk ir būtinai aplankyk, kai turėsi laiko, o dėl manęs nesijaudink, - apkabindama mane, tarė senolė.
- Ačiū jums už viską o labiausiai už jūsų rūpestį. Nepažinojau savo močiutės, bet ji tikriausiai būtų tokia kaip jus, kitokios nei nenorėčiau, - su ašaromis akyse apkabinau ją.
Mačiau, kad jos akys irgi pritvindytos ašaromis, bet ji kaip ir mes visi slepia savo jausmus. Nusisukusi nubraukė nekviestas ašaras ir nuėjo į savo kambarį. Stovėjau ir žiūrėjau kaip ji susikūprinusi nuo metų naštos, lėtai eina koridoriumi, savo kambario link.
Atsisėdusi kambarėlyje ant senos nugulėtos, girgždančios sofos, surašiau sąrašą, ko man labiausiai reikia namui ir nuo ko pradėti. Sudariau veiklos planą, ką reiškia pripratusi darbe planuoti ir numatyti tikslus, jau taip elgiuosi ir su asmeniniais reikalais.
Pradžiai, reikia darbe paimti porą savaičių atostogų. Kad galėčiau sutvarkyti namą, nupirkti valymo priemonių. Nueiti į Registrą užregistruoti jį savo vardu. Atsivesti internetą, kaip be jo? Kad bobule jį turėjo, o juo labiau naudojosi, abejoju. Man reikia naujos virtuvės ir jos įrangos, ir svarbiausia – lovos. Veiksmų planas numatytas, iš ryto imsiuosi jį vykdyti. Susiplanavusi ramiai nuėjau miegoti.
Atsikėlusi anksti iš ryto, paskambinau į darbą, sutariau dėl atostogų. Kaip bebūtų keista išleido be problemų, tik prašė atsiųsti atostogų prašymą. Atsisėdusi prie nešiojamo kompo, greitai parašiau prašymą, atspausdinusi jį pasirašiau, nufotografavau ir persiunčiau į personalo skyrių. Taip, su darbo reikalais baigta. Dabar parduotuvė ir namo valymas. O gal ne, pradėsiu nuo kavos, o paskui parduotuvė. Nuėjusi į virtuvę pasidariau kavos. Gurkšnodama, susimasčiau apie savo gyvenimą. Kodėl leidau Robertui su savimi taip elgtis? Dabar, kai blaiviu protu pagalvoju, kaip jis su manim elgėsi, pačiai darosi bloga. Jis mane išnaudodavo, o aš, kvailė, dar ašaras dėl jo liejau. Daugiau niekada nesileisiu būti išnaudojama – niekada.

Su maišais valymo priemonių stoviu priešais savo namą. Drąsiai žengiau pro duris ir ėmiausi valymo, bei pritaikymo gyventi veiksmo plano. Vakare abiejų aukštų, langai išplauti. Žinote, kuo gerai vienas kambarys? O gi tuo, kad ten tik vienas langas. Name gi tu langų.. po penkto lango nebeskaičiavau. Pavargusi sėdžiu virtuvėje prie stalo, galvodama iš kur gauti jėgų nueiti iki namų. Buvo toks jausmas, kad namas nenoriu, kad išeičiau, keista. Gal pervargau, kad galvoju, ką galvoja namas. Vos vilkdama kojas grįžau į nuomojamą kambarėlį, jėgų susidėti savo daiktus nebeturėjau, griuvau į lovą ir smigau į sapnų karalystę.
Atsibudau su mintimi, - kaip ten mano namas be manęs? Hm.. Kaip, kaip, stovi kaip ir anksčiau. Supykau ant savęs už kvailas mintis. Kas per mintys?
Susidėjau savo daiktus, o jų visai nedaug, tik drabužiai ir nešiojamas kompiuteris su spausdintuvu, nepirkau sau nieko, nes kol neturėjau nuosavo busto žinojau, kad ką benupirkčiau kraustymosi metu reiks kažkaip gabenti, todėl, jokių stambių savo daiktų neturiu. Nuoširdžiai atsisveikinau su kambarėlio šeimininke ir patraukiau link Vitebsko gatvės. Eiti netoli vos per vieną gatvę.
Stoviu priešais namą, vėlyvo pavasario saulė maloniai šildo, žiūriu, aiškiai užvakar buvau per daug skeptiška namo atžvilgiu ir jo aplinkai. Ką reiškia langus išplauti, namas gražiau atrodo, nebe toks apšiuręs.
Įėjau, o viduj taip gera, lig būčiau čia laukiama ir savo vietoj, tarsi po ilgų klajonių grįžčiau namo. Iš to netikėtai apėmusio jausmo paglosčiau sieną, praplyšusiais tapetais, ji buvo šilta prisilietus, pro langus švietė saulė pripildydama namą šilumos ir jaukumo. Nuotaika pakilo, širdis džiaugiasi - aš turiu namą, pati geriausią, pati nuostabiausią ir tokį savą. Apėjau savo valdas, taip gera. Pilve iš džiaugsmo plazdena drugeliai. Stoviu susiliedama su namo aurą.
Mano idiliją sugriovė skambutis į duris. Atėjo interneto meistras. Palikau jį darbuotis pirmame aukšte, pati nuėjau į viršų dėliotis daiktus. Meistras pasikrapštęs tarp laidų, pakabinęs interneto dėžutę greitai išėjo. Įsijungiau kompiuterį ir pradėjau žiūrėti virtuvės, svetainės ir vonios kambarių interjerus, rinkausi tai vieną, tai kitą, tai niekaip negalėjau apsispręsti dėl spalvos, tai dėl dizaino. Pasilikau ties vienu variantu, nusprendžiau, kad virtuvė spintelės bus baltos spalvos, stalviršiai – juodi, plytelės - bordinės, su dideliu pietų stalu, o svetainė pastelinių spalvų su baltu odiniu svetainės komplektu ir šokoladinės spalvos naktinėmis užuolaidomis. Prieškambaryje noriu didelės spintos stumdomosiomis durimis su veidrodžiais, komoda ir geltonų sienų. Turėtų būti gražu. Vonios ir miegamųjų kambariams parinkau skirtingus šiuolaikiškus interjerus.
Tvarkiausi, bandžiau pritaikyti namą savo reikmėms ir patogumui. Nunešiau nereikalingus man daiktus į didžiulį niekam nenaudojamą rūsį.
Valydama grindis užkliuvau už kėdės, kurią buvau tikra, kad išnešiau. Tikriausiai panaši, paėmiau ją ir nunešiau į rūsį. Grįžtu toliau plauti, žiūriu, kėdė stovi toj pačio vietoj. Kaip tai gali būti??? Aš gi ką tik ją išnešiau. Nueinu į rūsį, įsitikint, kad kėdė ten stovi, o čia analogiška, bet.. Ne, nėra kėdės ir nėra daiktų, kuriuos nunešiau prieš tai. Tuščia!
Kaip taip gali būti? Susiėmusi už galvos atsisėdau ant rūsio laiptų. Buku žvilgsniu žiūrėdama priešais save. Reikia pagalvoti logiškai. Aš valiau grindis. Paėmiau kėdę. Nunešiau ją į rūsį. Grįžau.. ji stovi vietoj. Vietoj! Taip nebūna. Ir jokios logikos čia nėra.
Sumišusiais jausmais pabaigiau darbą. Pavargusi pasidariau puodelį mėtų arbatos, taip skaniai pakvipo mėtomis, atsisėdau prie čia buvusio seno stalo, ant tos pačios kėdės, kurią kelis kartus bandžiau išnešti. Pagalvojau, kad kažkas čia išprotėjo, o taip kaip aš čia viena, išvada - neguodžianti. Atsidusau, reikia pailsėti. Geriu arbatą žiūrėdama pro švariai išplautą langą, žalia ir gražu, kaimynų krūmas geltonai žydi, reiks ir man gėlyčių pasodinti, kad džiugintų akis. Baigusi gerti pakilau laiptais į viršų ir nuėjau į savo kambarį miegoti.

Niekas daugiau, žiūriu, neišsako savo nuomonės, nepadeda merginai.



Šitos informacijos visai nereikia. Nuobodu ir nieko neduoda

Loginė klaida: anksčiau rašėte, kad nėra ten lovos. Iš kur ji atsirado po namų tvarkymo?

