O ko aš pati čia įlindau, tai gal patars kuri mama, kuri jau kaip ir priėmus tą faktą, kad vaikas "ne toks", jau dirba su vaiku ir pan., kad ir Kriiste - turiu draugę. Pamačiau jos keturių metų vaikiuką. Ko gero, autizmas, iš A grupės atitinka absol visi požymiai, iš kitų grupių pagal jos pasakojimą ir tai, ką mačiau - daug požymių. Mama ir tėtis mano, kad vaikas tiesiog sudėtingo charakterio, nors keturmetis nekalba išvis, akių kontakto jokio, iš garsų - tik tokia tarsi tęsiama aimana, kai "džiaugiasi", jokio stengimosi bendrauti, ant puodo sysiu nueina, kaku - ne, daro į kelnes ar šiaip bet kur, maistas turi būti vienos rūšies, kitokio nevalgo, jei nors koks pakeitimas receptūroje - isterija, na, vaizdas aiškus. O aš ką noriu paklaust - kaip manot, kaip būtų galima kiek įmanoma švelniau mamai pasakyti, kad vaikas iš to "neišaugs savaime" ir reikia kreiptis į specus? Vat kaip jūs būtumėt norėjusios, kad kas pasakytų, jei pačios nematytumėt? Ar kaip tik aštriai - kad susikratytumėt ir suvoktumėt, kad reikia kreiptis į specus ir nieko čia nebus, ar kad pačiai pradžiai pavyniotų į vatą? Kas įdomu, kad man kaip tik ši draugė gan nevyniodama į vatą, kai pati dar savo vaikų neturėjo, pasakė, jog turėčiau kreiptis į specus dėl savo dukros, ir buvo teisi... Ir tam tikra prasme dėl jos mano vaikas kalba ir funkcionuoja plius minus pasaulyje apynormaliai, nors autistinių požymių galimai ir turi, o galimai tiesiog drovi, kaip kad buvau vaikystėje tiek aš, tiek mažės tėtis. Eisim pas psichologę, aiškinsimės...
Labai sudėtinga tėvams pasakyti jog vaikas neisaugs, jog jam reikia pagalbos. Vaikas jau keturmetis... tikrai nebemažas. Jei iki šiol tėvai nepastebi, kaži ar supras. Keista, kad darželyje neužkliūna...
Galit bandyt "minti" ant kalbos... kad keturmetis jau turėtų aiškiai, suprantamai kalbėti. Kad būtų "svelniau" priminkit savo dukros atvejį - kad be pagalbos iš šono kogero nebūtų kalbėjus... paprastai pavyzdžiai iš savo asmeninių bėdų padeda sušvelninti situaciją, ypač jei tėvai nepriima info. Bet sakyti būtinai reikia, jei vaikas rūpi.
Dar variantas - kad jie viską žino ir supranta tik nuo aplinkos "slepia". Dangsto po sunkiu charakteriu, o kai nieks nemato ir po specialistus tampo ir patys dirba, tik tas rezultatas ne kažką jei atvejis sunkus...
Siulyčiau priminti draugei kaip buvo jums, kalbėti apie savo vaiką, lyg tarp kitko palygint su jos. Tik neminėkit autizmo... tai labai gąsdina... kai jau pradės tyrinėti - specialistai atliks savo darba, nereiks jums gadintis santykiu su drauge ;). O bėdos del kalbos tėvams taip baisiai neatrodo - juk logopeda paims ir viskas bus ok
Arba pradėt "Ar tu jo nerodei jokiam specialistui? Ką jūsų gydytoja mano?"
O vaikas lanko darželį?
Arba pradėt "Ar tu jo nerodei jokiam specialistui? Ką jūsų gydytoja mano?"
O vaikas lanko darželį?
Bet aš asmeniškai, jei tikrai nieko nenutuokčiau - būčiau dėkinga ir už tiesų smūgį į kaktą. Nebe laikas čia seilėtis, gi ta pagalba ir taip pirštais spragtelėjus neatsiranda... Jau ir taip geriausias laikas prarastas.
