Man dabar uzejo kazkoks nepasitenkinimas...
Kad net sneket nenoriu su saviskiu, atrodo, kokia prasme?
Vienintelis pagrindinis dalykas, ka veikiam abu- tai valgymas. Laisvadieniu kartu turim gal karta-pora per men.
Stengiuos neriboti zmogaus laisves, tad jis uziima kuo nori. Dazniausiai po darbo sportuoja, plius laaaaabai domisi futbolu...
Jei ziuri rungtynes per kompa (apie dukart per savaite), tai galima sakyti, kad zmogaus namie jau nera pora valandu tikrai.
Visa kita laika, kuri praleidzia internete, skaito apie brangiausiaji futbola, kas be ko.
Pasirodo, ten kiekviena minute atsiranda po kelis straipsnius, tad skaitymo i valias.
Siaip jis seimyniskas, tvarkosi, valgyt gaminasi ir pan.
Bet, kazkodel man pikta, kai pagalvoju, kad suauges zmogus didziaja dali savo demesi skiria "neteisingiems" prioritetams...

Nenoriu, kad apie mane sokinetu, bet kad ziuriu nebera jokio mastymo apie MUSU laika kartu, apie musu planus...
Kazkada buvom sutare, va rytoj vaziuojam graziai pavakarieniausim, kai jis darba baigs (man buvo iseigine). Atejo rytojus, dienai ipusejus jis prisimine, kad vyks vakare futbolo rungtynes. Niu ir ka, pasiulymas buvo toks: "jei manai, kad spesim gristi iki futbolo rungtyniu, tai galim vaziuot greitai pavakarieniaut...". Susinervinau ir sedejau namie. Ka cia bepridursi.
Gal blogai, kad gyvename ne LT, nera socialinio gyvenimo, ivairesniu pramogu ir t.t.. Nors bandau vis uzvesti temas, kad va sitie giminaiciai susituoke, kazkas va, vaikuciu jau tures, kiti kazkur atostogu jau vaziuos...
Jei taip ir toliau-demesys bus bukas... Teks vienai planuotis savo atostogas ir pan...

Kam daugiau pasiduosi, jei ne SM