Ačiū
nepastebėjau

Dabar galvojų iš kur lovą paimti

IV Skyrius

Pirmas rytas savo namuose. Guliu lovoje, žiūriu į užlietą saulės spinduliais kambarį. Apėmė geras jausmas. Nuosavas namas tai vieta kur gali „suleisti šaknis“ ką bedarytum, žinai, kad darai sau. Nuotaika pakilo į padebesius, leidausi laiptais į virtuvę besišypsodama. Išvirusi kavos, atsisėda prie stalo ir surašiau pirkinių sąrašą. Įjungusi kompiuterį, peržiūrėjau pasirinktus baldus ir busimus kambarių interjerus, likau patenkintą tuo ką išsirinkau, jei per naktį neapsigalvojau, reiškia teisingas pasirinkimas. Patikrinau elektroninį paštą ir išjungiau. Jei kompiuterio neišjungsi, gali visą dieną prie jo praleisti ir to nepastebėti, o pas mane dar ilgas darbų sąrašas.
Ėmiausi darbo. Galų gale atėjo laikas tvarkyti rūsį. Nusileidau patogiais laiptais į apačią su kibiru ir šluota, apžiūrėjau veiklos plotą. Tuščia apdulkėjusi ir apaugusi voratinkliais, ilgai nenaudota didelė erdvė ir keturios geros, kokybiškos medinės durys, kurios stovi neatremtos į nieką, vienodais atstumtais viena nuo kitos, paskaičiavau žingsniais, gavosi po 7 žingsnius. Pabandžiau pajudinti - nejuda ir kaip jos tik laikosi? Nesimato, kad būtų pritvirtintos. Apėjau aplink, ant bajerio nusprendžiau atidaryti duris – neatsidaro ir ką su jomis daryti? Hmm.. Apie tai pagalvosiu vėliau, dabar reikia dirbti, o tai šiandien nieko nepadarysiu. Ėmiausi darbo, viską išvaliau, voratinklius nuėmiau, išploviau grindis. Nepagalvokit, kad ten kokios prastos betoninės grindys. Ne. Grindys parketinės. Jai jus vėl akimis grįžote ir vėl perskaitėt „parketinės“ tai taip, jus perskaitėt teisingai. Grindys tikrai parketinės. Neįtikėtina ar ne?
Kaip rūsiui per daug geras apšvietimas. Žinot koks apšvietimas rūsiuose? Aha, teisingai, viena lemputė kabanti ant vargano laidelio, o čia normalios įmontuotos į lubas šiuolaikinės ledinės lemputės, kai visame name seni sukriošę baldai. Ar ne per gerai rūsiui? Pabaigusi valymo darbus, paėmiau kibirą su šluota, eidama prie laiptų, netoli jungiklio pamastebėjau sienoje nišą. Hmm.. Keista, kodėl anksčiau jos nemačiau? Įsižiūrėjau, dar keisčiau, kai keiti žiūrėjimo kampą išryškėja kažkoks užrašas. Kuo ilgiau stovėjau ir žiūrėjau į nišą, tuo aiškesnis darėsi tekstas:
Namo su portalais taisyklės
1. Namas rūpinasi durininke, ji rūpinasi namu.
2. Blogą linkintis neįeis pro portalo duris.
3. Portalo duris gali atidaryti tik durininkė.
4. Visi kas name, ar pereiną portalą supranta, bei kalba kitų pasaulių kalba.
Jei visos taisyklės aiškios pridėk didįjį pirštą prie nurodytos vietos.
Apačioje po taisyklėmis buvo apvalus ženklas ir atsirado noras prisiliesti, mano ranka pati pradėjo artintis prie jo, tačiau priartėjus trauka nutruko, lig suteikdama galimybę apsigalvoti, bet aš jau žinojau, kad sutinku ir prisiliečiau.
Aauč, skausmas pervėrė pirštą, akyse blykstelėjo, atšokau nuo nišos, stoviu išsigandusi negalėdama pajudėti. Širdis daužos kaip pašėlusi. Kas čia ką tik įvyko? Pakėliau pirštą pažiūrėti, iš piršto prasisunkė lašelis kraujo. Skausmas atlėgo, vėl pažiūrėjau į nišą, užrašas joje paraudo ir nyko mano akyse. Negalėdama tuo patikėti, stovėjau žiūrėjau į jį, pamirksėjau, rankomis patryniau akis. Kokia buvo mano nuostaba, kai aš stovėjau ir žiūrėjau į lygią sieną. Jei kas stebėtų mane iš šalies, pamatytų jog stoviu spoksodama į lygią sieną. Jokios nišos nėra. Gal neaiškiai parašiau, nišos - nėra! Negalėdama tuo patikėti, pridėjau ranką prie sienos, pavedžiojau, apčiupinėjau ją - ligi sieną. Kas čia dabar įvyko? Gal man pasivaideno? Einu pailsėsiu, gal šių dienų įtampą taip pribloškė, kad man jau vaidenasi.

Sveikos tos kurios pradėjo skaityti mano knygą.
Atsiprašau, kad dingau iš eterio
Kai ką pakeičiau kai ką palikau. Pradedu iš naujo
Papildyta:
I skyrius

- Laba diena, aš pas notarą Bernatonį, dėl testamento, - kreipėsi į sekretorę įėjusi senolė, drebančiu balsu.
- Ponas Bernatonis jūsų laukia, praeikite prašom, - palydėjo į kabinetą, jauna notaro sekretorė.
Garbingo amžiaus, ne aukšta, solidi ponia, sidabriniais trumpais plaukais, krentančiais ant raukšlėto veido, pasirėmusi lazdele, lėtai įėjo į notaro kabinetą.
- Prašome prisėsti pone Kvedaravičienė ir pasirašyti, - tarė notaras rodydamas jai brangiu parkeriu, kad nesuklystų ir nesugadintų jau paruoštų, testamento dokumentų, - čia ir čia. Ačiū. Vienas egzempliorius jums, vienas man, kitas bus išsiųstas jūsų mirties atveju paveldėtojai, jūsų nurodytu adresu, kaip jus pageidavote. – mandagiai paaiškinęs, įdėjo pasirašytus dokumentus į segtuvą.
- Ačiū, viso gero, – atsisveikino, sunkiai stodamasi, senolė.
Išėjusi iš notaro kabineto, ištraukė senjorams skirtą didelį, mygtukinį mobilų telefoną, drebančiu pirštu paspaudė žalią ragelį, kuris surinko paskutinį rinktą numerį.
- Klausau, - pasigirdo ragelyje po antro signalo sodrus vyriškas balsas.
- Testamentas pasirašytas, aš pasirūpinau namu. Ji - durininkė, tai nekelia abejonių, namas ją priėmė.
- Mes Jums dėkingi, jus gera namo sergėtoja. Naujoke mes pasirūpinsime, kai tik ji aktyvuos namą.
- Sudiev.
Ragelyje pasigirdo trumpi signalai.


Po trijų mėnesių.

