Knygų skaitytojų klubas, 94 laida

* man pasirodė, kad jis buitiškai bijojo, jog jam vienuolyno vyresnysis lieps ją išvaryti Aišku, sunkokai suvokiamas tas slapstymas ir delsimas, o, bet, tačiau - augo tai su dieduku jis, jei jau apie auklėjimą, iš kur jam matyt, kaip su moterimis elgiamasi? Be to, čia, manau labai svarbus yra viduramžiškas momentas, nesu aš tų laikų specė, bet maža ką, kodėl buvo rizikinga pasiimt į namus atklydusią mergiotę... va, kad ir tas nuolatinis kaltų ieškojimas ir lengvas jų radimas (aš apie mirusių be išpažinties atkasinėjimą, jei kas nesiseka, arba nėščių bobų deginimą) ir viskas nieko blogo niekam nelinkint

**aš tas laidotuves supratau ne kaip atgailą... Nepaštebėjau, kad jis būtų jautęsis nusidėjęs ar net susikrimtęs, kad pamelavo... aš manau, čia toks momentas "nesvarbu kaip aukštai kilai, ar žemai puolei", kūnas po mirties nevertas cackų, nes ne jis apskritai yra svarbu. Bet, jei jau kalbėčiau apie savo įspūdį - tokiu pageidavimu sunkią naštą kitiems užduodi...

*** bet kai gerai įsiklausai... žodž, man ten viskas gerai buvo, ir apie laiko spirales (pati knygos kompozicija, beje - pradžioje ir pabaigoje gimdymas ir po jo vienokia ar kitokia pagrindinio herojaus mirtis - kaip tik spiralės kilpa) pageltoninau svarbų siužeto gabalą (neskaičiusioms) ir apie vertikalius ir horizontalius judėjimus... Dar kada paskaitysiu

Man tai sunkaiusiai priimamas buvo jurodivo laikotarpis. Pati sau jį užskaičiau kaip užsitęsusį potrauminį. Aš kadangi be konfesijos, o gal labiau laisvamanė, man tikėjimas apskritai yra dar nagrinėtinas dalykas, todėl sunku kažką toj vietoj komentuoti. Akivaizdu, kad viduramžiais žmogus jautėsi visai jaukiai turėdamas galingą atramą - tikėjimą. Nes tai - galingų force majeure (karų ir marų) laikai, kur be kažko, kas tave palaikytų, saugotų ir už viską atsakytų... Bet aš čia profanė, kažko protingo pasakyt negaliu...

Viena, kas man Laure užkliuvo - jei niekas nenutinka be Dievo valios, tai ar neįžulu herojui prisiimti visišką kaltę dėl nelaimės ir išpirkinėti ją "perduodant " savo gyvenimą kitam žmogui? O gal tai neteisingas žingsnis? gal taip jau du žmonės netenka gyvenimo... Jis aišku, sako, kad pats negalėtų tokių ir tiek darbų nuveikti, o bet, tačiau, manęs neįtikino... Bet užskaitau kaip postūmį kažkur eiti ir kažką daryti.
Uj, išsiplėčiau

Vsio, einu klaust Lauro

aš dar pasiplėsiu
*o iš kur gi tokia baimė? taigis kai bobai vaiką užstatai, tai atlieki atgailą ir ženijiesi. Ji gi medikas tipo, be to. Ir tas tikėjimas, kad va,va tuoj pasaulio galas, galima kūnų palaikyti, nieko tokio O ji bijojo be išpažinties ir gyventi, ir gimdyti. Bukas tas Lauras, bukas o dėlto, kad, kad kaltų ieškodavo - geras ten intarpas, geras.
**kažkaip ji ten išsireiškė, kad su kūnų nereikia cackintis, nes jis nuodėmingas. Tai reikėjo pakasti tyliai kapinėse ir nebūtų cackinimosi, tiesa?
***aha, per įžūlu. ir tas negalėjimas su kita moterim gyventi - taigi būtų gerą darbą padaręs, bet ne, verčiau save ir kitus kankinti

Man čia tokia gavosi knygą apie šventojo gyvenimą. Gal ji tikrai gyveno?

