QUOTE(Asstaa @ 2016 01 20, 11:26)
Turiu kelis, susijusių su auklėjimu. Bailė ta mano Aira. Bijo perkūnijos, fejerverkų, ir kartai nė pati nesuprantu ko - atrodo aplinkui nieko nėra, jokių garsų, o ji ima ir išsigąsta. Tai va, tik praeitą savaitę vėl pradėjau paleidinėt nuo pavadėlio po švenčių maratono. Pašaukta visada atbėga, bet man nepatinka, kad ji per toli nuo manęs į priekį nueina. Ji gali ir 100 m. į priekį nubėgt, jei nepakviečiu.Kartais būna, kad atsisuka pasižiūrėt ar niekur nedingau. Ji žino, kad reik sustot ir palaukt manęs prie sankryžų, ar priėjus kelią. Bet einant tiesiai ilgesnį kelią manęs nelaukia. Čia tarp mūsų to kontakto nėra ar kaip?
Palikit tą šunį ramybėj - normalus tas jos sudėjimas.
Dėl baimių sudėtinga sakyt - jei yra įgimtos, dažniausiai jos ir bus. Dažniau keisti aplinkas, būt šalia dirgiklių, niekad neguosti už tai, kad išsigando, geriau ignoruoti.
Dėl kontakto. Matyt, Jūs ne taip jį suvokiat. Kontaktas yra ne tai, kad šuo tiesiog nuolat žiūri į Jus ir yra prilipęs prie kojos. 100 metrų kad nubėga ir pakviesta atbėga - labai gerai. O jei dar atbėga ir nuo dominančio objekto (pamatyto žmogaus, šuns) ar rastų skanėstų - idealu.
Galima bandyti dar vieną dalyką, po kurio šuo paprastai dažniau seka, kur yra ir ką veikia šeimininkas. Pamėginkit pasislėpti. Kai šuo į Jus nežiūri, yra nubėgęs į šoną, imkit ir užlįskit už kokio medžio, nusukit nuo tako ir įlįskit į krūną. Na, taip, kad gautųsi taip, kad va - šuo nežiūrėjo ir Jūs dingot. Paprastai parskuta šunys atgal labai greit. Vieną, kitą kartą pamėginkit ir turėtų dažniau žiūrėt, kur esat. Aš su savo kale nuolat tą darau. Vos tik nutolsta kažkur, tai dingstam. Paskui porą dienų labai atidžiai stebi, kur mes esam. Po to vėl kartojam, kai matom, kad nebestebi. Toks lyg žaidimas.