Mano vyrui visada atvykus pirmiausia padaro tyrimus neoriklausomai ar lasina chemija dienos stacionare ar gulasi i skyriu. Bet daro ne poliklinikoj,o jau kai ateina i skyriu. Neupogena israso iseinant namo.
QUOTE(Angele @ 2016 02 03, 20:51)
Sutinku tema ne artimųjų godoms. Sutinku niekada nesupras tas, kuris nepabuvo kailyje besigydančio.
Nuovargis ir išsekimas, fizinis ir psichologinis, sakot neįmanoma, dar ir kaip. Nesvarbu, kad esi puikios sveikatos. Gyvenimas pilnas staigmenų.
Savipagalba pirmiausiai psichologas ir artimųjų pagalba, jei jie neišsibėgioja ir gali padėti per n gydymosi metų.
Nuovargis ir išsekimas, fizinis ir psichologinis, sakot neįmanoma, dar ir kaip. Nesvarbu, kad esi puikios sveikatos. Gyvenimas pilnas staigmenų.
Savipagalba pirmiausiai psichologas ir artimųjų pagalba, jei jie neišsibėgioja ir gali padėti per n gydymosi metų.
ir kaip sunku suvokti kad tavo artimasis kovoja su tokia baisia liga..
psihologiskai issekina, prisimenu pirmus menesius kai vakarais kai jau mama nematydavo zliumbdavau issikabinus i pagalve iki kol uzmigdavau, o ryte stodavausi ant koju stengdavdausi neparodyti savo liudesio, juk ir taip jai sunku. As visad pirma suzinodavau atsakymus o poto juos turedavau pranesti mamai jauciaus kaip koks "budelis" aciui Dievui gydymas beveik i pabaiga tyrimai geri vaistai padeda 
Daug tvirtybes reikia ir salia esanties visiems siunciu
O kovojantiems irgi daug daug nuosirdziai tikejimo ir sveikateles
QUOTE(Sigitta @ 2016 02 03, 22:31)
Pas mano vyra galvoi auglys,operacija,svitinimai,db chemija...Kiek tik turi jegu pats kovoja :)pasportuoja,namus patvarko,kiek ymanydama neleidziu jam liudeti,sakau turim vaikus uzauginti,anuku sulaukti 
Kada suzinojom diagnoze,o cia buvo spaly,tada buvo lb sunku...Nenuleiskit ranku,pagalvokit,kaip jiems ligoniukams sunku 
As kita kartais vakare vos kojas pavelku,darbas,namai,..Bet tikiu,kad mes jy nugalesim
Kada suzinojom diagnoze,o cia buvo spaly,tada buvo lb sunku...Nenuleiskit ranku,pagalvokit,kaip jiems ligoniukams sunku As kita kartais vakare vos kojas pavelku,darbas,namai,..Bet tikiu,kad mes jy nugalesim saunuolis!
kaip atranda zmones tokias ligas pozymiai kazkokie prasideda?
QUOTE(Sigitta @ 2016 02 03, 22:07)
Mano vyrui pries pradedant padare tyrimus,dabar padarys po chemijos praejus dviems savaitems,o paskui po 1,5 sav vel chemija.Kada svitini,tai tyrimus darydavo kiekviena savaite.
