Knygos, knygos, knygos...

Knygos. lt populiariausių 2015 m. knygų dešimtukas:

Andrius Pauliukevičius „Tobulas kūnas“
Johanna Basford meno terapijos knyga „Paslaptingas sodas“
Meno terapijos „Didžioji mandalų knyga“
L. Craig-Parker „Milijonas nepadorių paslapčių“
Agnė Gilytė „Spintologija“
Asta Černė „Saulėtos virtuvės saldumynų knyga“
Ilka Rae Adams „Super maistas“
Spalvinimo knyga suaugusiesiems „Meno terapija“
Spalvinimo knyga suaugusiesiems „Spalvų terapija“
Indrė Vakarė „Juodvilkio dvaras“

Iš sąrašo matosi, kad spalvinimo terapija labai populiari

Aš šiuo metu skaitau Joëlio Dickerio romaną „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“, pakolkas labai įdomu, tik meilės linija knygoje tokia, kad norisi praleisti tas pastraipas, bet ju nedaug tai netrugdo

Sveikos Sesija ar artėja, tad man skaitadieniai kaip niekada...
Ir Picoult istorijas graužiu, ir ne tik.

Perskaičiau Erlicko "Kalendorius", kaip pirmai pažinčiai, labai patiko. Ir juokiausi, ir namiškiams garsiai skaičiau, tokių gerų ir taiklių parašęs, kad ne visi drįstų į akis taip tėkšti. Bet Erlickui galima.

Lev Tolstoj „Ana Karenina“

Labai senai žiūrėjau šios knygos ekranizaciją, amerikietiškąją 1997 metų versiją su Sophie Marceau Anos vaidmenyje. Žinoma, anglas režisierius niekada objektyviai ir tinkamai neperteiks to, ką ir kaip norėjo parodyti rusas rašytojas, nesupras ir neįsijaus į tą laikmetį, rusų liaudies ir aukštuomenės gyvenimą pats būdamas visiškai kitos tautos atstovu, tačiau man liko stiprus įspūdis po filmo apie pačią Aną kaip apie labai nelaimingą moterį ir tragišką jos gyvenimo baigtį, o vizualiai pati Ana mano mintyse visada turėdavo būtent Sophie Marceau bruožus. Tačiau, skaitydama knygą susidariau visai kitokį įspūdį ir nuolatos piktinausi ta „puikiąja ir žaviąja“ Ana, nesugebėjau jai pajusti nė lašelyčio gailesčio ar užuojautos. Pati neturiu vaikų, bet vis tiek niekaip negalėjau suvokti ir pateisinti Anos veiksmų ir jausmų (ar tiksliau jų nebuvimo) savo vaikų atžvilgiu. Nesuvirškina mano smegenukai kaip galima palikti taip stipriai mylimą (nors tos meilės stiprumu aš linkusi labai stipriai abejoti) pirmąjį sūnų, nekovoti dėl jo ir galų gale paaukoti meilę Vronskiui vardan sūnaus. Ir, kaip galima nemylėti mažos mergaičiukės, gimusios iš tos „didžiosios“ jos meilės Vronskiui, kaip svarbią šio vyro dalelę, kaip meilės vaisių ir galų gale kaip savo pačios dukrą. Kiekvieną kartą tas jos abejingumas savo vaikų atžvilgiu žiauriai piktino. Ir iš viso, Ana kaip personažas, kaip moteris man asmeniškai buvo labai atstumianti – biologinė patelė su nuliu motiniškų jausmų, neapsisprendusi moteris, turinti taip išsvajotą Vronskio meilę, bet savo malonumui ir pramogai viliojanti kitus vyrus, idant jie ją įsimylėtų ar bent susižavėtų, kažkokia paika, neryžtinga persona, prisigalvojanti visokių vėjų, savo galvoje prisikurianti nebūtų dalykų, kurių pastūmėta galų gale padaro ką padarė, nu common. Nieko gilaus ar prasmingo aš neradau nei Anos asmenyje, nei jos mąstyme, nei jos veiksmuose. Ir tas jos sprendimas knygos pabaigoje man toks tuščias, toks beprasmis, toks kvailas ir nepagrįstas, jog vietoj to, kad graudinčiausi ar bandyčiau suprast, pateisint tokį sprendimą, aš tiesiog negalėjau atsikratyti minties kaip tai neišpasakytai kvaila ir ištisai ironiškai šypsojaus. Šiaip, iš esmės pats pasakojimas kaip klasikos kūrinys, tikrai patiko, skaitymas lietingais tamsiais vakarais buvo malonus, nukeliantis į Maskvą, į Peterburgą, į kaimo vietoves pas Leviną, buvo ir nemažai tikrai įdomių pamąstymų, diskusijų. Vienareikšmiškai gera knyga vien jau ta savo epocha, pavaizduota manyčiau gana tikroviškai ir tiksliai. Šios knygos pavadinimą aš vienareikšmiškai pakeisčiau, į kokį dar nesugalvojau, bet tikrai nevadinčiau jos Ana Karenina, nes visą laiką skaitant, bent jau mano dėmesys apsistodavo labiau ties kitais veikėjais, kad ir tuo pačiu Levinu, jo broliu, ar Kiti, Darja, jos vaikais, jos vyru ir ties kitomis vietovėmis, diskusijomis ir įvykiais, o Ana ir Vronskis su savo jausmų peripetijomis man kažkodėl buvo visai neįdomūs ir tikrai nebuvo pagrindiniai veikėjai, o tik dalis itin įdomaus pasakojimo. Knygai stiprus pliusas, Anai ir Vronskiui – riebus minusas.

