Dėkui už atsakymą
tikiuosi sulaukti daugiau nuomonių iš mamyčių,auginanciu kitokius vaikus.i vrc vistiek kreipsimės, nes jis man atrodo per daug ramus ir bailus savo amžiuje, bet lb tikiuosi jog nieko ko negalima pakoreguoti jam nebus
Man panašiau į nerimo sutrikimą. Nematau aš akivaizdžių autizmo požymių čia.
Gal galite plačiau apie nerimo sutrikimą? Čia tas pats kur angliškai ocd vadinasi? Jis nlb su svetimais bendrauja, nesisypso jiems, bet manau jog toks mažas vaikas ir neturėtų į svetimus kreipti dėmesio
situacija labai paaštrėjo tėčiui išėjus į darbą, dėl ligos tėtis buvo namie 5 mėn ir tik prieš men grįžo į darbą,gal tikraitikrai nerimas. Bet tas pasikartojantis elgesys ir ekolalijos neduoda man ramybės. Eisim tikrintis raidos, bet bijau jog jis nepažįstamos moters neklausys ir nevykdys nieko ko ji prašys, mes dar ir į darželį neinam... Esu girdėjus jog ocd(angliškai) gyd dažnai painioja su autizmu
Gal galite plačiau apie nerimo sutrikimą? Čia tas pats kur angliškai ocd vadinasi? Jis nlb su svetimais bendrauja, nesisypso jiems, bet manau jog toks mažas vaikas ir neturėtų į svetimus kreipti dėmesio
OCD, kaip suprantu, obsesinis kompulsinis sutrikimas, neturėjau jo omeny. Tų nerimų visokių rūšių būna. Žieminių rūbų ne taip jau retai maži vaikai nenori rengtis, neatrodo man tai kažkas labai ypatingo. Echolalijos kartais ir įprastos raidos vaikams kažkokiu tarpsniu pasitaiko. Galit pafilmuot jo žaidimus, elgesį, reakciją į kalbą namie. Bus ką parodyt specialistui, jei svetimoj aplinkoj ims ir užsiblokuos.
Aš būtent taip ir darau, paprašau kad ką padarytu ir pafilmuoju taip pat ir keistenybes jo pafilmuoju, kad galėčiau parodyt nes ne viską nupasakoti pavyks. Jis šiaip toks keistai ramus vaikas yra, jokių isteriju dėl neperkamu žaislų ir panašiai, dažniausiai pyksta kai reikia rengtis arba kai ko nors jam neleidžiu padaryt ką jis mėgsta ir dažniausiai daro pats, pvz vandenį wc nuleidžiu, bet pradėjęs verkti greit nurimsta pats arba dar greičiau nukalbinu. Labiausiai mane neramina jog jis nlb mėgsta kitus vaikus ir kad manęs vis nepaleidžia, nori visur kartu, o ir kalba jo stringa.. dar pvz kol nepasakiau kad gali į virtuvę atsinešti kėdę ir ant jos pasilipti, kad geriau matytų ką aš darau tol to nepadare, pats nesugalvojo. Dažnai atrodo lb rimtas,per rimtas savo amziuj. Aš turbūt per daug noriu is savo beveik trimecio, nežinau 
Sveiki. Auginu 19mėn berniuką. Nuo pat kūdikystės šiek tiek vėluoja fizinė raida, nors nuo 4mėn reguliariai lankėm mankštas, pats apsivertė tik 6mėn, pats atsisėdo 10mėn, atsistojo 1m. Maždaug nuo 6mėn pastebėjau "plasnojimą" rankytėmis, pradžioje taip darydavo tik maitinimo kėdutėje laukdamas valgyti, vėliau pradėjo mosikuoti išgirdęs mėgstamą dainelę ar džiaugdamasis. Pirmą kartą į neurologą dėl šito kreipiausi 9mėn, sakė, kad išaugs. Neišaugo.. šiuo metu "lopšelyje" lankom logopedo ir kineziterapeuto užsiėmimus, vis pasirodom neurologei, bet ji nieko blogo tame neįžvelgia, "taip stimuliuoja save" ir viskas. Pradėjau daug domėtis savarankiškai ir kuo daugiau skaitau, tuo daugiau abejonių kyla.. kalba mažai- tik "tėtė, katė ir ate"- bet tie žodžiai sąmoningi. Supranta daugiau- logoedės paprašytas parodo, kur batai, puodelis ar kitas daiktas, padeda jį ant duoto paveikslėlio. Paprašytas paduoti pvz batus mamai jis atsisuka į mane ir paduoda, bet "mama" nesako.. reaguoja į mano šypseną- nusišypso, geba pakartoti ją sarau aš- pvz deda telefoną prie ausies, šluoja grindis.. pašauktas vardu jei labai kažkuo susidomėjęs, neatsisuka, gali kviesti kiek nori..