o kur jūs gydotės? Turbūt visur tvarka skirtinga
Kas kiek laiko daro jūsų vyrui chemija? Nes maniškiui tai kas dvi savaitės, vakar grįžo po trečio kurso jau, kitą kartą darys echoskopiją... kažin kam to reikia? beje vyrui sake, kad leidžia tuos vaistus kažkur nuo 0,7 tik nukritus neutrofilams, o iki tiek reikia laukti, kol jie savaime atsistatys
QUOTE(Sigitta @ 2016 02 03, 22:31)
Pas mano vyra galvoi auglys,operacija,svitinimai,db chemija...Kiek tik turi jegu pats kovoja :)pasportuoja,namus patvarko,kiek ymanydama neleidziu jam liudeti,sakau turim vaikus uzauginti,anuku sulaukti Kada suzinojom diagnoze,o cia buvo spaly,tada buvo lb sunku...Nenuleiskit ranku,pagalvokit,kaip jiems ligoniukams sunku As kita kartais vakare vos kojas pavelku,darbas,namai,..Bet tikiu,kad mes jy nugalesim
Kada suzinojom diagnoze,o cia buvo spaly,tada buvo lb sunku...Nenuleiskit ranku,pagalvokit,kaip jiems ligoniukams sunku As kita kartais vakare vos kojas pavelku,darbas,namai,..Bet tikiu,kad mes jy nugalesim Stiprybės jums ir visoms su tuo susidūrusioms
QUOTE(Flioksė @ 2016 02 04, 10:59)
o kur jūs gydotės? Turbūt visur tvarka skirtinga Kas kiek laiko daro jūsų vyrui chemija? Nes maniškiui tai kas dvi savaitės, vakar grįžo po trečio kurso jau, kitą kartą darys echoskopiją... kažin kam to reikia?
beje vyrui sake, kad leidžia tuos vaistus kažkur nuo 0,7 tik nukritus neutrofilams, o iki tiek reikia laukti, kol jie savaime atsistatys
Stiprybės jums ir visoms su tuo susidūrusioms
Kas kiek laiko daro jūsų vyrui chemija? Nes maniškiui tai kas dvi savaitės, vakar grįžo po trečio kurso jau, kitą kartą darys echoskopiją... kažin kam to reikia? beje vyrui sake, kad leidžia tuos vaistus kažkur nuo 0,7 tik nukritus neutrofilams, o iki tiek reikia laukti, kol jie savaime atsistatys
Stiprybės jums ir visoms su tuo susidūrusioms
Nu nesamone. Mamai ir prie vieno leidzia.
QUOTE(Sunflowers @ 2016 02 04, 11:06)
Nu nesamone. Mamai ir prie vieno leidzia.
nu sakau, kad čia kažkokia nesąmonė
QUOTE(Flioksė @ 2016 02 04, 11:08)
Tai taip laukt galima ir amzinybe
QUOTE(dendule @ 2016 02 04, 09:44)
ir kaip sunku suvokti kad tavo artimasis kovoja su tokia baisia liga.. psihologiskai issekina, prisimenu pirmus menesius kai vakarais kai jau mama nematydavo zliumbdavau issikabinus i pagalve iki kol uzmigdavau, o ryte stodavausi ant koju stengdavdausi neparodyti savo liudesio, juk ir taip jai sunku.
psihologiskai issekina, prisimenu pirmus menesius kai vakarais kai jau mama nematydavo zliumbdavau issikabinus i pagalve iki kol uzmigdavau, o ryte stodavausi ant koju stengdavdausi neparodyti savo liudesio, juk ir taip jai sunku.Aš iš sergančiojo pusės pasakysiu - mano artimieji irgi taip darė, nerodė emocijų, kad jiems sunku. Tai finale man atrodė, kad tik man vienai griūva pasaulis, visiems kitiems nė trupučio taip, kaip man, neskauda. Jie tiesiog gyvena savo gyvenimus, o aš nykstu - einu į chemoterapijas, kenčiu procedūras, baimę, nežinomybę.
Praėjus metams ir keliems mėnesiams po diagnozės draugas atsivėrė, kartu paverkėm, pakalbėjom. Ir tai buvo geriausias pokalbis nuo pat susirgimo. Pagaliau nesijaučiau viena ir kad skauda tik man. Dabar žinau, kad skauda ir artimiesiems. Gal net taip pat labai, kaip ir man, sergančiai. Ir ne vien man bloga po chemoterapijos, bet labai bloga ir baisu jiems mane tokią matyti.
QUOTE(kastuvas @ 2016 02 04, 12:19)
Aš iš sergančiojo pusės pasakysiu - mano artimieji irgi taip darė, nerodė emocijų, kad jiems sunku. Tai finale man atrodė, kad tik man vienai griūva pasaulis, visiems kitiems nė trupučio taip, kaip man, neskauda. Jie tiesiog gyvena savo gyvenimus, o aš nykstu - einu į chemoterapijas, kenčiu procedūras, baimę, nežinomybę.
