Antrasis nėštumas buvo visiškai sklandus. Kai laukiausi pirmojo vaikelio tinau, kilo aukštas kraujo spaudimas, priaugau labai daug svorio. Šį kartą viskas ėjosi lyg sviestu patepta, jaučiausi gerai, netinau, buvau aktyvi, lankiau baseiną, sveikai maitinausi, visi tyrimai buvo geri. Kai nėštumui jau buvo 38,5 savaitės vieną dieną pajaučiau, kad kažkas lyg vyksta. Bet kadangi pirmas gimdymas buvo skatintas, o nieko labai neskaudėjo, tai dar nuvykau į kirpyklą, sutvarkiau kitus reikalus. Bet kai vakare vyras pasiūlė pažiūrėti kokį filmą, pasakiau, kad geriau eisiu pailsėti dėl visa ko...
Naktį pabudau nuo reguliarių sarėmių maždaug kas 7 minutes. Vyrui sakau gal jau važiuokime, pasitikrinti, jei dar ne laikas, grįšime namo. Palikome pirmą sūnų seneliui ir išvažiavome. Kol priimamajame užsimiegojusi sesutė pildė dokumentus, aš vaikštinėjau ir kvėpavau. Užmečiau akį į laikrodį - sąrėmiai kas tris minutes. Akušerė nuvedė į gimdyklą, paruošė mane ir klausia ar norėsiu nuskausminimo. Sakau nežinau, jei atsidarymas dar tik kokie 4 cm, tada norėsiu turbūt, nes jau suriesdavo stiprokai. Akušerė patikrino kaklęlį ir visa tik persimainė, sako "vaikeli tu jau gimdai, pilnas atsidarymas", greit padėjo kažkokius popierius į šalį, uzsirišo prijuostę ir liepė stumti. Beje, vyras kol man tikrino kaklelį buvo išėjęs už durų. Jaudinosi, nes pirmas gimdymas buvo ilgas ir sunkus, jam buvo sunku, kad negali padėti. Kai išgirdo, kad jau gimdau, labai nustebo ir apsidžiaugė, kad nereiks kentėti žiūrint į beiskankinančią žmoną. Po trijų stūmimų pajutau nerealų palengvėjimą ir pamačiau mūsų gimusį sūnelį. Apėme neapsakoma euforija. Tai supras tik gimdžiusios moterys.
Tik kažkodėl akušerės veidas buvo sunerimęs ir nedavė man sūnelio ant krūtinės, nors prieš tai žadėjo, kad duos. Supratau, kad kažkas ne taip... Greit atlėkė vaikų neantologai (nežinau kada spėjo juos iškviesti), apžiūrinėjo sūneį, kalbėjo kažką apie judančias kojas. Nesupratau kas vyksta - kaip gali nejudėti vaiko kojos??? Visą gimdymą priėmė šauni akušerė, paskui atėjo budėjusi gydytoja, aš klausiu jos kas negerai? Ji, rinkdama žodžius pradėjo sakyti, kad vaikelis gimė su atviru stuburu ir šleivom pėdutėm, kad reikės chirurgų pagalbos. Man, dar vis apimtai hormonų sukeltos euforijos, viskas neatrodė labai blogai. Gaila, kad reiks chirurgų pagalbos, bet nieko tokio, ištversime. Vaikelį supakavo, davė man pabučiuoti ir išnešė į Naujagymių intensyvios priežiūros palatą. Kol atsigavinėjau po gimdymo, kalbėjau su akušere visa pakylėta, bet akušerės akyse ir balso tembre jaučiau užuojautą ir nerimą. Nesupratau kodėl, juk viskas bus gerai...
