Kelionė į svajonę - 2

Puikios kelionės, super vaizdai, laukiam tęsinio

Kitas mūsų tikslas – spalvingoji Penos pilis. Ji pastatyta XIX amžiuje, čia gyveno karališkoji šeima. Nuo 1910 m. šie rūmai tapo muziejumi.
Praeitos žinutės pirmoje nuotraukoje matyti šie rūmai – toli ir ant kalno. Tai va – iki ten reikia kulniuoti savomis kojytėmis . Tiesa, jau įėjus pro pilies vartus, kur tikrinami bilietai, galima už 3 eurus užvažiuoti autobusiuku į viršų. Bet mes iš taupumo sumetimų šio malonumo atsisakėme . Po keliolikos minučių šlapoki (ne, ne nuo prakaito , tiesiog dulkė lietutis) pamatome rūmus:



Fasado detalė:



Įėjimo arką puošia Portugalijos vėliava:



Įžymusis Triton Arch:



Pasivaikštome po pilies kiemelius – visur arkos:





Užeiname ir į vidų – juk įdomu, kaip karaliai gyveno. Bet kažkokios ypatingos prabangos neaptikome. Pažiūrėję į šią lovą miegamajame, nusprendėme, kad portugalai buvo mažoki – mes nelabai išsitektumėme joje:



Gražios gervės (o gal kitaip šie paukščiai vadinasi ?):



Neblogas toršeras:



Virtuvė su variniais indais:

Nuo kalnų nusileidžiame į Sintrą. Miestelis pilnas turistų, apsuku tris ratus, kol randu kur pastatyti automobilį. Nacionaliniai Sintros rūmai su įžymiaisiais kaminais, dabar jau iš arti:



Į šių rūmų vidų neiname. Esama numatę aplankyti kitus rūmus su dideliu sodu – Quinta da Regaleira. Rūmų šeimininkas buvo apsėstas okultinių simbolių. Tiems, kas domisi ezoterika, čia turėtų būti ypatingai įdomu. Mes tiesiog pasivaikščiojom po rūmus, po sodą, nesiaiškindami statinių paskirties. Bet vis tiek mums patiko .
Rūmų fasadas:



Iš arčiau:



Gražus židinio viršus:



Vienas iš pilies kambarių:



Išeiname į sodą:



Kai kur medžiai ir pastatai sukuria kažkokią niūrią nuotaiką :



O kitur aptinkame visai mielas skulptūras :

Lipame aukštyn ir prieiname taip vadinamą 27 metrų gylio gyvybės šulinį. Tai įspūdingiausia parko vieta . Taip jis atrodo iš viršaus:



O taip nusileidus ant jo dugno:



Toliau keliai šakojasi į tamsius požeminius tunelius. Pasirenkame vieną jų. Fotoaparato blykstė išsklaido tamsumas:



Tunelis nuveda prie labai gražaus kriokliuko:



Pasivaikštome štai tokiais akmenimis:



Svarbiausia nepaslysti ir nenugarmėti į tvenkinio gelmę , ypač prasilenkiant su iš kitos pusės ateinančiais žmonėmis. Taip šis slidžių akmenų takas atrodo iš aukščiau:



Na, argi ne gražu :

O dabar jau mūsų laukia Atlantas. Navigacijoje nusistatau Cabo da Roca – labiausiai į vakarus nutolusį žemyninį Europos tašką. Automobilį statome aikštelėje (tarp kitko, ji nemokama). Aikštelėje daug automobilių, autobusų, tad turistų prie Cabo da Roca monumento nemažai, bet jie pasiskirstę nemažame plote, todėl grūsties išvengiame.



Ir, žinoma, nuostabusis, šiek tiek audringesnis nei vasarą Bretanės pakrantėje, Atlantas :







Atsisveikiname su vandenynu. Paskutinis žvilgsnis į monumentą:



Grįždami į Lisaboną, dar užsukame į kurortinį miestelį Cascais. Įvažiavus į parkingą, prisitato kažkoks žmogelis, kuris griežtu mostu parodo, kur statyti automobilį. Prieš kelionę buvau skaitęs, kad jiems reikia duoti smulkių pinigų, priešingu atveju automobilį gali rasti subraižytą . Bet mūsų žmogelis nusisuka ir nueina, išlaidų išvengiame. Pasivaikščiojame po miestelį:





Nusiperkame suvenyrų, lauko kavinėje pasimėgaujame tradiciniais Lisabonos pyragaičiais pasteis de Belem . Temsta. Įlankoje tingiai supasi laiveliai :