Praėjus metams ir keliems mėnesiams po diagnozės draugas atsivėrė, kartu paverkėm, pakalbėjom. Ir tai buvo geriausias pokalbis nuo pat susirgimo. Pagaliau nesijaučiau viena ir kad skauda tik man. Dabar žinau, kad skauda ir artimiesiems. Gal net taip pat labai, kaip ir man, sergančiai. Ir ne vien man bloga po chemoterapijos, bet labai bloga ir baisu jiems mane tokią matyti.
Praėjus metams ir keliems mėnesiams po diagnozės draugas atsivėrė, kartu paverkėm, pakalbėjom. Ir tai buvo geriausias pokalbis nuo pat susirgimo. Pagaliau nesijaučiau viena ir kad skauda tik man. Dabar žinau, kad skauda ir artimiesiems. Gal net taip pat labai, kaip ir man, sergančiai. Ir ne vien man bloga po chemoterapijos, bet labai bloga ir baisu jiems mane tokią matyti.
zodis i zodi ka paraset ta ir jauciau
budavo momentu kad pratrukdavau apsikabindavome ir issiverdavom. Artimam yra labai labai labai baisu ypac per chemija kai taip blogai jauciasi nezinai ka ir bedaryt kad padet kad sumazint viska....atrodo jeigu pasirodysi silpnas ir verkiantis zmogus praras vilti gydytis. Tai ir stengiesi nepasirodyt kad blogai...
Gal kuri žinote, kokios fizioterapinės procedūros leidžiamos žmogui, sirgusiam v? Mama kasė sniegą ir dabar jau beveik mėnesį jai labai skauda nugara (su ja visada turėjo problemų).Kiek žinome, negalima šildyti, lyg ir masažuoti Ko dar negalima? Kaip tokiu atveju gydytis? Mama eis pas reabilitologą. Gal ji pasakys, bet tai bus tik už mėnesio.
Ko dar negalima? Kaip tokiu atveju gydytis? Mama eis pas reabilitologą. Gal ji pasakys, bet tai bus tik už mėnesio.
Nebuvau palaikančio kailyje.
Atsiduriau sergančiojo kailyje.
Tad palyginti negaliu tos ir anos būsenos.
Galiu tik aprašyti vyro reakciją. Nes tik vyras nuo pat pradžių ir iki šiol žino mano diagnozę. Daugiau su niekuo nesidalinau ir kuo ilgiau niekam nesakysiu. Galit mane laikyti beprote, bet...
Taigi kai sužinojom diagnozę, mano vyrui kaip čia išsireikšti buvo "lengvas stogo čiuožimas". Truko tai apie porą mėnėsių. Jis buvo piktas, irzlus, įsižiebdavo kaip kibirkštis nuo bet ko, rėkdavo. Bet ne ant manęs, ne namuose. Išsikraudavo už namų sienų ant kitų žmonių - ant tėvų, seserų, darbe ant bendradarbių. Bet namuose mane jis visada tik palaikė, ramindavo, kad įveiksim kartu visas negandas, kad pasveiksiu. Kurį laiką buvau pradėjus galvoti, kad tuoj jam reikės didesnės pagalbos nei man. Raminau jį. Poto kažkaip apsiramino. Viskas atsistojo lyg į senas vežes, lyg ir nesirgčiau ir dabar su manim elgiasi kaip su sveika. Ta prasme neklausinėja kasdien kaip jaučiuosi ir pan.
Sutinku. Mačiau kaip teta su dėde prižiūrėjo sergantį kepenų v senyvą žmogų. Nežinau dabar tiksliai kiek tai tęsėsi. Bet mačiau jų veiduose nuovargį. Ir tas toks nuovargis tikrai nepraeina pamiegojus naktį lovoje ar pailsėjus savaitę prie jūros. Morališkai ir fiziškai išsekinti buvo.