Ankstyvą šeštadienio rytą, mane pažadino skambutis į duris. Gulėdama lovoje pramerkiau akį, jei neatidarysiu, gal išeis, nereikės keltis, antklode užsiklojau galvą. Nenoriu keltis, ir taip puse nakties nemiegojau.
Skambutis kartojosi dar ir dar, nervindamas mane. Kas toks įkyrus? Nejau nesupranta, jei neatidaro reiškia nėra arba nenori.
Skambutis vėl pasikartojo varydamas mane į neviltį. Teks keltis. Nenorėdama palikti šilto guolio susivyniojau į antklodę, nuleidau kojas ant šaltų grindų, per kojas nubėgo šalti šiurpuliukai, net susipurčiau ir nuėjau atidaryti durų.
- Labas rytas, jums registruotas laiškas, pasirašykite, - pasakė paštininkė, šabloninę frazę, įteikdama man voką. Nekreipdama jokio dėmesio į mano nepatenkintą veido išraišką.
- Ačiū, - pasirašiusi, uždariau duris, murmėdama sau po nosimi: net per išeigines neleidžia pamiegoti. Kodėl paštininkai laiškus atneša ankstį ryte?
Mažutėje, penkių kvadratų, seniai nemačiusioje remonto virtuvėje, aplupusiais dažais, pasenusiais baldais, pasidariau kavos. Atsisėdau susivyniojusi į antklodę ant kelis kart perdažytos taburetės, atplėšiau voką. Gerdama karštą kavą, skaitau ant oficialaus notarinio blanko atspausdinta laišką. Beskaitant laiške esantį pranešimą, mano akys, su kiekvienu sakiniu, vis labiau plėtėsi iš nuostabos. Miegas išsisklaidė akimirksniu.
Negali būti! Aš gavau palikimą. Kaimynė, pone Kvedaravičienė, iš gretimo namo, testamentu paliko man savo namą. Neįtikėtina! Žiūrėdama į laišką, negalėjau apsispręsti, džiaugtis ar liūdėti. Beveik nepažįstamas žmogus palieką tau ne menkniekį, o visą namą. Po bemiegės nakties ir taip mintys sujauktos, o čia, tokia žinia. Reikia šiek tiek laiko nurimti ir surikiuoti mintis.
Nuėjusi į vonią nusiprausti, pasižiūrėjau į veidrodį, rudos akys patinusios nuo ašarų ir paraudusios aplinkui, susivėlę plaukai, išvada - atrodau nekaip. Nusiprausiau šaltu vandeniu, kad nuimčiau akių patinimą ir grįžau į virtuvę, toliau gerti kavos. Į lovą grįžti nebeapsimoka, vis tiek pažadino ir jau atsikėliau.
Nespėjusi baigti gerti kavos bei sudėlioti minčių, vėl skambutis. Atidarau spėliodama, kam dar nesimiega, ankstų šeštadienio rytą, kad nekantraudamas ateina pas mane.
- Sveika, - žvaliai pasisveikina mano geriausia draugė Rima. Aš žinoma džiaugiuosi ją matydama, bet juk ne ankstų šeštadienio rytą, kai normalūs žmonės bando išsimiegoti po darbo savaitės.
- Labas, užeik. Ko tau nesimiega? – nepatenkinta jos žvalumu veduosi į kambarį, kvepianti kava. Dar nuo studijų laikų atsimenu, kai gyvenome viename bendrabučio kambaryje, kad ji vieversys, visada iš ryto žvali, ne taip kaip aš – pelėda.
- Kas nutiko? – įsižiūrėjusi į mane, klausia suraukusi antakius.
- Vakar mane atleido iš darbo, ne gana to, vakare išsiskyriau, tiksliau, mane paliko Robertas, - akys pritvinko iš nuoskaudos ašaromis.
- Ką? Kodėl? – jos akyse atsispindėjo nuoširdus susirūpinimas.
- Direktorius panoro įdarbinti į mano vietą, savo meilužę, iš kito skyriaus ir pasiūlė išeiti šalių susitarimu, nes vietos jam reikia dabar. O Robertas.. – giliai atsidusau, - kai jam pasakiau jog atleido, tikėjausi kad paguos, palaikys, o jis tiesiog informavo, kad mes išsiskiriam.
- Šunsnukis, - piktai išrėžė Rima, - "Alfonsas" sėdėjo tau ant sprando, išnaudojo tave. Gerai kad jo atsikratei.
- Ne aš jo atsikračiau, o jis manimi, - pataisiau ją. - Dabar kaip ir priklauso, sąžiningai depresuoju, – tariau atsidusdama. - Visą naktį nemiegojau, galvodama, kodėl man taip nesiseka ir ką dariau ne taip. Dabar esu oficiali bedarbė ir pamesta mergina.
- Nesijaudink, surasi geriau apmokamą darbą ir daug geresnį vyrą, kuris bus pasiruošęs tave ant rankų nešioti.
- Vargu, - nudelbiau akis, - darbą turėjau tikrai gerą, o vyrai.. velniop juos. Nenoriu vėl būti skaudinama, geriau būsiu senmerge.
- Tu pernelyg ryški moteris, kad liktum senmerge, - atrėžė nerimstanti Rima, - tave vyrai rite rija akimis. Pasižiūrėk į save, tu graži, aukšta, protinga, apvali reikiamose vietose.
- Kur surasti gerą, rūpestingą, svajonių vyrą? – klausiu svajingai, užrietusi akis į lubas.
- Jis pats atsiras, kai ateis laikas.
- Kada tik tas laikas ateis? Man jau dvidešimt penkeri, o aš neturiu nei namų, nei vyro.
Per vieną dieną gyvenimas sugriuvo ir jau ne pirmą kartą. Aš ištversiu, žinau, kad ištversiu, buvo ir blogiau, kai per vieną akimirką žuvo mano tėvai. Buvau jaunesnė ir likau visiškai viena. Pasisiekė kad buvau pilnamete, kitaip dar į globos namus išsiųstų. Reikia tik laiko, tai išgyventi ir guostis mintimi, jog kas mūsų nenužudo padaro stipresniais. Svarbiausia - nepalūžti.
- Gal nori kavos, aš kaip tik gėriau prieš tau ateinant.
- Išgerkim.
Nuėjome į virtuvę, pamačiau paliktą laišką gulinti ant stalo, šalia nebaigtos gerti kavos puodelio. Visai apie jį pamiršau. Padaviau Rimai paskaityti.
- Negali būti! – perskaičiusi, tarė iš nuostabos įsižiojusi Rima, bandanti „suvirškinti“ neįtikėtiną žinią.
- Aš ir taip sakau. Bobule tikriausiai ne viso proto, kodėl man? Nejau neturi giminių?
- O gal visi užsienyje, nėra likusių Lietuvoje, - spėlioja ji.
- Aha, atsikraustysiu į namą, atvažiuos jos giminės, pradės mane varyti, ar dar geriau, paduos į teismą, kad priverčiau, vargšę vienišą bobulę palikti, man nedoreliai, namą. – tariau sarkastiškai. - Kam man to reikia?
- Ką? Čia gi tavo šansas. Po tėvų mirties netekai visko, už skolas, o dabar tau „iš dangaus“ nukrenta namas, o tu čia sėdi ieškai „atmazkių“? – stovi įsisprendusi rankas į šonus ir gręžia mane piktu žvilgsniu.
- Nieko aš neieškau, - nervingai pašokusi nuo taburetės, vaikštau pirmyn atgal, - kaip tu įsivaizduoji aš jaučiuosi?! Kaimynė, kurią mačiau tik keletą kartų, paliko man savo namą. Už ką? Aš su ja tik porą kartų kalbėjau. Kalėdų progą kartu su ja išgėriau arbatos, kelis kart pasisveikinau. Kaip manai už tai galima palikti namą?
- Jei ji tau paliko, reiškia tam turėjo savų priežasčių, - nenusileidžia Rima atsistojusi priešais mane, - pati pagalvok. Ji buvo viso proto, kai ją matei paskutinį kartą?
- Bobulė, kaip bobulė, - gūžtelėjau pečiais, sustojau vidury kambario, prisimindama, - Kažkur prieš mėnesį ėjom kartu iš turgaus kalbėjome, buvo normali.
- Matai? Normali. Eik ir atsiimk, tai kas tau priklauso, – spaudė mane nerimstanti Rima. - Kas tau pasidarė?
- Kaip taip kas? Mano gyvenimas sugriuvo per vieną dieną. – atsakiau suirzusi.
- Gali, žinoma, sėdėti užsidariusi nuo viso pasaulio ir gailėtis savęs, bet gyvenimas tau galbūt siūlo išeitį, o tu jos nepriimi. Atmink, kai gyvenime užsidaro vienos durys atsidaro kitos, bet žinai kur bėda? Kad stovime ir žiūrime į užsidariusias duris, o kad netoliese jau atsidarė kitos, nematome.
- Kur gi tos kitos durys, a? – įsisprendžiau rankas į šonus.
- Kaip taip kur? Nejau nesupranti? Tau likimas siunčia galimybę, gauni namą. Jei bobulė nusprendė, kad esi vertesnė už kitus, tai priimk jos paskutinę valią.