Esu labai pasimetusi.. "lopšelyje" neurologė, kineziterapeutė ir logopedė tvirtina, kad viskas jam gerai, praeis tas plasnojimas, pradės kalbėti, tereikia laukti bet man atrodo, kad jis kažkoks kitoks.. kaip turėčiau elgtis toliau?
O Kauno "Lopšelis" ne tas pats? Nes mes nuo rudens ten lankomės- kai vėlavo fizinė raida gavom siuntimą ankstyvos raidos korekcijai
Labas rytas,
Iš karto atsiprašau, jog neperskaičiau visos forumo istorijos, neįstengiau, bet galbūt kažkuri iš jūsų atsilieps į šią žinutę. Nežinau, net ko ieškau, ar vilties, ar tiesiog bendraminčių, bet labai norisi su kažkuo pasikalbėti.
Savo mergytę nuo pat gimimo vadinome "sudėtingo charakterio". Dabar galvojame, jog tai ne tik charakteris. Ji yra labai irzli, emocinga, gali susikaupti tik labai labai trumpam. Nuotaikos nuo šypsenos ir juoko iki verkimo šokinėja kas kelias minutes. Fiziškai raida niekada neatsiliko, tačiau šiuo metu jai 22 mėn, tačiau pas ją didelis atsilikimas kalboje ir pasaulio suvokime. Paprašyta ji negali įvardinti ar parodyti jokio aplinkos daikto, nežino kur yra mama ar tėtis, realiai suprantamų žodžių yra nulis. Daug kalba savo kalba, kažkiek savo poreikius pavyksta išreikšti gestais. Šiaip žmonių nevengia, labai mėgsta vaikus, nebijo, daug šypsosi.
Gydytojų duris varstome jau seniai, šiuo metu laukiame eilėje į VRC. Žinoma, interneto platybės teigia, jog nemažas procentas tokių ypatingų vaikučių išvis niekada nesugeba bendrauti verbaline kalba. Be galo sunku, tuo pačiu ieškau vilties, bet tuo pačiu bandau nusiteikti ir liūdnesniems scenarijams.
Labai norėčiau surasti bendraminčių, gal kuri galėtumėte pasidalinti savo patirtimi ar patarimais, kaip paskatinti tą kalbinį suvokimą. Aplankėme nemažai specialistų, tačiau "priėjimo" prie vaiko kalbinio suvokimo vis dar ieškome. Žinau, kad tai ilgas procesas, rankų nenuleidžiu.
Nepykit už padrikas mintis, šiuo metu galvoje ir sieloje vis dar didžiulis chaosas.
Labas rytas,
Iš karto atsiprašau, jog neperskaičiau visos forumo istorijos, neįstengiau, bet galbūt kažkuri iš jūsų atsilieps į šią žinutę. Nežinau, net ko ieškau, ar vilties, ar tiesiog bendraminčių, bet labai norisi su kažkuo pasikalbėti.
Savo mergytę nuo pat gimimo vadinome "sudėtingo charakterio". Dabar galvojame, jog tai ne tik charakteris. Ji yra labai irzli, emocinga, gali susikaupti tik labai labai trumpam. Nuotaikos nuo šypsenos ir juoko iki verkimo šokinėja kas kelias minutes. Fiziškai raida niekada neatsiliko, tačiau šiuo metu jai 22 mėn, tačiau pas ją didelis atsilikimas kalboje ir pasaulio suvokime. Paprašyta ji negali įvardinti ar parodyti jokio aplinkos daikto, nežino kur yra mama ar tėtis, realiai suprantamų žodžių yra nulis. Daug kalba savo kalba, kažkiek savo poreikius pavyksta išreikšti gestais. Šiaip žmonių nevengia, labai mėgsta vaikus, nebijo, daug šypsosi.
