Kelionė į svajonę - 2

Po degustacijos einame pasivaikščioti po miestelį. Bet labiausiai sužavi ne jis, o atoslūgio vaizdas :



Laikas pietauti. Išsirenkame jūros gėrybių restoraną arčiausiai uosto, nes jame labai daug žmonių. Tenka palaukti apie 20 minučių, kol atsiranda laisvų vietų. Per tą laiką akivaizdžiai susipažįstame su restorano meniu: ant stalų keliauja midijos, lašišos, didžiulės, kokio pusmetrio skersmens lėkštės, prikrautos įvairiausių jūros gyvūnų, kai kurie mums net nežinomi. Vėliau, vartant popierinį meniu, sužinojome, kad toks patiekalas kainuoja apie 130 eurų . Mes apsiribojam paprastesniu maistu – midijomis su alumi ir vynu. Skanu buvo :



Bepietaujant pamatome padidėjusį judėjima gatve: važinėja daug traktorių, kurie tempia priekabas, o jose – vyrai ilgais guminiais batais ir austrės:



Grįžtame prie austrių turgaus. Vanduo dar labiau nuslūgęs, atsiveria vaizdas į tai, kas buvo po vandeniu:



Ten – didžiulės austrių fermos, po kurias važinėja traktoriai. Į juos kraunamos austrės:



Tarp kitko, jei atidžiau panagrinėsite ankstesnę nuotrauką, tolumoje pamatysite mūsų šios dienos tikslo – Sen Mišelio – siluetą. Aš jį pamačiau tik namie, nuotraukoje.

Važiuojame į Beauvoir miestelį, kuriame užsakytas šis viešbutis. Prasideda stiprus lietus. Kol viešbučio kieme iš bagažinės surenku krepšius, nugara kiaurai permirksta. Negi lietus sutrukdys aplankyti pagrindinį mūsų kelionės tikslą ?

Jūsų marsrutu esam pravažiavę pries desimtmeti. Kaip smagu skaityt ir žiūrėt ir is naujo patirti jau patirtus įspūdžius ! Ir midijas ragavom, ir ta didziule lėkšte su jūros gėrybėmis ir sraigytem buvom pasieme. Tuo metu ta lėkšte tiek daug nekainavo mums.
Laukiu nesulaukiu tolimesnio aprašymo . Smalsu, kur jūsų maršrutas nuves. Honfleur? Fecamp? Bernardinų vienuoliu likerį ragavot?

Ačiū, kad dalinatės Tik labai jau dozuotai Kankinat, Artūrai, kaip tas potvynis - užliejat naujais įspūdžiais ir paliekat saulėje džiūt.....
Tai kankinimas

ir aš taip pat jaučiuosi kasdien vis tikrinu ir laukiu tolimesnių jūsų įspūdžių
Bet prižadam - būsim kantrūs, kad tik rašytumėt ir dalintumėtės savo patirtimi

Dar truputį pakentėkit - ir Jūsų smalsumas bus patenkintas

Ką aš galiu padaryti - kelionė tokia buvo: į potvynių atoslūgių kraštą. Taigi, ir reportažas toks . Jei rimtai, tai laiko pritrūksta, tai krepšininkai nervus tampo. Bet jau gal nebeteks kankintis - išvažiuosim toliau nuo atoslūgių - turėtų greičiau rašytis

Na, nebebandau Jūsų kantrybės - keliaukime toliau.