II skyrius

Pirmadienio rytą, elegantiškai apsirengusi, stovėjau notaro biure, laukdama kol priims.
- Panelė Sandra, prašome užeiti, ponas Bernatonis jūsų laukia, – pakvietė mane jauna sekretorė. Pataisiau šukuoseną, nuvaliau nematomą dulkelę nuo švarko ir nuėjau paskui ją.
- Labas rytas, gavau paveldėjimo pranešimą, - pasakiau įėjusi į erdvų kabinetą, rodydama laišką.
- Sėskitės, - tarė pliktelėjęs notaras, nuėjo prie spintos, ištraukęs storą aplankalą su juo grįžo prie didelio lakuoto stalo. Žiūrėjau, kaip jis atvertė reikiamą puslapį, paskaitęs tarė, - ponia Kvedaravičienė paliko jums nuosavybės teisę į namą esanti Vilniuje, Vitebsko gatvėje be teisės parduoti, perleisti, nuomoti ar kitaip disponuoti šiuo turtu. Jus privalėsite jame gyventi ir jo rūpintis.
- Ką??? – net įsižiojau iš nuostabos. – Ar taip galima? - pasiteiravau suraukusi antakius, bandydama suvokti, ar man tai priimtina.
- Galima, jums iškeltos tokios paveldėjimo sąlygos. – patvirtino notaras.
- Bet gal ji turi giminių, gal kas protestuos, – pasimetusi lemenu.
- Ponia Kvedaravičienė suderino su savo artimaisiais, dėl šio testamento, artimųjų atsisakymą jūsų naudai aš turiu. Šis namas pereina jums teisėta nuosavybe, ji galima bus perduoti tik testamentu. Ar viskas aišku? – klausia į mane žiūrėdamas.
Sugebėjau tik linktelėti.
- Pasirašykite čia ir čia, - rodydamas parkeriu reikiamą eilutę, aiškino notaras. - Mokestį sumokėsite pas sekretorę. Viso gero.
- Viso gero, – atsisveikinusi išėjau iš kabineto.
Aš „apakus“. Dabar namas mano. Mano! Neįtikėtina, bet - faktas.
Paėmusi namo raktus einu į Vitebsko gatvę, apžiūrėti savo turto. Savo – maloniai skamba. Ar galėjau apie tai pasvajoti? Niekada. Net gi dabar sunku patikėti, kai namas priklauso man.
Vitebsko gatvė trumputė, yra sename Rasų rajone. Neaukšti dviejų, trijų aukštų namai menantys praeitą amžių, su nedideliais žemės lopinėliais prie namo, kaltinėmis tvoromis ir gražiausia šio rajono puošmena - akmenimis grįstu keliu, kuris suteikia senovinio žavesio. Gyventojų pastangų dėka, rajonas sužaliavo. Ypač gražiai atrodo dabar, kai žiema užleido vietą pavasariui, saulė jau maloniai šildo, sužaliavo ir pražydo augalai.
Priėjau prie savo namo, aplink jį, seni mūriniai namai su įskilusiu, kai kur nubyrėjusiu tinku. Medinė tvora apjuosusi namą pasenusi, kai kur išlūžusi, kai kur papuvusi. Vieno aukšto namas su dideliu rūsiu ir mansarda. Sienos nuo laiko tėkmės, kai kur patamsėjusios, atšokęs nutrupėjęs tinkas. Apsamanojęs šlaitinis stogas, kadaise buvusių rudų čerpių. Virš durų vos matomi statybos metai 1902. Pravėriau vartelius, kurie su girgždesiu atsivėrė, įspėdami aplinkinius apie nelauktą viešnią. Namo priekyje nedidelis apžėlęs žemės lopinėlis, kelių metrų akmeninis takas veda link trijų laiptelių ir kadaise nudažytų ruda spalva, sutrūkinėjusių, apsilupusių namo durų.
Atrakinau duris senoviniu, delno didžio raktu, dabar tokių nebėra, vos pravėrusi duris iškart pakvipo seniena ir pelėsiu. Taip kvepia kaimuose močiučių namai. Įėjau į erdvų prieškambarį, priešais laiptai vedantys į viršų ir į apačią, iš dešinės erdvi virtuvė su valgomuoju, iš kairės svetainė su žydiniu. Užlipau laiptais į viršų, keturi erdvus miegamieji, su reikalaujančiais didelio remonto, vonios kambariais. Visur reikia keisti baldus, girgždančios nugulėtos lovos mena senus laikus. Tapetus klijavo tikriausiai prosenelė, išblukę tiek, kad rašto nesimato, daug kur atsilupę. Nusileidau žemyn, keista, kad toks didelis rūsys tuščias, jokio chlamo, arba „labai reikalingų daiktų“, kurie gulėtų pakampiuose arba daiktų kurie „gal kada nors prireiks“ visi tie daiktai, kuriuos mes nunešam į rūsį ir pamirštam apie jų egzistavimą, bet kaupiam ir gailim išmesti, visi tie daiktai, kurių pilni mūsų rūsiai. O čia - ne. Tuščias rūsys po visu namu, didžiulė erdvė, apdulkėjusi ir apaugusi voratinkliais, o jo vidury stovi apdulkėjusios, bet kokybiškos keturios ąžuolinės durys su staktomis viena priešais kita. Jos stovi tarsi sankryža. Į nieką neatremtos. Keista. Kam reikėjo taip sustatyti duris? Nesąmonė kažkokia. Net pasakas prisiminiau, į kairę nueisi - arklį prarasi, į dešinę... nebepamenu ką, bet kažko būtinai neteksi.
Pakilau laiptais į viršų, reikia sutvarkyti, apstatyti namą, pritaikyti savo poreikiams ir išsikraustyti iš nuomojamo kambario.
Grįžau namo vakare. Tik spėjau nusiauti batelius, skambutis į duris, atidarau:
- Sveika, kur pradingai, kodėl nekeli ragelio? – pažėrė klausimus įeidama, susirūpinusi Rima.
- Sveika, užeik, mobilus tikriausiai nusėdo. – atsakiau ištraukdama jį iš rankinuko, patikrinau, tikrai išsikrovęs. - buvau pas notarą, paskui ėjau apžiūrėti namo.
- Vis dėl to ryžaisi, - džiaugsmingai šyptelėjo.
- Aha.
Nuėjusios į virtuvėlę, pasidarėme arbatos su sumuštiniais, žinau, kad Rima mėgsta bekalbėdama išgerti puodelį ir užkrimsti. Jos figūrai tai nekenkia. O atviriausi ir intymiausi pokalbiai kažkodėl vyksta virtuvėje.
- Na, pasakok, kaip ten? – nerimsta Rima, atsisėdusi ant senos taburetės.
- Kaip, kaip reikia įdėti daug darbo ir investicijų.
- Hm, kalbi kaip darbe, atsipalaiduok, tu ne darbe, tu su manimi virtuvėje, - šmaikštauja Rima, - o jei tik išvalyti, sutvarkyti, galima būtų gyventi?
- Gyventi galima, reikia keisti visus baldus, bet viską supirksiu po truputį.
Papasakojau apie namą, tik nutylėjau apie rūsį. Kodėl? Nežinau, bet kažkodėl nutariau, bent kol kas nesakyti apie keistas duris.
- Kada kraustysiesi? - klausia mano draugė spindinčiom iš nekantrumo akim.
- Norėčiau kuo greičiau, žiūrėsiu, kaip greitai jį sutvarkysiu. Dar reikia sutarti su kambario šeimininke, ji turėtų šįvakar grįžti.
- Jei reiks pagalbos, sakyk.
- Būtinai, į ką gi aš dar kreipsiuos, - atsakiau šypsodamasi, dėkinga jai už rūpestį.
- Gerai, bėgu, būk ant ryšio, ate.
Palydėjusi Rimą grįžau į virtuvę, susimąsčiusi apie staigiai pasikeitusi gyvenimą. Viskas įvyko per daug netikėtai, gal todėl ir nešokinėju iš džiaugsmo, o džiaugtis yra kuo. Gyvenimas moka pateikti staigmenas. Nuosavas namas – tai svajonių išsipildymas. Išsišiepiau iki ausų. Pakilioje nuotaikoje, niūniuodama dainelę, išploviau puodelius, pastačiau į seną spintelę, išgirdau, kaip atsidarė durys, grįžo buto šeimininkė.
Ji pensininkė, vaikai ir anūkai užsienyje, ji čia viena, kad nebūtų liūdna ir šiek tiek prisidurti prie menkos pensijos, išnuomojo vieną kambarį. Ji buvo man, kaip močiutė, kurios niekada neturėjau, rūpinosi manim, kepė blynus ir priekaištavo, kai išeidavau į darbą nepapusryčiavus. Rūpesčiu ir dėmesiu apgaubė mane šį senolė. Prisirišau prie jos, per porą metų, gyvendama pas ją.
Papasakojau jai, apie paveldėtą namą, pranešiau kad išsikraustau.
- Džiaugiuosi dėl tavęs, vaikelį, pagaliau tau pasisiekė. Žinoma kraustykis, į savo namus. Amžiną atilsį duok Viešpatie Kvedaravičienei už paliktus namus našlaitei. Įsikurk ir būtinai aplankyk, kai turėsi laiko, o dėl manęs nesijaudink, - apkabindama mane, tarė senolė.
- Ačiū jums už viską o labiausiai už jūsų rūpestį. Nepažinojau savo močiutės, bet ji tikriausiai būtų tokia kaip jus, kitokios nei nenorėčiau, - su ašaromis akyse apkabinau ją.
Mačiau, kad jos akys irgi pritvinko ašaromis, bet ji kaip ir mes visi slepia savo jausmus. Nusisukusi nubraukė nekviestas ašaras ir nuėjo į savo kambarį. Stovėjau ir žiūrėjau kaip ji susikūprinusi nuo metų naštos, lėtai eina koridoriumi, savo kambario link.
Atsisėdusi kambarėlyje ant senos nugulėtos, girgždančios sofos, surašiau sąrašą, ko man labiausiai reikia namui ir nuo ko pradėti. Sudariau veiklos planą, ką reiškia pripratusi darbe planuoti ir numatyti tikslus, jau taip elgiuosi ir su asmeniniais reikalais.
Pradžiai, kad galėčiau sutvarkyti namą, reikia nupirkti valymo priemonių. Nueiti į Registrą užregistruoti jį savo vardu. Atsivesti internetą, kaip be jo? Kad bobule jį turėjo, o juo labiau naudojosi, abejoju. Man reikia naujos virtuvės ir jos įrangos, ir svarbiausia – lovos. Veiksmų planas numatytas, iš ryto imsiuosi jį vykdyti. Susiplanavusi ramiai nuėjau miegoti.
Rytą, pradėjau nuo kavos puodelio. Gurkšnodama, susimasčiau apie savo gyvenimą. Kodėl leidau Robertui su savimi taip elgtis? Dabar, kai blaiviu protu pagalvoju, kaip jis su manim elgėsi, pačiai darosi bloga. Jis mane išnaudodavo, o aš, kvailė, dar ašaras dėl jo liejau. Daugiau niekada nesileisiu būti išnaudojama – niekada.




