Sveikos,
Ieškau patarimų iš mamyčių auginančių autistus. Noriu pasipasakoti ir nusiraminti jog viskas su mano berniuku gerai ir nerimauti nera reikalo.
Balandžio vidury mums bus 3 metai, sūnus kalba, tačiau kalba yra ribota, dėl žodžiu stokos, naudoja dar daug kūdikisku žodžiu, kuriuos pats sugalvojo (kokie 50, o gal ir daugiau %jo kalbos), bando daug ką pakartoti, tiesa ne visada teisingai. Pažįsta skaičius iki 10, neskaičiuoja, bet paklaustas koks skaičius ji įvardina. taip pat pažįsta 8 spalvas, papraso valgyt, jei negali pasakyti parodo pirštu, žiūri į tą pusę kai jam ką rodau, valgo pats su šaukštu ir šakute, geria iš puoduko, per šiaudelį, daug veiksmų kartoja, pvz dulkes valo, šluoja ir t. t. Padaro ko paprašytas, vykdo po kelias instrukcijas iš karto pvz ateik paimk grietine, padėk ant stalo ir grįžk šaukšteliu paimti,noriai mokosi, kopijuoja skrituli, kerpa žirklėmis. Į vardą reaguoja, kartais kai nenori atsisukti tiesiog sako ne arba neatsisukes atsako ko paklaustas, kaip ir viskas būtų gerai, bet yra labai prisirišęs prie manęs, lauke nebegioja, nesokineja, sako tik namie, kartais atkartoja instrukcijas pvz ateik čia, arba skaitant knygą išgirdęs fraze ja iškart atkartoja, taip pat pasikartojančiai elgiasi (visada atsisako vilktis striuke bei kepure ir t. t) įkalbėti pavyksta per 5 min, ožiai baigiasi gan greitai, per 3 ar 5 minutes, gan nesunkiai galima nusnekinti ir sudominti nauja veikla, nlb mėgsta vaikus, šalia žaidžia, bet prisijungia tik po kokiu 20 min, i akis žiūri, bet ne per ilgai. Jei kas ne pagal jo norus greit susigraudina, bet greit ir nurimsta, gavęs ko nori nurimsta iš karto, vaikšto ant pirštų galų, bet tik namie, paprašytas taip neiti, nustoja. Nezaidzia vienas, o ir šiaip vienas būti nenori, viskas tik mama arba tėte. Jei aš verkiu, susigraudina ir apsiverkia kartu, bet nepuola guosti, paprašytas apkabina, duoda bučki. Galėčiau dar tęsti ir tęsti, bet gal jau užteks ir tai vos ne romaną prirašiau .. Kaip manot ar gali būti autizmas?
buvo visko, per piką isterijų paguldėm pailsėti skyriuje, ten gavau atsakymą, kad tokių vaikų gydyti nėra reikalo, niekuom negali padėti. Tada po kelių mėnesių vėl nusiaubė namus, vėl pas psichiatrę, ji pasiūlė raminančių duoti, o kaip jam duoti?.. už mane aukštesnis "arklys", kuriam visur vaidenasi sąmokslo teorijos, kad aš jį durnu padariau, į maistą vaistus maišiau (didelis "AČIŪ" močiutėms už papasakotas istorijas anūkui, kurio šaratai sukasi savaip) 
vasarą prastūmėm vienas kitam po kojom nesimaišydami, dabar vėl ruduo, vėl problemos mokykloje, vėl nemiega naktim, dienom kosmosų aiškinimaisi kodėl jam privaloma lankyti pamokas, vėl zyzimai kažkokių nesąmonių, mokytojų skundai (pamokų metu pramiega ant suolo tikėdamasis, kad kažkas su samčiu įdės žinių), vėl skandalai, kad jo kambarį tvarkau, purvinus drabužius surenku skalbti, terorizavimai, kad aš jam skolinga ir t.t. Tiesa pasakius mąstau kiek dar ištversiu 
siūliau eiti pas močiutę gyvent jei jau tokia gynėja, aš ir primokėsiu, kad tik vargt nereiktų, tai ne, netinka.. pasiūlė man išeiti 
