Autistukai

visada, bet paauglystės laikotarpiu išmoko savo nenuotaikas išlieti tiesiai šviesiai iš proto veda kai bandai kažką paaiškinti, prikalbinti - tyla, po kelių valandų gauni atsakymą NE ir toliau tyla. Daug pasikeitimų buvo, pakeitėm mokyklą, lanko pamokas su visais vaikais ir kankinamės su vyru.. Klasiokai - valio, tolerantiški, draugiški, jokių patyčių kol kas, bet.. lankydamas pamokas susivokė, kad buvusioje mokykloje nieko neišmoko, žinių realiai - nulis sėdėjo paskutinius metus su juo vienu ir nesugebėjo vaikui žinių duoti. Na man taip sukasi galvoje
tai vaaa.. 20-24val. prasideda namie dramos - matematikos namų darbai.. MB pervargęs po darbų sėdi kantriai kas vakarą, visais būdais bando padėti, bet po kelių minučių prasideda "tu man nedaryk namų darbų, aš turiu pats ruošti", tada sėdi, pusvalandis tylos, tada viskas nustumiama "nemoku, nesąmonė" ir vėl iš pradžių visas veiksmas. Prisirinko neigiamų pažymių, kasdien ašaros, kad išmes, galų gale rytais susišviečia, kad į mokyklą neis, nes: 1 variantas tėtis nelaukė ir jo nenuvežė, 2 variantas nepadarė namų darbų (nesvarbu, kad tik matiekos neparuošė, bet išbraukia ir kitus dalykus), ko ten eiti, 3 variantas tyla be jokių paaiškinamų priežasčių. Tada aišku ieško auklėtoja, ilgi pokalbiai su ja ir t.t. aš jau nuleidau rankas, noriu atsiimti ir lai sėdi namie, pasiduodu, auklėtoja nenori jo palikti likimo valioje, bet kaip jam padėti kai jis tą pagalbą atstumia?.. ir šiaip priešiškumas suintensyvėjo, jau kartais ir bijau jo, vis tik mane praaugo ūgiu, tad taip lengvai kažko atimti nepavyksta, išstumia iš kambario kai ateinu kambario aptvarkyti ir pravėdinti, mažuosius muša ir erzina

Aciu Kitokia9, pagaliau radau su kuo pasikalbeti, nes visi mane skaito "pamišusia" dėl savo sūnaus. Aš net vyro palaikymo neturiu, jis skaito, kad aš išsigalvoju. Mokykloj, kaip tik vaika nurašo. Nors šiemet mes turim gera auklėtoją ir jau 2 mėnesiai einam į mokyklą.

Kodėl jūs galvojat, kad vaikas neišmoko? Aš pastebėjau, kad pas mano sūnų ne visos dienos geros. Kaip kada jis daro stebuklus, o kitą diena nieko nei girdi nei mato. Gal tai surišta su tos dienos fiziologija.
Mes turim ir namų mokymą, bet eina ir i kitas pamokas. Šiai dienai jis mokosi tik pagrindinius dalykus papildomai per 6-7 pamokas, 1+1. Todėl jo nerašymus, jie įvertina žodžiu. Susipažinau su visais mokytojais, pasakiau savo lūkesčius.

Vat dėl agresijos, mes išgyvenom 2 metų košmarą. Bet jau 3 mėnesiai einam geryn. Pas vaiku paaugliu psichiatrą išrasė agresija mažinančius vaistus. JIE PADEDA! Jautėmės namie nesaugūs, jokie paaiškinimai neveikė, jis terorizuodavo, mušdavosi (turi mažesni broli) ir sakydavo taip jums ir reikia. Aš jau buvau pradėjus slėpti peilius, buvo mintis apie kambarių rakinimą.