Kitą dieną atvyko neurochirurgas ir pradėjo pasakoti kas yra mūsų ką tik gimusiam vaikeliui. Jis gimė su Spina Bifida, t.y. nervinio vamzdelio defektas. Jį reikės operuoti tuoj pat, t.y. pirmą gyvenimo parą. Vėliau ko gero prasidės hidrocefalija, nežinia ar jis galės vaikščioti, nes jo pėdutės yra paralyžuotos, jis visą gyvenimą turės šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimų. Klausiau ir man žemė slydo iš po kojų. Nepamenu kaip grįžau į palatą, kaip drebančiu balsu ir rankom skambinau vyrui. Tą akimirką atrodė, kad gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu. Niekas neplanuoja neįgalaus vaiko... Visi tyrimai buvo puikūs, jaučiausiai puikiai. Kodėl??? Šis klausimas kilo ir kilo. Paskui vyras uždraudė kelti sau šį klausimą, nes jis visiškai beprasmis. Supratau tai, bet vistiek klausiau kodėl, kodėl mums, už ką?
Širdyje buvo gedulas, gedulas sveiko vaiko ir gedulas visam būsimam mano ir mūsų šeimos gyvenimui. Neįsivaizdavau kas dabar mūsų laukia. Tiksliau, įsivaizdavau viską labai niūriom spalvom. Nežinojau kaip žiūrėti į tą vaikelį, kaip jį glausti ir kaip mylėti.
Prie viso to, Naujagymių skyriaus sesutės, kurios prižiūrėjo vaikelius inkubatoriuose, buvo tikrai grubios. Kai nelabai pavyko pirmom dienom nusitraukti priešpienio, pasakė, kad gal tu nevark dėl tiek... ir su tokia pašaipa visada žiūrėdavo į tuos atneštus kelis lašelius priešpienio. Vieną kartą viena sesutė su pasišaipymu pasakė, kad mažai pas tave to pieno, nieko čia nebus. Ėmiau ir pratrūkau intensyvios priežiūros naujagymių palatoje. Verkiau balsu ir šaukiau, kad iš kur bus pas mane to pieno, kai tiek streso išgyvenu, o jūs dar šaipotės. O aš net neabejojau, kad žindysiu, nes pirmą vaikelį matinau iki 1,5 metukų. Dar kitą dieną kai atėjau pas savo mažylį vėl su keliais lašais priešpienio, girdėjau kaip kabinete kita sesutė specialiai garsiai, kad aš girdėčiau, pasišaipė iš manęs. Buvo labai labai liūdna, nes gi nei viena mama savo noru neguli Naujagymių skyriuje. Visos, jei tik galėtų, važiuotų namo po trijų dienų, deja...
Mes gulėjome ligoninėje mėnesį. Mažylį operavo pirmą parą, paskui po savaitės operavo galvytę ir įdėjo šuntą, nes prasidėjo hidrocefalija. Po pirmos operacijos paprašiau, kad leistų man vaikelį pridėti prie krūties, nes žinojau, kad tada turėtų susitvarkyti visi reikalai su žindymu. Kaip aš apsidžiaugiau, kai tik pridėtas prie krūties, jis gražiai ir stipriai ėme žįsti. Tačiau svorio priauginėjo sunkiai. Ligoninėj gi svarbu sverti kiek suvalgė, kiek pasišlapino, kiek priaugo. Tai vargino. Norėjau tiesiog glausti vaiką prie krūties, leisti jam žįsti kiek nori ir kada nori ir taip pamažu priauginėti svorio. Kai gydytojai pamatė, kad vaikas sunkiai priauga svorio, liepė primaitinti mišinuku.Jis visus bandytus mišinukus išvemdavo. Tada į skranduką įvedė kateterį per kurį supildavo mišinuką. Bet vaikas žviegė, nes mišinukus išvemdavo, o krūties žįsti su kateteriu burnoj negalėjo. Pasikviečiau sesutę ir sakau išimkit tą daiktą, nebegaliu klykdyti vaiko. Nelabai norom, bet išėmė. Tada visą nakti miegojom su mažyliu kartu ir vėl gražiai žindė krūtį. Pieno atsiradinėjo labai sunkiai, nes buvo daug daug streso, upeliai ašarų. Tačiau pamažu pamažu, svorio priaugom, pagijom po visų operacijų ir gavom leidimą važiuoti namo.