Gydytojų duris varstome jau seniai, šiuo metu laukiame eilėje į VRC. Žinoma, interneto platybės teigia, jog nemažas procentas tokių ypatingų vaikučių išvis niekada nesugeba bendrauti verbaline kalba. Be galo sunku, tuo pačiu ieškau vilties, bet tuo pačiu bandau nusiteikti ir liūdnesniems scenarijams.
Labai norėčiau surasti bendraminčių, gal kuri galėtumėte pasidalinti savo patirtimi ar patarimais, kaip paskatinti tą kalbinį suvokimą. Aplankėme nemažai specialistų, tačiau "priėjimo" prie vaiko kalbinio suvokimo vis dar ieškome. Žinau, kad tai ilgas procesas, rankų nenuleidžiu.
Nepykit už padrikas mintis, šiuo metu galvoje ir sieloje vis dar didžiulis chaosas.
Sveiki, tai, kad kalba sava kalba, jau yra pliusas ir galimybė, jog kalbės ateityje po sunkaus darbo. Rašote, kad nieko nesupranta, nežino, kur mama ir tėtis - ar esate su ja kalbėję, rodę, demonstravę, kad tai mama, tai tėtis, tai pvz. lempa, katė, kėdė, gėlė? Ar tikėjotės, jog "supras" automatiškai? Klausiu tokio kaip ir idiotiško klausimo, bet pastaruoju metu matau aplink tėvų, kurie įsivaizduoja, jog jų vaikas ims "automatiškai" kalbėti, o šiaip vaikai prilipę prie planšečių, telefonų, ir verbalinio kontakto tokio kaip ir rimtesnio su tėvais nėra. Taip pat ar vardijote jai tuos aplinkos daiktus?
Dar - ar varto knygeles, ar nors kiek domisi, kaip verbališkai ką nors įvardyti? Kur esate, jei Vilniuje, galiu rekomenduot gerą logopedę - Renata Žaliaduonienė, "Kalbos dovana", mūsų nekalbiukę prakalbino, nors ten šansų mažai buvo, kad šnekės (tiesa, ir pati labai daug dirbau, bet ji bent nurodė kaip ir ką) - dirbo trejus metus, kol prakalbėjo, nuo trejų metų iki šešerių...
O nusiraminti, joa, greičiausiai greitai nepavyks, toks šokas būna, kad iki dabar atsimenu... Bet prie to nenusiraminimo reikia pasiruošt morališkai, kad reikės daug dirbti patiems. Nes gydytojai stebuklų padaryti negali, jei nedirba tėvai. Ir - aš buvau susitaikius, kad vaikas jei nekalbės, tai šiaip bent fainas žmogus, bet kad susitaikyčiau - irgi tris metus tas truko. Aišku, kad kalba, tai puiku, dabar sakykim yra kitų problemų, su bendravimu, socializavimusi, o bet tačiau, čia jau iš mano pusės Dievo vijimas į medį, kai atrodė, kad kelias į spec. mokyklą, o lanko bendrojo lavinimo ir dar ir gerai sekasi mokytis praktiškai visus dalykus... Dabar ketvirtokė...
Jei dar ko reikėtų, rašykit, čia aš tiesa retokai būnu, galit man į paštą rasa@fightclub.lt, gal galėsiu kuo pagelbėti. Ir dar jei parašytumėt savo paštą, atsiųsčiau tokią testų knygelę nedaverstą, bet ten galima pasidaryt pačiai, kol laukiat eilėje į vrc, ir plius minus aiškiau suvokt vaiko problemas.
Laikykitės, sėkmės, dirbkit dėl savo vaiko išsijuosus - tas kartais padaro stebuklą, žinau iš patirties...
Labas rytas,
Iš karto atsiprašau, jog neperskaičiau visos forumo istorijos, neįstengiau, bet galbūt kažkuri iš jūsų atsilieps į šią žinutę. Nežinau, net ko ieškau, ar vilties, ar tiesiog bendraminčių, bet labai norisi su kažkuo pasikalbėti.
