QUOTE(šviesi lapė @ 2016 01 19, 11:47)
Iš praktikos sakau - žiauriai sunku su tais limitais. Pvz., pasakai, kad tau tinka max. 2 metai pabūti drauge/sugyventine, ir viskas. Baigias tie du metai, ir, kaip ir jūs sakot - ką daryt? Išsikraustyt? Prieš tai jau dairytis buto nuomai ar po to?
Bet kuriuo atveju, kai jau pasirašai būt sugyventine, tai kamuoliukas vyro rankose. O jei jau apsisprendi ja nebebūti, tai irgi peržengta psichologinė riba tarp "laukiu, kol pasipirš" ir "man jau nebeįdomu"
jau tik moterys, nebukit tokios apgauletinos
viskas vyro rankose
savigarbos reikia turet, tada ir kiti gerbs. Jei jau norit pagyvent pries santuoka kartu, tai ABU ir nustatot kiek laiko tik gyvensit. Kad ir tuos 2 metus. Po 2 metu, gal pasirodys, kad pacios greiciau begt nuo vyro norit. O jei ne, tai ir sakot: brangusis, mes kartu jau pora metu, myliu tave, noriu su tavimi kurti seima, ka tu i tai? Jei vyras irgi uz, tai imat kalendoriu ir nustatot vestuviu diena. Jei tipo "nuuu nezinaaaaau", reiskia nenori kurt kartu seimos, tik patogu kartu but. Tai zinodamos vis dar noresit buti su tuo, kuris nenori su jumi kurt seimos, o gyvena vardan patogumo? Jei gerbsit save, arba savo smutkes susirinksit, arba jo manta pro duris isstatysit. Ir nereikia visko taip komplikuot, gyvenimas tik vienas. Kalbet reikia, kompromisu ieskot, o ne sedet, dusaut ir tiketis, kad vyras atspes ko moteris nori.
Nėra pasaulyje problemos, kurios negalima būtų išspręsti tinkamai parinkus sprogmenis.