KItokia9 , aš skaičiau postus apie tavo vaiką, bet ar nesidomėjai tokiu sindromu-Patologinis reikalavimu nevykdymas, tai yra siek tiek kitaip nei autizmas, nors pasaulyje ji dar priskiria prie autizmo. Angliskai jei skaitot Pathological demand avoidance.

Aš tai su tokiu klausimu. Kaip jūsų vaikai priima brendimo požymius? Maniškiui auga plaukeliai ant genitalijų, tai nežinau ką daryti. Kerpa, rauna, pjauna, peša, klijuoja, spalvoja su flomasteriais. Jau rūbų etiketes visas karpėm, lupom. Bet ką su plaukeliais daryti? juk nekirptų, nepeštų- tai švelniau būtų, o dbr nukirptas- atželia duria. Aš net bijau pagalvot kas bus kai pradės dar pažastys ir barzda želti...

Nuo agresyvumo ir mes spyną mažesnės sesės kambarin įdėjom. Bet tai trumpalaikė išeitis... Jėgos jie kaip herakliai turi, kai įsiunta. Dbr tik rankeną išlupo, bet jaučiu po metų tas duris su zaviesais gali išnešti.

Plaukeliu yra, bet jis nesureiksmina. Blogiau del prakaito, nes praustis sunku priversti. O kvapas jau atsiranda. Gal tiesiog nupirkti ta vienkartini svelnu skutikli?

Oi, maniškis gali maudytis- gulėti vonioje, kad ir 10 kart per dieną. Aišku, pats nenusiprausia, vandens nenusireguliuoja, nes proto nedaug turi, bet praustis, vandenį mėgsta.
O plaukeliai jį ezina, kaip ir etiketės, spuogai, žaizdos. Pagal jį turi nebūti.

Kiek metu sunui? O zaizdos is kur?

Kaip nugaleti vaiko ozius. Vakar mokykloj rase vaikai diktanta, o jis "klause". As kazkaip jauciuosi bejegiskai.
Ka sako pedagogai del Jusu vaiku?
Kokia ateiti isivaizduojant ? Nes as jei pradedu galvot apie ateiti, norisi verkti...

Beveik 12 metų. O žaizdos... iš bet kur. Uodas įkanda, įsibrėžia, šiaip koks iškilimas odos nepatinka ar niežti- ima drąsko, krapšto, lipina lipdukus, pleistriukus, spalvoja flomasteriais- nu ką tik sugalvoja. Ir kiekvienas toks "spuogiukas"- patampa normalia žaizda, kurią ilgai gydom, nes tik šašelis užsideda, tai jį dar labiau nervina irgi reikia nulupti.Bet čia jam dėl to, kad proto mažai turi, o autizmo tik bruožai. Nei paaiškinsi, nei ką. Tai dbr prasidejo plaukeliai... Psichiatrė patarė, konsultuotis su mamom.

Gal kas esat sutikę psichiatrę/ psichologę kuri kažką normalaus,realaus padėtų- jei vaikas turi keistybių? Nesvarbu kur Lietuvoje. Galit į až.

o taaaiiipp.. paauglystė... visi brendimo spuogai nukrapštyti iki žaizdų, tada tuos šašus krapšto.. Apie prakaito aromatą jau nekalbu, kambaryje išsprendžiau problemą į rozetę įkišdama el. kvapiklį (bent žiaugčioti nereikia nuo dvoko atėjus surinkti paslėptų purvinų drabužių). Praustis - na kam eiti į dušą, tai yra nesąmonė.. man jau šventė jei 1k. per savaitę vyras išreikalauja, kad nueitų (aišku dušą tenka po jo šveisti man). Kirpykloje nesileidžia normaliai paaugliškai apkirpti, tai paskutinį kartą "išdūriau" - iš anksto telefonu su kirpėja suderinau, nuėjus kirpykloje pokalbiu apie mokyklas, mokytojus užliūliavom kol kirpo ir net nepastebėjo, kad kažkas ne taip