Savo mergytę nuo pat gimimo vadinome "sudėtingo charakterio". Dabar galvojame, jog tai ne tik charakteris. Ji yra labai irzli, emocinga, gali susikaupti tik labai labai trumpam. Nuotaikos nuo šypsenos ir juoko iki verkimo šokinėja kas kelias minutes. Fiziškai raida niekada neatsiliko, tačiau šiuo metu jai 22 mėn, tačiau pas ją didelis atsilikimas kalboje ir pasaulio suvokime. Paprašyta ji negali įvardinti ar parodyti jokio aplinkos daikto, nežino kur yra mama ar tėtis, realiai suprantamų žodžių yra nulis. Daug kalba savo kalba, kažkiek savo poreikius pavyksta išreikšti gestais. Šiaip žmonių nevengia, labai mėgsta vaikus, nebijo, daug šypsosi.
Gydytojų duris varstome jau seniai, šiuo metu laukiame eilėje į VRC. Žinoma, interneto platybės teigia, jog nemažas procentas tokių ypatingų vaikučių išvis niekada nesugeba bendrauti verbaline kalba. Be galo sunku, tuo pačiu ieškau vilties, bet tuo pačiu bandau nusiteikti ir liūdnesniems scenarijams.
Labai norėčiau surasti bendraminčių, gal kuri galėtumėte pasidalinti savo patirtimi ar patarimais, kaip paskatinti tą kalbinį suvokimą. Aplankėme nemažai specialistų, tačiau "priėjimo" prie vaiko kalbinio suvokimo vis dar ieškome. Žinau, kad tai ilgas procesas, rankų nenuleidžiu.
Nepykit už padrikas mintis, šiuo metu galvoje ir sieloje vis dar didžiulis chaosas.
Sveiki, tai, kad kalba sava kalba, jau yra pliusas ir galimybė, jog kalbės ateityje po sunkaus darbo. Rašote, kad nieko nesupranta, nežino, kur mama ir tėtis - ar esate su ja kalbėję, rodę, demonstravę, kad tai mama, tai tėtis, tai pvz. lempa, katė, kėdė, gėlė? Ar tikėjotės, jog "supras" automatiškai? Klausiu tokio kaip ir idiotiško klausimo, bet pastaruoju metu matau aplink tėvų, kurie įsivaizduoja, jog jų vaikas ims "automatiškai" kalbėti, o šiaip vaikai prilipę prie planšečių, telefonų, ir verbalinio kontakto tokio kaip ir rimtesnio su tėvais nėra. Taip pat ar vardijote jai tuos aplinkos daiktus?
Dar - ar varto knygeles, ar nors kiek domisi, kaip verbališkai ką nors įvardyti? Kur esate, jei Vilniuje, galiu rekomenduot gerą logopedę - Renata Žaliaduonienė, "Kalbos dovana", mūsų nekalbiukę prakalbino, nors ten šansų mažai buvo, kad šnekės (tiesa, ir pati labai daug dirbau, bet ji bent nurodė kaip ir ką) - dirbo trejus metus, kol prakalbėjo, nuo trejų metų iki šešerių...
O nusiraminti, joa, greičiausiai greitai nepavyks, toks šokas būna, kad iki dabar atsimenu... Bet prie to nenusiraminimo reikia pasiruošt morališkai, kad reikės daug dirbti patiems. Nes gydytojai stebuklų padaryti negali, jei nedirba tėvai. Ir - aš buvau susitaikius, kad vaikas jei nekalbės, tai šiaip bent fainas žmogus, bet kad susitaikyčiau - irgi tris metus tas truko. Aišku, kad kalba, tai puiku, dabar sakykim yra kitų problemų, su bendravimu, socializavimusi, o bet tačiau, čia jau iš mano pusės Dievo vijimas į medį, kai atrodė, kad kelias į spec. mokyklą, o lanko bendrojo lavinimo ir dar ir gerai sekasi mokytis praktiškai visus dalykus... Dabar ketvirtokė...
Jei dar ko reikėtų, rašykit, čia aš tiesa retokai būnu, galit man į paštą rasa@fightclub.lt, gal galėsiu kuo pagelbėti. Ir dar jei parašytumėt savo paštą, atsiųsčiau tokią testų knygelę nedaverstą, bet ten galima pasidaryt pačiai, kol laukiat eilėje į vrc, ir plius minus aiškiau suvokt vaiko problemas.
Laikykitės, sėkmės, dirbkit dėl savo vaiko išsijuosus - tas kartais padaro stebuklą, žinau iš patirties...
