Vyras ir depresija

Labukas,nors tema sena,bet dabar ji man aktuali.Po 12 kartu pragyventų metų vyras pareiškė,kad nieko man nejaučia t.y.meilės ,aistros.Bet jaučia prieraišumą,pagarbą.kad esu nuostabi žmona ir gera mama.Jau kokie 3 metai kai jis pasikeitė,bet dabr paskutinius mėnesius jau nebėra mano vyro.Ne,pas psichologus ir kitus gyd nebuvo.Požymiai atitinka depresiją-nieko nenori ,niekas nedomina,niekur neina.Gal tai ir nuovargis nes dirba gan sunkų darbą dar mokosi universitete .Jau trys metai be atostogų.
Bet tokie žodžiai jo pasakyti su rauda mane nužudė.
Nežinau ką daryti.Norėjau išeiti iš namų,bet jis nesutinka.Nežino pats ko tikisi,ko laukia.Nori išvažiuoti iš Lietuvos.Skirtis nenori ir kitos tikina,kad nėra.
Šis savaitgalis buvo klaikus,bet manau ateitis bus dar baisesnė.
Niekada jo nežeminau,visada palaikiau.Abu dirbame.Nežinau kas įvyko.Turime tokį gražų sūnų Abu gražūs ir sveiki esame.Nieko nežinau kas įvyko.Vyriškajam klimaksui dar lyg ir anksti jam tik 33 metai.Esu nevilty.Nieko jau nereiškia net tai,kad jis tvirtina,kad jam rūpiu....
Ką jūs darytumėt?

Noir1, man toks įspūdis, kad tu į vieną katilą sumetei du dalykus: 1. tavo vyro požiūris į tave, 2. tavo vyro būsena.

Rašai, kad jis sunkiai dirba, studijuoja, pastaruoju metu niekur neina ir niekas jo nedomina. Galbūt iš tiesų jam depresija, bet tai galėtų geriau pasakyti specialistai. Pakalbėk su juo, manau, būtų prasminga apsilankyti pas psichiatrą ir (arba) psichologą, psichoterapeutą. Tai, kaip tavo vyras vertina tave ir žiūri į tave, stipriai gali būti susiję su jo būsena.

Kitas dalykas - galbūt iš tiesų jo jausmai tau pasikeitė, nepriklausomai nuo jo būsenos. Galbūt verta pakalbėti, kaip tai atsitiko, kada, gal kažkas nutiko, kas jį išmušė iš vėžių. Jeigu jums abiems norisi atnaujinti jūsų ryšį, sustiprinti jį - tam padėti gali porų konsultantai (psichoterapeutai). Svarbu, kad to norėtų abu sutuoktiniai.

Sėkmės .

Jis nenori niekur kreiptis.Sako,kad jo jausmai pradėjo keistis prieš tris metus(kažkur tai).Aš jį myliu kaip ir seniau ,noriu šeimą išsaugoti.Gal pavyks prikalbinti ir jį.Labi tikiuosi.

o man atrodo, kad šitie du dalykai "sumesti į vieną katilą" vienas su kitu labai susiję. Meilė ateina ir išeina. Kai esi vienas,nėra šeimos, draugė ragana, nevala ir šiaip nemiela,nėra vaikų- tiesiog susidedi daiktus ir išeini. Bet jei žmogus geras, o jausmai visai nepelnytai jam ėmė ir baigės? Glavojat lengva? Čia bet kuriam būtų tas pats. Skaudinti patį artimiausią labai nesinori, bet kiek laiko gali apgaudinėti save ? Bandai įžvelgt, prisiverst, prisimint, kodėl tą žmgų tiek metų mylėjai ir degei aistra..Bet nebeina..to nebelieka ir tiek..Tada prasideda savigrauža, kodėl..Palikt nenori, o gyvent kartu irgi negera..Ir taip drąskant vidinėms abejonėms labai nesunku susirgti depresija..Kas pagal viską Noir1 vyrui ir nutiko..