būtent, jėgos kaip pas Heraklį.. nesuvokiu iš kur, nes pagrinde mumifikuojasi prie kompiuterio, bet paskutinius mėnesius jau prisibijau ir aiškintis santykius su juo vyras namie mažai būna (dirba), tad visa košė man tenka. Aš net darbo ieškotis normaliai negaliu (visi giminės ėda, kad išlaikytinė esu ), nes nežinia kada ką sugalvos, kada iškvies į mokyklą, negaliu palikti ilgam vieno su mažaisiais, nes juos skriaudžia, tad turbo greičiu į parduotuvę arba dienos metu kol jis m-kloje visus reikalus sutvarkau. Kol vyriausia dukra kartu gyveno, ramiai palikdavau, ji apgindavo mažuosius (tik jau nebeištvėrė, išsikraustė atskirai gyventi, bet tik ne su juo), o dabar.. nežinau kada jam kas šaus į galvą. Tuo labiau pasigamino gigantišką arbaletą, medinių kardų ir dar nežinia kokio bieso kur paslėpęs ir atimti negaliu, isterijos baisiausios, duris išluptų jei kur užrakinčiau

su malonumu nuo agresijos vaistus kiščiau jam, bet jis kategoriškai atsisako, net jei serga jokių vaistų. Viduje bjauriai jaučiuosi, pataikius progą maišau vaistus į maistą, lyg nusikaltėlė, nes jau nebegaliu. Kartais pagalvoju, kad gal man kokių turbinių raminančių galėtų išrašyti, kad visos jo dramos būtų dzin vakarais verkiu, kad dėl jo kenčia kiti šeimos nariai

o dėl psichiatrės.. deja, aš taip ir neatradau nieko normalaus, dabartinė kažkiek prisibeldžia į jo protą, bet.. jis priešiškai nusiteikęs, išmąstė sąmokslo teoriją, kad aš jį vežiojau pas gydytojus 6 metus tam, kad padaryti durną ir jį valdyčiau, visi gydytojai bando jam įlysti į smegenis ir t.t. tad nuėjus į konsultacijas tiesiog tyli, blokuojasi ir tiek žinių, žiūri į vieną tašką ir tyla..

Kaip aš jus suprantu, Kitokia9.
Man truputį lengviau, nes pas mane 2 suaugę vaikai, trečias kitoks sūnus ir mažoji. Dičkiai nori padėti suprasdami mūsų situaciją, ir išsikraustyti nori. Išsikrausto ir vėl grįžta namo. nes mato, kad ir man stogas važiuoja. Dirbau, tik tol kol dičkiai namie gyveno. Dbr niekaip tas neįmanoma. Aš ir savigrauža užsiimu, kad jis vienas visiems gyvenimą gadina. Viską reikia taikyti prie jo. Kokiu laku nusilakuos dukra nagus- jam stresas jei kitokia spalva, jei nusipirks mama naujus batus- paprasčiausiai juos išmes, suplėšys ar sukarpys, ar eisim ne tuo takeliu kaip visada, ar parduotuvėj jo čipsai bus perdėti į kitą lentyną ir pasaka be galo.

Kirpykloje maniškis žviegia, kad jam skauda plaukus, kad nebus plaukų ir pan. Tai kerpamės kas 2-3 mėn. Dviese laikom, o kirpėja kerpa.

Su agresijom ir autoagresijom. Esam išbandę pūsti muilo burbulus, laikyti apkabinus, kišti su visais drabužiais po šaltu dušu, surišti, užrakinti WC tamsoje, dėmesį nukreipti... Niekas nepadeda. Paskui prasisuka ten kažkas jo smegeninėj ir pats išsijungia.
Pastebėjau, kad pavargęs greičiau susierzina. Tarkime jei ryte nusivesiu į parduotuvę, popiet garantija bus psichozės, agresijos. Todėl planuojame išėjimus popiet, kad nors pusę dienos būtų ramu. O šiaip irgi kompo vergas- tylu, ramu tada.