Baigiasi mūsų automobilio nuomos laikas, reikia judėti į Lisaboną. Nors piko metas ir autostrada pilna automobilių, judėjimo tempas greitas, todėl netrukus pasiekiame oro uostą. Tiesa, prieš tai degalinėje pripilame pilną baką kuro. Nuvažiuojame į automobilio atidavimo vietą. Priėmėjas paprašo lapo, kuris išduodamas atsiimant automobilį. Ir tada suprantu, koks žioplys buvau, jį pasiimdamas. Pasakius, kad jo neturime, priėmėjas keistai mus nužvelgia, pasiima tuščią blanką ir jį užpildo, sužymėdamas visus įbrėžimus, įlenkimus ir t.t., tarsi jie būtų atsiradę dėl mūsų kaltės . Tai gerai tik tiek, kad mes turėjome visišką draudimą. Priešingu atveju mano žioplumas būtų kainavęs nemažus pinigus, o čia po poros savaičių buvo nuimta rezervacija nuo 100 eurų, kurie buvo įšaldyti kortelėje išsinuomojant automobilį.

O vėliau buvo nuostabus vakaras dukros nuomojamo buto svetainėje su ERASMUS studentais – dukros draugais iš Prancūzijos, Ispanijos, Lietuvos su portugališku vynu, žaliomis devyneriomis, lietuviška juoda duona ... Vėlų vakarą jaunimas išeina tūsintis į Lisaboną o mes su žmona dviese ramiomis naktinės Lisabonos gatvėmis visiškai atsipalaidavę grįžtame į savo apartamentus. Iki jų apie 2 kilometrus, bet beveik visi jie - į kalną. To nepajuntame, nes nuotaika nuostabi .

Labai turininga ir smagi diena baigiasi, laikas miegoti. Ryt mūsų laukia Lisabonos kalniukai.

Cituoju: Užeiname ir į vidų – juk įdomu, kaip karaliai gyveno. Bet kažkokios ypatingos prabangos neaptikome. Pažiūrėję į šią lovą miegamajame, nusprendėme, kad portugalai buvo mažoki – mes nelabai išsitektumėme joje:

Senovėje visur buvo lovos mažos, kadangi žmonės labai bijojo gulėdami numirti, todėl jie miegojo pusiau gulėdami-sėdėdami (girdėjau gidų tokią versiją).

Antroji diena, spalio 30. Lisabonos kalniukai

Dar namie planuojant kelionę, SM Portugalijos temoje atradau šią nuorodą.
Didžiąją kelionės po Lisaboną dalį suplanavau pagal šį straipsnį.

Ankstyvą rytą pradedame didįjį pasivaikščiojimą po Portugalijos sostinę. Leidžiamės žemyn nuo kalniuko, ant kurio įsikūrėme:



Visos dienos pastovūs palydovai – laiptai. Kiek mes jų įveikėm :



Nusileidžiame į centrą. Nepriklausomybės atkūrimo paminklas Restauradores aikštėje (Praça dos Restauradores):



Aikštės kampe susirandam tramvajų – funikulierių:



Jis mus labai stačia įkalne užkelia į São Pedro de Alcântara belvederį, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į Lisaboną :



Belvederyje stovi paminklas vieno laikraščio steigėjui. Mums labiausiai patiko šio paminklo dalis, vaizduojanti berniuką, laikraščio išnešiotoją:



Paeiname šiek tiek į šoną ir atrandame Erasmus kampą – vakarais aplinkinėse gatvelėse susirenka šimtai studentų :



Vėl su funikulieriumi nusileidžiame į centrą. Vienoje pagrindinių Lisabonos aikščių – Rossio – akį patraukia simpatiški fontanai:



Žinoma, negalima nepaminėti dar vieno Lisabonos simbolio – trinkelėmis grįsto grindinio. Trinkelės sudaro įvairiausias mozaikas. Kiekvienas rajonas turi savo simbolį, kuris išdėliotas visuose šaligatviuose:



Prieiname de Santa Justa elevatorių, kurį suprojektavo Eifelio mokinys. Dalis šio keltuvo restauruojama, be to, prie jo didžiulė eilė norinčių pakilti į viršų. Todėl nusprendžiame nesikelti, o tik apžiūrėti iš visų pusių:

Atsisakius mokamo pasikėlimo Santa Justa elevatoriumi, tenka nuosavom kojom palaipioti laiptais :



Argi galima ramiai praeiti štai pro tokią vitriną :