III skyrius

Su maišais valymo priemonių stoviu priešais savo namą. Drąsiai žengiau pro duris ir ėmiausi valymo, bei pritaikymo gyventi veiksmo plano. Vakare abiejų aukštų, langai išplauti. Žinote, kuo gerai vienas kambarys? O gi tuo, kad ten tik vienas langas. Name gi tu langų.. po penkto lango nebeskaičiavau. Pavargusi sėdžiu virtuvėje prie stalo, galvodama iš kur gauti jėgų nueiti iki namų. Buvo toks jausmas, kad namas nenoriu, kad išeičiau, keista. Gal pervargau, kad galvoju, ką galvoja namas. Vos vilkdama kojas grįžau į nuomojamą kambarėlį, jėgų susidėti savo daiktus nebeturėjau, griuvau į lovą ir smigau į sapnų karalystę.
Atsibudau su mintimi, - kaip ten mano namas be manęs? Hm.. Kaip, kaip, stovi kaip ir anksčiau. Supykau ant savęs už kvailas mintis. Kas per mintys?
Susidėjau savo daiktus, o jų visai nedaug, tik drabužiai ir nešiojamas kompiuteris su spausdintuvu, nepirkau sau nieko, nes kol neturėjau nuosavo busto žinojau, kad ką benupirkčiau kraustymosi metu reiks kažkaip gabenti, todėl, jokių stambių savo daiktų neturiu. Nuoširdžiai atsisveikinau su kambarėlio šeimininke ir patraukiau su maišais ir lagaminu link Vitebsko gatvės. Eiti netoli vos per vieną gatvę.
Stoviu priešais namą, vėlyvo pavasario saulė maloniai šildo, žiūriu, aiškiai užvakar buvau per daug skeptiška namo atžvilgiu ir jo aplinkai. Ką reiškia langus išplauti, namas gražiau atrodo, nebe toks apšiuręs.
Įėjau, o viduj taip gera, lig būčiau čia laukiama ir savo vietoj, tarsi po ilgų klajonių grįžčiau namo. Iš to netikėtai apėmusio jausmo paglosčiau sieną, praplyšusiais tapetais, ji buvo šilta prisilietus, pro langus švietė saulė pripildydama namą šilumos ir jaukumo. Nuotaika pakilo, širdis džiaugiasi - aš turiu namą. Lėtai apėjau savo valdas, taip gera. Pilve iš džiaugsmo plazdena drugeliai. Stoviu susiliedama su namo aurą.
Mano idiliją sugriovė skambutis į duris. Atėjo interneto meistras. Palikau jį darbuotis pirmame aukšte, pati nuėjau į viršų dėliotis daiktus. Kol nenusipirkau naujų baldų naudosiuosi senais. Pakabinau ir išdėliojau drabužius į seną spintą. Perklojau seną lovą, kad šiąnakt galėčiau miegoti, o ryt reiks nupirkti kas bus sandėlyje, kad kuo greičiau atvežtų. Gerai, kad turiu susitaupius ne vieną tūkstantį. Dabar tų pinigų labai prireiks.
Meistras pasikrapštęs tarp laidų, pakabinęs interneto dėžutę greitai išėjo. Įsijungiau kompiuterį ir pradėjau žiūrėti virtuvės, svetainės ir vonios kambarių interjerus, rinkausi tai vieną, tai kitą, tai niekaip negalėjau apsispręsti dėl spalvos, tai dėl dizaino. Pasilikau ties vienu variantu, nusprendžiau, kad virtuvė spintelės bus baltos spalvos, stalviršiai – juodi, plytelės - bordinės, su dideliu pietų stalu, o svetainė pastelinių spalvų su baltu odiniu svetainės komplektu ir šokoladinės spalvos naktinėmis užuolaidomis. Prieškambaryje noriu didelės spintos stumdomosiomis durimis su veidrodžiais, komoda ir geltonų sienų. Turėtų būti gražu. Vonios ir miegamųjų kambariams parinkau skirtingus šiuolaikiškus interjerus. Išjungiau kompiuterį ir nuėjau toliau darbuotis.
Tvarkiausi, bandžiau pritaikyti namą savo reikmėms ir patogumui. Nunešiau nereikalingus man daiktus į didžiulį niekam nenaudojamą rūsį.
Valydama grindis užkliuvau už kėdės, kurią buvau tikra, kad išnešiau. Tikriausiai panaši, paėmiau ją ir nunešiau į rūsį. Keista. Aš juk ką tik atnešiau krūvą daiktų, o čia tuščia. Gal aš tik galvojau nunešti. Tiek to, pastačiau kėdę, grįžau toliau plauti, žiūriu, kėdė stovi toj pačio vietoj. Kaip tai gali būti??? Aš gi ką tik ją išnešiau. Nueinu į rūsį, įsitikint, kad kėdė ten stovi, o čia analogiška, bet.. Ne, nėra kėdės. Tuščia!
Kaip taip gali būti? Susiėmusi už galvos atsisėdau ant rūsio laiptų. Buku žvilgsniu žiūrėdama priešais save. Reikia pagalvoti logiškai. Aš valiau grindis. Paėmiau kėdę. Nunešiau ją į rūsį. Grįžau, ji stovi vietoj. Vietoj! Taip nebūna. Ir jokios logikos čia nėra.
Sumišusiais jausmais pabaigiau darbą. Pavargusi pasidariau puodelį mėtų arbatos, taip skaniai pakvipo mėtomis, atsisėdau prie čia buvusio seno stalo, ant tos pačios kėdės, kurią kelis kartus bandžiau išnešti. Pagalvojau, kad kažkas čia išprotėjo, o taip kaip aš čia viena, išvada - neguodžianti. Atsidusau, reikia pailsėti. Geriu arbatą žiūrėdama pro švariai išplautą langą, žalia ir gražu, kaimynų krūmas geltonai žydi, reiks ir man gėlyčių pasodinti, kad džiugintų akis. Baigusi gerti pakilau laiptais į viršų ir nuėjau į savo kambarį miegoti.

