Kuri realigija geriausia?

Sveikos mamos. Aš gyvenu Anglijoj, Londone. Kaip žinoma čia labai daug realigiju, nuo krikščioniu iki islamo ar net induistu. Mano vaikai gime čia, bet ne vienas nera priemes jokios realigijos. Neperseniausiai gime mano antras vaikelis, todel norečiau nuomoniu kodel turetume priimti kokia nors tai realigija, arba kodel priimti neturetume. Ačiu

sakyciau, kad jei jau nezinot, tai gal ir nereikia? O vaikai kai paaugs, tai patys pasirinks, kas arciau sirdies jiems bus. Ar visai nieko nepasirinks. Argi tai bus blogai? Manau, kad ne. Palikit kaip yra, iki kol zinosit.

O kas jus verčia?
Papildyta:

Įsivaizduoju augančią šeimą: vienas vaikas induistas, kitas musulmonas, trečias gal protestantas... Kas bus tėvai?
Įdomiai atrodytų Kalėdos šeimoje.

dometis religija/religijom galima ir vaikysteje. Bet pasirinkti turetu tik suauges samoningas zmogus. Ir jei jau suauge 3 vaikai, bus skirtingu religiju, tai bus ju pasirinkimas ir tevai neturetu tada nei jiems kazka aiskint, nei priekaistaut. O svesti Kaledas ar ne, tai irgi bus kiekvieno pasirinkimas. Ne vien Kaledos gyvenime svarbios gali buti.

Būna būna, skaičiau, kad Pitas su Jolie taip durniuoja, laksto po visas bažnyčias, šventoves ir leidžia vaikams rinktis kas ką nori

O kaip domėtis religija, pvz., penkiamečiui? Skaityt kokią adaptuotą knygutę ,,Pasaulio religijos'' ar kaip? Ir melstis kaip? Ir kokiu būdu pasirinks suaugęs? Juk nueis ten, kur koks pažįstamas pakvies. Tik paskui, ilgokai laiko praėjus, supras, kur pateko. O kelias atgal būna nelengvas. Įspaudas paprastai būna stiprus.

O kokia kita bendra šventė yra šeimai svarbi? Tokia, kad pakylėtų.

Jeigu zmogui reikia religijos, tam tikru gyvenimo metu pradeda ieskoti - skaityti skirtingas religines knygas, filosofijas, galvoti, atranda, kas jam priimtiniausia. Pati sita stadija praejau ir pazystu nemazai praejusiu. Vieni tapo ateistais, kiti is naujo krikscionybe atrado, vienas egzotiska religija pasirinko. Penkiameciui religijos paprasciausiai nereikia, labiau paauglysteje atsiranda domejimasis gyvenimo prasme ir pan. dalykais. Niekaip nesuprasiu religijos kisimo mazam vaikui, tai yra smegenu plovimas ir atimama galimybe atrasti tai, kas jam tinkamiausia, na gal neatimama, bet apsunkinama.

O del svenciu - kokioj saly/kulturoj gyveni, tos salies sventes pagrinde ir sventi. Paciame Kaledu sventime daugiau kulturiniu/pagonisku aspektu, negu krikscionisku - eglute, kaledu senis, kuciu burtai ir kitos tradicijos mazai ka bendro su Jezumi turi. O veliau ir smagiau butu, jei skirtingu svenciu seimos nariai i seima inestu, jei gerbi zmogu, gerbsi ir jam svarbias sventes.

Tai jeigu tėvai eina į bažnyčią, tai ką, penkiametį namie palikt, suslėpt namie visus kryželius ir šventus paveikslėlius, maldaknyges, rožinius? Juk vaikas šaip ar taip matys, kuo tėvai gyvena ir domėsis, mokysis. O kuo tėvai tiki, natūralu, kad jie ir aiškins vaikui, kad tai gera. Negi savo vaikui nepaaiškinsi, kas yra Jėzus, o sieksi giliai išanalizuoti, pvz., koks yra Mahometas, Buda, Krišna? Kažkiek gal ir pajėgsi iš bendro išsilavinimo, betgi ne visi tėvai religijotyrininkai.
Tėvai visada juk suteikia tai, ką jie žino geriausia.