žmogaus labai gaila, bet net stebina jo pagarba žmonai, šeimai, nes jis mina savo jausmus ir nepriima drąstiškų sprendimų, nes nenori skaudinti nė vieno..Todėl tramdo save ir tai jį žudo kaip žmogų..

manau jis nelaimingas

ir aš tavo vietoj jį paleisčiau

galbūt tik to jam ir tereikia,kad jis suprastų, kokie reikalingi jam esat

Mano draugui panaši būsena, kaip čia jau yra moterys aprašiusios. Va, kad ir dabar, atsigulė miegamąjam, pasileido filmą per kompą, o veidas toks liūdnas liūdnas. Žodį vos pramekena. Lyg ant jo pečių visas pasaulis būtų.
O man jau ir pikta darosi, nes taip ne pirmą kartą. Ne kartą yra sakęs, kad jis nelaimingas. Tokiais momentais pradedi galvoti, kad gal čia ir tavyje kažkas ne taip. Kaip jis dabar yra su manim ir nelaimingas?
Turi gerą darbą, uždirba gerai. Darbas patinka, džiaugiasi kolektyvu. Butas yra, mašina irgi. Na, ne viskas mūsų, bet bent jau nereikia ieškotis būsto ir gali patogiai važinėti. Draugų irgi netrūksta, tik pats atsisako daugiau laiko su jais praleisti.
Ateina Kalėdos, o jam net nesugalvoju ką dovanų nupirkti, nes jam tikrąja to žodžio prasme - nieko nereikia. Ir kai paklausi ko nori, tai susinervina, nes nori didžiausio teliko, kurio kaina virš dviejų tūkstančių. Esmė viena - jis televizoriaus nė nežiūri. Sako pirkčiau, kad prie kompo jungtis.
Bet žinau, kad su tuo teliku bus taip pat, kaip buvo su šunimi, fotoaparatu, mikseriu ir t.t. - pasidžiaugs pora dienų, o po to vėl įklimps į liūdesį. Tai kam leisti tokią sumą ant daikto, kurį jis pasistatys savo darbo kambaryje ir jis neatliks savo tikrosios funkcijos?
Jis šiaip be kompo neturi kitų pomėgių ir tai mane kartais varo į neviltį. Nieko veikti nenori. Net į paprasčiausią kino teatrą ištempti negaliu. Artėja naujieji, tai jis nė negalvoja kur ir ką veikti. Daviau pasiūlymų, jie jam buvo nepriimtini, tai jau matau, kaip per naujus sėdim namie, o jis skundžiasi, kad toks beryšio naujakas.
Nežinau ko imtis. Pati vaikštau išsiviepus, jį glostau, apkabinu, kad tik paguosti, pakelti nuotaiką. Siūlau ką nors veikti, bet atsimušu kaip į sieną.
Nesinori gyventi su tokiu zanūda, nes esu žmogus, labai jaučiantis kitų nuotaikas ir blogos nuotaikos mane žlugdo. Viena su savim gi nepasijuoksi...
Ką daryti? Gydytis jis tikrai neis. Buvo keletą kartų pas psichologę, tai grįžo tikriausiai dar labiau susimąstęs nei prieš tai. O jaunas žmogus yra. Netgi labai jaunas dar...

Na as visdelto maniciau kad tai turetu padieti kvalifikuotas zmogus. Daug ka gavau as asmeniskai ir zmones kurie man rekomendavo. Kai kurie apskritai pakeite savo gyvenima ir mastyma. Jei idomu tai pabandik http://alex.llma.lt/

Nebezinau ir as kaip padei savo draugui visa tai isgyventi.. Tesiasi apie metus, tai paastreja, tai praeina.. Vakar pats sake, kad jam depresija, jokios nuotaikos ir pan. Viskas del to, kad neturi veiklos.. Iesko, bando, bet kol kas be rezultatu.. Palaikau, drasinu, bet kol kas be rezultatu - vienintele iseitis - darbas, bet kad jo nera

Mano vyras irgi serga. Iš pradžių buvo labai, labai sunku. Jis nesakė taip baisiai, kad nejaučia man meilės, bet sakė kitokius dalykus, kad jo nebedomina tai, kas anksčiau domino, kad labiau nori ne linksmintis su manim, o būti vienas ir liūdėti, kad jam reikia labai prisiversti džiaugtis gyvenimu, o liūdnos mintys ateina savaime, be jokių pastangų.