Nelanko darželio, nes kad vaikas visiškai nevaldomas, tai tiek tėvai suvokia - bet mano, kad jo toks charakteris, kurio "negalima laužyti". Artimai bendrauju, žinau, kad tikrai niekur netampo ir nedirba patys, nes nuo ryto iki vakaro aria darbuose, su pirmu vaiku buvo problemų, tai vedė pas psichologę, nes tuo metu mama dar nedirbo, paskui daržely nuo trejų metų logopedė daug dirbo - ir "išvažiavo", jie patys nedirbo, tingėjo, bet pirmas vaikas buvo labai protingas, tik pedagoginis apleistumas buvo... abu tėvai našlaičiai, nelabai suvokia kaip tuos vaikus reik augint, pamaitina, aprengia ir tiek žinių... o čia vat kaip sykis deja to intelekto akivaizdžiai pas vaikiuką gerokai mažiau (( tai reikėtų labai nerealiai juodai dirbt ir tėvam ir su specais ir nuo mažens, ir va būtent kad laikas praleistas...
Ketina lyg leist į daržą nuo šiemet, ir bijau kad ten tiesiog atsisakys priimt ir bus toks į kaktą iš svetimų žmonių ,sakau gal kaip nors išeitų bent jau paruošt tėvus tai žiniai... Gaila, kad vaikiuko anksčiau nemačiau, mačiau dvimetį, bet dvimetis nelabai bendraujantis manęs nestebino, maniškė pati irgi prie svetimų "užsidarydavo" ir tebeužsidaro, nors devyni metai...
Žodžiu ,supratau, anyway - jūs turbūt pasakytumėt? Nelauktumėt, kol tėvai patys ar susipras ar ten kas nors viauktelės iš svetimų gal grubiau?
ir ačiū labai už atsiliepimus visų.
Ketina lyg leist į daržą nuo šiemet, ir bijau kad ten tiesiog atsisakys priimt ir bus toks į kaktą iš svetimų žmonių ,sakau gal kaip nors išeitų bent jau paruošt tėvus tai žiniai... Gaila, kad vaikiuko anksčiau nemačiau, mačiau dvimetį, bet dvimetis nelabai bendraujantis manęs nestebino, maniškė pati irgi prie svetimų "užsidarydavo" ir tebeužsidaro, nors devyni metai...
Žodžiu ,supratau, anyway - jūs turbūt pasakytumėt? Nelauktumėt, kol tėvai patys ar susipras ar ten kas nors viauktelės iš svetimų gal grubiau?
ir ačiū labai už atsiliepimus visų.
</p>
Sakyt sakyčiau, tik stengčiausi švelniau, tik dėl kalbos ir pan. Nes pasakius daugiau - gali iškilti grėsmė jūsų draugystei... Kažkodėl tėvai linkę kaltinti dėl savo vaiko bėdų tuos, kurie pirmi tai garsiai pastebi... (kalbu apie tuos, kur patys nemato, nenori matyt).
