Čia gyvena viltis 2016 metais (57 tema)

Buna spec sultys, su padidinta energetine verte. Po to milteliai,Is kuriu pasidaro gerimas
Nutrison
http://www.vaistai.l...ia-flocare.html

Aciu, siandien nupirkom. Teciui patiko. Tikiuosi pades jam atsistoti ant koju.

Ištryniau, kaip ir dabar redagavau.
Tai ką siūlote reikia nešti gyd.ar į vaistinę, o ne dalintis ir dalinti Nebent jums norisi etatinius čia užsukančius narkomanus pamaloninti (keletas vis įv.vardais apsireiškia ir graudina).

Dorifore, kaip jus laikotes?

Caskada kaip jusu vyras laikosi?

Sveikos visos,
aš čia pirmą kartą,
neaplenkė ir mūsų šeimos šita bėda

Laikykitės man skaitant jūsų postus šiurpas eina...negaliu ramiai skaityt...viskas viduj dreba...o jūs ir taip šauniai laikotės,kad man tos stiprybės Dievas duotų...aš stengiuos apie tai negalvot...labai bijau...
O kaip mama dabar jaučiasi,ar kankina skausmai?
LT išvis niekas nieko neaiškina Aš buvau tuo pakraupus,kai susidūriau su onkologija.
Viskas prasidėjo rugsėjį,kai mama apsičiuopė guziuką,padarė mamogramą,nieko nepasakė apie įtariamą diagnozę,tik iš kodo sužinojau,kad vėžys,bet jai nesakiau,nenorėjau,galvojau,kad gyd pasakys.Paskui padarė biopsiją irgi nepasakė aiškiai,kad auglys piktybinis,tai mama dar turėjo mažą viltį.Paskui onkologiniam irgi niekas nieko neaiškino,užrašė operacijai ir tiek.Prieš operaciją nuėjau kartu su mama pakalbėt su gyd,tai pažiūrėjęs tik pasakė,kad reikia viską šalint.Man paklausus ar čia jau tokia bloga padėtis,puolė vos ne rėkt,kad "aš noriu padaryt kaip geriau,ar jūs norit kaip blogiau"?.Netekus žado net nepaklausus ko norėjau išėjau iš kabineto.Mamai dar bandant klaust kokia jai stadija,užtrumpino,kad pasakys po operacijos.Po operacijos vėl nuėjus pasikalbėt(turėjau daug klausimų,buvo įdomu viskas,ką rado,ką pašalino,kaip praėjo operacija ir kt.),paklausiau,kaip sekėsi,tai viso labo pasakė,kad padarė,ką reikėjo padaryt Viskas,daugiau JOKIO paaiškinimo Buvau švelniai tariant pritrenkta.Mama kitą dieną dar bandė vėl klaust kokia jai stadija,tai atsakė,kad paaiškės po histologinio auglio tyrimo.Išrašant namo tyrimo vis dar nebuvo,tai pasakė,kad viską pasakys chemoterapeutė.Net išrašo nedavė.Nuėjus pas chemoterapeutę irgi nieko neaiškino apie ligą,tik apie gydymą,bet mes ir neklausėm,nes dar belaukiant už durų paaiškėjo,kad kabinete nėra mamos kortelės(ji buvo reabilitacijoj),tai ėjau atnešti ir tik tada viską pati perskaičiau ir sužinojau.Pagaliau per antrą apsilankymą mums atidavė išrašą.Ten jau viskas surašyta,tai ir mamai išaiškinau.Tokia tad mūsų patirtis
Beje,tyrimus mama darėsi mokamai,kad nereikėtų laukti eilėse,o ir visiems gyd atsilygino

Zydryne, uzjauciu del mamos ligos. O del gydytoju bendravimo su pacientais ir artimaisiais tikrai yra didele problema Lietuvoje. As suprantu, kad gal gydytojams vezio diagnoze yra kasdienybe, bet pacientui ir seimai tai visu pirma sokas. Na, musu atveju taip ziauriai nebuvo. Ka po ko reikes daryti gydytojas paaiskino teciui, vezio stadijos nezinome ir mes kol kas, dar tyrymai negrizo. Bet jau nebe labai ir rupi ta stadija, nes teciui per 10 dienu laikotarpi atliko tris operacijas. Po antros operacijos niekaip negalejo atsigauti, o dabar.... Mazai turim vilciu, kad issikapstysime.

O dėl ko operavo trečią kartą?

PIrma operacija salino dali zarnyno. Antra karta operavo, nes jautesi labai blogai po operacijos, rado kitoje vietoje zarnoje skylute. Uztaise ta skylute ir sake dabar viskaa bus gerai, priklausys nuo organizmo, bet teciui ne kiek negerejo. Siandien dare trecia operacija, nes vel atsivere ta skylute. Ne tik atsivere, bet dar ir padidejo. Isvede stoma, vel sako ta pati, lad dabar jau bus gerai. Toks jausmas, kad masina remontuotu...
Dabar tetis reanimacijoje.

O nesakė dėl ko ta skylutė galėjo atsirast?