Dar kelis mėnesius negalėjau džiaugtis vaiku, nes visą vietą širdyje užėmė didžiulis didžiulis nerimas. Gal tik po pusės metų pradėjau džiaugtis savo mažyliu. Dabar jam tuoj bus 1,5 metukų. Visi vadina jį šypsenėle. Tai labai meilus, visada besišypsantis, žavus vaikas. Jis dar tik mokosi stovėti, vis dar nežinome ar jis galės vaikščioti. Per savo trumpą gyvenimą jis jau turėjo 4 operacijas, iš kurių trys galvytės. Turbūt turės dar ne vieną operaciją... Taip, jo gyvenimas bus pilnas iššūkių, tačiau juk kiekvienas iš mūsų su jais susiduriame. Pati aš per šiuos pusantrų metų patyriau labai labai daug, pamačiau daugybę kitų gyvenimo spalvų, sutikau daug nuostabių žmonių ir visa tai šio, ypatingo vaikelio dėka. Labai norėčiau apkabinti kiekvieną mamą, kuri jau augina neįgalų vaikelį ar dar tik sužinojo, kad tokį turės, ir pasakyti, kad viskas bus gerai...Tikrai... Pamenu kai pradžioje visi, norėdami paguosti, sakė, kad vėliau suprasi kodėl Dievas tau atsiuntė tokį vaikelį, pykdavau. Nes nenorėjau suprasti, norėjau gyventi ramų gyvenimą ir nepažindama kitų gyvenimo spalvų. Tačiau dabar jau žinau, kad viskas būna taip, kaip turi būti ir viskas vyksta su kokia nors priežastimi.
Aš labai džiaugiuosi, kad Jūsų vaikelis turi tokią nuostabią mamą ir šeimą! Jis auga laimingas ir mylimas. Linkiu Jums būti stipriems ir laikytis vienas kito!
QUOTE(P.Sh. @ 2015 11 02, 20:32)
Aš labai džiaugiuosi, kad Jūsų vaikelis turi tokią nuostabią mamą ir šeimą! Jis auga laimingas ir mylimas. Linkiu Jums būti stipriems ir laikytis vienas kito!
Ačiū jums labai
Niekaip nesuprantu kaip gali su kudikiais dirbt tokio ziaurumo moterys...Laikykites, esat stipri, mylinti mama, nepraraskit vilties, tikejimo. Stiprybes jums
Miela likimo drauge :console
Noriu apkabinti stipriai stipriai ir patikinti, kad viskas bus gerai. Visada sau kartoju: viskas bus gerai, o kaip bus - taip bus gerai. Darykite tai, ką galite, gyvenkite meilėje ir darnoje. Kiek daug sveikus vaikus auginančių šeimų to neturi. Suprantu, kaip skaudu. Ir skaudžiausia, kad mažylis patiria tiek operacijų, narkozių, vaistų. Linkiu jums kantrybės, stiprybės, sveikatos, didžiulės SVEIKATOS ir ilgų laimingų metų
Noriu apkabinti stipriai stipriai ir patikinti, kad viskas bus gerai. Visada sau kartoju: viskas bus gerai, o kaip bus - taip bus gerai. Darykite tai, ką galite, gyvenkite meilėje ir darnoje. Kiek daug sveikus vaikus auginančių šeimų to neturi. Suprantu, kaip skaudu. Ir skaudžiausia, kad mažylis patiria tiek operacijų, narkozių, vaistų. Linkiu jums kantrybės, stiprybės, sveikatos, didžiulės SVEIKATOS ir ilgų laimingų metų
Jūs tokia šaunuolė - žinokit, mamos, tėčio ir aplinkinių meilė yra svarbiausia tam mažam žmogučiui. Net jei jam lemta nevaikščioti - tai ne pasaulio pabaiga, užaugs protingas, drąsus ir geras vyras, aplinkoje matydamas meilę kada nors ir pats sukurs gražią šeimą. Pamatysit, dar turėsit tūkstančius progų didžiuotis abiem savo vaikais vienodai.
