Milka Vanylka, skaitau čia jūsų kančias ir puikiai save pamenu, kai mažą pupiką paėmiau prieš tai šuns neturėjus... Oi kaip kankinausi. Savaitę non stop verkiau, nes jis manęs neklausė, visur myžo, bandė jot ir dominuot, žodžiu buvo košmaras. Na, bet ką, nuėjom pas dresuotoją ir reikalai ėmė taisytis, dabar šuniukui 6 mėnesiai ir namie jis kaip auksinis, myžčiot irgi kaip ir nustojo nuo kokių 3-4 mėnesių. Žodžiu, susitvarkys viskas, šuo dar mažiukas, durniukas, nieko nesupranta. Reikia jam nubrėžt ribas, už visus gerus darbus duot skanėstus ir ilgainiui supras jis viską. Mums dresuotoja sakė, kad iki 6 mėnesių augint šuniuką košmaras, 6-12 mėnesių sunku, iki pusantrų metų nelengva, o jau po to - labai gerai
Tai dabar esu tame "sunku" periode, ir, nors mano šuo auksinis namuose, svečiuose - nelabai. Visada bando dominuoti, dominuoja lipdamas ant žmonių ir myždamas ant baldų, grindų. Kaip iš jo tą myžimą svečiuose išmušti? Vakar pavyzdžiui buvom svečiuose, kur yra 9 mėn labradoras, tai mano Marlis vos pažaidęs su juo kieme privarė ant grindų to labradoro namuose. Nors buvo prieš 15 min. pamyžęs. Barimas nepadėjo, nes po kokios valandos ar dviejų vėl privarė. Matyt, žymisi teritoriją. Aš dabar pasimetus, visai negalima jo į svečius vestis, ar įmanoma kaip nors dar tą myžimą išmušti?
lai džiaugiasi,jog kakot su prisitaikymu 5 min duodu... 
sakys, nukvako moteriškė 
Auginu du šunis: Spaikį (12 m.) ir Airą (6 m.). Kol mokaus kolegijoj, šunys gyvena su tėvais. Spaikis - mano pirmasis šuo, jo dėka susidomėjau šunimis rimčiau. Airą prieš penkis metus priglaudžiau iš gatvės (kažkas išmetė iš pravažiuojančio automobilio). (Naujų nuotraukų kolkas neturiu, tai dedu senas) 
Gražūs šunėkai 
kai Pinkį prmąkart nusivežėm pas uošvienę, bandė koją kelt ant fotelio. Bet žaibo greičiu ir smarkokai per ją gavo, nespėjęs nė padoriai kilstelt. Daugiau nebando. Niekur. 