Atsiduriau sergančiojo kailyje.
Tad palyginti negaliu tos ir anos būsenos.
Galiu tik aprašyti vyro reakciją. Nes tik vyras nuo pat pradžių ir iki šiol žino mano diagnozę. Daugiau su niekuo nesidalinau ir kuo ilgiau niekam nesakysiu. Galit mane laikyti beprote, bet...
Taigi kai sužinojom diagnozę, mano vyrui kaip čia išsireikšti buvo "lengvas stogo čiuožimas". Truko tai apie porą mėnėsių. Jis buvo piktas, irzlus, įsižiebdavo kaip kibirkštis nuo bet ko, rėkdavo. Bet ne ant manęs, ne namuose. Išsikraudavo už namų sienų ant kitų žmonių - ant tėvų, seserų, darbe ant bendradarbių. Bet namuose mane jis visada tik palaikė, ramindavo, kad įveiksim kartu visas negandas, kad pasveiksiu. Kurį laiką buvau pradėjus galvoti, kad tuoj jam reikės didesnės pagalbos nei man. Raminau jį. Poto kažkaip apsiramino. Viskas atsistojo lyg į senas vežes, lyg ir nesirgčiau ir dabar su manim elgiasi kaip su sveika. Ta prasme neklausinėja kasdien kaip jaučiuosi ir pan.
QUOTE(Sunflowers @ 2016 02 03, 13:34)
Sorry, nesupykit nu bet negaliu skaityti to kaip jus skundziates pavargimu.... Ar bent isivaizduojat kaip jauciasi ligonis? Ir kaip jam sunku?
As net nekreipiu demesio i savo pavargima ar dar ka nors. Man siuo metu yra svarbiausia mama, jos sveikata.... Ir man skustis butu tiesiog geda....
As net nekreipiu demesio i savo pavargima ar dar ka nors. Man siuo metu yra svarbiausia mama, jos sveikata.... Ir man skustis butu tiesiog geda....
QUOTE(Angele @ 2016 02 03, 21:51)
Sutinku tema ne artimųjų godoms. Sutinku niekada nesupras tas, kuris nepabuvo kailyje besigydančio.
Nuovargis ir išsekimas, fizinis ir psichologinis, sakot neįmanoma, dar ir kaip. Nesvarbu, kad esi puikios sveikatos.
Nuovargis ir išsekimas, fizinis ir psichologinis, sakot neįmanoma, dar ir kaip. Nesvarbu, kad esi puikios sveikatos.
Sutinku. Mačiau kaip teta su dėde prižiūrėjo sergantį kepenų v senyvą žmogų. Nežinau dabar tiksliai kiek tai tęsėsi. Bet mačiau jų veiduose nuovargį. Ir tas toks nuovargis tikrai nepraeina pamiegojus naktį lovoje ar pailsėjus savaitę prie jūros. Morališkai ir fiziškai išsekinti buvo.
QUOTE(dendule @ 2016 02 04, 09:44)
ir kaip sunku suvokti kad tavo artimasis kovoja su tokia baisia liga.. psihologiskai issekina, prisimenu pirmus menesius kai vakarais kai jau mama nematydavo zliumbdavau issikabinus i pagalve iki kol uzmigdavau, o ryte stodavausi ant koju stengdavdausi neparodyti savo liudesio, juk ir taip jai sunku. As visad pirma suzinodavau atsakymus o poto juos turedavau pranesti mamai jauciaus kaip koks "budelis" aciui Dievui gydymas beveik i pabaiga tyrimai geri vaistai padeda
Daug tvirtybes reikia ir salia esanties visiems siunciu
O kovojantiems irgi daug daug nuosirdziai tikejimo ir sveikateles
saunuolis! kaip atranda zmones tokias ligas pozymiai kazkokie prasideda?
