Na ka, perskaiciau knyga V.V. Landsbergio Pukis ir dantukai. Pirkau darbui, labai smagu, kad knyga gali perskaityti per kelias minutes Gera tema, puiki palygžinamoji zodine israiska. Juokiausi Turejau dar knyga apie liezuvi is pernai, tai labai gerai susisaukia dabar ir vaikams patinka. Rekomenduoju 3-5 metai
QUOTE(klopedija @ 2016 02 27, 10:56)
Jei lietuviškai, prašau sukonkretinti.
deja, ne lietuviškai, o angliškai.
Henry Marsh "Do No Harm: Stories of Life, Death and Brain Surgery"
("Nepakenk: pasakojimai apie gyvenimą, mirtį ir smegenų chirurgiją" - pavadinta pagal pirmąjį Hipokrato priesaikos principą)
QUOTE(Alchemie @ 2016 02 28, 13:01)
Na ka, perskaiciau knyga V.V. Landsbergio Pukis ir dantukai. Pirkau darbui, labai smagu, kad knyga gali perskaityti per kelias minutes Gera tema, puiki palygžinamoji zodine israiska. Juokiausi Turejau dar knyga apie liezuvi is pernai, tai labai gerai susisaukia dabar ir vaikams patinka. Rekomenduoju 3-5 metai
tokių rekomendacijų visada labai laukiu, ačiū
QUOTE(Rasma @ 2016 02 26, 18:05)
Man labiausiai akis rėžė kažkoks nenatūralumas ir seminarijos kasdienybės "nusaldinimas" Tokio "skandalingumo" kaip altoriuos nėr, net nepanašu..šiek tiek kitoks yra, daugiau gal įvardinčiau ne kaip dėl meilės, kiek dėl teologinių tiesų (nel.išmanantys gali nepagauti "cinkelio" skandalingume), "politikos/santvarkos"ir žmogiškų intrigų
na, na...nesakyčiau, kad sudominai, bet.... čia kažkoks temos apie kunigus atgimimas? kas autorius? vyras ar moteris?
Papildyta:
QUOTE(Helianta @ 2016 02 26, 23:22)
Skaitau įdomią visai atsitiktinai universiteto bibliotekoje užtiktą knygą apie... smegenų chirurgiją.
taip ir prisiminiau vieną personažą - Hermioną, kuri dar pirmame kurse buvo parsinešus iš bibliotekos "ką nors lengvo prieš miegą" apie garsiausius burtininkus - tokią didelę ir sunkią
Skaitau dabar.... apie barokinius vargonus, muziką dvaruose ir lietuviškus giesmynus. Jau reiktų romano
QUOTE(giluze @ 2016 02 29, 16:17)
"Du šimtai brolių, altoriaus belaukiančių" V. Kavaliauskas.
"tai atvirai parašyta knyga apie klierikų ir jų mokytojų pasaulį, kuris, atitvertas kunigų seminarijos sienomis, iki šiol lieka pasauliečiams menkai pažįstamas, suprantamas, todėl visada paslaptingas." (Herkus Kunčius)
nuuuuu.....liksiu prie nuomonės, kad yra dalykų, kurie žinotini ne visiems, ir visai jiems to žinoti nereikia. Nesakau, kad reikia tokias knygas deginti bet - čia yra apsisprendimo reikalas. Sąmoningas. Daugybė žmonių "celibate" gyvena net nebūdami dvasininkais - nereikia to ypatingai sureikšminti gal.....
nesiplėsiu, nes esu kategoriška kai kuriais klausimais
beje, kas prisimena Vargdieniuose moterų vienuolyno aprašymą?
Sveikos. Stai ir prasidejo vel skaitadieniai. Jau iveikiau dvi knygutes. A. Baricco 'Jura vandenynas' (labai patiko, gal del to kad ant tokios paplaukusios, poetines nuotaikos pataikiau) ir antra knygute vakar pabaikta Umberto Eco 'Nr.0' ( kazkaip po Baricco labai sunkiai ji man skaitesi. Daug susikaupimo reikejo, kad nepamesciau minties). Na, o kaip jum, kas skaitet ja? Kiek skaitau tai sako, kad sita silpniausia Eco knyga. Man ji pirma is jo kurybos, tai neturiu su kuo palyginti.
Pabandyk paskaityti "Rozes varda", manau, kad pajusi skirtuma, nors Rozes vardas sakykim toks modernus detektyvas viduramziuose
Man "Rožės vardas" buvo sunkus ta prasme, kad nelabai mėgstu detektyvus ir neturiu erdvinės vaizduotės. Taip ir "neįkirtau" vienuolyno ir bibliotekos architektūrinių "gudrybių". Interjero dizainerio darbas man būtų neįveikiamas iššūkis.
"Fuko švytuoklę" skaičiau su malonumu, bet maža kas belikę atminty, galėčiau iš naujo skaityti.
"Fuko švytuoklę" skaičiau su malonumu, bet maža kas belikę atminty, galėčiau iš naujo skaityti.