Dekoju uz papasakota istorija. Esate labai stipri moteris ir nuostabi mama
Kokia nuostabi, šilta, kupina meilės istorija.Esate nuostabi mama. 
Sekmės, stiprybės ir kantrybės jums ir jūsų nuostabiai šeimai
Sekmės, stiprybės ir kantrybės jums ir jūsų nuostabiai šeimai
Stiprybes jums.
Meiles tikrai netruksta
Meiles tikrai netruksta
Stiprybės šiai šauniai ir stipriai mamai bei vaikiukui, daug daug Jums sveikatytės ir optimizmo Viskas bus gerai. Juk visi žmonės yra skirtingi, džiaukitės, kad turite savo šypseniuką
Viskas bus gerai. Juk visi žmonės yra skirtingi, džiaukitės, kad turite savo šypseniuką
QUOTE(Arvile' @ 2015 11 01, 00:09)
Antrasis nėštumas buvo visiškai sklandus. Kai laukiausi pirmojo vaikelio tinau, kilo aukštas kraujo spaudimas, priaugau labai daug svorio. Šį kartą viskas ėjosi lyg sviestu patepta, jaučiausi gerai, netinau, buvau aktyvi, lankiau baseiną, sveikai maitinausi, visi tyrimai buvo geri. Kai nėštumui jau buvo 38,5 savaitės vieną dieną pajaučiau, kad kažkas lyg vyksta. Bet kadangi pirmas gimdymas buvo skatintas, o nieko labai neskaudėjo, tai dar nuvykau į kirpyklą, sutvarkiau kitus reikalus. Bet kai vakare vyras pasiūlė pažiūrėti kokį filmą, pasakiau, kad geriau eisiu pailsėti dėl visa ko...
Naktį pabudau nuo reguliarių sarėmių maždaug kas 7 minutes. Vyrui sakau gal jau važiuokime, pasitikrinti, jei dar ne laikas, grįšime namo. Palikome pirmą sūnų seneliui ir išvažiavome. Kol priimamajame užsimiegojusi sesutė pildė dokumentus, aš vaikštinėjau ir kvėpavau. Užmečiau akį į laikrodį - sąrėmiai kas tris minutes. Akušerė nuvedė į gimdyklą, paruošė mane ir klausia ar norėsiu nuskausminimo. Sakau nežinau, jei atsidarymas dar tik kokie 4 cm, tada norėsiu turbūt, nes jau suriesdavo stiprokai. Akušerė patikrino kaklęlį ir visa tik persimainė, sako "vaikeli tu jau gimdai, pilnas atsidarymas", greit padėjo kažkokius popierius į šalį, uzsirišo prijuostę ir liepė stumti. Beje, vyras kol man tikrino kaklelį buvo išėjęs už durų. Jaudinosi, nes pirmas gimdymas buvo ilgas ir sunkus, jam buvo sunku, kad negali padėti. Kai išgirdo, kad jau gimdau, labai nustebo ir apsidžiaugė, kad nereiks kentėti žiūrint į beiskankinančią žmoną. Po trijų stūmimų pajutau nerealų palengvėjimą ir pamačiau mūsų gimusį sūnelį. Apėme neapsakoma euforija. Tai supras tik gimdžiusios moterys.