Tada aš jam liepiau rinktis vieną iš dviejų - arba tuos nepagrįstus blogus jausmus, arba mane. Sakiau, jeigu mane myli, tai atsisakyk tų jausmų, juk čia tik liga. Buvo daug grasinimų, niekas nepadėjo. Visiškai nesupratau tos ligos, man buvo didelė nelaimė. Jis grįžo į Lietuvą gydytis. Mūsų susitikimas labai padėjo pasikeisti mano reakcijai į ligą, anksčiau atrodė, kad jis + jo liga prieš mane, jaučiausi labai vieniša ir nelaiminga. Dabar atrodo, kad mes esam kartu, jis + aš prieš jo ligą. Manau, kad su tokiu požiūriu lengviau bus gyventi ir tą ligą įveikti.

Mano vyras taip pat bangomis ilgiau ar trumpiau serga depresija. Iš pradžių nesupratau kas vyksta, kodėl jis vis nenuotaikoj, nieko nenori, nieko nekalba, niekas neįdomu, net manęs matyt nenori. Jis turi savo verslą, tai aš tas nenuotaika susiedavau su problemom versle ir taip turėjau sau pateisinimą kodėl jis nenuotaikoj.
Po poros metų jis pasakė ir taip sau prisipažino, kad serga depresija. Jo nuostata - kad tai neišgydoma, o geriant vaistus galima tik palengvint ligą. Esą dar prieš mūsų pažintį jis sirgo depresija ir nerado gydymo, kuris jam padėtų. Mano gerybiški, rūpestingi patarimai eit ir gydytis iš naujo jį tik erzindavo. Net prisėst šalia, prisiglaust neleidžia, nes jam to nesinori. Intymaus gyvenimo irgi nerasta:(
Jis labai uždaras žmogus ir šiaip mažai kalba apie jausmus, emocijas, o kai jam depresija, geriausiu atveju per dieną išgirstu 1 žodį "labas".... Tuo laikotarpiu man būna jausmas, kad gyvenu bute su kokiu tais nuomininku, kuris nei mane pažįsta, nei man artimas, nei manini domisi - svetimas žmogus:(
Jis siaubingai užsispyręs ir viską geriausiai žino tik jis pats. Ką besiūlysi, ką bepasakysi viskas yra niekai - tik jis žino kas yra gerai:)
Dar po poros metų kai depresija užtruko ilgai apie 4 mėn. jis prisivertė ieškot pagalbos. Ėjo pas psichologą ir pas psichoterapeutą, gėrė laikinai paskirtus vaistus ir po ~ mėnesio pagerėjo. Gal nuo vaistų, gal šiaip savaime praėjo depresijos banga... Jam baisiai nepatiko, kad pas psichoterapeutą reikia daug kalbėti, pasakoti pradedant vaikyste..., kad procesas išties ilgas bet greitos apčiuopiamos naudos nėra. Ir jis metė pradėtą gydymą. Kadangi depresija buvo pasibaigus, tais metais visai šauniai praleidom vasaros pabaigą ir rudenį, bet su žiema sugrįžo ir jo depresija.

Mes pažįstami 8 metus. Depresija jam būna žiemą nuo 1 mėnesio iki kelių mėn. Vėliau prasidėjo po porą depresijų per metus... Su ekonomine krize, atsiliepusia ir jo verslui, depresija dar pablogėjo. 2009 metai buvo kaip nuolatinė depresija su mažesnėm didesnėm duobėm.

Jo tipinė depresinė diena- atsikelia, užsimeta cahlatą, nušliaužia iki darbo kambario, "įkrenta" į kompą, į žaidimus ir taip slenka jo depresines dienos. Kad užmigti, geria vaistus... Valgyt irgi nevalgo ... visa dieną gyvaa kelias puodeliais kavos, rūkymu. Visiškai nesirūpina savo sveikata:(. Nors verslo neapleidžia, kažkaip prisiverčia nors kelias valandas per dieną paskirti verslo reikalams.