Laba diena,
Labai ačiū, kad atsiliepėte. Šią žinutę parašiau, kai buvau visiškai sugniužusi. Esu be galo dėkinga, jog asmenine žinute atsiliepė kelios mamos, kurios padėjo tuo sunkiu metu. Iš tikro susirinkau nemažai informacijos ir judame į priekį. Taip, esu iš Vilniaus, ir pradėjome lankytis būtent pas logopedę Renatą. Kalbant apie jūsų pastabas, klausimas tikrai nėra idiotiškas. Iki tol, kol atsivėrė akys, aš tikrai galvojau, kad pakankamai bendrauju ir mokau savo vaiką. Niekada nebuvo palikta prie planšetės ar mobilaus telefono, visą laisvą laiką po darželio su ja bendraujama. Bet kai pripažinau problemas, supratau, kad reikia su vaiku praktiškai dirbti. Kad išmoktų naują žodžio sąvoką, reikia ne dienų, o savaičių. Daug daug kartojimo, paprastos kalbos, sudominti, bandyti įvairius metodus, mokyti per korteles, pojūčius, tiesiog ieškoti, "kaip prieiti". Ir iš tikro per kokį mėnesį intesyvių užsiėmimų vakarais, vaiko suvokiamų žodžių sąrašas jau siekia 10-20. Tačiau tai lėtas procesas, mokosi lyg užsienio kalbos. Graužiu save, kad nepradėjau ir nesuvokiau to anksčiau. Nes iš tikro vieno žodelio suvokimas ir įsiminimas reikalauja labai labai daug darbo. Bet bent turiu viltį. Šiuo metų pagrindinė mano užduotis didinti suvokiamų žodžių sąrašą, logopedė darbuojasi ties garsų ištarimu. Nieko greit nesitikiu, bet turiu labai daug ryžto.
Aš parašysiu jums laišką, tikrai domina tas testas. Mūsų eilė į VRC geriausiu atveju gruodžio mėnesį. Šiuo metu lankome ergoterapeutą ir logopedą. Manau, kad panašias rekomendacijas gausime ir VRC, nepaisant diagnozės, rekomenduojami užsiėmimai bus tie patys.O didžiausias įdirbis vis tiek priklauso nuo tėvų,
Kažkaip nepavyko pacituoti, bet viršuje esanti žinutė buvo komentarass narei "stripulis" :-)
Sveiki, išsiunčiau jums testus į el. paštą.
O dėl draugės, tai tikrai patiko kažkieno patarimas paklaust, gal norėtum kreiptis į specus, nes iki mokyklos dveji metai - iš patirties žinau, kad kai keturių dar visai nekalba - reikia daug art, kad vaikas bent kiek pasivytų, ir tada kreiptis dabar, nes jei kreipsies vėliau, tai labai daug art reikės jums patiems, o neturit kada "nu tipo". art ir dabar jiems reikės, bet čia jau specai tada tai pasakytų... tai gal tada nutartų greičiau kreiptis...
nes maniškė irgi, keturių tik pirmą žodį ištarė normalų, pakartojo pas logopedę po metų darbo "į sieną". tik toks dalykas, kad jos kalbos suvokimas buvo neatsilikęs, ji žinojo visus žodžius, bet tiesiog nekartojo, užsispyrusi... jai atrodė, kad jai nereikia kartot, ir maždaug nepriversit. čia iš psichologinės pusės. iš fiziologinės - gal kažkas buvo, gal nebuvo, bet kiek su logopede kalbėjom - tai greičiausiai psichologinė buvo, nes nekartojo nekartojo, kol logopedė elgėsi su ja kaip su sau lygia, pagarbiai, ir staigiai pradėjo kartot, kai logopedė sakė, kad ant jos "supyko" ir "pademonstravo esanti aukštesnio lygio padaras". iki šiol prisimenu, sėdžiu už durų, o mano nekalbantis vaikas staiga girdisi - logopedė "akiniai", vaikas "akiniai", logopedė "mašina", vaikas "mašina"... buvo keturi metai ir diena... paskui aišku iki kalbėjimo dar buvo juodo darbo kasdieninio, eidavom kartą per savaitę pas Renatą, o toliau dirbau aš visais įmanomais ir neįmanomais būdais, o bet tačiau pasiteisino. o už durų sėdėdavau, nes kai būdavau kartu pirmus tris mėnesius - vaikas "vaizdavo" prieš mane, kad a la logopedė ją skriaudžia ir nedirbo išvis. nieko.