Tik kažkodėl akušerės veidas buvo sunerimęs ir nedavė man sūnelio ant krūtinės, nors prieš tai žadėjo, kad duos. Supratau, kad kažkas ne taip... Greit atlėkė vaikų neantologai (nežinau kada spėjo juos iškviesti), apžiūrinėjo sūneį, kalbėjo kažką apie judančias kojas. Nesupratau kas vyksta - kaip gali nejudėti vaiko kojos??? Visą gimdymą priėmė šauni akušerė, paskui atėjo budėjusi gydytoja, aš klausiu jos kas negerai? Ji, rinkdama žodžius pradėjo sakyti, kad vaikelis gimė su atviru stuburu ir šleivom pėdutėm, kad reikės chirurgų pagalbos. Man, dar vis apimtai hormonų sukeltos euforijos, viskas neatrodė labai blogai. Gaila, kad reiks chirurgų pagalbos, bet nieko tokio, ištversime. Vaikelį supakavo, davė man pabučiuoti ir išnešė į Naujagymių intensyvios priežiūros palatą. Kol atsigavinėjau po gimdymo, kalbėjau su akušere visa pakylėta, bet akušerės akyse ir balso tembre jaučiau užuojautą ir nerimą. Nesupratau kodėl, juk viskas bus gerai...
Kitą dieną atvyko neurochirurgas ir pradėjo pasakoti kas yra mūsų ką tik gimusiam vaikeliui. Jis gimė su Spina Bifida, t.y. nervinio vamzdelio defektas. Jį reikės operuoti tuoj pat, t.y. pirmą gyvenimo parą. Vėliau ko gero prasidės hidrocefalija, nežinia ar jis galės vaikščioti, nes jo pėdutės yra paralyžuotos, jis visą gyvenimą turės šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimų. Klausiau ir man žemė slydo iš po kojų. Nepamenu kaip grįžau į palatą, kaip drebančiu balsu ir rankom skambinau vyrui. Tą akimirką atrodė, kad gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu. Niekas neplanuoja neįgalaus vaiko... Visi tyrimai buvo puikūs, jaučiausiai puikiai. Kodėl??? Šis klausimas kilo ir kilo. Paskui vyras uždraudė kelti sau šį klausimą, nes jis visiškai beprasmis. Supratau tai, bet vistiek klausiau kodėl, kodėl mums, už ką?
Širdyje buvo gedulas, gedulas sveiko vaiko ir gedulas visam būsimam mano ir mūsų šeimos gyvenimui. Neįsivaizdavau kas dabar mūsų laukia. Tiksliau, įsivaizdavau viską labai niūriom spalvom. Nežinojau kaip žiūrėti į tą vaikelį, kaip jį glausti ir kaip mylėti.
Prie viso to, Naujagymių skyriaus sesutės, kurios prižiūrėjo vaikelius inkubatoriuose, buvo tikrai grubios. Kai nelabai pavyko pirmom dienom nusitraukti priešpienio, pasakė, kad gal tu nevark dėl tiek... ir su tokia pašaipa visada žiūrėdavo į tuos atneštus kelis lašelius priešpienio. Vieną kartą viena sesutė su pasišaipymu pasakė, kad mažai pas tave to pieno, nieko čia nebus. Ėmiau ir pratrūkau intensyvios priežiūros naujagymių palatoje. Verkiau balsu ir šaukiau, kad iš kur bus pas mane to pieno, kai tiek streso išgyvenu, o jūs dar šaipotės. O aš net neabejojau, kad žindysiu, nes pirmą vaikelį matinau iki 1,5 metukų. Dar kitą dieną kai atėjau pas savo mažylį vėl su keliais lašais priešpienio, girdėjau kaip kabinete kita sesutė specialiai garsiai, kad aš girdėčiau, pasišaipė iš manęs. Buvo labai labai liūdna, nes gi nei viena mama savo noru neguli Naujagymių skyriuje. Visos, jei tik galėtų, važiuotų namo po trijų dienų, deja...
