Ačiū, Riolita, už tokius gražius ir taip gražiai pasakytus žodžius
Kažkaip lengviau, kai žmonės supranta...
Na, dar skauda, juo labiau, kad prieš savaitę buvo kuo žvaliausias katinėlis, mano sodo ir daržo pagalbininkas, aplankė kiekvieną medelį ir gėlytę kartu su manim, o kad manęs nepamestų, tai įsižiūrėjo į mano kojas ir žingsniavo kartu su manim, pasižiūri, kad kojos žengia ir jis taip pat žingsniuku šalia...
Kažkaip neduoda ramybės, kad kažkas piktai pasielgė, nepatiko gal kažkam toks neišvaizdus katinas ( dėl to savo kailio ), į svetimus daržus jis nuklįsdavo ..
Dantis ir dantenas aš savo Katytei jau du kartus gydžiau, iš karto pastebėjau, kad skauda ir šiek tiek seilės varvėjo, bet ne tokiu kiekiu, ir ne tokia išvaizda buvo....
Dar ilgai skambės tas paskutinis jo "miaaaauuu", pasakytas pro nebegalinčią prasiverti burną ir iš visos katiniškos širdies gelmių
Kas reiškė viena - padėk man, prašaauuu
Ech, koks neteisingas gyvenimas, kad TOKS protingas katinas taip sunkiai pragyveno nemylimas žmonių, tiek žiemą, tiek vasarą pats privalėjo susirasti maisto, slėptis nuo saulės ir šalčio, ir net savo "persišką" kailį išmoko pasikeisti, kadangi susišukuot pats negalėjo, - nuplikdavo ir vėl ataugdavo...
Daugiau šia tema neberašysiu, tai paskutinis pasakojimas apie nuostabios širdies mane dievinusį JUODAJĮ PERSĄ...