Kiek mes jau tų specų apvažiavę, jų patarimai: susitaikyti, prisitaikyti, bandyti suprasti ir pasikonsultuot su kitom mamom, ką jos daro, kas joms suveikia.
Maniškis dėl epilepsijos daug vaistų geria (kurie irgi slopinantys) ir psichiatrai siūlo Risperidoną gerti. Bet dar vis laukiu, tempiu.
Beviltiškumas-tokia nuolatinė mano būsena.
Ai, dar viena psichologė sakė užsienio patirtį, kad irengti izoliacinį kambarį visiškai mažą, be baldų, minkštom sienom. Užsienyje taip matė. Galvoju, kad įrengti nesudėtinga, bet kaip jį ten įkišti paskui?
Todėl aš visai nesistebiu, kad valdiškose įstaigose ten juos pririštus lovose laiko ir vaistų prifarširuotus. O kaip susitvarkyti? Viliuosi atrasti stebuklingą būdą ir kad netektų jo man kažkur atiduoti.

o žinot, man kažkaip lengviau kai skaitau lyg apie maniškį kažkas rašo.. reiškias ne viena tokia esu ir dar neišprotėjau
o kokios dramos kai vyresnėlė makiažą pasidaro ar plaukus nusidažo

aplinkiniams neturiu kaip paaiškinti kodėl esu amžinai pavargus, dirgli ir pastoviai pakaušyje akys stebi aplinką. Jo išsišokimus traktuoja kaip išsidirbinėjimą ir prasideda moralai kaip aš nemoku vaiko auklėti.. taip ir norisi išrėkti "pasiimk, augink, aš dar primokėsiu, ateisiu per šventes aplankyti ir paaiškinsiu kaip nemoka auginti". Po šio pirmadienio skandalo namie iš vis buvau pasiruošusi bet kur nuvežti, uždaryti ir palikti na taip, su tokiais mano pareiškimais mane galima laikyti pabaisa, kuri nekenčia savo vaiko, bet aš jau sau nieko padaryti negaliu, jis mane sugeba iki isterijų davest ko pasekoje sutrinka širdies ritmas, tada vaistai nuo širdies, žliumbimas ir noras viską nutrenkus išeit kur akys veda. Ir jo gaila, ir savęs, ir šeimos, o suvokimas, kad mes ir jis taip vargsim visą gyvenimą - varo į neviltį

gerai, einu nutraukti matematikos namų darbų "sesijos", nes net mano kantrųjį tėtuką išvedė iš kantrybės, kad jis taip šauktų, išgirstu max kelis kartus per metus