* Tigi, kaip jau sakiau - priešų ta visuomenė ieškojo kiekviena proga ir rasdavo - jis gi bijojo dėl to, kad lieps mergą išvaryt, o ne dėl to, ką pats ten su ja veikė... nugaiš kieno galvijas, sakys, boba atklydusi kalta...
Tas kūno išsaugojimas likusiems keleriems (ok, 30) metams iki pasaulio pabaigos mane pašiurpino, bet čia šoke bičas buvo, jaunas pacanas dar, paskui niekur jis dėl to nebesigraužė, jei gerai pamenu. Bukas nebukas, žinai, aš vis į tuos viduramžius žiūriu... manrods, kas mums dabar yra aiškios moralinės normos, tais laikais gal ne taip jau ir aišku buvo. Neginu, svarstau garsiai...
** va čia kažkaip neužsikabinau - "nuodėmingas" man greičiau todėl, kad alkanas ir silpnas tas kūnas, bet neanalizavau labai, tai netvirtinu. Kaip sakiau, bet kuriuo atveju - sunki našta toks pageidavimas laidotojams. Bet prie visos knygos dvasios labai dera. Be to, pati matei, kad pakasimo kapinėse kaip tik nusipelnyti reikia...
***Bet tai šitą patį, tik vieną gerą darbą būt padaręs su kita motera apsigyvenęs. Aš, aišku, už jaukią buitinę laimę (kaip Marūsios iš Lazario moterų bobiška laimė), bet man klajonės ir kiti siužeto posūkiai beigi pamąstymai nepalyginamai įdomesni, nei šiuo atveju, naujos moteriškės apturėjimas su "ilgai ir laimingai" Ir net suprantu, kad galima ir ko kito gyvenime norėt. O kai jau esi nusiteikęs atpirkti svetimą gyvenimą...

Bandžiau pagooglint ir neišsigooglino toks šventasis. Buvau smagų straipsnį radus su užuominom apie realų šventąjį, bet nuteriojau kažkur, neberandu.

va, va - aš irgi už tą jaukią laimę. O gal čia tiesiog moteriškas laimės suvokimas? O diedui laimė - alkanam kur laikinai prisiglausti ir galvoti, kad gyvenimo prasmę suvoki?


Dar noriu apie Koncertą kairiai rankai padiskutuoti - nes irgi užvirus buvau
Papildyta:
prie Lauro - gera čia mintis - palaidojimo užkasant dar nusipelnyti reikia

kaip sakė Asteriksas Egipte - čia kita kultūra, mums nesuprasti..... juk pakasimas - kaip ir paskutinė pareiga mirusiąjam o į duobukę sumesti visus nusidėjusius (patiko man sąrašas - paskendę, smuklėje užsimušę, nuo ligų beaiškių mirę, nekrišktyti... kokie ten dar buvo? ) ir šakutėmis pridengti - jau visai viršūnė

iš tingėjimo čia viskas, iš tingėjimo

Russkaja kultura? Kokioje pasaulio vietoje tai vyksta? Jei isalas ilgesnis uz vasara, jei akmenys ir kast sunku, tai visai normalus tingejimas
Cia siaip pastebejimas apie laidojima antro pasaulinio metu is Suvorovo knygos. Vokieciais kievkiena kareivi laidojo pusiniu lentu karste, rusams nebuvo jokio ordnungo, isakymo laidoti bent jau atskirai, buvo bratskaja magyla. Buvo be galo ziaurus ir kvailas karo vadas, kuris puole viena vokieciu itvirtinta aukstuma 38 kartus, prie kazkokio kaimo, kuris nebuvo labai svarbus strategiskai, bet vadui buvo ambicija ji paimti. Zuvo kruva zmoniu, bijau pameluoti, bet skaicius keturzenklis. Jei jam butu karo norma, laidoti visus zuvusius karstuose, tai tokiai ambicijai nebutu galimybes, nes dideli laiko tarpa butu rupinamasi laidotuvemis ir mediena (aisku Rusijos miskai turbut butu visi iskirsti). Taip, kad kulturiskai, pagarba labiau prie taureles "ty menia uvazajesh", nei laidojant kazkokius nevykelius

*Tai gal kaži... tiesiog visaip kaip įvairiausių tų įsivaizdavimų būna Jei nebūtų jam nelaimė nutikus, gal it būt gyvenęs ilgai ir laimingai sau žolelių užpiltines gamindamas... Literatūriniu požiūriu visai neįdomi tema O gyvenimišku - net nežinai ar tau tikrai pasisekė, jei nieko sukrečiančio gyvenime nenutiko... Manau, ir moterims, ir vyrams tokie klausimai pasišiaušia karts nuo karto. Tik moteris, ypač jei ji motina, turi mažiau laiko/erdvės tais klausimais kankintis. Tiesiog dėl išlikimo.

**Mjo, gerulis sąrašiukas, o, bet, tačiau, viskas jame aišku, schematizuota - jokių interpretacijų,vadinasi, jokių dviprasmybių ir problemų ar maišto dėl jų Tokia jau kaina, kad smuklėje užsimušei.

tai ir sakau, drugaja kultura. Tremtiniai tai kažkaip palaidodavo savuosius..... nu.

O kur vyksta... ten yra keletas miestų minima, bet dabar bijau suklysti. Beje - ten vieta yra, kur vino bojarino duktė nuskendo - tai, kad vietiniai į tą duobukę neįmestų, įsiprašė vienuolyno kieme palaidoti, nes - "juk iškasit, bedieviai, jeigu tik kas atsitiks - taip burbėjo ant "vietinių" šventikas

o šiaip gal gerai, kad žmogus žino kas dėl visko kaltas (čia laikinai eliminuojant Dievo valią) - koks nors numirėlis

Išvada - knyga smarkiai nervinanti, rekomenduoju

Tai jau supratau,kad vienas nervas,o ne knyga Reiks glestert,kai užsimanysiu pasinervuot.
O kuo tas Koncertas...tavi užkniso?

Čia iš ilgametės patirties - kuo labiau putojau skaitydama knyga, tuo ji ilgiau pasilieka. Verta, pasirodo, prisiminti.

Aha, koncertas - kaip visada - herojus kniso (ir jo šeimynėlė ir epocha):
1. groti už pinigus, matote, beveik prostitucija. Jeigu esi turtingas paveldėtojas, malonėk groti, jeigu nesitveri, tik šeimos ratelyje. Tik jau ne viešai.
2. jeigu vaikeliukas nusižudė, ir dar nežinia ko - daugiau jo vardas šeimoje minimas nebus. nei dėmesio, nei kapinių lankymo. Pats, suprantate, kaltas.
3.Jeigu žydas apsikrištijo irpasikeitė pavardę (tiesa, jis dar turi būti turtingas) - tai jau, galima pagalvoti, jis vokietis ar austras. O nė velnio, pasirodo.
4.Šiukštu į žmonas ar vyrus imti tuos pačius žydus. Čia tai jau gryniausia veidmainystė
5.Užtaisyti moteriškei vaiką ir juos išlaikyti - ką jau čia padarysi. Vesti - niekada. Nes "ką šeima pasakys". o atsakymo "koks jūsų reikalas" - nežinojo?
6. netekėjusiai moteriškei prarasti vaiką - net geriau, pasirodo

kai baigiau knygą, galvoje sukosi mintis "o taip jiems ir reikia"


bet labai rekomentuoju

Alchemie, apie tokią praktinę tingėjimo pusę dar pagalvot nespėjau, bet logiška.

Dėl ambicijos... juk ir pabaiga to karo tragiškai atominė dėlei ko? kad Japonijos imperatorius neprarastų veido kapituliavęs

Tai visos knygos,kurios užknisa,ilgiau pasilieka

Nervavo ir mani panašūs punktai.Ypač ,smagi šeima ir vaikų išlaikymas toliau nuo akių .Ne tik be rankos,ale ir su silpnu stuburu .

Rekomenduoju ir aš.