Lietus nesiliauja. Bet juk tiek kilometrų važiavome ne tam, kad sėdėtume viešbučio kambary . Į kuprinę susimetam polietileninius lietpalčius ir važiuojam link Sen Mišelio. Ir stebuklas – debesys prasisklaido, pasirodo saulutė .
Nors dauguma apie šią vieną lankomiausių Europos vietų daug žinote, trumpai ją pristatysiu. Sen Mišelio kalnas (Mont Saint-Michel) – piramidės formos sala vakarinėje Normandijos pakrantėje. Šioje saloje dar VIII amžiuje pradėjo kilti vienuolynas. Šis benediktinų vienuolynas didžiausią įtaką pasiekė XII – XIII amžiuje. Po Prancūzijos revoliucijos vienuolynas virto kalėjimu. Šią salą pėsčiomis buvo galima pasiekti tik atoslūgio metu. Buvo supiltas pylimas, pavertęs salą pusiasaliu. Jei su Google žmogeliuku „nukeliautumėte“ prie salos, dar pamatytumėte kelią, abipus jo – stovėjimo aikšteles (ten dar 2010 metų vaizdai). Tai, ką žmogus sutrikdė, nuspręsta atitaisyti - pastatyti vandens tėkmės netrikdantį tiltą. Darbai jau baigti, todėl šiuo metu salos automobiliu nepasieksite. Jį teks palikti už 4 km esančioje stovėjimo aikštelėje (kaina 12,5 eurų, bet jei automobilį paliksite po 19 val. ir pasiimsite ne vėliau nei 2 val. nakties – stovėjimas nieko nekainuos). Po to salą galima pasiekti 3 būdais (plačiau – čia): pėsčiomis, arklių traukiama karieta arba nemokamu autobusu, sukurtu specialiai šiam važiavimui. Šiam autobusui nereikia apsisukti, vairuotojas tiesiog persėda iš priekio į galą ir važiuoja atgal:



Autobusas dar sustoja prie užtvankos, pagaliau – kvapą gniaužiantis vaizdas :



Kylant vienuolynui, aplink jį kūrėsi įvairios aptarnaujančios įstaigos. Šiuo metu tai – kavinės, suvenyrų parduotuvės, viešbučiai:





Kylame aukštyn. Vienuolynas vis artėja:





Iš aukščiau atsiveria nuostabus vaizdas į Sen Mišelio įlanką, dar be vandens :



O taip atrodo tiltas, pastatytas vietoj pylimo:

Nusiperkame bilietus vienuolyno lankymui – 9 eurai vienam žmogui, iki 18 metų – nemokamai. Tenka lipti dar aukščiau. Pamatome štai tokį paukštį, iki šiol nežinau, ką jis simbolizuoja :



Įeiname į vienuolyno bažnyčią. Tolumoje prie altoriaus klūpi vienuoliai:



Iki potvynio dar daug laiko, todėl nusprendžiame ilgiau čia pabūti. Bet netrukus prieina moteris, kuri paprašo išeiti – kažkokia ceremonija turi vykti. Tenka toliau tęsti įdomią ekskursiją. Išėję iš bažnyčios, patenkame į sodą su dengtomis arkadomis:



Už jo įeiname į patalpą, kuri primena filmus apie Harį Poterį. Tai – refektorijus, arba paprasčiau kalbant – vienuolių valgomasis:



Nusileidžiame į kolonų salę. Čia pasitinka masyvios kolonos, laikančios vienuolyno pastatą. Kaip minėjau, sala yra piramidės formos, didelius pastatus ant piramidės statyti sunku, todėl statant šį didingą vienuolyną buvo įgyvendinta daug unikalių inžinerinių idėjų:



Riterių menėje sužavi išpuošti kapiteliai. O štai šitie nerviūriniai (va kokį gudrų žodį sužinojau ) skliautai čia buvo panaudoti pirmą kartą istorijoje. Jie tapo vienu iš gotikos simboliu. Tad galima sakyti, kad būtent čia gimė gotikos stilius:

Išeiname į terasą. Žemai po mumis pamatome koplyčią, pastatytą ant kranto uolos. Nusprendžiame, kad joje nusidėję vienuoliai atgailaudavo – tokia rūsti aplinka. Tik vėliau sužinojau, kad tai Šv. Aubert‘o koplyčia, pastatyta Sen Mišelio įkūrėjo garbei:



Iki jos galima nuo pagrindinių vartų nueiti pėsčiomis. Matėme turistus, žvilgčiojančius pro langelį į koplytėlės vidų.
Apsidairę nusprendžiame būtent šioje terasoje laukti potvynio – juk jis mūsų pagrindinis tikslas. Čia galima surasti potvynio laiką, t.y. laiką, kada vanduo pasiekia nurodytą maksimumą. Ten parašyta, kad norint pamatyti visą potvynį, reikia atvykti prieš dvi valandas. Laukiame, bet niekas nevyksta . Pamatome apačioje apsaugos darbuotojus, apeinančius pakrantę, apžiūrinčius koplytėlę, ar nėra kur užsilikusių žioplokų turistų. Per raciją jie matyt praneša, kad nieko nėra, potvynis gali prasidėti .
Netrukus išgirstu keistą ūžesį, dugnas ima judėti:



Pasirodo ir vanduo:





Koplytėlės uolą vis labiau semia:



Vandens sparčiai daugėja – juk per nepilnas dvi valandas jo lygis turi pakilti apie 12 metrų, sulig 4 aukštų namu:



Įsivaizduojant atitekančius milžiniškus vandens kiekius, matyti visa tai – nepakartojamas jausmas. Prie koplytėlės vandens vis daugiau ir daugiau:



Vanduo užpildo visas duobes, sparčiai kyla. Dar ilgai stebime šį nuostabų reginį:



Laikas leistis žemyn. Va taip atrodo naujasis tiltas, pastatytas vietoj buvusio pylimo. Ant jo matyti tie specialūs autobusai, vežantys į salą:



Bendrakeleiviai nusprendžia, kad jiems jau gana įspūdžių, laikas į viešbutį. Atsisveikinam su nuostabiuoju vienuolynu :

Bet... Viena iš mano svajonės sudedamųjų dalių - noras pamatyti naktį apšviestą vienuolyną. Na, ir kaip manote, ar man tai pavyko ? Aš būčiau ne aš, jei nebūtų pavykę . Greitai gimsta planas – chuliganas: parvežu šeimyną į viešbutį, o pats lekiu vėl atgal prie salos. Atsimenate, rašiau, kad atvažiavus po 19 valandos, stovėjimo aikštelė nemokama, o autobusas visada for free. Taigi, išlaipinęs šeimyną prie viešbučio, lekiu atgal. Iš autobuso išlipu pirmoje stotelėje. Prieš akis ir vėl kvapą gniaužiantis vaizdas. Na, argi ne žavu :



Vėl įlipu į autobusą, nuvežančio į salą. NUOSTABU :



Kad ir kaip nesinorėtų palikti šios turinčios kažkokią gerą aurą, įspūdingos vietos, bet saulė jau visai nusileido, laikas grįžti.



Didžiąją dalį rytojaus dienos nusprendžiu paskirti poilsiui prie vandenyno – reikia leisti susigulėti šiandienos įspūdžiams. Bet ryt reikės nuvažiuoti apie 350 km į šiaurę. Šiek tiek liūdna : sukame link namų, kelionė persirita į antrą pusę. Su tokiais prieštaringais jausmais užmiegu.

Aštuntoji diena, liepos 18, šeštadienis

Kaip jau minėjau, nusprendėme, kad dar reikia šiek tiek pailsėti prie vandenyno. Oras neblogas, nors šiek tiek debesuota. Pasirenkame netoli esantį kurortą Granville. Atvažiavus į miestelį, vėl labai padeda maps.me programėlė – ja naudojantis be problemų nueiname iki pliažo. Pataikome į prasidedantį atoslūgį:



Štai tokios pakrantės uolos:





Dėmesį patraukia kažkokie statiniai po vandeniu. Matyt, irgi kokios austrių fermos:



Bet dar labiau nuslūgus vandeniui, paaiškėja, kas ten yra. Pasirodo, tai du plaukimo baseinai, vieno jų gylis – 2,5 metro, kito – 1,25 metro. Potvynio metu jie slypi po vandeniu, o atoslūgio metu juose galima maudytis:



Atoslūgis atidengia povandeninius akmenis, ant kurių tikriausiai midijos ?



Vandenyno platybės, dangaus aukštumas atpalaiduoja, net nepastebim, kaip pralekia pusdienis.



Bet laikas važiuoti toliau.