Mes gulėjome ligoninėje mėnesį. Mažylį operavo pirmą parą, paskui po savaitės operavo galvytę ir įdėjo šuntą, nes prasidėjo hidrocefalija. Po pirmos operacijos paprašiau, kad leistų man vaikelį pridėti prie krūties, nes žinojau, kad tada turėtų susitvarkyti visi reikalai su žindymu. Kaip aš apsidžiaugiau, kai tik pridėtas prie krūties, jis gražiai ir stipriai ėme žįsti. Tačiau svorio priauginėjo sunkiai. Ligoninėj gi svarbu sverti kiek suvalgė, kiek pasišlapino, kiek priaugo. Tai vargino. Norėjau tiesiog glausti vaiką prie krūties, leisti jam žįsti kiek nori ir kada nori ir taip pamažu priauginėti svorio. Kai gydytojai pamatė, kad vaikas sunkiai priauga svorio, liepė primaitinti mišinuku.Jis visus bandytus mišinukus išvemdavo. Tada į skranduką įvedė kateterį per kurį supildavo mišinuką. Bet vaikas žviegė, nes mišinukus išvemdavo, o krūties žįsti su kateteriu burnoj negalėjo. Pasikviečiau sesutę ir sakau išimkit tą daiktą, nebegaliu klykdyti vaiko. Nelabai norom, bet išėmė. Tada visą nakti miegojom su mažyliu kartu ir vėl gražiai žindė krūtį. Pieno atsiradinėjo labai sunkiai, nes buvo daug daug streso, upeliai ašarų. Tačiau pamažu pamažu, svorio priaugom, pagijom po visų operacijų ir gavom leidimą važiuoti namo.
Dar kelis mėnesius negalėjau džiaugtis vaiku, nes visą vietą širdyje užėmė didžiulis didžiulis nerimas. Gal tik po pusės metų pradėjau džiaugtis savo mažyliu. Dabar jam tuoj bus 1,5 metukų. Visi vadina jį šypsenėle. Tai labai meilus, visada besišypsantis, žavus vaikas. Jis dar tik mokosi stovėti, vis dar nežinome ar jis galės vaikščioti. Per savo trumpą gyvenimą jis jau turėjo 4 operacijas, iš kurių trys galvytės. Turbūt turės dar ne vieną operaciją... Taip, jo gyvenimas bus pilnas iššūkių, tačiau juk kiekvienas iš mūsų su jais susiduriame. Pati aš per šiuos pusantrų metų patyriau labai labai daug, pamačiau daugybę kitų gyvenimo spalvų, sutikau daug nuostabių žmonių ir visa tai šio, ypatingo vaikelio dėka. Labai norėčiau apkabinti kiekvieną mamą, kuri jau augina neįgalų vaikelį ar dar tik sužinojo, kad tokį turės, ir pasakyti, kad viskas bus gerai...Tikrai... Pamenu kai pradžioje visi, norėdami paguosti, sakė, kad vėliau suprasi kodėl Dievas tau atsiuntė tokį vaikelį, pykdavau. Nes nenorėjau suprasti, norėjau gyventi ramų gyvenimą ir nepažindama kitų gyvenimo spalvų. Tačiau dabar jau žinau, kad viskas būna taip, kaip turi būti ir viskas vyksta su kokia nors priežastimi.
Naktį pabudau nuo reguliarių sarėmių maždaug kas 7 minutes. Vyrui sakau gal jau važiuokime, pasitikrinti, jei dar ne laikas, grįšime namo. Palikome pirmą sūnų seneliui ir išvažiavome. Kol priimamajame užsimiegojusi sesutė pildė dokumentus, aš vaikštinėjau ir kvėpavau. Užmečiau akį į laikrodį - sąrėmiai kas tris minutes. Akušerė nuvedė į gimdyklą, paruošė mane ir klausia ar norėsiu nuskausminimo. Sakau nežinau, jei atsidarymas dar tik kokie 4 cm, tada norėsiu turbūt, nes jau suriesdavo stiprokai. Akušerė patikrino kaklęlį ir visa tik persimainė, sako "vaikeli tu jau gimdai, pilnas atsidarymas", greit padėjo kažkokius popierius į šalį, uzsirišo prijuostę ir liepė stumti. Beje, vyras kol man tikrino kaklelį buvo išėjęs už durų. Jaudinosi, nes pirmas gimdymas buvo ilgas ir sunkus, jam buvo sunku, kad negali padėti. Kai išgirdo, kad jau gimdau, labai nustebo ir apsidžiaugė, kad nereiks kentėti žiūrint į beiskankinančią žmoną. Po trijų stūmimų pajutau nerealų palengvėjimą ir pamačiau mūsų gimusį sūnelį. Apėme neapsakoma euforija. Tai supras tik gimdžiusios moterys.