IV Skyrius

Pirmas rytas savo namuose. Guliu lovoje, žiūriu į užlietą saulės spinduliais kambarį. Apėmė geras jausmas. Nuosavas namas, tai vieta kur gali „suleisti šaknis“ ką bedarytum, žinai, kad darai sau. Nuotaika pakilo į padebesius, leidausi laiptais į virtuvę besišypsodama. Išvirusi kavos, atsisėda prie stalo ir surašiau pirkinių sąrašą. Įjungusi kompiuterį, peržiūrėjau pasirinktus baldus ir busimus kambarių interjerus, likau patenkintą tuo ką išsirinkau, jei per naktį neapsigalvojau, reiškia teisingas pasirinkimas. Patikrinau elektroninį paštą ir išjungiau. Jei kompiuterio neišjungsi, gali visą dieną prie jo praleisti ir to nepastebėti, o pas mane dar ilgas darbų sąrašas.
Ėmiausi darbo. Galų gale atėjo laikas tvarkyti rūsį. Nusileidau patogiais laiptais į apačią su kibiru ir šluota, apžiūrėjau veiklos plotą. Tuščia apdulkėjusi ir apaugusi voratinkliais, ilgai nenaudota didelė erdvė ir keturios geros, kokybiškos medinės durys, kurios stovi neatremtos į nieką, vienodais atstumtais viena nuo kitos, paskaičiavau žingsniais, gavosi po 7 žingsnius. Pabandžiau pajudinti - nejuda ir kaip jos tik laikosi? Nesimato, kad būtų pritvirtintos. Apėjau aplink, ant bajerio nusprendžiau atidaryti duris – neatsidaro ir ką su jomis daryti? Hmm.. Tiek to, dabar reikia dirbti. Ėmiausi darbo, viską išvaliau, voratinklius nuėmiau, išploviau grindis. Nepagalvokit, kad ten kokios prastos betoninės grindys. Ne. Grindys parketinės. Jai jus vėl akimis grįžote ir vėl perskaitėt „parketinės“ tai taip, jus perskaitėt teisingai. Grindys tikrai parketinės. Neįtikėtina ar ne?
Kaip rūsiui per daug geras apšvietimas. Žinot koks apšvietimas rūsiuose? Aha, teisingai, viena lemputė kabanti ant vargano laidelio, o čia normalios įmontuotos į lubas šiuolaikinės ledinės lemputės, kai visame name seni sukriošę baldai. Ar ne per gerai rūsiui? Pabaigusi valymo darbus, paėmiau kibirą su šluota, eidama prie laiptų, netoli jungiklio pamastebėjau sienoje nišą. Hmm.. Keista, kodėl anksčiau jos nemačiau? Įsižiūrėjau, dar keisčiau, kai keiti žiūrėjimo kampą išryškėja kažkoks užrašas. Kuo ilgiau stovėjau ir žiūrėjau į nišą, tuo aiškesnis darėsi tekstas:
Namo su portalais taisyklės
1. Namas rūpinasi durininke, ji rūpinasi namu.
2. Blogą linkintis neįeis pro portalo duris.
3. Portalo duris gali atidaryti tik durininkė.
4. Visi kas name, ar pereiną portalą supranta, bei kalba kitų pasaulių kalba.
Jei visos taisyklės aiškios pridėk didįjį pirštą prie nurodytos vietos.
Apačioje po taisyklėmis išryškėjo apvalus ženklas ir atsirado noras prisiliesti, mano ranka pati pradėjo artintis prie jo, tačiau priartėjus trauka nutruko, lig suteikdama galimybę apsigalvoti, bet aš jau žinojau, kad sutinku ir prisiliečiau.
Aauč, skausmas pervėrė pirštą, akyse blykstelėjo, atšokau nuo nišos, stoviu išsigandusi negalėdama pajudėti. Širdis daužosi kaip pašėlusi. Kas čia ką tik įvyko? Pakėliau pirštą pažiūrėti, iš piršto prasisunkė lašelis kraujo. Skausmas kiek atlėgo, vėl pažiūrėjau į nišą, užrašas joje paraudo ir nyko mano akyse. Negalėdama tuo patikėti, stovėjau žiūrėjau į jį, pamirksėjau, rankomis patryniau akis. Kokia buvo mano nuostaba, kai aš stovėjau ir žiūrėjau į lygią sieną. Jei kas stebėtų mane iš šalies, pamatytų jog stoviu spoksodama į lygią sieną. Jokios nišos nėra. Gal neaiškiai parašiau, nišos - nėra! Negalėdama tuo patikėti, pridėjau ranką prie sienos, pavedžiojau, apčiupinėjau ją - ligi sieną. Kas čia dabar įvyko? Gal man pasivaideno? Einu pailsėsiu, gal šių dienų įtampą taip pribloškė, kad man jau vaidenasi.
Pakilau laiptais į viršų. Stop. Nesupratau. Kur aš? Grįžau atgal laiptais į rūsį, čia viskas taip kaip palikau, lėtai einu laiptais iš rūsio atidžiai dairydamasi, užlipu, atsiduriu gražiame prieškambaryje su spinta stumdomosiomis veidrodinėmis durimis, priešais komoda, sienos gražiai išdažytos švelniai geltona spalva, atspalvis būtent toks kurio norėjau. Pasuku galva į dešinę - svetainėje, dizainas lygiai toks, kurį išsirinkau kompiuteryje. Gal čia ne mano kambarys? Apėjau, langai su „mano“ pasirinktomis užuolaidomis, „mano“ baldų komplektas, kilimas ir fotelis, viskas taip kaip išsirinkau. Negaliu patikėti! Pačiupinėjau fotelį - tikras, čia ne mano vaizduotės vaisius, oda minkšta, atsisėdau - patogus. Užsimerkiau, galvojau, atsimerksiu bus kaip buvo, sena bobulės svetaine, seni baldai. Atsimerkiu – nepasikeitė. Jooo, nei nežinau ką galvoti, bet galiu pasakyti viena – mano geras skonis, svetainė atrodo puikiai. Nors kokia paguoda, nuo tos minties net šyptelėjau. Gal ne viskas taip blogai? Su ta mintimi nuėjau į virtuvę. Stovėjau ir mirksėjau, gal ne taip smarkiai nustebusi, kai pakilusi iš rūsio, efektas gal kiek mažesnis, bet vis tiek stiprus. Mano virtuvė, ta virtuvė kurią aš išsirinkau, naujo dizaino spinteles su nauja virykle, šaldytuvu, įmontuota indaplove ir net plyteles viskas taip kaip įsivaizdavau, o jau pietų stalas... Apėjau viską, pačiupinėjau, atidarinėjau, paglosčiau. Sunku nupasakoti savo būseną, įsivaizduokit, kad svajonė staiga tapo realybe. Ne, ne po truputį, o esminis žodis - staiga.
Sėdžiu svetainėje patogiame fotelyje ir kvailai šypsojausi. Kodėl kvailai? Juk sunku patikėti, kad tai ne vaizduotės vaisius ir tu neišprotėjai, bet kaip pačiupinėji, viskas tikra. Svajonė - realybėje.
Gal nuo nuovargio, gal nuo per didelio kiekio įspūdžių, kaip sėdėjau taip ir užmigau svetainėje, prieš užmiegant pagalvojau, pažiūrėsim ką atneš rytojaus diena.

V skyrius

Iš ryto gerdama kavą, savo gražioje atnaujintoje virtuvėje, išgirdau keistą garsą, lig varpelis suskambėtų. Apsidairiau, nieko nematau, gal lauke. Geriu toliau, garsas kartojasi. Nesupratau. Nuėjau ieškoti vietos, iš kur sklinda garsas. Virš komodos sienoje atsirado niša, joje gulėjo sulankstytas į trikampį popierius ir nuo jo sklinda tas garsas. Šiek tiek bijodama, atsargiai paėmiau, niša išnyko, liko ligi siena, išvyniojau, čia laiškelis.
Labas naujoji durininkė,
Skubu pasveikinti aktyvavus namą ir tapus nauja namo su portalais šeimininke, kad tau būtų lengviau adaptuotis, šiandien 10 val. atsiųsiu savo padėjėją. Ateik į rūsį jo pasitikti.
Raigardas.

