Skaitau, atrodo, apie savo vaika

Maniskis ja vienuolikmetis, bet mazesnis buvo lygiai toks. Taip ir liko nuspirti i kampa rieduciai, riedlente. Pamokas ruosiant, irgi, tas pats. Jei neiseina paruosti per penkiolika minuciu - tragedija - "nieko nesuprantu, nieko nemoku!".
Dabar truputeli pasikeite, pasidare kantresnis. As visa laika stengiuosi drasinti, kalbeti ,kad niekas negime mokedamas, tikinu, kad pavyks. Be to puikiai ji suprantu - as vaikystej tokia pati buvau
Dar, manau, labai padejo sportas. Pradejo lankyti kung-fu treniruotes. Lanko jau treti metai. Nezinau, kiek ten kovos veiksmu ismoko, bet savimi pasitiketi tikrai labiau pradejo. Gal ir taviskiui reiketu pabandyti. O, jeigu bijo, kad nepavyks, ar ten juoksis is jo - galima pakalbeti su treneriu, kad leistu pradzioj paziureti, ar pan.
Dar vienas "naminis" uzsiemimas - skaitymas. Pagaliau pavyko sudominti knyga

Tai alternatyva kompui ir televizoriui. Nes situos dalykus ir as riboju.
Kas nori arklio be ydų, tegu eina pėsčias