Kitokia9, nesat pabaisa O jei jau esam, tai abi.
Man ir baisesnių minčių kyla, ne tik kad išvežti kažkur. Nesu kyborgas. Vaiko tėvas išėjo kitur laimės ieškoti, nes pasirodė per sunku toks gyvenimas.
Vieninteliai padėjėjai- vaikai, kai jau pamato, kad kantrybė trūko, tada pradeda raminti mane, guosti, padėti kažkaip ir pan... Bet jis visus sugeba iš proto išvesti. Tai stengėmės, kol kartu buvom, kad kažkaip pamainom su juo būti. Emigravo abu dičkiai. Po kiek laiko tiek jis sugebėjo pridirbti nesąmonių, sakau arba aš pati skrendu per balkoną, arba jam ką nors padarau. Nebegaliu. Parlėkė ant smūgio namo dukra. Bet amžinai juk negyvens kartu. Ir pagalbos nėr kur gauti iš šalies. Kad va taip extra situacijom ateitų kažkas padėti ar kam paskambinti, kad patartų ką daryti. Lengva kitiems mokyti- ko nepatyrę. Kokiems draugams, giminėms nei jiems labai rūpi, nei padėti gali ar žino kaip. Pasiguodimas mažai padeda. Kad pasakytų koks specialistas, ką man daryti- kai vaikas sugalvoja nusipjauti galvą ar kai rėkia dėl išmetamo tuščio pieno pakelio... Kai stovi sudaužytos stiklinės, kurias pats sudaužė ir psichuoja dbr, kad jas padaryčiau kaip naujas. Nes nesupranta, kad nesutaisysi.
Jums gerai, kad vyras nors kažkiek padeda. Nežinau koks jis guodėjas ar galima su juo pasitarti. Nes vyrai gal mažiau emocionaliai tai priima. Ir... jeigu jis dirba, jam lengviau, nes išeina į darbą pravėdina galvą. O namie vis apie tą patį, nežinai kas kada nutiks ir ką turėtum daryti, kaip elgtis. Tokia - visada pasiruošus gesinti gaisrą.
Žinot dukra man sako sudėtingom akimirkom, kad pagalvok kitiems dar blogiau yra... neįsivaizduoju, kas galėtų būti blogiau. Negalėčiau į vaiko kančią, skausmą žiūrėti. O šiaip gal lengviau būtų, jei būtų koks gulintis. Pamaitinai, pavartei, pampersus pakeitei, TV įjungei ir tiek to vargo su juo. Nors visi kiti šeimos nariai galėtų savo gyvenimus turėti. Dbr kaip ir rašot, akys 360 laipsnių mato, ausys visus garsus fiksuoja- nežinai kas kada jam šaus į galvą. Maniškiui naktį epi priepuoliai būna, tai dar ir naktį budėjimo režimu miegu, kad pajausčiau kai prasideda. Nu žodžiu...

Beje, esat matę filmą Juodas balionas (filmas apie mūsų kasdienybę). Aš moralizuotojams, patariu jį pažiūrėti ir pasakau, kad pas mane situacija dar blogesnė.

dėl tų minčių tai taaiip.. kyla įvairių, tik nenoriu viešai rašyti dar uždarys už lakią vaizduotę
vyras kiek pajėgia, tiek gelbėja mane, pats supranta kodėl vakarais jam gryžus pasitinku be spinduliuojančios šypsenos, nervai ant stygų ir dėl kiekvieno niekučio apsižliumbiu arba apima isterija. Ir tai, jei namie skandalas dėl kokios nesąmonės (pvz. surinkau pjūklus ir arbaletą išvilkau į malkinę), jau skambina tėvui.. tam koks susirinkimas ar susitikimas darbe, o čia viską mesti turi ir kelt telefoną jeigu nekelia, milijonas žinučių su kosminėm mintim ir duodasi kol neperskambina, turi atklausyti padriko pasakojimo, suprast apie ką kalbama, tada paaiškinti situaciją, nuraminti, kad namie neišsižudytume abu. O tuo metu man isterija, kad trukdo, skambinėja ir kitą nervina, vis tik vyras - visos šeimos maitintojas, jam ir taip sunku arti, imti viršvalandžius dėl finansų, kad princui ne džinsus, ne kedus, ne paauglišką bliuzoną, ne paauglišką striukę nupirkti, visa tai kainuoja, be to šeimoje ir kiti vaikai su savais poreikiais. Tiesa pasakius jau ir purvinus ar išaugtus drabužius vogti bijau, dar su visom durim mane nuneš iš pasiutimo
Jeigu vyras būtų palikęs, turbut aš jau Žiegždriuose būčiau arba nuo kokio tilto nušokčiau. Nesuvokiu kaip taip galima pasirinkti lengvesnį kelią - palikti žmoną su rūpesčiais karo lauke vieną "ir laimėj ir nelaimėj, sveikatoj ir ligoj" tokiu posakiu ir gyvenam, net minčių nei vienam nekyla. Būna man perdega galva - jis kiek spėja gesina gaisrus, vakar man teko kas kartą vis ramina kai suisterikuoju, kad čia aš kalta, jog tokį vaiką turim. Vyro nuomone tiesiog genetika "susipjovė" ar skiepai vis tik ir gavosi kas gavosi, nieko nepakeisi, į garantinį nenuneši, kad pakeistų brokuotą. Nors.. dažnai pati grasinu, kad trenksiu durim ir eisiu kur akys veda..