Hmm.. Jus savo svečius irgi rūsyje pasitinkat? Mano svečiai visuomet įeina pro duris. Durys. Taigi keturios durys rūsyje. Na ir kaip pro jas kas įeis, jei jos stovi ne prie sienos o tuščioje erdvėje. Na pamatysim, kas per svečias ir kas tas Raigardas. Iki nurodyto laiko, liko mažiau nei 15 minučių, nubėgau į viršu nusiprausiau, susišukavau, persirengiau į džinsus ir juodus marškinėlius su baltu užrašu „Gera ten, kur aš esu“ Nusišypsojau žiūrėdama į veidrodį, patinka man tas užrašas, nusileidau žemyn.
Įjungusi šviesą rūsyje, atsisėdau ant laiptelio, laukiu. Keturios durys, per kurias padėjėjas įeis? Pažiūrėjau į mobilų telefoną, rodo lygiai 10 val. ir nieko, dar kiek palaukiau - nieko. Taip ir galvojau, kad tai nesąmonė, ir ko nuėjau į rūsį, naivuolė. Tik atsistojau išeiti, vienos durys per visą durų perimetrą pradėjo švytėti, toks jausmas kad iš anos pusės ryški balta šviesa, o durys blogai uždarytos ir per tarpus sklinda šviesa. Bet nieks neįeina. Atsargiai priėjau prie durų, ranka pati priartėjo prie durų rankenos, paspaudžiau ir durys atsidarė. Už durų stovi aukštas, sportiško kūno sudėjimo, šviesiaplaukis, tikriausiai mano bendraamžis, vyras, žiūri į mane savo pilkom akim ir atvira šypsena. Negalėdama atitraukti nuo jo akių, atsitraukiau nuo durų, kad jis galėtų įeiti. Jis įėjo, mes stovėjom ir spoksom vienas į kitą. Mano ranka pakilo norėdama jį paliesti, kai suvokiau ką darau, staigiai atitraukiau ranką, o šitas akiplėša:
- Paliesk mane, jei nori įsitikint, kad aš esu tikras, – tarė juokdamasis, pajutau kaip raustu, siaubas kaip mergaitė išraudau. Įsižeidžiau.
- Ko tau reikia? - išrėžiau, stoviu susiraukusi, rankos ant šonų.
- Man, nieko, o tau naujokė, reikia mano pagalbos, - ir nuėjo kaip pas save namie į svetainę, įsidrėbė skersai fotelio, tabaluoja kojomis, baltais nematyto dizaino marškiniais, šviesiai rudom kelnėm, žiūri į manę ir šypsosi. - Gal išvirsi kavos, seniai gėriau, pasiilgau šio gėrimo.
- Aš tau panaši į tarnaitę? – pakėliau antakį.
- Į svetingą šeimininkę. – šmaikščiai tarė.
- Kaip matai, apsirikai. Sakyk ką turi ir vyniok iš čia, – ir nurodžiau pirštu į duris, o šis akiplėša vėl juokiasi.
- Ne į tas duris rodai, - ir sėdi įsišiepęs, ką su juo daryti? – kad nepradėtum galvoti kaip mane išvaryti, iškart sakau, aš čia kurį laiką pagyvensiu.
- K-ką? Aš negyvenu su nepažįstamais, - pasimetus lemenu.
- Oi, koks aš nemandagus, - atsistojo, demonstratyviai kvailiodamas nusilenkė, - mano vardas..
- Pajacas, – pertraukiau aš jį.
- Pacas, – pataisė jis mane.
Cha, cha, cha nesusivaldžiau ir visu balsu juokiuosi.
- Tau tinka, - o pati bandau sutramdyti juoką. – Aš Sandra, - prisistačiau bandydama surimtėti.
- Malonu,– pasakė sukandęs dantis. - Na ką, jei susipažinom ir tu jau nusiraminai, gal pradėsim? – surimtėjęs atsisėdo į fotelį.
- Klausau, - atsisėdau ant sofos, priešais jį.
- Kaip matau, namą aktyvavai ir jau spėjai apstatyti. Tu greita.
- Emm.., ką reiškia aktyvavai? – pakėliau antakį klausdama.
- Perskaitei taisyklės, o paskui savo krauju aktyvavai namą.
Linktelėjau. Štai kas tada buvo.
- Bet aš neapstatinėjau, net nežinau, kaip tai daroma, tai kažkaip savaime atsirado.
- Ne savaime. Namas padaro taip, kaip tu nori. Kaip sugalvosi taip ir bus.
- Tai gaunasi, viską ką aš išsirinkau galvodama apie apstatymą..
- Taip, - patvirtino jis.
- Geras! Žinai, aš niekad neturėjau kavos aparato, o jo visada norėjau, toks kuris pats sumala pupeles, padaro pieno putas, vienu žodžiu paspaudi mygtuką ir gauni kokios nori kavos. Bet į virtuvės apstatymą jo neįtraukiau. Jei pasakysi, kaip tai padaryti, pažadu pavaišinti kava, - žaismingai šypsausi.
- Pagaliau gausiu kavos, - demonstratyviai atsidusta šypsodamasis, - užsimerk, įsivaizduok jį ir einam į virtuvę pažiūrėsim į tavo vaizduotės vaisių.
- Ėėė palauk, aš taip negaliu. - nubėgusi į virtuvę pasiėmiau nešiojamą kompiuterį, įjungiau internetą ir mes su Pacu renkamės modelį, kad kuo daugiau „navarotų“ būtų, o ko čia kuklintis? Jutube pažiūrėjom reklaminį filmuką, kad man būtų aiškiau. Užsimerkiau, prasukau mintyse kavos aparatą, kaip filmuką jutube ir pastačiau jį ant virtuvės spintelės.
- Jei blogai išaiškinai liksi be kavos, - griežtu tonu pagrasinau. Nuėję į virtuvę ir Voila stovi kavos aparatas, - Čia tai geras! Jis tikras! Hm.. yra vienas bet.., aš neturiu kavos pupelių, ar irgi galima įsivaizduoti ir atsiras? – pakėliau akis į Pacą.
- Nee maistą teks nusipirkti.
- Lauksi, kol užsakysiu produktus, ar iškart padaryti be aparato?
- Iškart, labai jau kavos norįs, – prašančiu žvilgsniu žiūri į mane šitas pajacas. Darau išvada, kad su juo liūdna tikrai nebus.
Padariau jam kavos. Atsisėdom prie didelio pietų stalo.
- Atleisk, prie kavos nieko nepasiūlysiu, dar neapsipirkau.
- Man ir taip gerai, – mėgaujasi kava. – Geras gėrimas.
- Na, pasakok, ką aš turiu žinot.
- Ką, net kavos neduosi išgerti, nori viską sužinot ir išvaryti mane? Neišeis. – šypsosi.
- Tu manęs neįvertini. Pats išeisi, – nepasiduodu ir žiūriu į jį išdykusiu žvilgsniu. – Apgyvendinsiu tave prie durų ant kilimėlio. Kokios spalvos kilimėlio norėtum? – ir demonstratyviai užsimerkiu.
- Pala, pala.. – ištiesęs delną, stabdo mane Pacas.
Juokiamės abu. Tai ištirpino atmosferą, neliko įtampos tarp mūsų. Manau su juos sutarsime.
Baigęs gerti kavą, nuėjo išsiplovė puodelį, pastatė atgal į spintelę, atsisėdo priešais ir pradėjo:
- Šis namas nepaprastas, jis stovi pasaulių sankryžoje iškart penkiuose pasauliuose, todėl tik šiame name yra stacionarūs portalai. Viso keturios durys tik šitam name ir tik čia jos visos matomos. Durys stovi po vieną kiekviename iš keturių pasaulių, kuriam jos priklauso. Duris pamatys tik tas kas ieško portalo, kam jo nereikia praeis nepastebėjęs. Durys materialios tik durininkei.
- Stacionarūs? Reiškia yra ir kiti? – susidomėjusi klausiu.
- Taip. Tarp pasaulinių portalų atidarymui, reikia daug energijos, tik stipriausi magistrai gali sau leisti keliauti tarp pasaulių. Bet ir jie ne visada nori eikvoti savo energiją, todėl ir buvo sukurtas šis namas keturių pasaulių stipriausiu magistrų.
- Sakei namas stovi penkiuose pasauliuose, kodėl keturi magistrai?