Kaip suprantu patys pradure pirmos operacijos metu, bet, aisku, taip tiesiai nesako. Neva, neturi paaiskinimo.

Ačiū, kažkaip laikomės. Kartais pati stebiuosi, iš kur pas mane tos ramybės yra. Atrodo protas suvokia, bet širdis priešinasi ir nepatikėsiu, kol tai nenutiks. Visi stebisi ir mamos stiprybe. Žinoma, paverkiam abi, nusišluostom ašaras, pasiguodžiam ir einam toliau į parką žuvytes maitinti. Žinau, kad sunkiausia dar laukia ateityje, dabar vis dar tikimės, kad kažkas pasikeis, kad įvyks stebuklas, kad ji atsities ir tai tik dar vienas pagulėjimas ligoninėje.
Didelių skausmų mamytei nėra, bet blogėjimą pastebime savaitėmis. Dar prieš gerą savaitę su vaikštyne nueidavo iki wc, šią savaitę jau nebevaldo kojų ir reikia 2 seselių pagalbos.
Aš šiurpstu nuo pasakojimų apie situaciją LT. Girdėjome iš aplinkinių, kaip viskas buvo jiems, todėl ir nusprendėme gydytis UK. Kai mamytė sužinojo apie ligą, mums priskyrė paliatyvios slaugos slaugytoją, kuri mus prižiūrėjo, ateidavo į namus, kontroliuodavo vaistus, rūpinosi visomis priemonėmis. Kai ji kentė didžiausius skausmus, paguldė laikinai į slaugos namus, kad sukontroliuotų skausmus. Kol ten gulėjo, namuose lankėsi fizioterapeutai, žiūrėjo, ar namai tinkami mamytei. Kadangi met išplito į kaulus, jai buvo sunku vaikščioti, o namuose pas mus daug laiptų. Atvežė jai specialią lovą, fotelį, invalido vežimėlį, vaikštynę. Kartą buvom išvykusios su mamyte, grįžtam, žiūrim visur įrengti turėklai, rėmai, kad ji galėtų įsikabinti ir lengviau nueiti iki vonios, wc. Pasirodo, patys susisiekė su nuomininke ir viską įrengė.
Paskui paskyrė dienos centrą kartą per savaitę, kur ji lankydavo meno terapiją, darydavo reiki, kojų masažą. Jeigu reikia vykti pas gydytojus, į chemoterapiją, dienos centrą, į namus atvyksta greitoji, kuri nuveža ir parveža mus.
Kartais pagalvoju, kad mums lengviau viską išverti, nes mes niekada nebuvom paliktos vienos. Niekada nejautėm, kad tai tik mūsų bėda ir esam eiliniai pacientai. Nei gydymui, nei vaistams, mes neišleidom nei cento. Visiškai. Moralinis palaikymas begalinis. Nuo gydytojų, seselių iki greitosios vairuotojų. Aš kartais net pavargdavau nuo dėmesio ir norėdavau nors vienos ramios dienos. Išvažiuoji į koridorių, tai seselės prieis, apkabins, paklaus, kaip laikosi. Daktarė atsiklaups ant kelių, apkabins mamytę, pasakys, kad padės, kaip tik galės. Mamytė gauna finansinę paramą kiekvieną savaitę, per Kalėdas gavo vienkartinę paramą papildomai, nemokamas viešas transportas ir t.t.
Nesuskaičiuoju kartų, kiek man siūlė pagalbą. Tiek psichologinę, tiek fizinę (masažai, reiki). Viena seselė išsivertė kelis žodžius lietuviškai ir iš lapelio skaito, sveikinasi su mama "labas rytas. linksmų velykų". Per velykas slaugos namuose suorganizavo taxi, kuris veža su invalido vežimėlius, kad mamytė galėtų apsilankyti bažnyčioje. Kavinėje leido atsinešti savo maistą ir surengti jai staigmeną, nes susirinkom beveik visa giminė.
Dabar, kai ji jau guli slaugos namuose, tai pati sako, kad jaučiasi, kaip princesė. Aš net pildžiau anketą, kur klausė, ką mama mėgsta, kas ją erzina, kokią muziką klauso, kuo dirbo. Sako norim ją pažinti labiau, kaip asmenybę.
Su mumis kalbasi atvirai, kaip rašiau anksčiau, apie mirtį, apie jos būklę, kaip viskas bus. Mes net diskutavom galimybę jai parskristi keliom savaitėm į lt, kad ji galėtų atsisveikinti su visais. Duotų visus vaistus tam laikui. Bet nusprendėm nerizikuoti, jie bijo, kad jei ji nusilps, nebegalės parskristi atgal, o lt tokios slaugos negausim. Atrodo galėtų sakyt, kad važiuokit namo, vis tiek tiek beliko, kam čia mums leist savo valstybės lėšas, bet net tarp eilučių nebuvo tokių kalbų. Tiesiog čia mamytė galės išeiti ORIAI. Taip, kaip nusipelno kiekvienas žmogus. Gal dėl to mes jaučiamės stipriau ir ramiau.