Tomas Main Ridas "Baltoji pirštinė". Labai patiko knyga, itin įdomiai ir smagiai skaitėsi, kažkuo vietomis priminė Zoro. Raitelis ant juodo žirgo, kova už teisingumą, už paprastus žmones, meilė damai, nuotykiai, kovos, intrigos - viskas tiko ir labai patiko.

Prisijungiu prie jūsų pamąstymų. Kai paėmiau į rankas tikėjausi kažko tokio, o ... negavau. Ta Karenina man pasirodė kažkokia paranojikė. Matyt, Levas daug savo žmonos kliedesių įkūnijo joje.... Tiesiog geras to laikmečio pasakojimas ir tiek...

Sveikos

Paskutinės mano skaitytos knygos: Daphne Du Maurier Rebeka- tikrai labai patiko ši knyga, gal ne kiek pati istorija, bet pats pasakojimas, autorė tikrai priverčia įsijausti į knygą, atrodo tuo metu kai skaičiau ją gyvenau Menderlyje, jutau visus gamtos virsmus, jūros ošimą, vaikščiojau po dvarą..
Kita knyga Santa Montefiore Senojo švyturio paslaptis, nors ši autorė mano mėgstama, dėl įdomių istorijų, nepaprastai gražios Anglijos,Italijos gamtos aprašymo, su jos knyga visada maloniai praleidžiu laiką.Šioje knygoje atrodo buvo viskas kas man patinka : paslaptis, Airijos gamta, švyturys, bet kažkodėl nebuvo ji man labai įdomi ir nepatyriau tokio malonumo kaip skaitydama kitas jos knygas ir nežinau ar po "Rebekos" man taip atsitiko, ar tiesiog ši knyga prastesnė už kitas autorės knygas.Bet kas tikrai patiko tai Airijos gamta
Dabar skaitau George Orwell " 1084-ieji".
Po to laukia M.Gable Butas Paryžiuje, kurią vakar gavau dovanų

Sveikos, aš darbais užsivertusi - apleidau šiek tiek skaitymą, bet greitai grįžti žadu. Šiandien netikėtai belandžiodama po interneto platybes sužinojau, kad jau išversta ir pardavinėjama nauja Murakamio knyga (po 9 metų pertraukos). Tikiuosi bibliotekose jau bus. Labai nekantrauju perskaityti.

