Kelionė į svajonę - 2

Prieinu prie uolos krašto, nes nuo jo atsiveria įspūdingi vaizdai. Žmona šaukia „Atsargiai, nenudardėk žemyn“. Nuotraukoje to nesimato, bet fotografuojant prie pat mano kojų praktiškai bedugnė . Bet dėl tokių vaizdų buvo verta ten stovėti :





Na, o toks vaizdas tiesiog užburia. Galima ilgai ilgai mėgautis tokiu reginiu :



Dar pasigrožime trečiuoju „drambliuku“, bet tik iš tolo, ant jo nugaros „nebejodinėjome“ :



Bet viskas turi savo pabaigą, laikas ir mums leistis žemyn. Pakeliui link automobilio pamatome daug nudažytų senų dviračių. Kažin, ką jie simbolizuoja ?

Kitas mūsų tikslas – miestelis Fecamp, žinomas kaip benediktinų likerio tėvynė. Neblogai atrodantis namukas:



O kas čia ? Didžiulis „samagono“ aparatas ? Palaukit, čia juk kažkur likeris gaminamas, matyt, tai paminklas tam, kas išgarsino šį nedidelį miestuką :



O štai ir nuostabusis vienuolynas, kuriame vienuoliai be viso kito dar ir likerį gamina:



Į vidų nusprendžiame neiti. Likerio tikiuosi nusipirkti kokioje parduotuvėje. Bet juk šiandien sekmadienis, viskas uždaryta, dirba tik keli barai. Tad likeriu „pasidžiaugiu“ tik per stiklą (vėliau Belgijoje aš jo vis tiek nusipirkau ).
Toli ant kalno pastatytas šiuolaikiškas švyturys:



Uosto vartai:



Atsisveikiname su Atlantu:



Tikiuosi, kad dar kada nors su juo pasimatysiu (tada dar nežinojau, kad tas „kada nors“ taip greit ateis, tikriausiai ). O dabar laikas sukti dar labiau link namų. Laukia 400 km iki Briuselio.
Pavakary pasiekiame Briuselio „Atomiumą“. Tai 103 metrų aukščio statinys, metalo molekulės kopija. Jo sferose rengiamos parodos, o viršutinėje įrengta stebėjimo aikštelė, iki kurios galima pakilti liftu. Deja, mes pavėlavome – liftas veikia iki 18 valandos.



O vėliau praleidome puikų vakarą pas nuostabią lietuvių keliautojų šeimą, gyvenančią Briuselyje, mano Facebook draugus, kurie pakvietė pas juos pasisvečiuoti, pernakvoti. Nors akivaizdžiai susitikome pirmą kartą, bet iki gilios nakties užteko kalbų, žinoma, daugiausia apie keliones. O kur dar gausiai nukrautas stalas – tikras lietuviškas vaišingumas . Tai buvo pats geriausias mūsų kelionės vakaras.
Laikas miegoti, juk ryt reikės surasti nedidelį berniuką didžiuliame mieste .

Dešimtoji diena, liepos 20, pirmadienis

Rytas Briuselyje išaušta lietingas. Bet dėl to mūsų planai nesikeičia: pasivaikščioti po centrą ir sudalyvauti ekskursijoje po Europos Sąjungos tarybos pastatą, kurią mums praves ta pati svetinga šeimininkė.

Visų pirma aplankome pagrindinę miesto aikštę – Grand Place. Ji pasitinka didingais pastatais:





Bet mes turime surasti mažą berniuką. Pakeliui pas jį pamatome sieną su scena iš animacinio filmo. Gidai kelioms grupėms kažką pasakoja apie šią sieną. Reiškia, ji kažkuo įžymi (bet ir šiandien nežinau , kuom ji nusipelnė tokios garbės):



Ir pagaliau didžiausia Briuselio įžymybė – mažas sisiojantis berniukas :



Nuo lietaus pasislepiame prekybos pasaže:



Pasivaikštome po Briuselio šokolado parduotuves, prisiperkame lauktuvių. Dar atsigaivinu alumi, tik jis buvo pats brangiausias mano kada nors ragautas alus: 0,5 litro bokalas – 7 eurai :

Bet jau laikas ekskursijai. Automobilį nemokamai pasistatome Cinquantenaire parke štai už šios arkos:



Europos Sąjungos tarybos pastate vyksta Sąjungos valstybių vadovų susitikimai, ministrų pasitarimai. Praktiškai būtent čia priimami svarbiausi Europos Sąjungos sprendimai.



Į vidų galima patekti tik su leidimais. Laisvai lankyti Tarybą galima tik atvirų durų dienomis. Prie įėjimo mus pasitinka mūsų draugė, kuri čia dirba. Praeiname metalo detektorių. O štai čia – Nobelio Taikos premijos medalis, kuris buvo įteiktas Europos Sąjungai, tai yra mums visiems :



Šitoje salėje aukščiausio lygio susitikimų metu įrengiamos vietos žurnalistams:



Apeiname keletą posėdžių salių:



Darbui Tėvynės labui pasiruošę :



Pora valandų, praleistų šiame pastate, greitai prabėga. Atsisveikiname su mus taip nuostabiai priėmusia drauge. Laikas važiuoti toliau: laukia 250 kilometrų iki Kelno.