Bandžiau atjunginėti internetą, kas iš to - sudegino interneto dėžutę brangią, vyras į kompą sukūrė ir įmontavo detalę, kuri normuoja laiką ir neįmanoma programiškai nulaužti, tai sudegino operatyvinę atmintį bandydamas užtrumpinti patį kompiuterį jau nekalbu kiek kartų namie vos gaisro nesukėlė (ant medinės pjaustymo lentelės mikrobangėj kepė bulves, uždeginėjo židinį neatidaręs kamino sklendžių, degino ant užuolaidų savo vardą). Ir kaip tokiam leisti vienam gyvent kai užaugs?..

Suprantu ir vyriausiąją, jai studentavimo laikas, pavargo nuo brolio kosminių komentarų, teroro, brovimosi į jos erdvę. Man bent kažkiek širdyje ramiau, kad nors vienas jau ištrūko iš šito košmaro, nemato tų isterijų, vaikščiojimų pirmyn atgal, jo numerį net užblokavo, nes terorizavo sms, galų gale nebijos į pasimatymą nueiti. Tik va mažųjų labai gaila, jie nesuvokia kas jam ne taip, įsitikinę, kad taip turi būti, kartais net mėgdžioja jo elgesį ko pasekoje man jau panika, kad gal ir jiems tas pats, tada tenka save įkalbinėti, kad čia tik mėgdžioja ir man jau pačiai reikia diagnozės ieškoti. Net mušimus atleidžia, nors mažiausias nuo gimimo nuo manęs nėra gavęs per užpakalį. Pastaruosius metus pagelbėja anyta (jas 2 turiu, "turtinga" ), kas kelis mėnesius mažuosius pasiima savaitgaliams, kad jie bent pailsėtų, pakeistų aplinką.

Būtent, nėra kas patartų, tokie vaikai nereikalingi, nesvarbu, kad IQ aukštas, o emocijų normaliai parodyti ir bendrauti nesugeba. Net minčių nesugeba išreikšti, visiška kratalynė, kol sudėlioji pasakojimo eigą, kad suprasti kas nutiko.. buvo pagerėję prieš kelis metus, bet paskui vis kaupėsi tie juodi debesys, dabar šypseną pamatau per kelis mėnesius kartą geriausiu atveju, jau net pamiršau kaip jis juokiasi, šypsosi, vis peržiūriu nuotraukas darytas prieš 6-8 metus kai kartais pagaudavau žvilgsnį, šypsnį, paverkiu ir toliau sukuosi. Pastaruoju metu net valgyti prie vieno stalo su juo nepajėgiam, tad arba nešasi pas save į kambarį, arba visi nesusimąstydami skubiai pavalgo, kad greičiau nuo stalo bėgti.

Ir aplinkinius suprantu, jie nežino koks pragaras namie vyksta. Tik labai skaudu, kai seneliai net nebandydami suvokti situacijos interpretuoja savaip, kaip pvz.: jis toks, nes išlepintas, dėl to, kad daug dirbau kai laukiausi, daug nervinausi, neskyriau jam dėmesio, maistą blogą valgiau, nuo skiepų, vyras savo genus sugadino vesdamas mane ir vaikų prisidarydamas su vidutinioke ir t.t.. Klausau ir kiekvienas tas pasakymas kaip peilis į širdį. Seniau teisinausi, o dabar patyliu arba iš nevilties atsikertu ką traktuoja kaip akių kabinimą. Taip ir norisi pasiūlyti kelioms savaitėms pasiimti, o paskui aš pagalvočiau ar noriu atsiimti..