Tik kažkodėl akušerės veidas buvo sunerimęs ir nedavė man sūnelio ant krūtinės, nors prieš tai žadėjo, kad duos. Supratau, kad kažkas ne taip... Greit atlėkė vaikų neantologai (nežinau kada spėjo juos iškviesti), apžiūrinėjo sūneį, kalbėjo kažką apie judančias kojas. Nesupratau kas vyksta - kaip gali nejudėti vaiko kojos??? Visą gimdymą priėmė šauni akušerė, paskui atėjo budėjusi gydytoja, aš klausiu jos kas negerai? Ji, rinkdama žodžius pradėjo sakyti, kad vaikelis gimė su atviru stuburu ir šleivom pėdutėm, kad reikės chirurgų pagalbos. Man, dar vis apimtai hormonų sukeltos euforijos, viskas neatrodė labai blogai. Gaila, kad reiks chirurgų pagalbos, bet nieko tokio, ištversime. Vaikelį supakavo, davė man pabučiuoti ir išnešė į Naujagymių intensyvios priežiūros palatą. Kol atsigavinėjau po gimdymo, kalbėjau su akušere visa pakylėta, bet akušerės akyse ir balso tembre jaučiau užuojautą ir nerimą. Nesupratau kodėl, juk viskas bus gerai...
Kitą dieną atvyko neurochirurgas ir pradėjo pasakoti kas yra mūsų ką tik gimusiam vaikeliui. Jis gimė su Spina Bifida, t.y. nervinio vamzdelio defektas. Jį reikės operuoti tuoj pat, t.y. pirmą gyvenimo parą. Vėliau ko gero prasidės hidrocefalija, nežinia ar jis galės vaikščioti, nes jo pėdutės yra paralyžuotos, jis visą gyvenimą turės šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimų. Klausiau ir man žemė slydo iš po kojų. Nepamenu kaip grįžau į palatą, kaip drebančiu balsu ir rankom skambinau vyrui. Tą akimirką atrodė, kad gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu. Niekas neplanuoja neįgalaus vaiko... Visi tyrimai buvo puikūs, jaučiausiai puikiai. Kodėl??? Šis klausimas kilo ir kilo. Paskui vyras uždraudė kelti sau šį klausimą, nes jis visiškai beprasmis. Supratau tai, bet vistiek klausiau kodėl, kodėl mums, už ką?
Širdyje buvo gedulas, gedulas sveiko vaiko ir gedulas visam būsimam mano ir mūsų šeimos gyvenimui. Neįsivaizdavau kas dabar mūsų laukia. Tiksliau, įsivaizdavau viską labai niūriom spalvom. Nežinojau kaip žiūrėti į tą vaikelį, kaip jį glausti ir kaip mylėti.
Prie viso to, Naujagymių skyriaus sesutės, kurios prižiūrėjo vaikelius inkubatoriuose, buvo tikrai grubios. Kai nelabai pavyko pirmom dienom nusitraukti priešpienio, pasakė, kad gal tu nevark dėl tiek... ir su tokia pašaipa visada žiūrėdavo į tuos atneštus kelis lašelius priešpienio. Vieną kartą viena sesutė su pasišaipymu pasakė, kad mažai pas tave to pieno, nieko čia nebus. Ėmiau ir pratrūkau intensyvios priežiūros naujagymių palatoje. Verkiau balsu ir šaukiau, kad iš kur bus pas mane to pieno, kai tiek streso išgyvenu, o jūs dar šaipotės. O aš net neabejojau, kad žindysiu, nes pirmą vaikelį matinau iki 1,5 metukų. Dar kitą dieną kai atėjau pas savo mažylį vėl su keliais lašais priešpienio, girdėjau kaip kabinete kita sesutė specialiai garsiai, kad aš girdėčiau, pasišaipė iš manęs. Buvo labai labai liūdna, nes gi nei viena mama savo noru neguli Naujagymių skyriuje. Visos, jei tik galėtų, važiuotų namo po trijų dienų, deja...