Kelionė iki Kelno neprailgsta. Apsistojame štai šiame viešbutyje netoli katedros. Viešbutis tikrai neblogas: didelis kambarys, švaru, puikūs pusryčiai. Tik jis įsikūręs pėsčiųjų gatvėje, todėl automobilį tenka statyti į daugiaaukštę stovėjimo aikštelę ir už tai sumokėti 16 eurų .
Pagrindinė Kelno įžymybė – katedra. Ji iš tikrųjų nuostabi:





Viduje gal ir ne taip puošnu, kaip Italijos bažnyčiose, bet pribloškia didingumas:



Visur nuostabūs vitražai :



Ir dar kelios mus sužavėjusios detalės:





Vakarėja. Laikas vakarieniauti. Nors pirmadienis, bet atrodo, kad visi gyventojai sėdi baruose. Surandame vietą štai šiame bare. Pasirodo, tai baras su istorine praeitimi. Alus skanus , tradicinė vokiška virtuvė irgi nebloga .
Diena, kupina įspūdžių, baigiasi. Beveik baigiasi ir mūsų kelionė...

Vienuoliktoji diena, liepos 21, antradienis

Šios dienos dalis, kaip jau minėjau reportažo pradžioje, skirta apsipirkimui. O po to laukia 650 kilometrų iki Lenkijos. Visą kelią važiuojame Vokietijos autobanais. Išbandau ir beveik maksimalų automobilio greitį (ribotuvas pagal instrukciją – 196 km/h, bet daugiau 190 spausti neišdrįstu – senstu, matyt ). Vakare pasiekiame šį viešbutį, kuriame apsistojame jau ketvirtą kartą. Jokių priekaištų jam neturiu, rekomenduoju. Vakarinis bokalas alaus viešbučio restorane – ir dienos kaip nebūta...

Dvyliktoji diena, liepos 22, trečiadienis

Paskutinė kelionės diena tradiciškai skirta įveikti Lenkiją – 1050 kilometrų iki namų. Po sočių pusryčių viešbutyje iki Varšuvos skriejame autostrada, po to sukame ne link Bialystoko, o važiuojame pro Lomžą. Čia išvengiame vilkikų, nors porą kartų eismą pristabdė žemės ūkio mašinos. Todėl šiandien dar negaliu pasakyti, pro kur geriau važiuoti: pro Bialystoką nemažai autostrados, bet daug remontų ir vilkikų, pro Lomžą kelias siauras, bet vilkikų nedaug. Lygiai vidurnaktį pasiekiame namus. Automobilio kompiuterio požiūris į mūsų kelionę :


Trumpas kelionės biudžetas:
- viešbučiai 890 €
- kuras 430 €
- kelių mokesčiai 120 €
- maistas, lauktuvės, lankytinos vietos, bilietai – 800 €.
Iš viso – 2240 € .
Papildyta:
EPILOGAS

Štai tokia ta mūsų kelionė į svajonę. Mums atrodo, kad ji pavyko: įgyvendinome svajonę, įspūdžių užteks ilgam .
Bet tas nepagydomas kelionių virusas toliau graužia mus. Dėl kitų metų kelionių yra visokių minčių, bet dar nieko konkretaus . Tad apie būsimus planus kalbėti dar anksti. Nors... Jei pažadate niekam neišduoti, tyliai tyliai į ausį pasakysiu : tik pradėjęs rašyti šį reportažą, nupirkau lėktuvo bilietus iš Varšuvos į Lisaboną, kur rudens semestrą pagal studentų mainų programą ERASMUS mokosi mano dukra. Todėl, jei neiškils nenumatytų aplinkybių, moksleivių rudens atostogų metu mūsų lauks pasimatymas su dukra ir 3,5 dienos Lisabonoje, Sintroje, prie Atlanto ... Gal po kokio pusantro mėnesio vėl čia susitiksim ?
Su šia optimistine gaida ir atsisveikinu

Nuostabus pasakojimas Lauksim kitų įspūdžių

Kokios puikios naujienos !!! Lauksime naujos kelionių istorijos.
Ši svajonė buvo nuostabi. Ačiū

Aciu uz ispudzius, marsrutas man nelabai idomus atrodo, bet is Jusu pasakojimo tp nepasakysi

Ačiū už pasakojimą.

Visos lankytos vietos, reginiai ir emocijos - tai, ką svajoju pamatyti, paragauti, pajausti, patirti. Noras perskaičius reportažą ir man tai patirti tik sustiprėjo.

Linkiu, kad visos svajonės vestų į dar didesnes svajones ir ta grandinė niekada nenutruktų. Lauksim Portugalijos.

Kaip visada nuostabu, gražu, įspūdinga, naudinga ir nepakartojama Dėkoju. Ir laukiu naujų fotoreportažų.

Gera turėti svajonę, o dar geriau, kai ji išsipildo

Aš irgi tyliai pasvajoju apie San Michelį ir garsiuosius Atlanto potvynius ir atoslūgius....

Linkiu, kad ir Jūsų kompanija jų visad turėtų

Ačiū už reportažą Puikios Jūsų atostogos Lauksim naujų kelionių ir naujų įspūdžių