Beabejo ir mūsų tarpusavio santykiai blogėja nuolat. Širdyje man labai norisi jam padėti, bet be jo noro aš bejėgė jam padėti:(. Kuo toliau tuo labiau jaučiu kad jo depresinės nuotaikos daro įtaką ir man. Neskaitant to kad jo tokia būsena man "rauna stogą", paskutinius trejetą metų jaučiu, kad su jo depresija ir man užeina apatija bet kokiai veiklai. Sėdžiu namuose, niekas neįdomu, nieko nesinori,... pykstu ant jo, ant jo ligos, mane aplanko dažnos mintys apie savižudybę.

Siaip esu linksma, aktyvi, viskuo besidominti ir tokia vyro liga kaip "inkaras" kaip stabdis visam kam gyvenime - man tai yra tikra tragedija. Prieš porą metų dėl jo depresijos jau buvau apsisprendus skirtis, bet po jo ašarų, maldavimų, pažadų likau su juo. Jis vėl pradėjo gydytis... ir vėl jam greit pabodo gydytojo klausimai apie vaikystę, patirtus išgyvenimus ir panašiai... bei nutraukė gydymą.

Šiandien vis tęsiasi dar prieš Kalėdas jam prasidėjusi depresija..., o aš vėl rimtai svarstau apie skyrybas, nes nebeturiu jėgų ir tikėjimo laukti stebuklo, jo pasveikimo, kuris galbūt niekada ir neįvyks. Labai norėčiau jam padėti, bet jis pats nenori gydytis:(

Perskaičiau vėl visas žinutes. Taip Smilgos pievoj žinutė sugraudino... Smilgute, tu laikykis ir nesileisk "įtempiama" į blogas nuotaikas. Nusipirk lietuviško regustress (išbandžiau - labai fainas daiktas, lietuviukai už tai apdovanojimą gavo, iš pieno išskyrę malonumą sukeliančias medžiagas ) - nes žmonai ne ką mažiau pagalbos ir palaikymo reikia.
O Noir1 žinutė priminė labai pažįstamą būseną - aš tavęs nemyliu nes tu mane NE TAIP myli Deja, ši frazė dažniausiai ir parodo - jau, atėjo banga žemyn. O kaip norėtųsi, kad tų kritimų nebūtų. Bet optimizmo yra - stiprėjame!

ilgai ieškojau tokios temos...bet matau senai užmiršta.
aš ir galvoju, kad mano vyrui kažkas negerai...nežinau kaip taip viskas pasikeičia...
niekas neįdomu, nieko nenori tik darbas darbas ir darbas...aplinkiniams juokinga, jiems atrodo, ko tu nori vyras dirba stengiasi neša pinigus į namus, darbštus, negeria, o tau vis blogai...
bet ne tokie turėtų būti santykiai. žmona neįdomi vidomis prasmėmis, aš kaip moteris turiu reikalauti net sexo...vyrui nėra 40m ir praradęs susidomėjimą. sako esu pavargęs...su vaikais neužsiima-pavargęs, jokio hobio, jokio laisvalaikio...kiti sakytų-meilužė įsitaisė, na bet žinau-nėra... jei būtų suprasčiau, nes dabar nei puošias, nei stengias...nu žodžiu palaida bala. tik galvoju, ar čia santykių krizė jau pas mus? ar darboholizmas ir nuovargis, ar depresija? grasinu kartais ir skyrybomis...sako nesiskirsiantis...būna užsiuntu, tai porą d per prievartą stengiasi...o šiaip...
kur pirmiau užrašyti? pas psichologą? nesiūlykit padikalbėti, nes atsakymaz vienas-mažiau serialų žiūrėk, nefantazuok...žodžiu...skaudina tas abejingumas...

o manot, kad nekalbejus, o tiesiog uzrasius nueis?