Bet šiaip, tas siaubas tai išlieka ir ėda nervus... Ok, logopedė ten sakė, jei išlįs kokios problemos, tai išlįs nuo pirmos klasės antros pusės, tuo metu niekas neišlindo, antrą klasę baigė fantastiškai, visi testai be klaidų, trečioj aptingo lietuvių kalboj (gal net mano klaida, nes liepiau būtinai mokytis labai gerai anglų ir matieką, nes be jų niekur - tai juos labai gerai brač ir mokėsi, lietuvių apleido), bet vis tiek - va dabar vasarą reikia su šautuvu verst skaityt ir perskaito - ko gero iš tingėjimo vaizduoja, kad neatsimena, ką skaitė, nes kai priverčiau - pradėjo prisimint ir kažkiek atpasakot, ir vis tiek ima siaubas, o gal lenda kokia fiziologinė problema, o gal penktoj klasėj kai reiks daug skaityt ir suvokt išlįs su visa jėga, o ne nekalbiuko vaiko tėvai manytų - tiesiog ot tinginė, reik prispaust ir viskas bus nuostabu.
pasiguodžiau... nes tikrai neaišku, o gal ir lenda... aš pati sakykim vaikystėj buvau labai drovi, vyras analogiškai, bet abu turėjom draugų, nes kiemas ten viską, o dabar pas mus artimam kieme vaikų nėr, kituose kiemuose visi jau chebrose, susidariusiose tada, kai manoji nekalbėjo, neįlįsi ten net drąsus būdamas, o ką jau kalbėt apie drovų, ir maniškė va draugių neturi realiai, apart vienos Ispanijoj. Ir man regis čia gal tas pats, kas su kalba - neturėjo artimos draugės, nesuvokia, kad tas smagu, nes jai smagu ir vienai - tai ir nesistengia turėt, nes kad turėtum, reikia abipusių pastangų... O vis tiek vesiu pas psichologę, nes o ką aš žinau, gal kas rimtesnio tame nesugebėjime socializuotis, nei drovumas... Nes vaikystėj paniškai bijojo svetimų net tada, kai jau turėjo nebijot, dėl to ir su logopedine pagalba kiek "vėlavom" - problemos matėsi jau nuo dviejų metų, bet nuo dviejų ji bet kokiam svetimam priartėjus įsikibdavo į mane kaip beždžioniukė mirtinai ir su niekuo nebendravo, tai koks čia būtų buvęs darbas su logopede, šiaip ne taip nuo trejų pradėjom su specais, iki tol ardžiausi pati iš savęs... ir neseniai čia buvo - pykomės su vyru, buvo tikrai didelių problemų, namai maži, viskas realiai vaikui ant akių, tai mokykloj liovėsi kalbėti, apskritai. o mokytoja man apie tai pasakė tik praėjus trim nekalbėjimo mėnesiam. nes namie tai kalbėjo kaip visada - mažai, kaip visada, bet nei mažiau, nei daugiau. vat toks vat selektyvinis mutizmas...
taip ir gaunasi, kad lyg ir sveikam droviam vaikui problemų ieškai, o bet tačiau... kaip su logopedu, gydytojai sakė - ko jūs vedat, išmoks pati, šeima nesuprato, ko vedu, vyras nesuprato - o problema tai buvo milžiniška, kai atėjom ir padarė diagnostiką... tai dabar irgi taip vidujai drebu. bet mano galva, jei kas nors atrodo negerai - specų reik.
dėl vrc, kaip kam pasiseka, mes ėjom privačiai per Renatą, tai ką aš žinau, pas "specialistę" pataikėm tokią, kad nei bėk nei rėk, ačiū die kad privačiai... tai dar kažkiek stengėsi. o va draugė su mažiuku ėjo, tai išrašė ir pagalbos ir to ir ano, bet mažiukui buvo gryna fiziologija - smegenų vandenė, tai gal jiems buvo lengviau diagnozuot ir pagelbėt, nežinau. aš sakykim asmeniškai vrc ir antakalnio poliklinikos logopedine pagalba nusivylus, mane išgelbėjo privatas, o kitiems būna kitaip.