psihologiskai issekina, prisimenu pirmus menesius kai vakarais kai jau mama nematydavo zliumbdavau issikabinus i pagalve iki kol uzmigdavau, o ryte stodavausi ant koju stengdavdausi neparodyti savo liudesio, juk ir taip jai sunku. As visad pirma suzinodavau atsakymus o poto juos turedavau pranesti mamai jauciaus kaip koks "budelis" aciui Dievui gydymas beveik i pabaiga tyrimai geri vaistai padeda Daug tvirtybes reikia ir salia esanties visiems siunciu
O kovojantiems irgi daug daug nuosirdziai tikejimo ir sveikateles
saunuolis!
kaip atranda zmones tokias ligas pozymiai kazkokie prasideda?Dziaugiuosi atradus sita kampely,taip buvo pradzioi sunku,kad neradau sau vietos ir vis galvojau uz ka mums
O pas mus viskas prasidejo rugsejo men,vyras visad po darbo pavarges,nekalbus,jokio demesio seimai ...Pradzioi galvojau viskas gerai,nes budavo,kad kas kelis menesius noredavo pabuti kokias kelias dienas ramiai,mazai bendraudavo...Bet kuo toliau tuo keistesnis daresi,vis atrode,kad apie kazka svajoja,savam pasauly...galvojau sau viena meile baigesi,depresija...Spalio 19 isejo i darba ,is bendradarbio gavau foto,kad raso neyskaitomus zodzius.Vis klausdavau kas yra,atsakydavo viskas gerai...Kita diena pasiliko namie,dukra priziurejo,klausiu ka valge pietums niekaip neatsimena ,patiekalo pavadinimo...Nuvaziavom vakare i priemima,padare tyrimus viskas gerai,israse bilioteny.Treciadieny pramiegojo gal 18 val,ketvirtadieny gryzau po darbo,radau mieganty,pakeliau valgyti,sakutes nenulaiko,paskui pasidare bloga...Nuvaziavom i priemima,pagulde i ligonine,penktadieny sulaukiau skambucio,po kurio apsiverte viskas aukstyn kojom..galvoi auglys,skubiai operuojam 
pasalino daug liko tik 1 % neurochirurgas po operacijos sake,kad tai galejo buti apie 15-20 metu,paskaudedavo kartais galva,bet gi ar begsi tirtis.Vat tokia musu istorija.Papildyta:
QUOTE(Flioksė @ 2016 02 04, 10:59)
o kur jūs gydotės? Turbūt visur tvarka skirtinga Kas kiek laiko daro jūsų vyrui chemija? Nes maniškiui tai kas dvi savaitės, vakar grįžo po trečio kurso jau, kitą kartą darys echoskopiją... kažin kam to reikia?
beje vyrui sake, kad leidžia tuos vaistus kažkur nuo 0,7 tik nukritus neutrofilams, o iki tiek reikia laukti, kol jie savaime atsistatys
Stiprybės jums ir visoms su tuo susidūrusioms
Kas kiek laiko daro jūsų vyrui chemija? Nes maniškiui tai kas dvi savaitės, vakar grįžo po trečio kurso jau, kitą kartą darys echoskopiją... kažin kam to reikia? beje vyrui sake, kad leidžia tuos vaistus kažkur nuo 0,7 tik nukritus neutrofilams, o iki tiek reikia laukti, kol jie savaime atsistatys
Stiprybės jums ir visoms su tuo susidūrusioms
Mes gydomies Norvegijoje.Pas mus chemija geriama.Pries tai turejo 6 sav svitinima,kartu su geriama chemija,po to turejo men pertrauka,paskui gere 5 dienas chemija,db turi tris savaites pertrauka,paskui vel gers 5 diena chemija.Po triju kursu darys MR,paskui pagal gydymo plana vel 3 kursai chemijos.
