QUOTE(Sielos Sparnai @ 2015 12 19, 13:21)
Jodi Picoult Kai tu išeini. Nors daugeliui Picoult kūryba nepatinka ir susilaukia nemažai kritikos, mane ji visgi apraizgo savo jausminiu tinkleliu ir randa atgarsį mano dūšioj. Tai pasakytina žinoma ne apie visas jos knygas, tačiau konkrečiai ši į tą nepatikusiųjų kategoriją nepapuolė. Labai labai patiko skaityti apie dramblius, aišku, daugiau širdį spaudė liūdesys nei džiaugsmas, nes nagrinėjamas netekties sielvartas, bet kaip ir knygoje apie vilkus, šioje taip pat labai laukdavau tos dalies, kada bus kalbama apie dramblius, jų elgseną, gyvenimą. Ir pats siužetas (kas liečia jau žmonių gyvenimą) visai kabino, skaitėsi įdomiai, norėjosi sužinoti kodėl atsitiko taip kaip atsitiko. Ir tiesą pasakius, pabaiga nustebino, kažkaip visai nesitikėjau tokios atomazgos. Visgi, aiškaus atsakymo į pagrindinį klausimą negavau... Kaip bebūtų, knyga skaitėsi tikrai įdomiai ir noriai imdavau ją į rankas rūsčiais, lietingais vakarais.
Man atomazga sugadino knyga. Autore norejo nustebinti, bet jei skaityciau is naujo (ka tingiu daryti) galvoju, kad vis tiek butu neitiketina. O del drambliu, ta pati pagalvojau del sasajos su vilkais "Vienisas vilkas" knygoje. Siaip Picoult saunuole, pastebejau, visoms knygoms prirenka medziagos ir pasiruosia.