- Jūsų pasaulyje nėra stiprios magiškos energijos, iš jūsų pasaulio nėra magistro, bet jūsų pasaulis tinkamas durininkėms, – kantriai aiškina.
- Durininkėms? – pabrėžiau moteriškąją lytį.
- Būtent, tik moteris gali tapti durininke, kodėl neklausk, aš to nežinau. Nuo ko tai priklauso irgi nežinau. Žinau tik, kad namas pats ją pasirenką. Juk buvai čia anksčiau atėjus ir gerai pasijutai jame?
Linktelėjau, prisiminusi, kaip su kaimyne gėrėm arbatą.
- Reiškia tave pasirinko ir priėmė, todėl tau namas atiteko. Dabar apie svečius, portalų keliautojus. Kartais svečiai įspėja apie savo atvykimą, kaip šiandien tau buvo pranešta apie manąjį, bet būna ateina be įspėjimo, tuomet išgirsi beldimą, kurias duris atidaryti pamatysi pati, jos švytės. Tavo pareiga atidaryti duris ir jei reikia pasirūpinti svečiu. Kai kurie norės pabūti jūsų pasaulyje, kai kurie eis į kitą.
- O ką daryti, kai nebusiu namie?
- Supranti, beldimą ir varpelio skambėjimą girdėsi tik tu, kuo ilgiau nebusi, tuo sunkiau bus, nes kai galvoje skamba ir beldžia, nu tu supratai, a ne? – šypsosi, - o, jei dar iškart iš kelių pasaulių vienu metu.., todėl geriau apriboti laiką toli nuo namo.
- Aš gi dirbsiu, išprotėsiu, jei darbo metu man galvoje kas nors belsis, – ne juokais susirūpinau.
- Darbą turėsi mesti, - žiūrėdamas tiesiai į akis, kategoriškai atrėžė jis.
- Iš ko, tavo manymu, aš gyvensiu ir išlaikysiu namą? – atkirtau piktai.
- Svečiai moka už perėjimą, – nuramino mane, - tau ir namo išlaikymui, tikrai užteks.
- Kaip moką, nesupratau, yra perėjimo tarifai?
- Ne, - plačiai šypsosi, – kiekvienas duodą tiek kiek gali, kiek nori, kiek įvertiną, perėjimo metu namas pasiima tą įmoką, o kai tik tau reikės pinigų, bet kuriame pasaulyje, tu jų turėsi, tais pinigais, kurie tame pasaulyje naudojami.
- Kaip turėsiu, nesupratau. Reikia iš kažkur pasiimti? Ar paprašyti?
- Nea, tik pagalvoti ir reikia suma bus tavo kišenėje arba rankoje. – aiškina kaip mažam vaikui primityvius dalykus.
- Taip paprastai? Tik pagalvoti? - negalėdama patikėti spoksau į jį.
Linktelėjo patenkintas stebėdamas mano reakciją.
- O iš kur sužinoti, kad pinigai baigėsi?
- Jie nesibaigs. Atsimeni, tu rūpiniesi namu, o jis tavimi.
- Tu nori pasakyti, kad aš turiu begalinį kreditą savo namo banke? – perfrazavau man suprantama kalba.
- Kažkas panašaus. Nepamiršk, kad tu dirbi durininke, už tą darbą, gauni atlygį, viską turėdama. Ir nepamiršk, kad negali ilgam palikti namų, už tai kompensuojamą.
- O aš pati galiu naudotis portalais?
- Gali. – patvirtino, jo lūpas palietė šypsena, kai pamatė mano reakciją į jo žodžius.
- Galiu pasisvečiuoti kitame pasaulyje? Čia tai gėris! - gyvenimas kaip paaiškėjo puikus, negalėdama suvaldyti apėmusio džiaugsmo, net pašokau iš vietos ir pradėjau galvoti, ką galima būtų ten pamatyti ir apie galimas grėsmes ir galimybes. - Aš noriu pažiūrėti, kas ten už durų. Kas ten gyvena? Manęs ten nieks neužpuls, nesuvalgys? – susijaudinusi vaikščiodama po kambarį, pažėriau jam klausimų.
- Iš esmės pasauliai, kaip torto sluoksniai, ta pati žemė, tik vystėsi skirtingai, kai kur dauguma magų ir žmonių, kitame pasaulyje elfai ir drou, kitur drakonai ir bet yra vienas pasaulis ne itin svetingas ir sunkiai valdomas „Nežinomų žemių“. Tai nereiškia, kad gyvena tik tos rasės, tiesiog jos pagrindinės. Nesijaudink, esi saugi, nes visi, kas pažiūrės, matys, kad tu esi durininkė, tai matosi tavo auroje. Durininkės saugomos ir gerbiamos, nes be jų negalima patekti į kitą pasaulį.
- Kiek čia daug fantasy herojų, jie panašūs į aprašomus knygose?
- Na, kaip tau pasakyti, dalis tiesos yra, o toliau pati pamatysi.
- Aš turiu dar ir asmeninį gyvenimą, kaip aš draugėms ir kitiems paaiškinsiu apie tave, namą, portalus?
- Gali nesijaudinti, namas turi apsaugą, kam nereikia, išėjęs iš namo nei neprisimins apie jį, kiti tiesiog negalės apie tai niekam kitam prasitarti, - paaiškino Pacas.
- Reiškia aš galiu viską papasakoti savo draugei, – apsidžiaugiau, nes slėpti nuo jos būtų sudėtinga ir aš to nenorėčiau.
Pacas linktelėjo.
Tu moki gaminti valgyti? – pakeičiau temą.
- Taip.
- Puiku, nors kažkokia iš tavęs nauda.
- Tu žinai, savo pasaulyje, aš esu gerbiamas magas, magistro padėjėjas, ir nieks nedrįstų pasiūlyti man kilimėlio prie durų ar pasakyti „nors kažkokia iš tavęs nauda“, - pamėgdžiodamas mane, pasakė Pacas.
- Siūlyčiau tau nepamiršti, kad esminiai žodžiai “savo pasaulyje”, - tariau primerkdama akį.
- Tu nepakenčiama. – apsimeta supyksiu ir demonstratyviai sudeda rankas ant krūtinės ir nusisuka.
- Tu žinoma gali ir nusisukęs pagalvoti ką gaminsi ir kokių produktų tau reikia, bet pasirinkti maisto produktus bus lengviau jei atsigręžtum.
Darydami užsakymą iš internetinės parduotuvės, aiškinomės, koks produktas kokį atitinką mūsų ir jų pasaulyje. Užsakėm produktų su atsarga.
Jei jau Pacas pas mane ilgam reikia išskirti jam kambarį.
- Pacai, eime į viršų išskirsiu tau kambarį, kodėl tu atėjai be drabužių, sakei kad tu pas mane ilgam, - pasiteiravau jo. Gal jis lakstys portalu pirmyn atgal.
- Jei tu kažko nematai, visai nereiškia, kad to nėra, - paslaptingai žiūrėdamas atsakė jis.
- Nesupratau, – įsmeigiau į jį žvilgsnį.
- Žiūrėk, matai šį žiedą? – rodo į platų žiedą dekoruotą simboliais, - tai erdvinė kišenė, kaip bedugnė tašė, tik nieko nesveria ir žymiai didesnė ir patogesnė, ten galima sudėti begalę daiktų. Paspaudi ant žiedo paviršiaus, įsivaizduoji daiktą, kurį nori išimti ir paimi.
- Aš ir tokio noriu, - paprašiau nesikuklindama.
- Kai eisiu atgal į savo pasaulį prigriebsiu tau, - pažadėjo šypsodamasis.
- Nepamiršk. Taip, šis miegamasis mano, likę tris laisvi, rinkis, - tariau rodydama į duris.
Jis dirstelėjo į vieną kambarį, paskui į kitą, įėjęs apsižiūrėjo.
- Renkuosi šį. – tarė apžiūrėjęs kambarį priešais manąjį.
- Gerai, įsikurk. – tariau leisdamasi į apačią.
Suskambėjo durų skambutis, nusileidau atidaryti, tai kurjeris, pristatė prekes. Prie manęs prisijungė Pacas ir mes drauge išdėliojom prekes į tuščias spinteles ir šaldytuvą.
Pacas išvirė mums pietus, paskui ir vakarienę. Su juo praleidau visą dieną, jis manęs nei kiek nevaržė ir per tokį trumpą laiką pasidarė man savas.