Kalorijų sudeginame nemažai, tad ateina laikas užkąsti. Neieškom kažkokių įmantrių ar prabangių vietų, tiesiog pagrindinės pėsčiųjų gatvės Avenida da Liberdade vienoje lauko kavinių užsisakome pietus, kuriuos užbaigiame štai taip – kam alus, kam pyragaitis pasteis de Belem:



Kadangi po miestą vaikščiojame Helovyno išvakarėse, visai nekeista, kad sutinkame nemažai zombių :





Avenida da Liberdade užsibaigia Komercijos aikšte (Praça do Comércio). Jos prieigose tokios arkados:



Aikštės centre – karaliaus Juozapo I skulptūra:



Bevaikštinėjant ima temti. Taip atrodo Santa justa elevatorius naktį:



O taip paslaptingai apšviestas paminklas karaliui:



Bet jau laikas namo. Kuom nustebins Lisabona rytoj ?

Ketvirtoji diena, spalio 31. Belemas ir atsisveikinimas su Lisabona

Po vakarykščių pasivaikščiojimų kalniukais nusprendžiame pataupyti kojas . Todėl nusiperkame parą galiojančius bilietus (jų kaina 6 eurai vienam) – šiandien naudosimės visuomeniniu transportu. Visų pirma lipame į istorinį 28 tramvajų, kurio stotelė – pora šimtų metrų nuo mūsų apartamentų:



Dardame jame žemyn, persėdame į 15 autobusą. Važiuojame ilgokai. Išlipame Beleme. Prieš mus – šv. Jeronimo vienuolyno bokštai:



Sumokame po 10 eurų už bilietus ir atsiduriame nuostabaus vienuolyno viduje :





Arkas ir baliustradas puošia subtilūs ornamentai ir raižiniai:



Asketiška koplyčia:



Gotikiniai skliautai:



Pakylame į balkoną. Iš jo atsiveria nuostabus vaizdas į Šv. Marijos bažnyčią su grakščiomis aštuonkampėmis kolonomis:



Nusileidžiame žemyn į bažnyčią. Vienas iš altorių:



Bažnyčioje palaidotas ir didysis keliautojas bei atradėjas Vasko de Gama. Jo antkapis:

Išeiname pasivaikščioti po Belemą. Vėl nuostabus grindinys :



Ant Težo upės kranto pastatytas didingas monumentas atradimams:



Paminklo šonuose vaizduojamos didvyrių, susijusių su atradimų epocha, figūros:



Viduje yra liftas. Sumokame po kelis eurus (tiksliai nepamenu po kiek) ir pakylame į paminklo viršų. Iš ten atsiveria nuostabi Belemo panorama:



Ten, tolumoje, baigiasi Težo upė ir prasideda Atlantas :



Aikštėje prieš paminklą iškaltas didžiulis jūreiviškas kompasas, kurio viduryje – žemėlapis. Jame pavaizduoti didžiausi portugalų atradimai. Galima pasivaikščioti po šį milžinišką žemėlapį:



Įspūdingas „banguotas“ grindinys:



Lisabonos panorama:



Oras puikus, tad neskubėdami nueiname iki Belemo bokšto (Torre de Belém). Tai nuostabi elegantiška tvirtovė, kažkada buvusi Težo upės viduryje. Tai buvo jūreivių, plaukiančių į rytus ieškoti prekybos kelių, išvykimo taškas:

nuostabiai!!! ACIU!!!

Grįžtame atgal į Lisabonos centrą. Atsisveikinimui su ja pasilikom seniausią ir gražiausią rajoną – Alfamą. Visų pirma – Lisabonos katedra (kitaip Sé katedra). Jos bokštai:



Pasivaikštom, tradiciškai uždegam žvakutę, pro stiklą pažiūrim į katedros lobyną:



Vėl lipam į medinį, tarškantį – barškantį 28 tramvajų. Jis užveža prie Miradouro de Santa Luzia. Vaizdas į Težo upę:



Lipame į kalną toliau. Mūsų tikslas – šv. Jurgio pilis. Įėjimas nepigus – mums keturiems, įvertinant kad du iš mūsų turi nuolaidą (studentė ir moksleivis), apsilankymas šioje pilyje kainavo 38,40 eurų . Visų pirma pasidairome aplinkui: esame aukštai, todėl aplinkui puikūs vaizdai :







Gal įžiūrėsite: tolumoje ant upės matyti taškeliai – Vasko de Gama tiltas, ilgiausias Europoje. Jo ilgis – 17 km:



O čia vaizdas nuo pilies į mūsų rajoną:



Šios pilies sienos mena tolimas maurų ir kryžiuočių kovas:



Gražuolis pilies gyventojas :