QUOTE(Sigitta @ 2016 02 04, 16:08)
Dziaugiuosi atradus sita kampely,taip buvo pradzioi sunku,kad neradau sau vietos ir vis galvojau uz ka mums O pas mus viskas prasidejo rugsejo men,vyras visad po darbo pavarges,nekalbus,jokio demesio seimai ...Pradzioi galvojau viskas gerai,nes budavo,kad kas kelis menesius noredavo pabuti kokias kelias dienas ramiai,mazai bendraudavo...Bet kuo toliau tuo keistesnis daresi,vis atrode,kad apie kazka svajoja,savam pasauly...galvojau sau viena meile baigesi,depresija...Spalio 19 isejo i darba ,is bendradarbio gavau foto,kad raso neyskaitomus zodzius.Vis klausdavau kas yra,atsakydavo viskas gerai...Kita diena pasiliko namie,dukra priziurejo,klausiu ka valge pietums niekaip neatsimena ,patiekalo pavadinimo...Nuvaziavom vakare i priemima,padare tyrimus viskas gerai,israse bilioteny.Treciadieny pramiegojo gal 18 val,ketvirtadieny gryzau po darbo,radau mieganty,pakeliau valgyti,sakutes nenulaiko,paskui pasidare bloga...Nuvaziavom i priemima,pagulde i ligonine,penktadieny sulaukiau skambucio,po kurio apsiverte viskas aukstyn kojom..galvoi auglys,skubiai operuojam pasalino daug liko tik 1 % neurochirurgas po operacijos sake,kad tai galejo buti apie 15-20 metu,paskaudedavo kartais galva,bet gi ar begsi tirtis.Vat tokia musu istorija.
Papildyta:
Mes gydomies Norvegijoje.Pas mus chemija geriama.Pries tai turejo 6 sav svitinima,kartu su geriama chemija,po to turejo men pertrauka,paskui gere 5 dienas chemija,db turi tris savaites pertrauka,paskui vel gers 5 diena chemija.Po triju kursu darys MR,paskui pagal gydymo plana vel 3 kursai chemijos.
O pas mus viskas prasidejo rugsejo men,vyras visad po darbo pavarges,nekalbus,jokio demesio seimai ...Pradzioi galvojau viskas gerai,nes budavo,kad kas kelis menesius noredavo pabuti kokias kelias dienas ramiai,mazai bendraudavo...Bet kuo toliau tuo keistesnis daresi,vis atrode,kad apie kazka svajoja,savam pasauly...galvojau sau viena meile baigesi,depresija...Spalio 19 isejo i darba ,is bendradarbio gavau foto,kad raso neyskaitomus zodzius.Vis klausdavau kas yra,atsakydavo viskas gerai...Kita diena pasiliko namie,dukra priziurejo,klausiu ka valge pietums niekaip neatsimena ,patiekalo pavadinimo...Nuvaziavom vakare i priemima,padare tyrimus viskas gerai,israse bilioteny.Treciadieny pramiegojo gal 18 val,ketvirtadieny gryzau po darbo,radau mieganty,pakeliau valgyti,sakutes nenulaiko,paskui pasidare bloga...Nuvaziavom i priemima,pagulde i ligonine,penktadieny sulaukiau skambucio,po kurio apsiverte viskas aukstyn kojom..galvoi auglys,skubiai operuojam pasalino daug liko tik 1 % neurochirurgas po operacijos sake,kad tai galejo buti apie 15-20 metu,paskaudedavo kartais galva,bet gi ar begsi tirtis.Vat tokia musu istorija.Papildyta:
Mes gydomies Norvegijoje.Pas mus chemija geriama.Pries tai turejo 6 sav svitinima,kartu su geriama chemija,po to turejo men pertrauka,paskui gere 5 dienas chemija,db turi tris savaites pertrauka,paskui vel gers 5 diena chemija.Po triju kursu darys MR,paskui pagal gydymo plana vel 3 kursai chemijos.
iveiksit viskas bus gerai!
tik pozityvumas padeda! Na pozymiai tikrai pas jus buvo isreiksti kad samone temo ir aiskiai mastyt negali uzspaude...O galvos skausmu skusdavosi..suprantu gyd sako ne per metus uzaugo...
Jau i ta paacia tema paklausiu ar bunant salia ligonio kituose ir savyje neieskote vezio simptomu?
pradejau darytis paranojike kiekvienas taskiukas pas vaikus man jau atrodo...