QUOTE(klopedija @ 2016 03 01, 17:00)
Man "Rožės vardas" buvo sunkus ta prasme, kad nelabai mėgstu detektyvus ir neturiu erdvinės vaizduotės. Taip ir "neįkirtau" vienuolyno ir bibliotekos architektūrinių "gudrybių". Interjero dizainerio darbas man būtų neįveikiamas iššūkis.
"Fuko švytuoklę" skaičiau su malonumu, bet maža kas belikę atminty, galėčiau iš naujo skaityti.
"Fuko švytuoklę" skaičiau su malonumu, bet maža kas belikę atminty, galėčiau iš naujo skaityti.
Man "Rožės vardas" - geriausias jo romanas, ir bene "skaniausia" knyga. Nes vienuolynas - vis dar svajonių vieta ir erdvinį mąstymą turiu
O Fuko jau nebe tas buvo....
mano vyrui Fuko buvo labai idomu, man
Labos
Pagalvojau, kad pastaruoju metu visai nerašau knyginių apžvalgų Tai nusprendžiau parašyti, nes dvi paskutiniosios knygos tikrai to vertos:
Herbjorg Wassmo "Šimto metų istorija". Skaitant šią knygą visąlaik kilo asociacijos su "Ana, Hana ir Johana" kažkaip savo stilimi labai susišaukė. Šioje knygoje pasakojama apie rašytojos prosenelės, senelės ir mamos gyvenimų istorijas. Knyga apie stiprias moteris, jų neišsipildžiusias svajones ir gyvenimo vyrus. Istorija tamsi, bet su vilties spindulėliais ir prošvaistėmis.
Emma Donoghue "Kambarys". Dar viena skaudi istorija. Merginą pagrobia ir septyniems metams įkalina pašiūrėje vienas iškrypėlis. Ji susilaukia sūnaus ir ten jį augina. Berniukas nežino apie jį supantį pasaulį, jam visas pasaulis yra kambarys ir jo mama. Visa istorija pasakojama vaiko lūpomis, todėl pagindinis knygos akcentas ne baisybės vykstančios tame kambaryje, o vaiko pasaulėžiūra, jo ypatingas santykis su mama. Istorija tampa dar įdomesnė, kai jiedu yra išvaduojami ir vaikui reikia priprasti prie naujojo pasaulio, kuris pasirodo yra be galo didelis. Jam tiek daug reikia išmokti pradedant lipimu laiptais ir baigiant socialinių ryšių užmezgimu su žmonėmis. Ir jo santykis su motina labai keičiasi. Žodžiu, ypatinga istorija.
Becca Fitzpatrick "Plikledis". Trileris. Neįtikėtinai įtraukianti istorija, nagrinėjanti pagrobto žmogaus santyki su pagrobėju. Niekas šioje istorijoje nėra toks koks atrodo iš pirmo žvilgsnio
Pagalvojau, kad pastaruoju metu visai nerašau knyginių apžvalgų Tai nusprendžiau parašyti, nes dvi paskutiniosios knygos tikrai to vertos:
Herbjorg Wassmo "Šimto metų istorija". Skaitant šią knygą visąlaik kilo asociacijos su "Ana, Hana ir Johana" kažkaip savo stilimi labai susišaukė. Šioje knygoje pasakojama apie rašytojos prosenelės, senelės ir mamos gyvenimų istorijas. Knyga apie stiprias moteris, jų neišsipildžiusias svajones ir gyvenimo vyrus. Istorija tamsi, bet su vilties spindulėliais ir prošvaistėmis.
Emma Donoghue "Kambarys". Dar viena skaudi istorija. Merginą pagrobia ir septyniems metams įkalina pašiūrėje vienas iškrypėlis. Ji susilaukia sūnaus ir ten jį augina. Berniukas nežino apie jį supantį pasaulį, jam visas pasaulis yra kambarys ir jo mama. Visa istorija pasakojama vaiko lūpomis, todėl pagindinis knygos akcentas ne baisybės vykstančios tame kambaryje, o vaiko pasaulėžiūra, jo ypatingas santykis su mama. Istorija tampa dar įdomesnė, kai jiedu yra išvaduojami ir vaikui reikia priprasti prie naujojo pasaulio, kuris pasirodo yra be galo didelis. Jam tiek daug reikia išmokti pradedant lipimu laiptais ir baigiant socialinių ryšių užmezgimu su žmonėmis. Ir jo santykis su motina labai keičiasi. Žodžiu, ypatinga istorija.
Becca Fitzpatrick "Plikledis". Trileris. Neįtikėtinai įtraukianti istorija, nagrinėjanti pagrobto žmogaus santyki su pagrobėju. Niekas šioje istorijoje nėra toks koks atrodo iš pirmo žvilgsnio
Aš visai neseniai perskaičiau Rožės vardą. Tai buvo pirmoji mano skaityta Eco knyga ir man patiko, taigi galvoju, kad norėčiau dar kokią jo knygą perskaityti.
Kodėl nepatiko Fuko švytuoklė? o kuri knyga iš skaitytų labiausiai patiko?
QUOTE(Alchemie @ 2016 03 02, 12:49)
mano vyrui Fuko buvo labai idomu, man
Kodėl nepatiko Fuko švytuoklė? o kuri knyga iš skaitytų labiausiai patiko?