Normandija daugumai asocijuojasi su II pasauliniu karu. 1944 metų birželio 6, taip vadinamą D-day dieną, penkiuose Normandijos taškuose išsilaipino sąjungininkų – JAV, Kanados ir Didžiosios Britanijos kariai. Buvo atidarytas antrasis frontas. Normandijos pakrantėje daug kareivių kapinių, kitų atmintinų vietų. Mes važiuojame į Aromanches-les-Bains paplūdimį, kuriame D-day metu išsilaipino britų kariuomenė. Dar daug kas primena tuos tolimus laikus:



Tolumoje matosi anuomet iš Anglijos atplukdyto dirbtinio uosto griuvėsiai:



Net suvenyrų parduotuvėje įrengtas muziejus:



Pakrantėje eksponuojami pontonai, kuriais į krantą iš laivų važiavo sunkioji technika:



Vakarėja. Judame toliau. Planuose dar buvo pasivaikščiojimas po Honfleur miestelį, bet jame labai daug automobilių, parkingo greitai rasti nepavyksta, tad važiuojame toliau. Pralekiame gražiuoju Normandijos tiltu (tas malonumas kainuoja 5,40 eurų):





Netrukus pasiekiame užsakytą viešbutį netoli Etretato. Apie jį pakalbėsiu šiek tiek plačiau. Šio viešbučio užsakymas patvirtino dvi taisykles: Prancūzijos viešbučiuose pusryčiai tikrai nekokie, ir aukšta kaina dar nereiškia kokybės . Tai buvo brangiausias (120 eurų už naktį ) ir vienintelis iš mūsų užsakytų viešbučių Prancūzijoje su pusryčiais. Nei šampūno, nei muilo nebuvo (gerai, kad turėjome savo), tualete šviesa nedegė, sūnaus kambaryje patalynė labai drėgna, tualete nedegė lemputė, prie belaidžio interneto prisijungti nebuvo galima. Bandžiau ieškoti šeimininkės, kuri gyvena gretimame name, bet nesėkmingai. Na, o pusryčiai – jogurtas, bandelės. Ir pusryčių kulminacija: šeimininkė atnešė kiaušinių ir pasiūlė – jei norite, galite išsivirti ar išsikepti kiaušinienę... Vienu žodžiu, pasiguodžiau .
Na, iki tų įžymiųjų pusryčių dar visa naktis. Laikas miegoti. Kas mūsų laukia rytoj, turbūt jau supratote iš viešbučio vietos .

Devintoji diena, liepos 19, sekmadienis

Ryte po jau aprašytų pusryčių šiame viešbutyje, važiuojam link mūsų šios dienos tikslo – Etretato miestelio, kuriame laukia „drambliukai“. Apvažiuojam miestelį, dar rytas, bet jame jau daug žmonių, visos aikštelės užstatytos. Grįžtame prie įvažiavimo į Etretatą. Ten didelė aikštelė, bet vis tiek tenka palaukti, kol atsilaisvins vieta. Taip ir nesupratau , ar ji mokama: jokio ženklo nebuvo, bet tolimame kampe stovėjo mokėjimo aparatas. Gal vis dėlto reikėjo susimokėti . Bet šiandien tai jau nesvarbu.

Etretate daug žmonių:



Pamatome ir traukinuką, kuris už 6,50 eurų gali nuvežti ant pirmojo „drambliuko“ nugaros. Iki ten, pasirodo, galima privažiuoti ir su automobiliu – matosi nemaža stovėjimo aikštelė:



Bet mes pasirenkame kitą kelią: pėsčiomis iki antrojo „drambliuko“:



Pakeliui atsigręžiame ir į pirmąjį – taip jis atrodo iš arčiau:



Belipant ant uolos, pamatome žmonių susibūrimą. Prieiname arčiau, pasirodo, vietinis prancūzas sugavęs didžiulį krabą, visi nori jį nufotografuoti. O kuo mes blogesni ? Va jis, gražuolis :



Lipame vis aukščiau:



Žvilgsnis į miestelį:



Ten, aukštai įrengti golfo laukai:



Atsiveria vaizdas ir į trečiąjį „drambliuką“: