Sveikatos visoms ir visų ligoniams
labai užjaučiu, kam yra blogai, net bijau pagalvoti, kas mūsų šeimos galimai laukia.
Bet noriu įpūsti šiek tiek optimizmo šiai temai, kad nauji beateinantys nariai nematytų tik juodų spalvų.
Tėčiui lašina chemiją, pats nuvažiuoja, suleidžia jam, pats parvairuoja. Valgo kas 1h, ne sžino, kad reikia. Pakeitė mitybą. Namie sukasi, kaip sukdavosi. Gal dažniau paguli, bet nusiteikęs gyventi, išgyti ir su mamuku pensijos sulaukti

Yra linksmas, pozityvus, ir jo žodžiai: na.. nėra čia toks tas vilkas baisus (chemija), kaip visi jį piešė. Ir dar nei vienas plaukas nuo galvos nenukrito

Žinoma, mes suprnatame, kad tai gydymo pradžia, kad mūsų 2 stadija. Iš kitos pusės, kai neturi informacijos ir paskaitai, tikiesi labai blogai. O pasirodo, žomonės tikrai sugeba ir gali gyventi pilnavertį gyvenimą su šiokiais tokiais apribojimais.
Tad stiprybės, optimizmo ir nenuleiskite rankų