prie ko cia penkiameciui? Kai paaugs, ar net uzaugs, ir jei pats nores, tai ir pasidomes. O kai nores, tai ras ir kur. As "isanalizavau" religijas gerokai virs 20 budama ir... nepasirinkau jokios. Mano pusbrolis religija pakeite budamas 26. Mano netikinti tolima teta uolia katalike patapo mazdaug 50 budama. Ir kas cia per tragedija?


tai, kad siuo atveju tevai niekuo netiki ir niekur nevaiksto. Va sedi namie ir svarsto kuria cia religija pasirinkus, kuri gi geresne Va tik nezinau, knygas apie religijas skaito ar internete info iesko ir pliusiukus ir minusiukus religijoms deda.

Tokiu atveju geriau imtis praktikos, ne teorijos. Pradėti lankytis kurioje nors bendruomenėje. Geriausia pradėti nuo tėvų ar senelių tikėjimo. Jei kils neaiškumų, galima bus pasiaiškint, kokį gyvą liudijimą išgirst.
Papildyta:

O jūs paklauskit tos tetos, ar jai negaila tiek prarastų metų.

Aisku kad ne, jeigu nori, vestis kartu, bet per prievarta nekisti. Jei tevai religingi ir jei zmogus nores religijos, didziausia tikimybe, kad tevu religija jis pasirinks.

Jei tėvams tikėjimas svarbus, natūralu, kad jo dvasioje vaikus augina nuo mažumės. Čia jau tėvų teisė auginti vaikus pagal savo įsitikinimus. Pasirinkti, žinoma, asmeniškai vaikui vis tiek teks, bet kas jei ne tėvai turi supažindinti su savo vertybėmis? Kažkaip kai kyla klausimas kur gimdyti (kokios šalies piliečiu būti), pagal kokią ugdymo sistemą auklėti ar kokius mitybos įpročius formuoti tai kažkaip niekas nesako - oi, palaukit, užaugs ir pasirinks. Taip, užaugs, rinksis pats. Nuo asmeninio apsiprendimo niekas nepabėgs. Bet iki to vaikas neauga vakume, kažkokioje "niekas" aplinkoje.
Pvz. man tikėjimas (tikslumo dėlei - katalikiškas) yra svarbus. Mano vyrui taip pat. Ir nors aš buvau pakrikštyta ("padaryta katalike neatsiklausus" ), o vyras apsisprendė tapti krikščionimi suaugęs, susituokus nė nekilo debatų dėl to ar verta atidėti vaikų krikštą. Todėl, kad mums tai ne tik filosofijos ar "partijos" parinkimas, o didžiulė Dievo dovana žmogui ir norėjome, kad vaikai augtų tas dvasines dovanas turėdami. Galų gale šeimos nariams normalu priklausyti tai pačiai šiemai.

Va kai patys tėvai nežino "kur geriausia", čia jau kebliau. Aš tai savo vaikui siūlau tai, kas mano įsitikinimais yra svarbu. O siūlyti "nežinau ką" nežinia ar drįsčiau... Turbūt pirma reikėtų pačiam sau atsakyti apie tai, kas aš esu, kas man svarbu ir ką noriu pasiūlyti savo vaikui.

Nors šiaip, kiek atmintis nepaveda, kažkiek panaši tema (bent iš dalies) jau kažkur buvo. Štai.


Pas mus parapijoj ir kūdikėlius lopšeliuos būna atsineša. Ir man tokia graži ta "prievarta" - snaudžia ar niurzga tie mazgiai tėvų atsinešti pas Tą, iš kurio meilės juos gavę... Iš tikrųjų, tai kuo vaikui ta praktika bus natūralesnė tuo mažiau tos "prievartos" jis ir jaus. Nelabai trikdo vaiką ta aplinka, kuri jam įprasta. O va jei paaugusį, pats niurzgėdamas ir dūsaudamas tik paauglystėj Komunijos ar Sutvirtinimo varysi (nes "susitvarkyt" reikia), tikėtina, kad vaikas gerokai stipriau jaus tą prievartą varomas ten, kur patiems tėvams nesinori.