Mes gulėjome ligoninėje mėnesį. Mažylį operavo pirmą parą, paskui po savaitės operavo galvytę ir įdėjo šuntą, nes prasidėjo hidrocefalija. Po pirmos operacijos paprašiau, kad leistų man vaikelį pridėti prie krūties, nes žinojau, kad tada turėtų susitvarkyti visi reikalai su žindymu. Kaip aš apsidžiaugiau, kai tik pridėtas prie krūties, jis gražiai ir stipriai ėme žįsti. Tačiau svorio priauginėjo sunkiai. Ligoninėj gi svarbu sverti kiek suvalgė, kiek pasišlapino, kiek priaugo. Tai vargino. Norėjau tiesiog glausti vaiką prie krūties, leisti jam žįsti kiek nori ir kada nori ir taip pamažu priauginėti svorio. Kai gydytojai pamatė, kad vaikas sunkiai priauga svorio, liepė primaitinti mišinuku.Jis visus bandytus mišinukus išvemdavo. Tada į skranduką įvedė kateterį per kurį supildavo mišinuką. Bet vaikas žviegė, nes mišinukus išvemdavo, o krūties žįsti su kateteriu burnoj negalėjo. Pasikviečiau sesutę ir sakau išimkit tą daiktą, nebegaliu klykdyti vaiko. Nelabai norom, bet išėmė. Tada visą nakti miegojom su mažyliu kartu ir vėl gražiai žindė krūtį. Pieno atsiradinėjo labai sunkiai, nes buvo daug daug streso, upeliai ašarų. Tačiau pamažu pamažu, svorio priaugom, pagijom po visų operacijų ir gavom leidimą važiuoti namo.
Dar kelis mėnesius negalėjau džiaugtis vaiku, nes visą vietą širdyje užėmė didžiulis didžiulis nerimas. Gal tik po pusės metų pradėjau džiaugtis savo mažyliu. Dabar jam tuoj bus 1,5 metukų. Visi vadina jį šypsenėle. Tai labai meilus, visada besišypsantis, žavus vaikas. Jis dar tik mokosi stovėti, vis dar nežinome ar jis galės vaikščioti. Per savo trumpą gyvenimą jis jau turėjo 4 operacijas, iš kurių trys galvytės. Turbūt turės dar ne vieną operaciją... Taip, jo gyvenimas bus pilnas iššūkių, tačiau juk kiekvienas iš mūsų su jais susiduriame. Pati aš per šiuos pusantrų metų patyriau labai labai daug, pamačiau daugybę kitų gyvenimo spalvų, sutikau daug nuostabių žmonių ir visa tai šio, ypatingo vaikelio dėka. Labai norėčiau apkabinti kiekvieną mamą, kuri jau augina neįgalų vaikelį ar dar tik sužinojo, kad tokį turės, ir pasakyti, kad viskas bus gerai...Tikrai... Pamenu kai pradžioje visi, norėdami paguosti, sakė, kad vėliau suprasi kodėl Dievas tau atsiuntė tokį vaikelį, pykdavau. Nes nenorėjau suprasti, norėjau gyventi ramų gyvenimą ir nepažindama kitų gyvenimo spalvų. Tačiau dabar jau žinau, kad viskas būna taip, kaip turi būti ir viskas vyksta su kokia nors priežastimi.
Jūs nuostabi mama! ir aš gimdžiau Kaune, ir mano berniukas gimė su hidrocefalija, ir maniškis turi daug bėdų... Ir aš prisimenu kokios sesutės ten dirbo... 😒 bet viskas praeity, dabar reikia stengtis dėl savo vaikų, kurie įrodė, kad nori ir gali gyventi
Ačiū Jums visoms labai!