Kas dėl "Anos Kareninos", man tai vienas nuostabiausių kūrinių. Nemirštanti klasika, nors pačios veikėjos charakteris tikrai kontraversiškas ir man taipogi 100% nėra priimtinas, bet pati knyga - įsimintina, išjudinanti mintis.

Sveikos na ką prisiduodu ir aš su skaitiniais

Gregory David Roberts "Šantaramas" - įspūdinga knyga. pilna įvairiausių nuotykių, netikėtų iššūkių ir įvairių emocijų skaičiau ir kiekvieną kartą stebėjausi, nejau tai tikrai biografija, ar tikrai taip gali būti? vis dėl to, pirma pusė knygos man pasirodė įdomesnė. kaip ir Sielos sparnams, ta dalis apie karą Afganistane man pasirodė nuobodoka, gal kiek neišbaigta, lyg įvykiai būtų aprašyti bendrais bruožais, trūko jausmingumo. tačiau nepaisant to, knyga tikrai gera, palieka didelį įspūdį

Edvinas Kalėda "Auksaviriai I ir II dalys" - Romano siužetas paremtas tikrais įvykiais, nutikusiais Žemaitijos sostinėje Telšiuose. Prieš susikūrusią nusikalstamą grupuotę sukyla miesto verslininkai. Tarp jų ir Auksaviriai, nelegalaus verslo atstovai, sugebantys iš paauksuotų elektrotechnikos detalių išgauti auksą. Istorija parašyta paprastai, kadangi klausiau audioknygą, tai labai lengvai klausėsi. Netrūksta veiksmo, intrigų, gaudynių ir vyriškų riebių keiksmų. Įstorija įtraukė, Karts nuo karto knygos kartu paklausydavo ir MB

Jette A. Kaarsbøl „Užverstas dienoraštis“. Šįkart trumpai - tiesiog patiko. Galbūt ne taip, kad iš dūšios išsilietų itin jausmingas ir išsamus atsiliepimas, bet pats skaitymo procesas tikrai buvo malonus, laukiau kada galėsiu vėl pasinerti į pasakojimą ir veikėjų gyvenimus. Knyga gana stora, bet nė akimirkos nebuvo nuobodu skaityti. Galvoje galbūt labiau įstrigo tik viena mintis, kuri karts nuo karto įkyriai išlįsdavo ir kurį laiką neduodavo ramybės - kaip visgi sunku negalėti būti savimi, tikruoju savimi, su tikrais jausmais ir pasaulio matymu, nes tiesiog liksi nesuprastas (-a).

A. Lindgren Rasmusas klajūnas. Lengvas pasakojimas apie iš pabėgusį 9-metį ieškotis sau tėvų, nes visi, atvažiavę į prieglaudą, išsirenka garbanotas mergaites, o ne lygiaplaukius berniukus. Ore tvyro naivus gerumas, šiek tiek nuotykių ir laiminga pabaiga.

Jodi Picoult „Kai tu išeini“. Nors daugeliui Picoult kūryba nepatinka ir susilaukia nemažai kritikos, mane ji visgi apraizgo savo jausminiu tinkleliu ir randa atgarsį mano dūšioj. Tai pasakytina žinoma ne apie visas jos knygas, tačiau konkrečiai ši į tą nepatikusiųjų kategoriją nepapuolė. Labai labai patiko skaityti apie dramblius, aišku, daugiau širdį spaudė liūdesys nei džiaugsmas, nes nagrinėjamas netekties sielvartas, bet kaip ir knygoje apie vilkus, šioje taip pat labai laukdavau tos dalies, kada bus kalbama apie dramblius, jų elgseną, gyvenimą. Ir pats siužetas (kas liečia jau žmonių gyvenimą) visai kabino, skaitėsi įdomiai, norėjosi sužinoti kodėl atsitiko taip kaip atsitiko. Ir tiesą pasakius, pabaiga nustebino, kažkaip visai nesitikėjau tokios atomazgos. Visgi, aiškaus atsakymo į pagrindinį klausimą negavau... Kaip bebūtų, knyga skaitėsi tikrai įdomiai ir noriai imdavau ją į rankas rūsčiais, lietingais vakarais.